2011 Kovo 20

Raimundas Milašiūnas

Savivalda – savų valdžia ar susivaldymas?

veidas.lt

Savivaldą galima traktuoti labai įvairiai: ir kaip “savą valdą”, ir kaip “savo valdžią”, ir kaip “savų valdymą”, ir kaip “savy valdymą”, ir kaip “valdymą sau”.

Na va, ir išsirinkome valdžią. Esame įpratę taip vadinti savo išrinktuosius po kiekvieno balsavimo – nesvarbu, Seimo ar vietinės valdžios atstovais jie tampa. O pasirodo, kad svarbu. Net pavadinimai abiejų skiriasi: vieni valdžion patenka, kiti – tik savivaldon. Bet atrodo, kad skirtumų ir patys išrinktieji nelabai mato. Bent jau pasiklausius jų ima atrodyti, kad ne pastato, kuriame jų kėdė stovės, aura, bet pati kėdė ar joje nutūpusio užpakalio savininką apvainikuosiantis vardas gerokai žavesnis tampa. Žiūrėk, Seimo nario ženklelis vieną menkiau šildo nei kokio nors rajono vicemero titulas. Nesvarbu, kad kaime, bet valdžios viršūnėje… Ir vėl “valdžios”…

Tai vis dėlto ar tikrai neverta atkreipti dėmesio į tą, atrodytų, tik lingvistinį skirtumą tarp žodžių “valdžia” ir “savivalda”? O man atrodo, kad savivaldos terminas savyje ir nemažai psichologinių prasmių slėpti turėtų. Turėtų, bet ar tikrai savivaldybėse sėdintieji apie tai pagalvoja? Ką gi, pažiūrėkime, kokių minčių iš to galėtų kilti.

Savivaldą pirmiausia galime įvardyti kaip “savą valdą”. Taigi taigi, savo valdą, kurioje ir imame šeimininkauti kaip privataus namo kieme. Norime – dangoraižius sau ir paskui mus į savivaldybę suėjusiems pasistatome, o paskui nebežinome, kaip jų išlaikymą apmokėti ir apskritai kam parduoti ar išnuomoti. Norime – galime dar patogiau gyvenimą susikonstruoti: kadangi ne tautinės daugumos atstovas esu, o taip norėčiau savo galią parodyti, tai gatves imu ir pervardiju į savąją kalbą. Ir nusispjaut, kad valstybę, kuriai vis dėlto, nors ir vietinėje valdžioje, atstovauju, kažin kaip supainiojau.

Savivaldą galime ir “savo valdžia” pavadinti. Savo – suprask, mano. Jei mano, tai pats galiu ir daryti, ką noriu. Nesvarbu, kad tą valdžią man žmonės davė, bet kam į juos dėmesį kreipti: juk jau davė… Tada imu savo valdžią ir formuoti. Ir nesvarbu, kad mane valdžioje matyti nori gal tik koks dešimtadalis, o beveik pusė kitus įvertino. Juk galiu surankioti dar penketą tokių vargdienių kaip aš ir sukurpti valdžią! Koks skirtumas, kad vieni liberalais save vadina, kiti – raudonąją socializmo rožę atlapuose nešioja, o treti apskritai nelabai kokią ideologiją turi – svarbu tik valdžią gauti ir savo versliuką pastiprinti. Svarbu tik viena – mano valdžia!

Savivaldą galėčiau iššifruoti ir kaip “savy valdymą”. Labai jau šis pavadinimas psichologiškai skamba. Panašu į žmogų, kuris tiesiog sugalvoja ką nors, kas jam patinka, ir pradeda įgyvendinti – nei su kuo taręsis, nei pasidomėjęs, kaip jo idėjos gyvenamajai vietovei pasitarnaus. Nesvarbu, kad pinigų stokojam, bet galim kokį gigantišką muziejų miesto centre pastatyti! Koks skirtumas, kad pasaulyje mažai yra miestų sau tai leidžiančių, o menininkai apskritai jo verte abejoja. Bet man patinka! O jei netinka, tai dar kokią idėją sugalvosiu, pavyzdžiui, parūdijusį vamzdį išlankstysiu ir upės pakrantėje įsmeigsiu – tegul menu vadinasi.

Galiu savivaldą ir “savų valdymu” pavadinti. Pažįstama ši praktika mūsų tėvynėje. Tik valdžia pasikeitė – tuoj savus į šilčiausius postus susodiname. Labiau tai aukščiausiems valdymo ešelonams būdinga. Atėjo nauji – žiūrėk, jau ministerijose sekretoriai valstybės sekretoriais virsta. Tie išėjo, kiti atėjo – štai valstybės sekretoriai kancleriais pavirto. Ir koks skirtumas, kad tokios transformacijos pinigus kainuoja: tenka konkursus skelbti, vienus atleisti, kitus priimti, visokias išmokas padalyti. Svarbu, kad savų valdymas būtų! Bet juk ir savivaldybėse daugybė įmonių, firmų ir firmelių slepiasi – ir ten savų reikia…

Savivalda dar ir “valdymas sau” gali būti. Labai norėtųsi tikėti, kad nebeturime tokių, kurie į valdžią savo gerovės užsitikrinti eina. Tik kad patirtis neretai ką kita rodo. Atėjau, pamačiau, prasukau palankius kreditus ar palankiausias verslo sąlygas sau ar savo artimiesiems, ir ramu. O jei pagaus, paskelbsiu, kad tai politinių priešininkų provokacija. Ir apskritai – dirbu gerai, varžovai jaučia pavojų, tai ir bando iš posto išversti. Tereikia trupučio fantazijos, ir rasiu būdą mundurui išsiskalbti.

Galima būtų ir dar kaip nors savivaldos pavadinimą šifruoti, bet vis kas negero į galvą lenda. Vis apie save, savo, sau… O kurgi žmonės? Juk jie valdžią sau rinko, o ne ant savo galvos nuleisti bandė. O į juos mažai kas dėmesį kreipia. Nors ne, kreipia, ir dar kaip: keturias savaites iki rinkimų mes, rinkėjai, galime šlovės spinduliuose maudytis. Visi norintieji minkštose kėdėse nutūpti mus ant rankų nešioja, aukso kalnus žada, visokias šilumas fantazijose pigina. Ir koks skirtumas, kad atėję į valdžią greitai visa tai pamiršta, bet mes bent mėnesį tikrais valdovais pasijuntame.

Bet rinkimai praeina, ir prasideda “savo valdų” ar “savų valdymo” periodas. Tada žmogus jau nebereikalingas. Jis tegali grūmoti kumščiais ir keiksnoti savo paties išsirinktą valdžią. Savo valdžią, kurioje lyg ir mes patys turėtume dalyvauti. Tam juk ir savivalda. Nors kiekvienai valdžiai tas tinka. Ir supranta žmogelis, kad vėl “ne tuos išsirinko”, bet pamiršo, jog rinko tai ne mąstydamas, bet fantazijose skraidydamas ar kažkuriuos kitus nubausti norėdamas.

Ir vis dėlto savivalda, matyt, didelė jėga turėtų būti. Ne saviems valdžioje, bet mums, jei laiku suprasime, kad galime pareikalauti atsakymų iš tų, kurie vos atėję ima “savų valdžią” kurti. Gaila, kad mes labai drąsūs tampame tik tada, kai niekas mūsų nemato. Pažiūrėkite, kokie drąsuoliai interneto komentarų platybėse plaukioja. Tai tada ir mūsų valdžiai viešumas tampa nereikalingas, jie “savy valdymą” ima kurti – juk niekas nepareikalaus pasiaiškinti, o už akių anksčiau ar vėliau vis tiek nuteis.

Man norisi savivaldą dar kitaip iššifruoti. Ne kaip “savą valdą”, “savų valdymą” ar “savy valdymą”, bet kaip “susivaldymą”. Susivaldymą kur nors giliai paslėpti abejingumą kitiems, norą nagus riesti į save, galiausiai – savo sąžinę. Ir tik tada, matyt, tikrai pajusime, kad savivalda nėra vien valdžia kitiems, bet ir savo egoistiškiausių troškimų suvaldymas.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...