Kol balsuoji už viską, už kažką tobulą, vientisą ir nedalomai teisingą, tol balsuoji už nieką arba už biurokratinę savivalę.

Šios Vyriausybės 2008–2012 m. programos šūkis – „Mūsų vidutinės trukmės politikos tikslas – sušvelninti ir pamažu likviduoti pagrindines socialines negeroves, ryžtingai spręsti paveldėtas problemas“. Pažvelkime į šios programos XIX skyriaus preambulėje konstatuotą socialinės politikos padėtį, kuri tariamai susidarė dėl buvusios valdžios valdymo.

Niekam ne paslaptis, kad efektyvios socialinės politikos vykdymas, esant finansų krizei, nėra lengvas. Visų pirma mes turėjome apsaugoti Lietuvos socialinę sistemą nuo visiško finansinio bankroto, prie kurio buvo privedusi ankstesnė Vyriausybė, nors ji dirbo ne ekonominės krizės sąlygomis.

Atostogos, ilgieji savaitgaliai ir šiaip nedarbo dienos Lietuvoje – šventas reikalas. Tiesa, privačiame ir valstybiniame sektoriuose tos atostogos stipriai skiriasi. Privačiose bendrovėse vasarą darbuotojai atostogų ilgiau nei trims savaitėms išeiti gali labai retai, mat čia vadovaujamasi amerikietišku principu, kad jei tavęs nereikia mėnesį, tai gal ir apskritai nebereikia.

Žymus Amerikos diplomatas Georgas Kennanas yra pasakęs: neįmanoma palaikyti gerų kaimyninių santykių su Rusija, nes jos kaimynės turi tik du pasirinkimus – būti Rusijos vasalėmis arba būti Rusijos priešėmis. Tai tikriausiai esminė išvada iš Rusijos–Gruzijos karo, kurio ketvirtąsias metines minime šią savaitę.

Dabar jau galima apibendrinti, kad prieš ketverius metus triukšmingai pradėta aukštojo mokslo reforma gerų rezultatų nedavė. Žiniasklaida tada dejavo apie neva blogą aukštojo mokslo kokybę, kurią lyg burtų lazdelės mostelėjimas turėjo pagerinti “krepšeliai”.

Ne trijų, ne septynių, o 21-os ar 28-ių dienų atostogos yra geriausios visaverčiam poilsiui.

Šią kadenciją švietimas pagaliau buvo įrašytas į valstybės prioritetų sąrašą.

Norėtųsi, kad olimpinės žaidynės tęstųsi ne 17 dienų, o bent du mėnesius, dar norėtųsi, kad Lietuvos politikų atostogos tęstųsi nors ir pusę metų. Tokios malonios ir sveikos atmosferos kaip pastarąsias dvi savaites Lietuvoje jau kuris laikas nebuvo. Kyla klausimas kodėl? Bet atsakymas aiškus: visos žiniasklaidos priemonės per tas dvi savaites beveik nekalbėjo apie politikus ir jų nesąmones, o visą dėmesį sufokusavo į Londoną, į olimpines žaidynes, į stulbinamai profesionalią ir originalią žaidynių atidarymo šventę, į uždegančius sportininkų pasirodymus, į medalius, į džiaugsmo pliūpsnius, į patriotiškumą, į didžiavimąsi savo šalimi, savo žmonėmis, galų gale į džiaugsmo ašaras.

Vyriausybės programoje buvo numatyta nemažai uždavinių energijos taupymo ir efektyvumo didinimo, taip pat aplinkos politikos srityse.

Matyt, neatsitiktinai didžiausi pasaulyje ekonomikos plėtros stebuklai įvyko būtent tose šalyse, kurios dažniausiai atmesdavo stambių užsienio paramos institucijų siūlomą pagalbą.