2010-uosius galime prisiminti kaip metus, kai lietuviai emigravo kaip niekada sparčiai. Statistikos duomenys parodė, kad išorinė migracija savo mastais pernai pirmą kartą viršijo vidinę migraciją.

Demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, demokratijos mechanizmas pripažįsta tik valstybę ir pilietybę. Neseniai, iš reikalo įvardyti valstybėje gyvenančius ir Lietuvos pilietybę turinčius kitų tautybių žmones, sugalvotas ir jau vartojamas terminas pilietinė tauta.

Dažniausiai žmonės linkę manyti, kad ilgainiui jie tampa vis protingesni, vis daugiau žino, daro vis mažiau klaidų, sugeba neblogai prognozuoti, apsisaugoti nuo įvairių nelaimių, todėl vis kyla ir kyla gerovės ir pažangos laiptais.

Savivaldą galima traktuoti labai įvairiai: ir kaip “savą valdą”, ir kaip “savo valdžią”, ir kaip “savų valdymą”, ir kaip “savy valdymą”, ir kaip “valdymą sau”.

Dalį gyvenimo ant valstybės aukuro paaukojusio žmogaus gyvenimas ne mažiau vertingas nei naujojo lietuvio milijonai.

Viešai “holokausto neigėju” apšauktas istorikas Petras Stankeras yra nekaltas. Tokį sprendimą, susipažinusi su istorikų ekspertizės išvadomis, padarė Vilniaus apygardos prokuratūra, nutraukusi ikiteisminį tyrimą P.Stankero atžvilgiu, nes “nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių”.

Ekonomika pamažu pradeda kopti į kalną. Tiek privačios, tiek valstybinės finansų institucijos skelbia optimistines bendrojo vidaus produkto prognozes. Tik nedarbas nemažėja. Tai tiesioginė premjero Andriaus Kubiliaus sunkmečio įveikimo plano pasekmė. Sunkmetį nusprendus pergyventi tiesiog padidinat mokesčių naštą verslui, nieko kito ir nebuvo galima tikėtis.

Vasario pabaigoje vykusio G-20 šalių susitikimo dalyviai laužė galvas, kaip stabdyti kainų didėjimą, tapusį pasauliniu reiškiniu. Kylančios kainos visuomet sukelia stiprią žmonių ir politikų reakciją. Politikai dažnai tiesiog atsiliepia į žmonių susirūpinimą ir nepraleidžia progos rasti kaltų bei juos pasmerkti.

Ir po šių rinkimų vėl geriausiai jaučiasi tie, kurie juose nedalyvavo ir nebalsavo. O iš tų, kurie balsavo, dauguma nusivylę, – juk tas jų balsavimas nieko vertas. Įsivaizduokime, balsuoja žmogus už kurią nors partiją, ji surenka daugiausiai balsų, bet valdančiąją koaliciją sudaro gerokai mažiau mandatų gavusios partijos.

Nuvilniję savivaldos tarybų rinkimai paliudijo, kad tampame demokratine šalimi. Neatpūtė nei diktatoriški Rytų kaimynės, nei revoliucija alsuojančios Afrikos vėjai. Šiemet Lietuvos rinkėjai penkiais procentais buvo aktyvesni nei 2007 m. Daugiausiai balsų surinko tradicinės partijos ir ryškūs lyderiai. Tai rodo visuomenės brandą.

Šokas ir nepasitikėjimas. Taip būtų galima apibūdinti pačią pirmą reakciją į savivaldos rinkimų rezultatus. Jie buvo netikėti tiek valdantiesiems, tiek opozicijai, tiek komentatoriams. Nes niekas nieko panašaus nelaukė.