2010 Balandžio 16

Kinijos ekonomika

Vakarai taupys, Kinija išlaidaus

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kinija nusprendė išbandyti tokį pat ekonomikos modelį, kuris ką tik pražudė Vakarų valstybes: nuo eksporto atsigręžti į besaikį vartojimą.

Trisdešimtį metų Kinija gyveno pagal į eksportą besiremiantį ekonomikos modelį. Ir tai labai pasiteisino: kasmet nuo 1980-ųjų Kinijos bendrasis vidaus produktas ūgtelėdavo mažiausiai po 10 proc. Kiekvienais metais didžiuliu tempu mažėjo skurdas: per trisdešimtmetį skurstančiųjų Kinijoje sumažėjo daugiau nei 200 mln.: 1979 m. šioje šalyje žemiau skurdo ribos gyveno daugiau nei pusė visų šalies gyventojų, o dabar jų likę vos 6 proc.

O kur dar nepaliaujamai didėjanti Kinijos įtaka pasaulio ekonomikai ir vis garsesnės kalbos apie tai, kad jei dar neaplenkė, tai netrukus Kinija tikrai aplenks JAV pagal daugelį ekonominių ir kitų sunkiau apčiuopiamų parametrų.

Vis dėlto pasaulį sukrėtusi ekonomikos krizė privertė daug ką permąstyti ir Kiniją: šalis nusprendė keistis, kad taptų dar turtingesnė, dar galingesnė ir dar įtakingesnė. Kinai rengia naują strategiją, kurios ambicingiausias tikslas – tapti pasaulio centru, į kurį iš viso pasaulio suplūstų pinigai ir intelektas.

Eksportui – vis mažesnis vaidmuo

Kad suprastume, kaip Kinija rengiasi reformuoti savo ekonomiką, trumpai priminsime, koks modelis vyravo iki šiol. Nuo 1978-ųjų, kai Kinija perėjo prie kapitalistinio ekonomikos modelio “su tam tikrais Kinijos bruožais”, šalyje imtasi didžiulės ir visuotinės privatizacijos – į privatininkų rankas, ypač kaimo vietovėse, pateko kolektyviniai valstiečių ūkiai, pastatai, gamyklos – visa tai tris dešimtmečius buvo puikus biudžeto pajamų šaltinis. Na, o verslininkai buvo visokeriopai skatinami plėtoti gamybą: tie, kurie eksportuodavo atitinkamą kiekį prekių ar paslaugų į užsienį, gaudavo įvairių valstybės dotacijų. Ir kuo daugiau dirbo, tuo daugiau privilegijų turėjo. Tad nenuostabu, kad per tris dešimtmečius kiniškos prekės išplito viso pasaulio rinkose, o patys kinai stipriai prakuto ir ėmė svajoti, kaip jų Šanchajus nurungs Niujorką ar Londoną, o Pekinas taps prabangiausia pasaulio sostine.

Tačiau pasaulį sukrėtusi ekonomikos krizė išryškino kiniško ekonomikos modelio ydas, kurių nebuvo matyti ištisus tris dešimtmečius. Kinija atsitokėjo: kol nevėlu, reikia keistis. Ir keistis iš esmės. Tiesa, nebūtinai teisinga linkme.
Nors mums atrodo, kad Kinija tiesiog pavyzdingai išgyveno sunkmetį ir pasaulinės recesijos laikotarpį, išlipo iš vandens sausa, o gal net tvirtesnė, nei buvo iki tol, pačios Kinijos lyderiams atrodo visai kitaip.

Nepaneigiamas faktas: Kinijos valdžia turėjo pumpuoti grynuosius pinigus į įvairius verslo sektorius lygiai taip pat, kaip tai darė JAV, Vokietija, Didžioji Britanija ar Prancūzija. Juk Kinija – bene labiausiai nuo eksporto priklausoma valstybė pasaulyje, kuriai iš visų jėgų smogė užsakovų kitose pasaulio šalyse nemokumas.

Amerikiečiai nebepirko buitinės technikos, japonai nusprendė susilaikyti nuo kiniškų plastiko dirbinių ir žaislų, Europoje žaibiškai krito kiniškų drabužių ir cheminių medžiagų paklausa.

Kinija tapo savo pačios įkaite: gamybos stabdyti esą nevalia, mat ji buvo įgavusi pernelyg didelį pagreitį, todėl staiga sustabdžius smagratį Kinijos ekonomika būtų subyrėjusi į šipulius. Tačiau sandėliai pilnėjo, o tarptautiniuose uostuose nurodymų plukdyti prekes į kitus žemynus liūdnai lūkuriavo Kinijos laivai.

“Privalome keisti savo ekonomikos modelį, kad būtume kuo mažiau priklausomi nuo užsienio prekybos”, – konstatuoja Kinijos prezidentas Hu Jintao ir siūlo išeitį – nuo subsidijuojamo eksporto modelio pereiti prie subsidijuojamo vartojimo. Paprastai tariant, kinus siekiama paversti į besaikį vartojimą orientuota visuomene – tokia, kurios apetitas nuolat kyla, todėl ji išleidžia vis daugiau pinigų, ir nė motais, kad jos prekių vieną dieną užsienio pirkėjams reikia, o kitą jau nebe.

Kartu ketinama atsigręžti ir į Kinijos provinciją: naujas gamyklas statyti ten, kur daugiausia skurstančiųjų, išnaudoti sąlyginai pigesnę jų darbo jėgą ir siekti, kad prekių bei paslaugų savikaina kaime būtų kuo mažesnė, o miestiečiai be sąžinės graužaties galėtų švaistytis pinigais. Pirktų butus (tikimasi, kad nuosavą būstą artimiausiu metu įsigis apie 100 mln. kinų), mašinas (gatvėse turėtų atsirasti 250 mln. naujų automobilių) ir kas kelerius metųus keistų buitinę techniką, garso ir vaizdo aparatūrą.

Apibendrinant galima tvirtinti, kad Kinija rengiasi sukti visai kitu keliu nei Vakarų valstybės: šios ragina, vos pasibaigus sunkmečiui, iš peties pradėti taupyti ir mėgins atkalbėti visuomenę nuo besaikio vartojimo, pražudžiusio bankininkus, gamintojus ir pačius vartotojus, o Kinija, priešingai, ragins pamiršti taupymą (santaupos sudaro bene 40 proc. Kinijoje cirkuliuojančių pinigų vertės, ir tai didžiausias procentas pasaulyje) ir strimgalviais pulti pirkti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...