2015 Sausio 31

Laukinė antis. Visiškai laukinė

veidas.lt

Vasarį – šešios premjeros, tačiau tik pusė iš jų – Vilniuje. Klaipėdiečiai galynėsis su Henriku Ibsenu, panevėžiečiai – su Fiodoru Dostojevskiu, o kaunietis Artūras Areima pažadėjo spektaklyje vaikams apsieiti be necenzūrinių žodžių.

Renata Baltrušaitytė

Sveiki po kirvio mergaitės Jelizavetos Bam, sveiki po raudono „Ledo vaikų“ bumbuliuko. Ir po „Geismų tramvajaus“ Šiauliuose – mieste, kuris pernai iš tikrųjų buvo pradėjęs sapnuoti dangaus tramvajų, nors iki šiol neturi net elementaraus troleibuso. Iš sapnų valdininkus pažadino šalia įsikūrusios NATO oro policijos atstovai, įtarę, kad oro tramvajus – ne kas kita, kaip gudrios rusų šnipų užmačios.

Jei pamenate, išsipusčiusi Tennessee Williamso herojė Blanša į sesers namus Naujojo Orleano darbininkų kvartale taip pat atkako tramvajumi viltingu pavadinimu „Geismai“. O išvyko iš ten jai skirto milijonieriaus laukti tiesiai į „durnyną“…

Kaip vaikai virsta antimis

Dar tragiškiau senos paslaptys, atverdamos geismų ir realybės bedugnes, sklaidosi Henriko Ibseno „Laukinėje antyje“, pagaliau nutūpusioje Klaipėdos dramos teatre. Ilgai ji, vargšė, suko ratus virš uostamiesčio: jau prieš dešimtmetį režisuoti šią dramą Klaipėdoje buvo pasišovęs Oskaras Koršunovas, tačiau galiausiai iškeitė į Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“. Vėliau klaipėdiečiai „Laukinę antį“ bandė įbrukti režisieriui ornitologui Gintarui Varnui, tačiau ir šis nesutiko tokio paukščio priglobti.

Pagaliau atvyko iš sostinės ne bet kas, o Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis, ir tuomet jau H.Ibseno plunksnelės pradėtos kedenti. Tiesa, prieš tai luktelėjus, kol Vytauto Paukštės, vaidinsiančio senąjį Verlė, sveikata pakankamai sustiprės repeticijoms.

R.Rimeikis „Veidui“ tvirtino, kad „Laukinės anties“ pajūryje prisiprašė pats. Mat vienas pirmųjų jo, kaip aktoriaus, reikšmingų teatro vaidmenų ir buvo teisybės ieškotojas Gregersas Verlė dar 1973 m. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre Henriko Vancevičiaus režisuotoje „Laukinėje antyje“.

„Buvau įvestas į šį pastatymą kaip pagrindinio Gregerso vaidmens atlikėjo Juozo Rygerto dubleris. Nuo tų laikų šis siužetas tyliai tūnojo mano atmintyje. O dabar jis vėl aktualus, turint omenyje silpnėjančius tėvų ir vaikų ryšius bei nepilnamečių savižudybių skaičių Lietuvoje. Tiesa, būsim priversti H.Ibseno kūrinį smarkiai kupiūruoti, nes nenorima, kad spektaklis Klaipėdoje truktų ilgiau nei dvi su puse valandos“, – teigė R.Rimeikis.

Pasak režisieriaus, savo šeimoje užauginusio keturis vaikus, vietoj tiesioginio rūpinimosi savo artimaisiais žmonės neretai iki pat senatvės egoistiškai eikvoja laiką keistiems užsiėmimams, kurie ilgainiui virsta priedanga nuo skaudžios tiesos, kad nei jų darbai, nei jie patys užaugusiems vaikams nebereikalingi. Ne veltui H.Ibsenas vieno personažo lūpomis teigia: „Atimti iš paprasto žmogaus jo kasdienį melą – tai tas pats, kaip atimti iš jo laimę.“

Savo ruožtu vaikai, jausdami tėvų santykių nenuoširdumą, užauga dvasiškai pažeidžiami. Toks yra fanatiškas tiesos ieškotojas Gregersas, tokia ir tėvo atšiaurumo priežasčių nepajėgianti suvokti Hedviga. Būtent ji norvegų dramaturgo simboliškai tapatinama su medžioklėje pašauta antimi, laikoma Ekdalų namų palėpėje vien tam, kad anksčiau ar vėliau taptų patogiu taikiniu namų šeimininkui. Supratusi, kad visos pastangos pelnyti tėvu laikyto žmogaus palankumą baigsis nesėkme ir „namine“ tapti dėl motinos praeities nuodėmės jai niekada nebepavyks, nusivylusi paauglė šautuvo vamzdį pati įremia sau krūtinėn.

„Mūsų spektaklio finale laukinė antis tiesiog išskris iš kalėjimu virtusios palėpės. Žinoma, tai nebus tikra gyva antis, bet vis dėlto… Tačiau jokių buitinio stiliaus dekoracijų spektaklyje nesitikėkite“, – pataria R.Rimeikis.

„Laukinei ančiai“ susibūrė įvairiausios klaipėdiečių aktorių kartos: nuo senjoro V.Paukštės iki Hedvigą vaidinsiančios Simonos Šakinytės. Taip pat matysime Rimantą Pelakauską, Reginą Arbačiauskaitę, Eglę Jackaitę, Nijolę Sabulytę ir kt.

Vienintelio vyro mirtis

Dar viena šeimos drama bus atskleista Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“. Tiesa, ji mirtimi ne baigiasi, o prasideda, ir siužetas čia artimesnis detektyvinei komedijai, o ne dramai.

Prieš Kalėdų šventes savo kambaryje prabangiame užmiesčio name randamas nužudytas vienintelis šeimos vyras. Kaip paaiškėja, kiekviena moterų – uošvė, žmona, dukros, kitos giminaitės ir net tarnaitės turėjo pakankamai svarią priežastį su juo susidoroti, bet kartu pasirūpino ir tvirtais alibi. Jos pačios imasi nagrinėti, kuri galėjo padaryti šį nusikaltimą. Įtarimų šešėlis krinta tai ant vienos, tai ant kitos namų gyventojos. Per visą šią suirutę atsiskleidžia nuostabūs moterų portretai, jų tarpusavio santykiai ir aistringos gyvenimo istorijos.

Kažką primena? Nenuostabu – tos pačios Roberto Thomaso pjesės motyvais Francois Ozonas buvo pastatęs filmą, kuriame subūrė visą plejadą įžymių prancūziškojo kino damų: Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Emmanuelle Beart, Fanny Ardant… Kas pakeis jas lietuviškame analoge?

Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas (jis, beje, Šiauliuose ir statė „Geismų tramvajų“) ne kartą prisipažino, kad su vaidmenų stokojančiomis aktorėmis teatre – tikra bėda. O jo sūnus režisierius Balys Latėnas šią problemą ėmėsi spręsti, repeticijoms sukvietęs moteriškąją trupės dalį: Kristiną Andrejauskaitę, Dovilę Šilkaitytę, Aušrą Pukelytę, Neringą Varnelytę, Rasą Marazaitę, Jonę Dambrauskaitę bei pridūręs dvi kviestines aktores – Gabrielę Malinauskaitę ir Rūtą Žibaitytę.

Įdomu, kad pjesės autorius R.Thomasas, būdamas aštuoniolikos, pats vaidindavo epizodinius vaidmenis įvairiuose Paryžiaus teatruose. Jis ypač domėjosi komedijos žanru, jo konstravimo būdais ir atkakliai dirbdamas tapo pripažintu psichologinių bei kriminalinių dramų meistru, išgryninusiu komedinio trilerio žanrą. Todėl jo kūryboje skleidžiasi elegantiškas humoras, grakštūs sąmojai ir nenuspėjami siužeto vingiai. Žinoma, viskam vadovauja emocijos ir jausmai, kylantys iš netikėtų situacijų, į kurias patenka aštuonios žavios, protingos, gundančios ir pavojingos moterys.

Šiukšliadėžės slenkstis

Lenkų poetė Wislawa Shymborska irgi garsėjo sveiku humoro jausmu. Tai pabrėžė netgi Nobelio komitetas, savąjį 1996 m. sprendimą grindęs laureatės gebėjimu rimtas temas nagrinėti su humoru. W.Szymborska buvo devintoji moteris, pelniusi nuo 1901 m. skiriamą Nobelio literatūros premiją. Nors ji ir iki tol laikyta viena populiariausių Lenkijos poečių, iki šio apdovanojimo drovią ir tyliai kalbančią kūrėją pasaulyje mažai kas pažinojo. W.Szymborska nepriskirdavo savęs prie jokios poetinės krypties, ji sukūrė savo rašymo mokyklą, savo kalbą – atitolusią nuo didelių istorinių įvykių, biologinių žmonių egzistavimo sąlygų, visuomeninio poeto vaidmens, filosofinių sistemų, ideologijos, nepatikrintų tiesų, įpročių, stereotipų, slopinimų.

Vis dėlto poetė, kuri taip pat buvo literatūros kritikė ir prancūzų poezijos vertėja, po 1957-ųjų, kai buvo panaikinta stalinistinė cenzūra, išleido vos kelis plonus poezijos tomelius. Ji išsižadėjo ankstesnės savo kūrybos, kurioje atsispindėjo stalinizmo eros literatūrinis stilius ir turinys. Nors W.Szymborskos kūrybinis kelias truko šešis dešimtmečius, išleista mažiau nei 400 jos eilėraščių. Paklausta, kodėl negali pasigirti dideliu produktyvumu, poetė atsakė: „Mano kambaryje yra šiukšliadėžė. Vakare parašytus eilėraščius vėl perskaitau iš ryto. Jiems ne visada lemta išgyventi.“

Aktorė Dalia Michelevičiūtė pristato jau trečią monospektaklį pagal šios poetės tekstus. Pirmasis buvo „Neparašyta vasaros istorija“ 2008-aisiais, vėliau – „Nuostaba“ (2011), o dabar ateina eilė „Moters portretui“ Nacionaliniame dramos teatre. Tikėkimės, šiam pastatymui scenoje bus lemta išgyventi ilgiau nei anksčiau paminėtiems. W.Shymborskos eilėraščius į lietuvių kalbą vertė Sigitas Geda, Algis Kalėda, Mindaugas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, Tomas Venclova.

Diplominis studentų Dostojevskis

Panevėžyje jaunatvišką šurmulį toliau kelia Veltos ir Vytauto Anužių studentų kursas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prieš trejus su puse metų suburtas specialiai šio miesto teatrui. Po sėkmingai atgaivintų Kazio Sajos „Devynbėdžių“ ir Maurice’o Maeterlincko „Nekviestosios“ panevėžiečiams ką tik parodytas Davido Gieselmanno „Ponas Kolpertas“, o vasarį profesionalion scenon iškeliaus ir Fiodoro Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“.

Išties retas studentų kursas gauna galimybę savo diplominius spektaklius rodyti viešai ir netgi įterpti juos į valstybinio teatro repertuarą, taigi „anužiukai“ šiuo požiūriu privilegijuoti. Antra vertus, neaišku, kiek laiko jų pastatymai galės gyvuoti, nes maža vilčių, kad baigę bakalauro studijas visi aštuoniolika jaunuolių liks Panevėžyje, o  ilgainiui keičiant aktorius bendri spektakliai neišvengiamai pradės byrėti.

Vis dėlto vienas kurso vadovų V.Anužis nusiteikęs optimistiškai, nes prisimena savo ankstesnius studentus iš Latvijos, Klaipėdoje rengtus Liepojos teatrui. Visi šešiolika šio kurso studentų jau penkerius metus vaidina Liepojoje, maža to, pastebimai atgaivino šio miesto kultūrinį gyvenimą ir, pelnę puikius šalies kritikų vertinimus, sulaukė pripažinimo visos Latvijos mastu. Kas galėtų tvirtinti, kad panaši istorija nepasikartos Panevėžyje? Juolab ne viskas J.Miltinio dramos teatro trupėje pastaraisiais metais klostėsi sėkmingai, o naujų pajėgų įsiliejimas į kolektyvą galėtų ištempti iš duobės.

„Kai iš kurso susiformuoja teatro trupė, žmonių vidinė priklausomybė vienas nuo kito sustiprėja. Todėl mes su žmona Velta labai nesistebėtume, jei visi aštuoniolika studentų liktų dirbti Panevėžyje. Be to, aktoriai šiais laikais lankstūs ir dirba savo pačių vadybininkais, todėl net jei žmogus pasirinktų kitą miestą ir teatrą – tai dar nereiškia, kad jis nebevaidintų bendruose kurso spektakliuose“, – „Veidui“ teigė V.Anužis.

Rimčiausiu savo auklėtinių darbu dėstytojaujantis aktorius laikytų būtent „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, nes tai – sąlytis su pasauline literatūros klasika. „Bandėme nuvalyti istoriją, kurios pagrindiniai veikėjai – jauni žmonės, nuo išankstinių įsivaizdavimų ir dostojevskiškų stereotipų. Neatkūrinėjame rašytojo laikmečio, akcentuojame tai, kas šiandien svarbu aktorių bendraamžiams“, – pasakoja kurso vadovas.

Rašytojo antrininką Ivaną Petrovičių spektaklyje vaidins Rolandas Normanas, jį išduodančią Natašą – Goda Petkutė, o epileptikę Nelę – Agnieška Ravdo, kurią į savo spektaklius Džuljetos bei Ninos Zarečnajos vaidmenims jau pakvietė O.Koršunovas.

Legenda baltoje palapinėje

Vasarį dvi įdomios premjeros laukia jaunųjų žiūrovų. Menų spaustuvėje Stalo teatras ir jo įkūrėja Saulė Degutytė kviečia mažuosius į edukacinį spektaklį „Stebuklingas sodas“ pagal švedės Selmos Lagerlof kūrinį „Legenda apie Kalėdų rožę“. Edukacinis jis visapusiškai: pirmiausia tuo, kad scenovaizdžiui bus pasitelkta Giotto di Bondone ir kitų ankstyvojo Renesanso dailininkų tapyba, be to, vokalinis kvartetas žiūrovams atliks XVI a. ispanų kompozitoriaus  Tomás Luis de Victoria motetą „O Magnum Mysterium“. Pagaliau nenuvertinkime ir S.Lagerlof – pirmosios pasaulyje moters, apdovanotos Nobelio literatūros premija (ta garbė jai buvo suteikta 1909-aisiais).

Rašytojos papasakotą legendą vaikams seks Valstybinio jaunimo teatro aktorius Jurgis Damaševičius, kuris vienas vaizdingu žodžiu įkūnys penkis kūrinio veikėjus: Geingeno miško plėšiką, jo žmoną, vienuoliuką, abatą Joaną ir arkivyskupą Abesalomą. Siužetą čia rutulioja dvi „stovyklos“: plėšikų šeima, kuri šventai saugo paslaptį apie Kalėdų metu stebuklingai sužaliuojantį mišką, ir vienuolyno gyventojai, deklaruojantys šventumą, tačiau kartais neišlaikantys tikėjimo išbandymų. Spektaklį žiūrovai stebės sėdėdami ne salėje, o scenoje, apsupti baltos „palapinės“, ant kurios sienų ir pražys Geingeno miško stebuklingas sodas. Vienu kartu spektaklį gali stebėti tik trisdešimt žiūrovų, todėl bilietais patariama pasirūpinti iš anksto.

Tėvus ramina: keiksmažodžių nebus

Šiek tiek augesni vaikai laukiami Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurio atstovai, ramindami dažniau šį teatrą lankančius tėvus, neatsitiktinai pabrėžia: šį kartą Artūro Areimos spektaklyje nebus nė vieno necenzūrinio žodžio! Prancūzijos rokerio Mathiaso Malzieu romano „Mechaninė širdis“ veikėjai jame atgims mistišku ir vizualiu stimpanko stiliumi, kurio adeptai įkvėpimo semiasi iš prašmatniosios britų monarchės Viktorijos epochos, tų laikų tikrų ir tariamų technologijų, fantastinės literatūros bei gotų estetikos.

Mįslingas prašmatnumas atsispindės ir A.Areimos režisuotame spektaklyje. Krumpliaračiais ir laikrodžio mechanizmais dekoruotos keturios dešimtys spektaklio kostiumų, o dūmus skleidžiančios, skraidančios ir LED lemputėmis šviečiančios dekoracijos scenoje kurs stimpankui būdingą šiek tiek baugią atmosferą. Pagrindinis režisieriaus tikslas – priminti žiūrovams, kad fantazija yra gyva ir labai norint pasaulį galima apkeliauti riedlente.

„Mechaninės širdies“ veiksmas prasideda Škotijos sostinėje Edinburge 1874 m. Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio dieną, dėl to jo širdis sušąla į ledą ir nustoja plakusi. Gydytoja Madlena įsodina jam laikrodį su gegute, kuris berniukui turi atstoti tikrą širdį. Norėdamas išgyventi Džekas privalo laikytis trijų taisyklių: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį ir niekada, niekada, niekada neįsimylėti… Bet pabandyk įsakyti širdžiai, kad gudrus. Net jeigu ji mechaninė… Džeko vaidmuo atiteko Sauliui Čiučeliui, kitus personažus vaidina Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Tomas Erbrėderis, Eglė Grigaliūnaitė, Vainius Sodeika ir Edgaras Žemaitis.

O pabaigoje vilniečiams patarsime vasarį nepraleisti ir Klaipėdos jaunimo teatro gastrolių Menų spaustuvėje. Valentino Masalskio vadovaujama uostamiesčio trupė sostinėje vasario 10–11 d. rodys Neringos Krunglevičiūtės režisuotą spektaklį mažiesiems „Knygų personažai atgyja“, Giedriaus Kuprevičiaus antioperą „Pamoka“ pagal Eugene’o Ionesco kūrinį ir naujausią Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Man netinka tavo kostiumas“, kurioje greta jaunųjų vaidins žymus aktorius Valerijus Jevsejevas. Sako, Klaipėdoje per šio spektaklio premjerą ką tik baigtame rekonstruoti „Kultūros fabrike“ netikėtai prasmego visa žiūrovų kėdžių eilė. Vilniečiai kviečiami patikrinti, kas – teatralai ar statybininkai – buvo kalti dėl šio incidento…

Šešios vasario premjeros

1 d. 12 val., 22 d. 12, 15 val. Menų spaustuvėje – „Stebuklingas sodas“. Rež. Saulė Degutytė

1 d. 15 val., 13 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Mechaninė širdis“. Rež. Artūras Areima

12, 27 d. 18 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose – „Laukinė antis“. Rež. Ramutis Rimeikis

13, 14 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Aštuonios mylinčios moterys“. Rež. Balys Latėnas

21, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Moters portretas“. Rež. ir akt. Dalia Michelevičiūtė

27, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Rež. Vytautas ir Velta Anužiai

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. nina nina rašo:

    Labai blogas spektaklis. Rimeikio ir Šarkos spektakliai visada yra klaikūs savo nuobodumu.

  2. nika nika rašo:

    per mazai kupiuravo. ar pjese tokia nekokia, ar Klaipedos teatro spektaklis toks nekoks. sedint spektaklyje laikas prailgo. veiksmas bent kiek dinamikos igavo tik pries pat pirmojo veiksmo pabaiga. tai drama. drama ziurovui :) spektaklis ausims – tiek daug teksto vargu ar kitur isgirsite.

  3. x x rašo:

    per mazai kupiuravo. ar pjese tokia nekokia, ar Klaipedos teatro spektaklis toks nekoks. sedint spektaklyje laikas prailgo. veiksmas bent kiek dinamikos igavo tik pries pat pirmojo veiksmo pabaiga. tai drama. drama ziurovui :) spektaklis ausims – tiek daug teksto vargu ar kitur isgirsite.

  4. klp klp rašo:

    Klaikus spektaklis, nuobodus ir nevykęs… Visiška nesąmonė buvo pagrindinį sūnaus vaidmenį skirti Rimantui Pelakauskui- kažkoks nesusipratimas, kai sūnus atrodo vyresnis už savo tėvą. Gal jis ir geras žmogus ir aktorius, bet visiška nepagarba žiūrovui, kai bedantis aktorius neraiškiai, nesuprantamai švepluoja, mikčioja ir kalbėdamas spjaudosi- manau, kad norint vaidinti, reikėtų pašalinti šiuos defektus. Atkentėjau tik 1,5 valandos šio ištempto niekalo- jei būčiau sėdėjęs ne pirmoje eilėje, būčiau išėjęs net nesulaukęs pirmos dalies pabaigos. Esu nusivylęs, kad švaistomos lėšos ir laikas tokiems pastatymams.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...