Ne veltui sakoma, kad veidas – sielos veidrodis. Sužeista ta siela ar triumfo akimirkas išgyvenanti, bet viskas sudedama į tą veidrodį, kuriame matome ne tik žmogų, bet ir save pačius.

Pastaruosius 25-erius metus visų mūsų gyvenimas buvo labai intensyvus ir įdomus. Per ketvirtį amžiaus patyrėme tiek, kiek kiti išgyvena per šimtą metų. Tiesa, pirmieji penkeri metai buvo atmiešti didelės nežinios ir pavojų, emocijų pliūpsnių ir nepriteklių, nerimo ir vilties. O maždaug prieš dvidešimt metų mūsų valstybės kūrimas įsibėgėjo, nes baigėsi visi trukdymai ir kenkimas iš šalies.

Šiemet priešrinkiminis periodas Lietuvoje buvo ypatingas. Ypatingas savo nykumu. Taip ir neteko išgirsti jokios naujesnės, originalesnės, netgi įdomesnės minties ar idėjos. Tikras senų klišių atrajojimas. Jeigu tokia beidėjystė vyrautų pažangiose privačiose įmonėse, jos mikliai išrūktų pro kaminą.

Pastaruosius kelis mėnesius “Facebook” ir “G+” tinkluose vyko daug aršesnė rinkimų agitacija, nei per santūrius ir nuobodžius politikų debatus televizijoje ar interneto portaluose.

Pradėjus trečiąjį atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetį, tenka girdėti labai įvairių nueito kelio vertinimų.

Priešingai nei dauguma Europos ir NATO valstybių, Šiaurės šalys Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija, nepaisydamos jas irgi palietusios ekonominės krizės, pastaruosius ketverius metus nuosekliai didina išlaidas gynybai, pirkdamos vis naujesnius ir galingesnius ginklus, nes tiesiogiai jaučia kylančią Rusijos karinę grėsmę.

Negaliu rasti darbo, nes neturiu patirties, o kai neturiu patirties, negaliu rasti darbo – tokiu užburtu ratu skundžiasi daugelis jaunuolių. Išties, Lietuvoje jaunimo nedarbas yra viena skaudžiausių rykščių, tačiau jo mastus ir įtaką sunku vertinti vienareikšmiškai. Visų pirma dėl to, kad pagrindinis jaunimo iki 22 metų „darbas“ yra studijuoti, įgyti profesiją, o ne žūtbūt įsidarbinti. Antra, vertinant jaunimo užimtumo rodiklius, sunku remtis tikslia statistika.

Gruzijos gyventojai, kaip ir ukrainiečiai, prarado iki spalvotųjų revoliucijų puoselėtas iliuzijas ir praėjusią savaitę parlamento rinkimuose balsus atidavė už senajai gerajai Rusijai, o ne Vakarams pirmenybę teikiančią “Gruzijos svajonę”.

Stambūs pramonininkai ir verslininkai su visa Pramonininkų konfederacija priešakyje teigia, kad prieš šiuos Seimo rinkimus jie partijų programų neskaito, kandidatų debatų nežiūri, visą reklaminę erdvę ignoruoja, nes nėra jokios prasmės į tai kreipti bent menkiausią dėmesį. Pramonininkų konfederacija dėmesį į politikus ims kreipti tik po rinkimų, ir tik į tuos, kurie sudarys valdančiąją koaliciją. Būtent su jais pramonininkai ir derėsis.

Vieno iš neteisėtai atleistų FNTT vadovų Vytauto Giržado pergalė teisme prieš Vidaus reikalų ministeriją prikišamai rodo, kad teisybę Lietuvos teismuose rasti galima ir be mitingų aikštėse, šaukiant apie „visagalį klaną“.

Negyvenamas salas, dėl kurių ėmė vaidytis Kinija ir Japonija, akmenų krūva gali pavadinti bet kas, tik ne patys japonai ar kinai. Senkaku japoniškai, Diaoju kiniškai – taip vadinasi 1972-aisiais JAV Japonijai perduotos salos Rytų Kinijos jūroje, dėl kurių niekaip nerimsta Kinija, o iš dalies ir Taivanas, šį sykį likęs konflikto užribyje.