2011 Rugpjūčio 20

Proto amžius

veidas.lt

“Vasaros skaitinių” skiltyje – tikras džiaugsmas vieno žymiausių XX amžiaus egzistencialistų Jeano Paulio Sartre’o gerbėjų akims ir sielai. Siūlome ištrauką iš netrukus knygynuose pasirodysiančios pirmą kartą lietuvių kalba išleidžiamos knygos “Brandos amžius”, kuria pradedama rašytojo trilogija “Laisvės keliai”.

“Vasara!” Dangus įkyriai persekiojo gatvę, tai buvo kažkokie gamtos monai; žmonės sklendė dangumi, jų veidai liepsnojo. Matjė kvėpė žalią, gyvą aromatą, šviežias dulkes. Jis prisimerkė ir nusišypsojo: “Vasara!” Kiek paėjėjo; juodas tirpstantis asfaltas, nusėtas baltais grūdeliais, lipo prie padų: Marselė buvo nėščia ir tai jau nebe ta vasara.
Ji miegojo, jos kūnas maudėsi tirštame šešėlyje ir miegodama ji prakaitavo. Jos gražios rusvos krūtys su violetiniais ratukais suglebo, lašeliai sunkėsi ir drėkino spenelius, baltus ir sūrokus – kaip gėlės. Ji miega. Ji visada miega iki vidurdienio. Bet gurgulas jos įsčiose nemiega, jam nėra kada miegoti; jis maitinasi ir pučiasi. Laikas bėgo tvirtais ir nesugrąžinamais postūmiais. Gurgulas pūtėsi, o laikas bėgo. “Per artimiausias dvi paras reikia rasti pinigų.”
Liuksemburgo sodas, čia šilta ir balta: statulos ir balandžiai, vaikai. Vaikai laksto, balandžiai skraido. Nesibaigiantis judėjimas, balti blyksniai. Matjė prisėdo ant metalinio suolo. “Kur rasti pinigų? Danielis man neskolins, bet vis tiek paprašysiu… Blogiausiu atveju visada galiu kreiptis į Žaką.” Veja bangavo iki pat kojų, statula jam rodė savo jauną akmeninį užpakalį, balandžiai burkavo ir taip pat buvo panašūs į akmeninius. “Galų gale man trūksta kokių dviejų savaičių, žydas palauks iki mėnesio galo, o 29-tą – atlyginimas.”
Staiga Matjė atsitokėjo: jis tarsi pamatė tai, apie ką galvoja, ir išsigando pats savęs: “O Briunė dabar žingsniuoja gatvėmis, gėrisi šviesa, jam lengva, nes jis laukia, eina per trapų miestą, kurį jis tuoj sugriaus, jaučiasi stiprus, jis žengia šiek tiek krypuodamas, atsargiai, nes dar neatėjo metas viską daužyti, jis laukia, jis viliasi. O aš! O aš! Marselė nėščia. Ar Sara įkalbės tą žydą? Kur gauti pinigų? Štai apie ką aš mąstau!” Netikėtai jis vėl pamatė arti susodintas akis po vešliais juodais antakiais: “Madridas. Norėčiau ten važiuoti. Prisiekiu.” Ir staiga jam dingtelėjo: “Aš senas.”
“Aš senas. Štai sėdžiu atsidrėbęs ant suolo, iki kaklo įklimpęs į savo gyvenimą, niekuo netikiu. Bet aš taip pat norėjau vykti į Ispaniją. O paskui neišdegė. Negi tos ispanijos dar egzistuoja? Aš čia, mėgaujuosi savimi, jaučiu burnoje užsistovėjusį geležingo vandens ir kraujo skonį, savo kvapą, tai mano nuosavas kvapas, aš egzistuoju. Egzistuoti – tai gerti save nejaučiant troškulio. Trisdešimt ketveri metai. Trisdešimt ketveri metai, kai aš skanauju save ir esu senas. Aš dirbau, laukiau, turėjau tai, ko norėjau: Marselę, Paryžių, nepriklausomybę, dabar viskas baigta. Daugiau nieko nelaukiu.” Jis žiūrėjo į tą įprastą sodą, visada naują, visada tokį pat kaip jūra, šimtą metų vagojamą tokių pat spalvingų ošiančių bangų. Čia visa tas pat: tie patys šėliojantys vaikai kaip prieš šimtą metų, ta pati saulė ant gipsinių deivių su numuštais pirštais ir tie patys medžiai; bet buvo ir Sara savo geltonu kimono, buvo nėščia Marselė, buvo pinigai. Ir visa tai taip natūralu, taip normalu, taip monotoniška, šito buvo gana pripildyti gyvenimą, tai ir buvo gyvenimas. O visa kita – visos tos ispanijos, visos tos oro pilys, visa tai… Ką? Tik drungna pasaulietinė nereikšminga religija asmeniniam naudojimui? Kuklus dangiškas viso mano tikrojo gyvenimo akompanimentas? Alibi? “Būtent jie mane mato. Jie – tai Danielis, Marselė, Briunė, Žakas: jie mato mane kaip žmogų, kuris nori būti laisvas. Jis valgo, geria kaip visi, jis valstybės tarnautojas, jis neužsiima politika, skaito L’Oeuvre ir Le Populaire, turi sunkumų su pinigais. Bet jis nori būti laisvas, kaip kiti nori įsigyti pašto ženklų kolekciją. Laisvė – jo slėpiningas sodas. Jo mažas sandėris su pačiu savimi. Tingus ir šaltas žmogus, kiek chimeriškas, bet iš esmės labai protingas, žmogus, kuris slapta susikurpė pilką, bet tvirtą inertišką laisvę ir retkarčiais pateisina save kilniais samprotavimais. Negi aš toks ir esu?
Jam septyneri metai, jis – Pitivjė, pas savo dėdę Žiulį, dantistą, priėmimo kambaryje žaidžia žaidimą, kuris sustabdytų jo egzistavimą; reikia pamėginti nepraryti savęs, lyg tavo burnoje būtų labai šaltas skystis ir tu sulaikai mažą to skysčio rijimo veiksmą, kuris jį nusiųstų į patį gerklės galą. Jam pavyko visiškai ištuštinti galvą. Bet ta tuštuma dar turėjo skonį. Tai buvo kvailysčių diena. Jis grimzdo provincijos vasaros karštyje, kuris atsidavė musėmis. Ir, tikrai, jis ką tik sugavo musę ir nutraukė jai sparnus. Konstatavo, kad jos galva panaši į degtuko sieros galvutę, rado virtuvėje grandiklį ir patrynė į ją musės galvutę laukdamas, kol ji užsiliepsnos. Bet veikė negrabiai: tai tebuvo maža niekinga dykinėtojo komedija, jam rimčiau nepavyko ja susidomėti, jis puikiai žinojo, kad musė neužsidegs. Ant stalo dryksojo suplėšyti iliustruoti žurnalai ir stovėjo puiki pilkšvai žalsva kinų vaza su ąselėmis, primenančiomis papūgos nagus; dėdė Žiulis buvo sakęs, kad šiai vazai trys tūkstančiai metų. Matjė prisiartino prie vazos sudėjęs rankas už nugaros ir apžiūrėjo ją, nekantriai linguodamas į šonus: baisu būti mažyčiu duonos minkštimo gabalėliu šiame sename daugiasluoksniame pasaulyje atsidūrus prie trijų tūkstantmečių senumo abejingos vazos. Jis atsuko jai nugarą, ėmė vartyti akis ir šnarpšti nosimi priešais veidrodį, bet jam nesisekė prasiblaškyti, paskui staiga vėl grįžo prie stalo, pakėlė vazą, ši pasirodė labai sunki, ir tėškė ją ant parketo: tai šovė jam į galvą netikėtai, ir tuoj pat pasijuto lengvas kaip voratinklio siūlas. Jis susižavėjęs spygsojo į porceliano drūzgus: ką tik kažkas atsitiko šiai trijų tūkstančių metų vazai tarp penkiasdešimtmečių sienų, po amžina vasaros šviesa, atsitiko kažkas akiplėšiška, panašaus į aušrą. Jis pamanė: “Ir tai padariau aš!” Ir pasijuto išdidus, laisvas nuo pasaulio ir prieraišumų, be šeimos, be šaknų, toks mažytis užsispyręs daigas, kuris pralaužė žemės plutą.
Jam šešiolika, jis, mažas peštukas, guli Arkašone ant smėlio ir žiūri į ilgas plokščias vandenyno bangas. Jis ką tik apkūlė jauną bordietį, kuris apmėtė jį akmenimis, ir privertė ryti smėlį. Sėdi pušų paunksnyje uždusęs, šnervės pilnos sakų kvapo, ir jam pasirodė, kad jis – mažas sprogimas ore, apvalus, status ir nepaaiškinamas. Jis tarė sau: “Aš būsiu laisvas”, o veikiau jis nieko sau nepasakė, bet būtent tai jam norėjosi pasakyti ir tai tarsi pažadas; jis tarsi užsižadėjo, kad visas jo gyvenimas bus panašus į tą netikėtą akimirką. Jam dvidešimt vieneri, kambaryje skaito Spinozą, Užgavėnės, gatve darda didžiuliai margaspalviai vežimai, prikrauti kartoninių manekenų; jis užverčia galvą ir vėl kartoja savo pasižadėjimą su ta filosofine pompastika, kuri netrukus tapo Briunė ir jo savastimi; jis tarė sau: “Aš išgelbėsiu save pats!” Dešimtis, šimtus kartų jis kartojo tą savo priesaką. Žodžiai su amžiumi keitėsi, keitėsi su intelektualinėmis madomis, bet liko tas vienintelis ir nekintamas priesakas; ir Matjė pats sau nebuvo nei aukštas, tik kiek dramblotas vyriškis, dėstantis berniukų licėjuje filosofiją, nei Žako Delariu, advokato, brolis, nei Marselės meilužis, nei Danielio ir Briunė draugas; jis buvo ne kas kitas, tik tas priesakas.
Koks priesakas? Jis persibraukė ranka pavargusias nuo šviesos akis; dabar jis niekuo labai gerai nebebuvo įsitikinęs; dabar vis dažniau jautėsi savotiškoje tremtyje. Kad suprastum savo priesaką, reikėjo būti santarvėje su pačiu savimi.

Apie knygą ir autorių
1930-ieji, bohemiškasis Paryžius: Liuksemburgo soduose gyvenimu mėgaujasi ponai su fetrinėmis skrybėlėmis, briliantinu teptomis galvomis, ar korsetais, prilaikančiais padribusius pilvus, damos muslino suknelėmis, vyno kartėliu lūpose…
1945 m. parašytame J.P.Sartre’o romane “Brandos amžius” – trys lemtingos filosofijos mokytojo, “sekmadienių rašytojo” Matjė gyvenimo dienos. Matjė meilužė Marselė laukiasi jų kūdikio. Jis skubiai turi gauti pinigų abortui. Bet, svarbiausia, Matjė turi apsispręsti: galbūt jis galėtų atsisakyti jo įsivaizduojamos Laisvės – gyvenimo “lyg tarp kitko”, galbūt galėtų atsiduoti šeimos gyvenimui…
J.P.Sartre’as (1905–1980) – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas, vienas žymiausių XX amžiaus egzistencialistų. 1964 m. rašytojas atsisakė jam skirtos Nobelio literatūros premijos, kaip pats teigė viešame pranešime, dėl asmeninių ir objektyvių priežasčių, bet ne dėl to, kad norėtų sumenkinti pačią premiją.
Pasak J.P.Sartre’o, žmogus yra pasmerktas laisvei. Jis gali jos atsisakyti tik nustodamas būti autentišku žmogumi, pačiu savimi, kaip asmenybe. Autentiškai egzistuojantis žmogus yra laisvas ir atviras, nes nuolat kuria pats save, priimdamas sprendimus, už kuriuos atsakingas tik pats, – tos atsakomybės jis negali suversti nei visuomenei, nei istorijai, nei kam kitam.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...