2011 Gruodžio 18

Visos mano Indijos

veidas.lt


„Indijos sunku neidealizuoti arba nedemonizuoti. Vieni ją įsimyli, kiti atmeta. Pabandžiau ją tiesiog suprasti“, – teigia knygos „Visos mano Indijos“ autorė D.Mickevičienė. O mes siūlome ištrauką iš šios knygos.

Indijos moterys

Vakar, man su Anike besišnekučiuojant Kutub Šachų kapavietėse, pribėgo prie mūsų jauna musulmonė, dėvinti ilgą juodą suknią ir juodą skarą, glaudžiai dengiančią plaukus. Į akis krito juodi aukštakulniai ir madingas juodas rankinukas. Ji žvitriai prišoko prie mūsų, ištiesė ranką ir tarė: „Hi, I am Rehan, how are you?“
Tada mostelėjo ranka į vieno kapo pusę: „Ten mano vaikinas, mes norėtume su jumis nusifotografuoti.“ Jos laisvas ir gana ekstravagantiškas elgesys mūsų akyse taip nesiderino su tuo konservatyviu juodu apdaru, kad mes net išsižiojom iš nuostabos. Ji ypač koketiškai pabrėžė žodžius „mano vaikinas“. Sakau: „Atsivesk čia tą savo vaikiną, nusifotografuosim.“ Rehan ėmė jį šaukti, bet iš kapavietės pasigirdo tik nedrąsūs atsikalbinėjimai. Teko mums pas jį eiti. Rehan pristatė man savo liesą, išstypusį ir labai nedrąsų vaikiną ir paklausė, ar jis jai tinka. Patvirtinau, kad tinka, – toks kuklus vyrukas tikrai visada ir visur klausys savo sumanios žmonos.
Kokia vis dėlto apgaulinga ta čadra – visai nebūtinai už jos slepiasi nedrąsi ir nelaiminga moteris. Kad ir tos juodai apsigaubusios moterys senajame Haiderabade, kurios taip solidarizavosi su manimi, kai demaskavau apyrankių pardavėją, norintį iš manęs pasipelnyti daugiau, – jos kunkuliavo energija ir visai nepriminė užguitų ir išnaudojamų būtybių.
***
Indijoje labai stiprūs moteriškų dievybių kultai, ypač kai kuriuose regionuose. Kiekvienas dievas turi savo žmoną, kuriai būtina nusilenkti. Deivės garbinamos ir pačios savaime – kaip didžioji Motina, kaip mielaširdinga globėja ir nuožmi demonų nugalėtoja. Deivių moteriškieji aspektai išryškinami ir garbinami. Deivių bijoma daug labiau nei vyriškų dievybių – jos derina savyje ir nuožmų žiaurumą, ir motinišką atjautą. Sakoma, kad moteriškoji energija – šaktė – išjudina vyriškąją materiją, be kurios ši būtų tik negyva medžiaga. Juokaujama, kad moteris – tai mažytis, bet itin svarbus brūkšnelis virš užrašyto Šivos vardo. Pagal devanagari rašto taisykles, jei tą mažytį brūkšnelį nuimsime, Šiva taps šava, arba tiesiog lavonu. Dievas Višnus netgi yra įsikūnijęs moterimi – deive Mohine, kuri yra tobula gundytoja.
Ir vis dėlto, sekant Indijos realybę, akivaizdu, kad moteris čia dažniausiai laikoma antrarūše. Egzistuoja akivaizdus prieštaravimas tarp žemo moters statuso realybėje ir jos išaukštinimo religijoje ar mene.
Dažnai sakoma, jog pagrindinė moterų menkinimo priežastis yra tradicinis tikėjimas, kad tėvo laidotuvių laužą gali uždegti tik sūnus, jo nesant – kitas artimas šeimos vyras. Todėl kiekviena šeima žūtbūt siekia susilaukti sūnaus. Nors galbūt priežastys nėra tik religinės, o greičiau ekonominės – tik sūnus galės paveldėti pavardę ir turtą. Tik jis galės šeimos turtą padauginti, o moteris gali tik jį prarasti.
Daugumoje Indijos bendruomenių vyrauja paprotys, kad nuotakos tėvai atsakingi ne tik už vestuvių išlaidas, bet ir privalo sukaupti nuotakai nemažą kraitį. Šventoji pareiga, arba, tiksliau, našta ištekinti dukrą, taigi duoti jai deramą giminės statusui tinkantį kraitį ir surengti brangiai kainuojančias vestuves, – labai didelė finansinė našta tėvams. Gerai, jei jie dar turi ir bent vieną sūnų, vadinasi, patys gaus atitinkamą finansinę injekciją iš būsimosios marčios šeimos. O jei šeimoje vien dukros, tai su jomis susijusios išlaidos yra investicija į niekur, į kitos šeimos biudžetą. Neturtingai šeimai kelių mergaičių ištekinimas iš tikrųjų reiškia finansinį krachą, didžiules skolas, tokį tėvą visi užjaučia, nes jis turės iki gyvenimo pabaigos sunkiai dirbti, kad jas atiduotų.
Ši dauriu vadinama tradicija yra viena iš priežasčių, kodėl moteris Indijoje vertinama mažiau nei vyras. Moteris tiesiog per brangiai kainuoja. Dėl to kai kuriose kastose egzistavo praktika, esant būtinybei, žudyti naujagimes mergaites, tačiau tai istoriškai nebuvo labai paplitę. Anksčiau daurį praktikavo tik aukštesniosios klasės, kurios turėjo ir finansinių galimybių sukaupti kraitį. Bet dabar, kai kone visa Indija siekia užlipti ant aukštesnio hierarchijos laiptelio, daurio tradiciją, nors ir uždraustą įstatymais, noriai perima žemosios kastos, taip siekdamos pakelti savo vertę. Daurio dydis, vestuvių prabanga – tai gerovės, socialinio mobilumo rodiklis. Ir aukščiau įsitvirtinti siekiantiems žmonėms mergaičių kaina yra didelė kliūtis.
Šiandienos Indijoje atsiradus vaisiaus lyties nustatymo technologijoms, atsirado galimybė palyginti neskausmingai išvengti finansinių nuostolių. Juolab kad hinduistinė sielos samprata naują sielos įsikūnijimą fiksuoja gimimo, o ne vaisiaus pradėjimo metu, taigi vaisiaus žudymas nėra suvokiama kaip nuodėmė. Kai ši medicininė procedūra tapo visiems prieinama ir nebrangi, Indiją ištiko tikra demografinė katastrofa. Nors vaisiaus lyties nustatymas yra įstatymais uždraustas, tačiau jis atliekamas tūkstančiuose privačių klinikų ir kainuoja daug pigiau, nei užauginti mergaitę ir sukaupti jai kraitį. Paradoksas, kad šį juodą darbą dirba medikai, o pagrindiniai jų klientai anaiptol nėra vargšai, kuriuos dukrų kraičiai išties nuvaro į bankrotą. Praktika paplitusi būtent tarp pasiturinčių šeimų, tiksliau, tarp tų, kurios neseniai praturtėjo ir nori užsitikrinti sau aukštesnį statusą.
Todėl statistika rodo, kad Indijoje gimsta vis mažiau mergaičių, ir užauganti karta jau susidurs su aštria problema – nuotakų trūkumu. Bendra Indijos statistika yra tokia: 1991 m. tūkstančiui berniukų gimė 945 mergaitės, o 2001 m. – jau tik 927 mergaitės. Pietuose šis reiškinys ne toks ryškus, ir lyčių santykis yra apylygis. Pietų sąskaita ir visos Indijos santykis dar nėra toks baisus, tačiau statistika itin žiauri Šiaurės vakarų valstijose – Pandžabe ir Gudžarate, kurios, be kita ko, yra ir vienos turtingiausių Indijos valstijų. Čia gimstančių mergaičių ir berniukų santykis jau kritęs žemiau 800.
Sakoma, kad Indijoje yra apie 50 milijonų vadinamųjų „dingusių mergaičių“, tų moteriškos lyties kūdikių, kurie turėjo gimti, bet buvo nužudyti dar įsčiose.
Šio reiškinio priežastys nėra vien ekonominės ir glūdi senoje moterų diskriminavimo tradicijoje, kuri įgavo naujų atspalvių, taigi ir naujų proporcijų šiais laikais. „Dingusių mergaičių“ reiškinys – akivaizdus pavyzdys, kokias formas gali įgauti tradicijos modernėjančioje visuomenėje, kurioje materialinės gerovės augimas gerokai aplenkia švietimo plėtrą.
Ne visur Indijoje moteris yra žemesnio statuso. Esant nuolatinei skirtingų tradicijų sąveikai moters padėtis nuolat kito. Senovės Indijoje ji akivaizdžiai buvo lygi ar beveik lygi vyrui. Pietų Indijoje moterys visada buvo gerbiamos daug labiau ir turėjo daugiau laisvių. Šiaurėje, kurios nuolat siekė įvairūs atėjūnai, užkariautojai, atsirado poreikis moterį saugoti, slėpti nuo pašalinių.
2009 m. pagaliau priimtas ilgai rengtas Rezervacijos moterims įstatymas, numatantis trečdalį vietų valstybės ir valstijų parlamentuose. Jau 1993 m. analogiška rezervacija moterims įsigaliojo vietos savivaldos tarybose. Nepaisant visų pozityvios diskriminacijos priemonių, moterų padėtis gerėja labai pamažu. Cituojant įprastinius moterų padėties kriterijus, 2009 m. tik 10 proc. vietų Indijos parlamente užėmė moterys, per du dešimtmečius jų padaugėjo tik puse procento. Bet šiuo metu Indijos valstybės vadovė – moteris, Indijos parlamento pirmininkė – taip pat, valdančiajai partijai vadovauja Sonia Gandhi, vadinama visų laikų galingiausia Indijos moterimi po savo anytos Indiros Gandhi.
Turbūt dar vienas paradoksas yra tai, kad Pietų Azijoje buvo ir tebėra tiek iškilių ir žymių moterų. Indijoje, Pakistane, Bangladeše ir Šri Lankoje moterys buvo ir tebebūna ministrėmis pirmininkėmis, prezidentėmis, politinių partijų lyderėmis. Bet jos paprastai būna kilusios iš žymių elito šeimų, kuriose gavo ne tik puikų išsilavinimą ir gerą materialinį pagrindą, bet ir pareigą paveldėti giminės profesiją. Daug labiau moterų realią padėtį rodo kiti skaičiai: pavyzdžiui, ne žemės ūkio srityse 2004 m. moterys užėmė tik 18 proc. darbo vietų, o 2015 m. jos užims 24 proc. darbo vietų. Pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, vyrų raštingumas jau viršijo 75 proc., tuo tarpu moterų – buvo tik 54 proc.
Vis dar vyrauja visuomenės nuomonė, kad moters pareiga rūpintis šeima ir visapusiškai klausyti vyro.

Apie autorę ir knygą

Filosofijos, istorijos ir politikos mokslų diplomus Vilniaus universitete įgijusi ir daug metų Užsienio reikalų ministerijoje dirbanti diplomatė Diana Mickevičienė savo pirmoje knygoje „Visos mano Indijos“ žingsnis po žingsnio mus veda po slėpiningo Indijos kultūrinio pasaulio labirintus, betarpiškai atskleisdama šios šalies kultūrinį savitumą bei unikalų istorinį, meninį jos paveldą. Kelionių, studijų ir darbinių stažuočių Indijoje sukaupta asmeninė patirtis knygoje susipina su itin turtinga kultūrologine, moksline indologine medžiaga, sukaupta per daugelį dėstymo Vilniaus universiteto Orientalistikos centre metų.
Derinant gyvą dienoraščio pasakojimą ir mokslinę faktografiją, išvengiama ir sausam akademizmui, ir kelionių dienoraščiams būdingų vilkduobių. Analizuodama įvarias šiuolaikinio Indijos gyvenimo sritis – klasikinę muziką ir šokį, architektūrą, Bolivudo kiną, mitybą, kasdienį bendravimą, religinius papročius ir kulto formas, D.Mickevičienė išryškina Vakaruose ir Lietuvoje vyraujančius romantiškai idealizuotus arba niekinamai negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus.

Auginti mergaitę – tai tas pats, kas laistyti kaimyno sodą.
Indų patarlė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...