2012 Rugpjūčio 08

Raimundas Milašiūnas

Kam mums reikalingos atostogos?

veidas.lt


Ne trijų, ne septynių, o 21-os ar 28-ių dienų atostogos yra geriausios visaverčiam poilsiui.

Pastaruoju metu tapo madinga atostogauti savaitgaliais. Ilgieji ar paprasti dviejų poilsiadienių trukmės savaitgaliai rodo, kad sostinė iš Vilniaus persikrausto į pajūrį, tvirtai užvaldydama daugiausiai gyventojų turinčio Lietuvos miesto sostą. Atrodytų, nieko čia keista ir bloga – tegul ir Palanga pakvėpuoja benzino ir švino, o ne vien jodo pritvinkusiu oru. O Vilnius teatsigauna nuo begalinio šurmulio ir tampa dar kosmopolitiškesniu miestu, kuriame vasarą dažniau nugirsi svetimą kalbą, o ne sutiksi savąja šnekančių tautiečių…
Viskas gerai, tačiau… Tokia savaitgalinė poilsiautojų griūtis atskleidžia ir dar vieną visiems žinomą paslaptį – vis dažniau nustojame atostogauti visavertiškai ir imamės “priepuolinių” atosotogų. Vėsu, lyja – visi kantriai dirbame, bet vos tik pasirodo saulė, viską metę kraunamės lagaminus ir lekiame ten, kur lengviausia nukakti trumpam ir kur galime įmerkti pavargusį kūną į šaltokas Baltijos bangas.
Nieko neturiu prieš gimtąją Baltiją ar pajūrio miestus, tačiau patirtis verčia permąstyti, ar tikrai vertingos yra tokios atostogas, kurias spėjame pajusti tik akimirksnį, kai keikiamės nesibaigiančia automobilių virtine artėdami prie Palangos prieigų, kurias ištikimai “saugo” sulankstomomis kėdutėmis ir įvairiausiais apgyvendinimą siūlančiais plakatais ginkluota močiučių gvardija, į kurią įsimaišo ir vienas kitas automobilyje budintis vyrukas.
Šiaip ne taip įveikę grūstis ir sunaikinę ne vieną gyvybiškai svarbią smegenų ląstelę, nusigauname iki porai naktų išsinuomoto būsto. Puiku, jei turime galimybę apsistoti ramiame ir intymumą užtikrinančiame viešbutyje, tačiau  patirtis rodo, kad dėl poros naktų niekas nėra linkęs reikalauti didelio komforto.
Tad vargais negalais įvairuojame į privataus namo kiemą, kuriame, be mūsų automobilio, jau ilsisi gerokai daugiau nei leidžia normalios sąlygos “ratų”. Taigi tenka įsisprausti į nedidelį tarpelį tarp tvoros ir kito automobilio, ir būtų gerai, jei netektų ropštis per keleivio duris, mat savąsias užbarikadavome taip, kad mūsų automobiliui ne tik vagys, bet ir mes patys nebegresiame…
Pagaliau įsikuriame kambaryje “100 metrų iki jūros”, kuris, pasirodo, yra dar arčiau iki pačių audringiausių Palangos vietų, pavyzdžiui, J.Basanavičiaus gatvės. Kažin ar pats tautos patriarchas labai nudžiugtų, jei sužinotų, kokią garsų kakofoniją ir kojų gausybę jo vardu pavadintai gatvei tenka pakelti? Dieną dar nieko, bet vakare iš visų kavinių sklinda pačio prasčiausio skonio rusiška muzika, atmiešta tautinių gatvinės-estradinės muzikos plaštakių skausmingo rypavimo. O kai atsistoji kažkur centrinės gatvės viduryje, apskritai prarandi nuovoką apie melodijas, žodžius ir kitokius muzikinį-kultūrinį skonį lavinančius dalykus.
J.Basanavičiaus gatvė “žavinga” ne tik muzika, bet ir žmonių gausa. O jų, žinia, pasitaiko visokių – ilsėtis juk reikia ne tik intelektualams. O juk kai kurie “neintelektualai” karštyje padaugina “gaivinamųjų gėrimų”, ir tada apskritai centre rodytis tampa visai nebesaugu.
Galėčiau, matyt, tokį pasakojimą tęsti, tačiau nieko naujo nebepasakysiu. Visi žinome, ką reiškia bandyti erdviai įsikurti paplūdimyje (kone pusė milijono poilsiautojų bando daryti tą patį), pailsėti naktį, kai to nenori gretimų kambarių gyventojai (ne visi atostogas supranta kaip ramybę) ir galiausiai dar kartą įsilieti į nuo pajūrio sekmadienio pavakarę judančių automobilių grūstį…
Taip “pailsėję” grįžtame į darbą pirmadienį ir imame laukti kito šilto ir saulėto savaitgalio, nes tik taip temokame atostogauti. Visa kita – darbas…
Šia istorija visai nenoriu ko nors pralinksminti. Tiesiog esu tokių girdėjęs ne vieną kartą. Taip pat ne kartą esu susidūręs su žmonėmis, kurie teigia negalintys atostogauti ilgiau nei savaitę ar apskritai mano esantys nepakeičiami darbuotojai, be kurių verslas ar kitoks darbas tiesiog galėtų sugriūti.
Tačiau niekas nepamąsto, kad atostogos juk ir sukurtos tam, kad žmogus pailsėtų ir atsigautų nuo darbinės monotonijos. Ir ne per dvi ar tris, galų gale, septynias dienas. Šiandien yra aišku, kad norėdamas visavertiškai atsigauti, žmogus turėtų “atsijungti” nuo kasdienybės rutinos (darbinės taip pat) bei “persijungti” į kitokį režimą. Pavyzdžiui, protinį darbą dirbantieji turėtų imtis fizinės veiklos, o dirbantieji fizinį darbą – priešingai. Jiems ir paprasčiausias žiūrėjimas į jūros bangas, ežero vilnis, meškerės plūdę ar vėjo blaškomus medžius taptų gera atgaiva.
Tačiau tam, kad “atsijungtų” ar “persijungtų”, reikia ir tam tikro laiko. Juk per savaitę tikrai nesame pajėgūs pamiršti darbo rūpesčių. Todėl ir laikoma, kad pirma savaitė tėra įžanga ir atostogų pradžia, leidžianti tik pradėti mūsų vidinio kompiuterio “perkrovimą”. Tai lyg “Restart” mygtuko paspaudimas, o jau pats “perkrovimas” prasideda po to. Ir geriausia, jei tam turime bent dvi savaites. Tad 21-os ar 28-ių dienų atostogos ir būtų geriausia visaverčiam poilsiui.
O jei ne? Žinoma, niekas negalės tvirtinti, kad nevisavertiškai besiilsintiems žmonėms gresia visokios depresijos ar neurozės. Tačiau jie yra labiau linkę į  vadinamuosius perdegimo sindromus, kurie neretai ir baigiasi depresijomis ar neurozėmis. Bet svarbiausia, ką tokie žmonės patiria, tai – nuotaikų svyravimus, tuštumos jausmą, ir apatiją bei neretus susierzinimo bei pykčio protrūkius.
Ir tai, deja, nėra susiję vien tik su jais. Šie pokyčiai ima griauti santykius su aplinkiniais, ypač vaikais. Ir jei dar pridėsime, kad vaikai neretai perima tėvų negalavimus bei nuotaikas tarsi magiškai bandydami jiems pagelbėti, suprasime, kodėl mūsų visavertės atostogos yra ir atostogos mūsų artimiausiems žmonėms.
Pamenu, kaip viena mano kolegė, ištekėjusi už vakariečio, kartą pasakojo, kad jos vyras labai pykdavo, kai šeimos nariai vakare nusigriebę kas po ranka pakliūva užkandžiaudavo kas sau. Jis niekaip nesuprasdavo, kodėl artimiesiems nereikia šeimos vakarienės, o mūsų tautiečiai niekaip nesuvokdavo, kad ji – tai ne prisivalgymas, bet ir bendravimas po darbo dienos, ir pabuvimas kartu…
Panašus yra ir požiūris į atostogas. Mes galime griebtis to, kas pakliūva po ranka, ir “maitintis” trupiniais, nulėkę savaitgaliui prie jūros ir pasijutę dar labiau nuvargę nuo bėgimo, arba galime būti kartu su artimaisiais ir pasisotinti visaverčiu poilsiu bei bendravimu su tais, kuriems rūpime ir kuriems galime parodyti savo rūpestį. Nes gali nutikti kaip toje pasakoje apie savo seną tėvą į mišką išvežantį sūnų, tik mūsų vaikai laiko rogutėms pasigaminti gali ir neberasti…

Vis dažniau nustojame atostogauti visavertiškai ir imamės “priepuolinių” atosotogų.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...