2015 Rugpjūčio 23

Vargonai kaip ir žmonės – visi skirtingi

veidas.lt

 

Praėjusią savaitę į koncertą Šv. Kazimiero bažnyčioje muzikos mėgėjus kvietusi Irena Budrytė-Kummer teigia, kad vargonininkui nėra didelio skirtumo, kur groti: bažnyčioje ar koncertų salėje. Svarbiausia, kad įkvepiančiai skambėtų patys vargonai.

Renata Baltrušaitytė

Gastroliuojantys vargonininkai dažniausiai neturi daug laiko susipažinti su jų svetimose šalyse laukiančiais instrumentais, o juk kiekvieno iš jų, statyto konkrečiai erdvei, skambesys ir techninės galimybės gerokai skiriasi. „Pirmiausia spaudi klavišą po klavišo, registrą po registro ir tikrini, kaip skamba. Jei randu „negražių“ registrų, koncertuodama stengiuosi juos įjungti kuo rečiau“, –  neslepia muzikantė. Tačiau jei galėtų rinktis – dažniau koncertuotų bažnyčiose, nes jų aplinka geriau atliepia jos atliekamą muziką.

Bet bažnyčioje ir publika paprastai jaučiasi mažiau suvaržyta nei koncertų salėje. Iš šios retai kam šauna išeiti vidury atliekamo kūrinio, o štai bažnyčioje vaikščioti koncerto metu – tarsi jau mažesnė nuodėmė. Tačiau galite neabejoti, kad netgi nugara į salę sėdintis susikaupęs vargonininkas puikiausiai girdi kiekvieną joje aidintį žingsnį, taigi toks vaikščiojimas jam trukdo.

 

Išpažintys jaudindavo iki ašarų

Pirmieji Irenos prisiminimai apie bažnyčias susiję su kaimuose pas senelius praleistomis vasaromis. Vilniaus rajone, Kyviškėse, į mišias reikėdavo eiti penkis kilometrus per mišką, o kitame kaime Radviliškio rajone senelis, tėvo tėvas, buvo bažnyčios giedorius. Tačiau sąmoningai ieškoti savo religinės bendruomenės mergina pradėjo tik baigdama mokyklą, ir tos paieškos nebuvo lengvos.

„Jau studijuodama nuvykau į Paberžę pas Tėvą Stanislovą, apie kurį buvau daug girdėjusi. Ir ne veltui: visi jį pažinojusieji pamena šio vienuolio gebėjimą pajausti kiekvieną žmogų. Jis niekada nieko neįkalbinėdavo žengti Dievo keliu, tačiau kai žmogus pats gyvena kaip šventasis, jam ir nebūtina kitų kaip nors mokyti ar įkalbinėti. Mus, jaunimą, auklėdavo pats Tėvo Stanislovo pavyzdys. Bendrauti padėdavo ir muzika: jis man giedojo grigališkąjį choralą, aš jam paskambinau Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatą“, – prisimena Irena.

Kai sostinės tikintiesiems buvo grąžinta sovietų okupantų Ateizmo muziejumi paversta Švento Kazimiero bažnyčia, joje jauna muzikantė atrado taip ilgai ieškotą artimą bendruomenę. Čia sutiko dabar jau Telšiuose vyskupaujantį kunigą Joną Borutą, kurio pamokslai ją ypač žavėdavo. „Anksčiau eidama išpažinties jausdavausi panašiai kaip mokykloje šaukiama prie lentos, o štai pas kunigą J.Borutą visuomet žengdavau drąsiai. Žinojau, kad jis savo neišsenkančiu žvalumu suteiks man naujų jėgų. Po tokios išpažinties būdavo iki ašarų gera“, – pasakoja muzikantė.

Vėliau sulaukė progos išmėginti ir Šv. Kazimiero bažnyčios vargonus. Ką dažniausiai jais grodavo? Žinoma, Johanno Sebastiano Bacho kūrinius. Vargonininkė tiki, kad tokia dvasinga muzika irgi leidžia žmonėms pamokslauti be žodžių.

„O dar vėliau gavau galimybę stažuotis Popiežiškajame bažnytinės muzikos institute Romoje. Ten mokydamasi gyvenau netoli Romos esančiuose senelių namuose, kuriuos išlaikė ir seneliais rūpinosi vienuolės. Kadangi stipendiją turėjau vos keliems mėnesiams, vėliau, kad galėčiau užsidirbti pragyvenimui, jos suteikė darbo ir man. Kartu su vienuolėmis plušėdavau iki vidurnakčio, ryte kartu su jomis keldavausi pirmosioms mišioms, dengdavau pusryčiams stalus, plaudavau indus. Vėliau jau ir senelių priežiūrą man patikėdavo. Bet ryškiausias iš Romos parsivežtas įspūdis – tai susitikimas su Motina Terese. Ją buvo pasikvietę tenykščio universiteto studentai. Prieš juos į salę išėjo kukli, paprasta moteris, bent pats jos buvimas visus neapsakomai veikė. Tikrai visai nesistebiu, kad netgi turtingų šeimų merginos, galinčios daug sau gyvenime leisti, neretai po tokių susitikimų atsisakydavo tuščių pramogų ir tapdavo ištikimomis Motinos Teresės sekėjomis“, – prisimena pašnekovė.

Nebūtina turėti garsaus vardo, kad galėtum daryti gera. Irena su panašia dvasios šiluma prisimena ir savo pirmąją anytą, aktoriaus Povilo Budrio motiną, kuri, anot vargonininkės, buvusi ne mažiau šventa moteris.

Iš pirmosios santuokos I.Budrytė-Kummer turi dabar jau suaugusį sūnų Algirdą, kuris, Vokietijoje baigęs ekologinės inžinerijos studijas, šiuo metu taip pat gyvena Drezdene. „Jaunimas dabar išrankus, nori vietos būtinai didmiesčiuose – Berlyne arba Hamburge, o ten be patirties gauti darbą netgi vietiniams sunku. Bet, tikiuosi, jam pavyks“, – šypsosi Irena.

Dar dviejų sūnų lietuvė susilaukė santuokoje su vokiečių vargonininku Samueliu Kummeriu, su kuriuo susipažino studijuodama Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje. Septyniolikmetis Kornelijus, giedojęs Drezdeno katedros chore, dar metus mokysis katalikiškoje gimnazijoje, o dvylikmetis Lukas jau mokosi už 120 km nuo Drezdeno esančiame Leipcige.

„Jis pats taip pasirinko, nes norėjo dainuoti Leipcigo Šv. Tomo katedros, kurioje kantoriumi dirbo pats J.S.Bachas, berniukų chore. Prieš tai Lukas dainavo Drezdeno „Semper“ operos chore, tačiau jame nesijautė laimingas. Jam, kaip ir man, labai patinka J.S.Bacho kūriniai, todėl dabar džiaugiasi kiekvieną sekmadienį juos giedodamas. Netgi jo ausinuke dažniau skamba ne šiuolaikinė elektroninė, o senoji bažnytinė muzika“, – didžiuojasi jaunėlio pasirinkimu mama.

Su Šv. Tomo katedros berniukų choru Lukas jau keliauja po pasaulį – neseniai lankėsi Kinijoje. Leipcige jaunuolis gyvena alumnate kartu su kitais atvykėliais choristais ir mokosi netoli esančioje gimnazijoje, o namo į Drezdeną parvažiuoja kas antrą savaitgalį. Likusiais savaitgaliais jį Leipcige lanko tėvai.

 

Drezdene laukė atstatyta bažnyčia

Vienoje iš trijų didžiausių Drezdeno bažnyčių vargonininke dirbančios Irenos klausinėjau, kuo ji šiandien, po dviejų Vokietijoje praleistų dešimtmečių, save vadintų – katalike ar liuterone. Katalikiškoje tradicijoje subrendusi, o dabar per liuteronų mišias bažnyčioje grojanti lietuvė sako dėl to nejaučianti vidinių prieštaravimų: „Svarbu nuoširdus tikėjimas, kad Jėzus Kristus savo mirtimi atpirko žmonijos nuodėmes. O šis tikėjimas katalikams ir liuteronams – bendras.“

Drezdeno Dievo Motinos bažnyčia (Frauenkirche Dresden) savo istoriją skaičiuoja nuo XI amžiaus, kai jos vietoje iškilo kukli misionierių, pasiryžusių į krikščionybę atversti aplinkinių kaimų gyventojus, šventovė. Augant Drezdenui ir gausėjant tikinčiųjų būriui, bažnyčia buvo nuolat plečiama. XIII amžiuje iškilo gotikinis katalikų bažnyčios pastatas, aplink kurį reformacijos laikais susiformavo kapinės.

XVIII a. pirmoje pusėje, miestui toliau plečiantis, nutarta kapines iškelti, o bažnyčią dar kartą perstatyti: nugriovus senąją, iškilo akmeninė architekto Georgo Bahro suprojektuota varpo formos barokinė šventovė, dar vadinama tiesiog Akmeniniu Varpu. Nors protestantai nepripažįsta Mergelės Marijos kulto, išsaugotas senasis bažnyčios pavadinimas. Čia, kaip mėgsta pabrėžti visi ekskursijų vadovai, 1736 m. vargonavo ir didžiausias vokiečių bažnytinės muzikos autoritetas J.S.Bachas.

Deja, garsaus meistro Gottfriedo Silbermanno gaminti vargonai, kuriais kompozitorius tuomet grojo, iki mūsų dienų neišliko. Nors Dievo Motinos bažnyčiai pavyko išvengti tiesioginio bombardavimo per Drezdeno senamiestį nušlavusį britų pajėgų antskrydį 1945-ųjų vasarį, sprogimų sukelta milžiniško gaisro banga jos neaplenkė. Nuo karščio sutrūkinėjusios smiltainio sienos nebepajėgė atlaikyti aukštos akmeninės konstrukcijos, dėl kurios tvirtumo buvo diskutuojama jau G.Bahro laikais. Tik Vokietijai susivienijus nušvito reali viltis bažnyčią atstatyti visos šalies tikinčiųjų aukomis.

Į pirmąsias pamaldas liuteronus ji vėl pakvietė 2005-ųjų rudenį. Tuomet į Drezdeną iš Štutgarto pašonėje esančio Kirchheimo miestelio dirbti ir gyventi atsikėlė ir vargonininkų Kummerių šeima.

„Tam, kad gautų vargonininko vietą atstatytoje bažnyčioje, Samueliui teko įveikti rimtą atranką. Tiesa, Drezdene ji buvo kuklesnė, nei anksčiau pretenduojant į vietą Kirchheimo bažnyčioje, kur prašymus buvo pateikę net 70 vargonininkų. Kodėl? Tikriausiai nemažai pretendentų patys suvokė, kad reikalavimai tokioje neeilinėje vietoje irgi bus neeiliniai“, – spėja I.Budrytė-Kummer.

S.Kummeriui nugalėti konkurentus greičiausiai padėjo ir tai, kad jis pats kilęs iš kunigų šeimos: tam savo gyvenimą skyrė vargonininko tėvas ir brolis, o sesuo dirba tikybos mokytoja gimnazijoje. Irena pamena vyro pasakojimus, kaip vaikystėje jiems būdavo sunku ištrūkti atostogų netgi tuomet, kai kelionės jau būdavo smulkmeniškai suplanuotos: likus kelioms dienoms tėvas netikėtai pareikšdavo, kad jo pavaduoti atsiųstas kunigas neatrodo užtektinai patikimas ir jis negalįs jam pavesti savo parapijiečių.

 

Katalikiško ir liuteroniško repertuaro skirtumai

Drezdeno Dievo Motinos bažnyčia vokiškoje klasifikacijos sistemoje yra A lygio, todėl vyriausiajam vargonininkui S.Kummeriui čia leista pasitelkti ir pavaduojantį asistentą (šį etatą užima Irena), ir kantorių, repetuojantį su bažnyčios chorais, ir netgi vadybininką, besirūpinantį kviestinių muzikantų koncertais. Vis dėlto vargonininkų algos Vokietijos bažnyčiose nebūna didelės: jos gerokai nusileidžia vidutiniams profesionalių šalies orkestrų muzikantų atlyginimams.

Daugiausia lėšų Dievo Motinos bažnyčia surenka ne iš tikinčiųjų, o iš ją lankančių turistų bei čia rengiamų koncertų bilietų. Bažnyčios salėje yra 1800 sėdimų vietų, taigi pagal koncertų klausytojų skaičių tokia bažnyčia prilygsta dvejiem Vilniaus Kongresų rūmams.

„Tačiau architektūriškai bažnyčia labiau primena operos teatrą, mat joje įrengti net penki balkonų aukštai. Kai prisipildo centrinė erdvė, atveriamos durys į pirmą balkoną, kai jame tampa ankšta – žmonės kviečiami į antrąjį ir taip toliau. Kai vyksta vargonų muzikos koncertai, neretai prireikia visų penkių balkonų. Ypač daug žmonių plūsdavo į koncertus pirmaisiais metais po bažnyčios atstatymo“, – tvirtina vargonininkė.

Ar skiriasi katalikų ir liuteronų evangelikų bažnyčiose atliekamos muzikos repertuaras? „Skirtumų galbūt yra, nors ir ne visiems pastebimų. Tarkim, Drezdeno katedroje dažniau atliekami katalikiški Antonino Dvorako ar Wolfgango Amadeaus Mozarto kūriniai, o J.S.Bacho muzika skamba rečiau. Liuteroniškoje Dievo Motinos bažnyčioje – atvirkščiai“, – pabrėžia I.Budrytė-Kummer.

Aišku, bažnyčioje rengiami koncertai sutraukia gerokai daugiau žmonių nei kasdienės pamaldos. Tačiau pašnekovė nedrįstų vienareikšmiškai teigti, kad Vokietijos tikinčiųjų gretos smarkiai retėja ar sensta: viena vertus, kartais ir vyresni žmonės nusisuka nuo bažnyčios, nes gaili jai mokesčių, kita vertus, neretai bažnytine veikla susidomi evangelizacijoje dalyvaujantis jaunimas.

Norėdami pritraukti dar daugiau jaunų žmonių, pastoriai ir kunigai stengiasi, kad jų bažnyčiose skambėtų kuo daugiau populiarios muzikos. Jie ieško ir panašiai mąstančių kantorių, taigi ne kiekvienoje bažnyčioje šiandien laukiami J.S.Bacho muzikos specialistai. Irena neslepia, kad būtent dėl šios priežasties jos vyras Samuelis anksčiau negavo darbo vietos vienoje iš Bonos bažnyčių.

 

Repeticijoms tenka ieškoti laiko

Betgi grįžkime prie to, apie ką ji galėtų pasakoti ilgiausiai: prie vargonų. Nors G.Silbermanno statyti vargonai karo pabaigoje sudegė, atnaujintai Dievo Motinos bažnyčiai pas Strasbūro meistrą Danielį Kerną užsakyti vargonai buvo konstruojami remiantis tais pačiais brolių Gottfriedo ir Andreaso Silbermannų instrumentams būdingais principais.

Esminis skirtumas – naujųjų vargonų registrai šiek tiek išplėsti, kad tiktų ne vien tradicinei bažnytinei, bet ir romantinei muzikai atlikti. Dabar juose yra beveik 5 tūkst. vamzdelių, kurių ilgis – nuo 1 cm iki 5 m. Žinoma, kartu teko sustiprinti ir dumples, mat kuo didesni vargonai – tuo didesnis oro spaudimas jų skambėjimui reikalingas.

„Virš vargonų klaviatūros grodama kaskart matau raides SDG, reiškiančias tą patį, ką J.S.Bachas įrašydavo kiekvienos savo partitūros pabaigoje: Soli Deo Gloria (vienintelio Dievo garbei)“, – akcentuoja lietuvė.

Vargonininkai nuo kitų muzikantų skiriasi tuo, kad dažniausiai neturi galimybės ilgėliau užsibūti prie savojo instrumento. Repetuoti bažnyčiose jiems leidžiama tik tuomet, kai jos atviros lankytojams, bet nevyksta pamaldos ar kiti parapijos renginiai. Nutaikyti tinkamą laiką repetuoti Drezdeno Dievo Motinos bažnyčioje irgi sudėtinga, nes ją nuolatos lanko audiogidais besinaudojantys turistai. Garsiai gaudžiantys vargonai jiems trukdo girdėti pasakojimą ausinėse.

„Tad lieka ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai. Kitu metu repetuodama žinau, jog bažnyčioje visuomet yra klausytojų, todėl stengiuosi ne šiaip mankštinti pirštus, o atlikti ruošiamus kūrinius taip, kad jie suskambėtų visa savo didybe. Kartais ir netikėtų padėkų iš susižavėjusių klausytojų po tokių repeticijų sulaukiu“, – neslepia I.Budrytė-Kummer.

Vargonų muzikos koncertai vienoje iš trijų didžiųjų Drezdeno bažnyčių (Katedroje, Dievo Motinos bažnyčioje ir Šventojo Kryžiaus bažnyčioje) vyksta kiekvieną trečiadienį. Ir, žinoma, rengiami atskiri vokiečių mylimo J.S.Bacho vargonų muzikos ciklai. Birželį vyksta dar vienas koncertų ciklas, kuriame šventųjų tekstų skaitymus papildo vargonų (o kartais ir kitų instrumentų) improvizacijos. O prieš Kalėdas, per adventą, vargonų muzika aidi žvakių šviesoje.

 

Vargonus sunku lyginti

Kaip labiausiai įsiminusius pačios išbandytus vargonus Irena prisimena Versalio rūmų koplyčioje stovintį Robert‘o Clicquot gamybos instrumentą. Originaliais G.Silbermanno vargonais jai teko koncertuoti Drezdeno katedroje, o viešėdama Šveicarijoje išmėgino ir jo brolio A.Silbermanno gamintus vargonus. Vokiečių meistrų Walckerių vargonais yra tekę groti Rygos katedroje.

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurioje praėjusią savaitę koncertavo I.Budrytė-Kummer, įrengti „Oberlinger“ firmos vargonai šiek tiek kuklesni nei tie, kuriais muzikantė groja Drezdene: jie turi daugiau nei 3 tūkst. vamzdelių.

„Tačiau vargonus, kaip ir žmones, sunku tarpusavyje lyginti. Tiek Vilniaus katedros, tiek Šv. Kazimiero bažnyčios vargonai man mieli, nors skamba skirtingai. Sudėtingiau Vilniuje būdavo groti Šv. Kryžiaus bažnyčios vargonais: jie skambėdavo palyginti šiurkščiai, tačiau anais laikais jauni vargonininkai džiaugdavosi bet kokia galimybe prisiliesti prie tikrų vargonų“, –  liudija pašnekovė.

Vilniaus katedros vargonų skambesį ji atsimena iš vaikystės – Irenos mama čia veikusioje Paveikslų galerijoje dirbo ekskursijų vadove. Su savo tėčiu, garsiu klarnetininku, Muzikos ir teatro akademijos profesoriumi Algirdu Budriu, grojusiu Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, o vėliau vadovavusiu „Trimito“ pučiamųjų orkestrui, Irena, kaip jo kamerinių koncertų pianistė akompaniatorė, apkeliavo ir Tolimuosius Rytus, ir JAV. Fortepijono studijas baigė ir Irenos sesuo Audronė, dabar dirbanti muzikos dėstytoja.
Mokytojos duonos Vokietijoje ragauja ir pati Irena – dėsto Drezdeno aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje, kurioje kasmet individualiai dirba su 4–5 būsimaisiais vargonininkais. Be to, turi ir privačių mokinių.

Drezdene I.Budrytė-Kummer sugrįžo prie savo senos svajonės šokti. Vaikystėje jos tėvai nutarė, kad baletui, reikalaujančiam didžiulės fizinės ištvermės ir visiško atsidavimo, liaunutė mergaitė pernelyg silpna, todėl mokytis baleto klasėje jos neleido. Teko tenkintis baleto spektakliais Operos ir baleto teatre, kuriuos žiūrėdavo daugybę kartų.

Į baleto studiją Vokietijoje Irena užsirašė jau paauginusi vaikus, o šiuo metu su vyru kartą per savaitę lankosi pramoginių šokių studijoje.

Visi vargonininkų šeimos vyrai mėgsta slidinėti, todėl Irena juos lydi Italijos, Šveicarijos ir Vokietijos kalnų kurortuose. „Iš manęs slidininkė nekokia – nuo kalno sugebu nusileisti ir tuo džiaugiuosi, tačiau kalnuose pabūti vis tiek smagu“, – šypsosi tris sūnus užauginusi muzikantė.

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...