2013 Birželio 16

Visi Dievo vaikai šoka

veidas.lt


Haruki Murakami garsus siurrealistiniais romanais, tačiau, pasirodo, jis rašo ir apsakymus. Štai ką tik į lietuvių kalbą išverstas jo apsakymų rinkinys “Visi Dievo vaikai šoka”. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio. Priminsime, kad Lietuvoje šis autorius turi tūkstančius gerbėjų.

Ateiviai išsilaipina Kušire

Ištisas penkias dienas ji praleido prie televizoriaus. Nieko nedarė, tik tylėdama akimis sekė vaizdus: sugriuvę bankai ir ligoninės, sudegę parduotuvių kvartalai, užtvertos magistralės ir geležinkeliai. Paskendusi giliai sofoje, kietai sučiaupusi lūpas, net ir kalbinama Komuros ji nieko neatsakydavo. Net nepapurtydavo galvos ir nepalinksėdavo. Net nebuvo aišku, ar jo balsas pasiekia jos ausis, ar ne.
Žmona buvo kilusi iš Jamagatos ir, kiek žinojo Komura, Kobės apylinkėse ji neturėjo nė vieno giminaičio ar pažįstamo. Bet, nepaisant to, ji nuo ryto iki vakaro nesitraukė nuo televizoriaus. Bent jau jam matant ji nieko nevalgė ir negėrė. Nėjo net į tualetą. Ir, be to, kad kartais nuotolinio valdymo pulteliu perjungdavo kanalus, ji daugiau nė nekrustelėdavo.
Komura pats pasiskrudindavo duonos ir išgėręs kavos išeidavo į darbą. Kai sugrįždavo namo, žmona sėdėdavo prie televizoriaus tokia pat poza kaip ir ryte. Neturėdamas kitos išeities, iš produktų, rastų šaldytuve, pasigamindavo lengvą vakarienę ir vienas pavalgydavo. Net kai jis jau snūduriuodavo, ji vis dar sėdėdavo įsmeigusi akis į vakaro žinių ekraną. Ją supo akmeninė tylos siena. Komura pasidavė ir liovėsi ją net kalbinęs.
Sekmadienį, po penkių dienų, kai jis tokiu pat metu kaip visada grįžo iš darbo, žmona buvo dingusi.
Komura dirbo pardavėju vienoje iš senųjų garso aparatūros parduotuvių Akihabaros rajone. Prekiavo jis brangia aukštos kokybės produkcija ir nuo kiekvienos parduotos prekės gaudavo komisinius kaip priedą prie atlyginimo. Klientai daugiausia buvo gydytojai, pasiturintys verslininkai ir provincijos turčiai. Šioje parduotuvėje jis pradirbo beveik aštuonerius metus, bet pajamos buvo neblogos jau nuo pat pradžių. Ekonomika klestėjo, žemės kainos kilo, Japonija maudėsi piniguose. Visų piniginės buvo grūste prigrūstos dešimties tūkstančių jenų banknotų, ir, rodėsi, visi tenori juos kuo greičiau išleisti. Pačios brangiausios prekės buvo parduodamos pirmiausia.
Lieknas, aukštas, madingai apsirengęs ir malonus Komura, kol dar buvo nevedęs, turėjo nemažai merginų. Tačiau po to, kai būdamas dvidešimt šešerių vedė, noras ieškoti naktinių nuotykių – keista buvo net jam pačiam – visiškai išgaravo. Per visus penkerius santuokos metus jis nė karto nepermiegojo su jokia kita moterimi. Tai nereiškia, kad nebuvo progų. Ne, tiesiog lengvi atsitiktiniai romanai, galima sakyti, ėmė visiškai jo nebedominti. Daug labiau jis norėdavo kuo greičiau grįžti namo, kartu su žmona neskubėdamas pavalgyti, atsisėdus ant sofos pasišnekėti, o paskui, įlindus į lovą, pasimylėti. Tai buvo viskas, ko jam reikėjo.
Kai vedė, visi Komuros draugai ir bendradarbiai daugiau ar mažiau buvo nustebinti. Nes, palyginti su taisyklingais ir maloniais Komuros veido bruožais, žmonos išvaizda nebuvo niekuo ypatinga.
Ir ne tik išvaizda: charakteris irgi nebuvo pernelyg žavus. Mažakalbė, visada kuo nors nepatenkinta. Mažytė, rankos storos – atrodė tokia flegmatiška.
Tačiau Komura (priežastys buvo neaiškios net ir jam pačiam), būdamas su žmona po vienu stogu, pasijusdavo tarsi nusimetęs nuo pečių visą naštą, atsipalaidavęs. Naktį mėgaudavosi ramiu miegu.
Dingo ir anksčiau miegą trikdę keisti sapnai. Erekcija buvo gera, lytinis gyvenimas – šiltas. Jis nebesijaudino ir dėl mirties, venerinių ligų ar visatos platybės.
Užtat žmona negalėjo pakęsti miestietiško gyvenimo ankštame Tokijuje ir troško sugrįžti į gimtąją Jamagatą. Ji visada ilgėjosi ten gyvenančių tėvų ir dviejų vyresniųjų seserų, ir kai nebegalėdavo ištverti ilgesio, viena išvažiuodavo į tėviškę. Tėvai turėjo viešbutuką ir vertėsi visai neblogai, be to, tėvas dievino savo jaunėlę dukrą, todėl bent jau kelionės išlaidas pirmyn ir atgal su džiaugsmu apmokėdavo.
Daugybę kartų iki tos dienos jis buvo radęs ant virtuvės stalo paliktus raštelius, kad ji trumpam išvykstanti į tėviškę. Net ir tada Komura nieko nesakydavo. Tiesiog tylėdamas laukdavo jos sugrįžtant. Praėjus savaitei ar kokiai dešimčiai dienų žmona grįždavo pagerėjusios nuotaikos.
Tačiau, kai ji dingo praėjus penkioms dienoms po žemės drebėjimo, laiške buvo parašyta: „Aš niekada nebegrįšiu.“ Toliau paprastai ir aiškiai buvo išdėstytos priežastys, kodėl ji nebenorinti gyventi kartu su Komura.
Žmona rašė: „Problema ta, kad tu man nieko neduodi. O jeigu tiksliau, tu neturi ničnieko, ką galėtum man duoti. Tu švelnus, malonus, gražus, bet gyvendama su tavimi jaučiausi, tarsi gyvenčiau su oro gumulu. Žinoma, tai nėra tik tavo vieno kaltė. Tikiu, kad atsiras moterų, kurioms tu patiksi. Prašau man neskambinti. Visus likusius mano daiktus prašau išmesti.“
Išmesti jis galėjo, tik kad beveik nieko ir neliko. Viskas buvo dingę: ir jos drabužiai, ir batai, ir kavos puodelis, ir plaukų džiovintuvas. Tikriausiai, Komurai išėjus į darbą, ji viską supakavo ir išsiuntė paštu. Iš „jos daiktų“ buvo likęs tik dviratis, kuriuo važinėdavo apsipirkti, ir keletas knygų. Iš kompaktinių plokštelių lentynos buvo dingę beveik visi „The Beatles“ ir Bilo Evanso įrašai, nors tai buvo Komuros kolekcijos, surinktos per tuos metus, kai dar buvo nevedęs, dalis.
Rytojaus dieną jis pamėgino paskambinti į žmonos tėviškę Jamagatoje. Atsiliepė motina ir pasakė, kad duktė nenorinti su juo kalbėtis. Motina kalbėjo taip, tarsi jaustųsi šiek tiek kalta. Reikalas tas, kad netrukus ji išsiųsianti dokumentus, todėl norinti, kad jis kaip tik įmanoma greičiau juos pasirašytų ir grąžintų atgal.
Greičiau tai greičiau, bet tai svarbus sprendimas, todėl Komura paprašė leisti truputėlį pagalvoti.
– Nesvarbu, kiek galvosi, nemanau, kad kas nors pasikeistų, – pasakė motina.
Komura pamanė, kad ji tikriausiai teisi. Kad ir kiek lauktum, kad ir kiek galvotum, į senas vėžes jau tikriausiai niekas nebegrįš. Tai jis gerai suprato.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...