2012 Rugpjūčio 08

Vaidas Bacys

Vaidas Bacys: “Mokykla galėtų būti ir ant ratų”

veidas.lt


Valstybėje trūksta tiksliųjų ir gamtos mokslų specialistų, o abiturientai, kaip paaiškėjo praėjusią savaitę, ir šiemet labiausiai veržėsi į socialinius mokslus. Ne tik šioje srityje sparčiai besikeičiantis pasaulis – sau, o mokykla – sau. Kodėl, diskutuojame su švietimo ir mokslo viceministru Vaidu Baciu.

VEIDAS: Ar abiturientų norų ir valstybei trūkstamų specialistų žirklių neužprogramuoja prievolė jau dešimtoje klasėje pasirinkti būsimų egzaminų disciplinas?
V.B.: Šioje srityje daug diskutuotinų dalykų, pavyzdžiui, vadybininkų rengiame daugiausiai, bet pagal pardavimo rodiklius Europoje esame tarp blogiausių.
Dešimtokus rinktis disciplinas, jiems suteiksiančias platesnį studijų pasirinkimą, skatintų tai, jei aukštosios mokyklos leistų rinktis iš didesnio kiekio egzaminų, juolab kad mokykloje nebeliko anksčiau buvusio profiliavimo į humanitarinę ir realinę kryptį. Siūlome aukštosioms mokykloms pasvarstyti, kodėl stojant studijuoti verslą ar ekonomiką negalėtų būti leidžiama rinktis, pavyzdžiui, laikyti arba matematiką, arba informacines technologijas.

VEIDAS: Ar humanitarinio profilio disciplinų populiarumą mokykloje lemia tai, kad jas lengviau mokytis?
V.B.: Menkas susidomėjimas tiksliaisiais, gamtos mokslais, ypač fizika, būdingas ne tik Lietuvai, bet visam pasauliui. Vienoje konferencijoje japonai iškėlė prielaidą: gamtos mokslai labai įdomūs, tačiau mokykloje dėstomi akademiškai, tad jei jų mokymą padarytume praktiškesnį, atliekant daug bandymų, eksperimentų, vaikai tikrai norėtų jų mokytis.
Deja, per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius pernai įgyvendintas pirmas 70 mln. Lt vertės projektas mokyklų laboratorijoms įrengti, o lig šiol, jei ir buvo likusi kokia laboratorija, tai nuo sovietinių laikų. Tiesa, dabar turime kitą rūpestį – išmokyti mokytojus su ta įranga dirbti.

VEIDAS: Kaip mokymo procese praktiškai pasireiškia švietimo strategų vis kartojama tezė, kad nuo kalimo pereinama prie kritinio mąstymo? Dažnam moksleiviui tokie tikinimai kelia ironišką šypseną.
V.B: Šia linkme dirbame tik antri metai, o pokyčiams reikia bent septynerių aštuonerių. Mokymo programos pakeistos, tad dabar viskas priklauso nuo mokytojų gebėjimų. Anksčiau buvo labai daug mokymo turinio, bet mažai galimybių ugdyti kompetenciją, nors, antra vertus, negalima išmokti mąstyti neturint tam tikrų žinių pagrindo.
Štai anksčiau vaikai pusmetį mokėsi Senovės Graikijos ir Senovės Romos istorijos, o dabar mokytojas turi galvoti, ką veikti pusę metų, apie ką diskutuoti. Atsirado daugiau disciplinų dėstymo pasirinkimų, pavyzdžiui, mokytojas gali dėstyti filosofinę etiką, o gali – etiką ir kiną.
Pokyčių duoda seminarai gamtos mokslų mokytojams, kuriuos rengia šios srities verslo žmonės.

VEIDAS: Tačiau mušama pavojaus varpais, kad menksta mokinių išsilavinimo lygis, jų raštingumas. Kaip tai paveiks susiaurintos mokymo programos?
V.B.: Anksčiau egzaminų vertinimo komitetas kasmet nustatydavo, kiek balų surinkus egzaminas būtų laikomas išlaikytu, o dabar trejus metus ta riba nekinta, bet jokio mokinių lygio kritimo nėra.
Tiesa, kai kuria prasme galima sakyti, kad raštingumas vienur mažėja, kitur didėja, pavyzdžiui, kažin ar dažnas keturiasdešimtmetis sugebėtų dabar išlaikyti mokyklinį fizikos egzaminą. Beje, keičiantis gyvenimo būdui, technologijoms, kinta ir požiūris į raštingumą. Pavyzdžiui, turint kompiuterį su gramatinių klaidų patikros programa, jų tekste įmanoma nepalikti, o 2013 m. per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą jau nutarta leisti naudotis žodynu.
Dabar informacijos gausa tokia didžiulė, kad daug svarbiau gebėti ją susirasti, atsirinkti ir pasinaudoti, nei gebėti atkartoti. Šiuolaikinis pasaulis raštingumą supranta kaip gebėjimą suvokti tekstą, o ne mokėti gramatiką.
Ministerija visada pabrėžia, kad daug svarbiau ne padrikos atskirų dalykų žinios, o bendra kompetencija – mąstymo ir komunikacijos įgūdžiai, gebėjimas kritiškai lyginti tekstus. Tačiau po 1990 m. visuomenėje nuolat vykstant persitvarkymams, kartais atrodo, kad mokykla užsikonservavusi ir, kaip kad sovietiniais metais, jauną žmogų tebelaiko ne subjektu, o objektu, kurį reikia tinkamai “suinstaliuoti”, kad jis reikiamai funkcionuotų visuomenėje.
Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl mes nelaimingi: “suinstaliuotas” žmogus pasijunta nelaimingas staigiai kintančiame globaliame pasaulyje – juk jis tiek daug laiko atidavė mokymuisi, o praktiškai padaryti beveik nieko nesugeba. Paskui stebimės, kad trūksta verslumo, idėjų, kad tesame geri vykdytojai. Deklaruojame, kad norime modernios mokyklos, tačiau bijome jos apraiškų. Taip, “instaliacijos” lygis krinta, bet kūrybiškumo kyla.

VEIDAS: Kaip keičiantis mokymo programoms kis egzaminai?
V.B.: Egzaminų kultūra taip pat keičiasi, tačiau juose vis dar mėgstame gaudyti vaiką, ko jis neišmoko, nors egzamino tikslas kitoks. 2013 m. mokyklas baigs pirma laida, kuri jau mokėsi pagal naujas programas. Štai laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą tereikės parašyti rašinį. Bus pokyčių ir kitų disciplinų egzaminų užduotyse.
Nuo 2015 m. bus plečiamas egzaminų skaičius dešimtokams, nes norisi, kad moksleiviai nuosekliau pasitikrintų, ką jie moka. Diskutuojame, kurių disciplinų, be matematikos ir lietuvių kalbos, žinios ir įgūdžiai turėtų būti tikrinami. Svarstomos alternatyvos: ar disciplinas suskirstyti į grupes ir vaikams leisti pasirinkti sritį, ar nustatyti, kad tam tikrais metais visoje Lietuvoje bus laikomas, pavyzdžiui, menų srities egzaminas (tai skatintų mokytis visas disciplinas).
Dar viena naujovė: 2013 m. atsiras diagnostiniai tikrinimai antroje, ketvirtoje ir aštuntoje klasėse, kad būtų galima nuosekliai matyti vaikų pažangą. Taip atsiras ir objektyvus, o ne atsitiktinis pagrindas vyresnėse klasėse pasiskirstyti, kam eiti į gimnaziją, o kam mokytis profesijos.

VEIDAS: Pagal mokytojų ir mokinių proporcijas Lietuva tarp pirmūnų ES, nors pinigų švietimui smarkiai trūksta. Kaip šią kadenciją pavyko optimizuoti mokyklų tinklą?
V.B.: Finansavimas mokykloms kasmet mažėja maždaug po 80 mln. Lt. Palyginkime, vienos didelės mokyklos metinis biudžetas yra apie 3 mln. Lt, vadinasi, kasmet šalyje sumažėja apie 30 didelių mokyklų, o skaičiuojant mažas, dar daugiau. Iš dabar veikiančių apie 1,3 tūkst. mokyklų per porą metų liks apie 1000, iš apie 37 tūkst. mokytojų – apie 32 tūkst.  Dabar per vienus mokslo metus vaikų sumažėjo 23,2 tūkst., o mokytojų vos 737, tad proporcijos pakito netgi mokytojų naudai: vienam mokytojui anksčiau teko 10,9, o dabar 10,5 mokinio. Keletą metų didėjęs gimstamumas gali turėti įtakos Vilniaus, Kauno mokykloms, bet tikrai ne kaime.
Atskirose savivaldybėse mokyklų tinklo pertvarka vyko labai skirtingai. Kai kurios mokyklos, vietos bendruomenės, savivaldybių ir Seimo politikai nori išsaugoti vidurines mokyklas, nors turėtų suvokti, kad taip aplinkui paliekama dykuma – uždaromos nedidelės pradinės ir pagrindinės mokyklėlės, kurių ir pastatai mažesni ir pigiau išlaikomi. Nuolat pabrėžiame: kaimiškose vietovėse labai svarbu, kad maži vaikai mokytųsi kuo arčiau namų, o aštuoniolikmečiai jau gali pavažiuoti ir į gimnaziją ar profesinę mokyklą.
Kodėl kaime negalėtume turėti aštuonmečių ar šešiamečių mokyklų? Mokymo klases galima įrengti ir bibliotekose, kaimuose besisteigiančiuose daugiafunkciniuose centruose. Juk jei gyvenvietėje yra kokie septyni penktokai, tai gal lengviau pas juos atvežti mokytoją, nei jiems šeštą valandą ryto bristi per pusnis ir važiuoti į mokyklą. Ne matau problemų kaimo pradinėse mokyklose turėti jungtinių klasių.
Mokyklų sistemos struktūra gali būti labai lanksti, ir ne mokyklų skaičius, o švietimo paslaugų mobilumas turėtų būti mums iššūkis. Pasirodo, prisirišame prie pastatų, net jei juose nebelieka ką mokyti.
Estai, skandinavai daro kitaip: atsiranda nauja gyvenvietė, atsikelia kur daugiau žmonių su vaikais – atveža darželį ar mokyklą ant ratų, vaikų sumažėja – perkelia kitur. Yra toks mobiliajame pastate įsteigtas modernus privatus darželis-pradinė mokykla ir Vilniuje – tai “Saulės gojus”.

VEIDAS: Tačiau mažose provincijos mokyklėlėse specialistai nenori dirbti, yra pasitaikę, kad anglų kalbos vaikus mokė pats jos dar tik besimokantis mokytojas.
V.B.: Dabar toje pačioje seniūnijoje kartais veikia net dvi mokyklos. Jei jos susijungtų, vietoj dviejų mokytojų reiktų vieno, bet jis gautų didesnį atlyginimą ir būtų galima rasti geresnį specialistą. Vienas kolegų netgi svarstė, ar nevertėtų valstybei apie 5000 priešpensinio amžiaus mokytojų pasiūlyti pasitraukti iš mokyklos, mokant jiems dabartinę algą iki jie sulauks pensinio amžiaus. Tuomet kitiems mokytojams padidėtų krūvis, o kartu ir algos, atsirastų motyvacija dirbti, sistema stabilizuotųsi.
Reiktų svarstyti ir apie pedagogų atvirumą, skatinant, kad ypač į profesines mokyklas ateitų tam tikroje srityje praktinės patirties įgyję specialistai.

VEIDAS: Kaip praktiškai veiks planuojama mokytojų stažuočių sistema, kai aštuonerius metus dirbęs mokytojas galės metus mokykloje nebedirbti, bet vis tiek gauti algą?
V.B.: Paskelbėme konkursą pirmam stažuotojų dvidešimtukui sudaryti. Šie mokytojai galės arba eiti mokytis į aukštąją mokyklą, arba dirbti kažkokioje kitoje institucijoje, susijusioje su jų kvalifikacija, ar rengti metodines priemones. Alga jiems bus mokama iš ES fondų. Ateityje kasmet taip stažuojama bus apie šimtą mokytojų.

VEIDAS: Jūsų kadencija eina į pabaigą. Kas, Jūsų paties vertinimu, bus minima kaip pažanga, o kas kritikuojama?
V.B.: Mokyklos pakankamai gerai išbalansavo krizės metu, nors joms teko atlaikyti dvigubą krizę – ir pasaulinę finansinę, ir vaikų skaičiaus mažėjimo. Įvyko teigiamų pokyčių mokyklų savarankiškumo didinimo kryptimi, sumažėjo reglamentavimo, o tai turėtų patraukti į švietimo sistemą kūrybiškus žmones. Pavyko atverti mokyklas nevyriausybiniam sektoriui, prisikviesti kūrėjų, mokykla tapo nebe anklavas tam tikrame regione.
Ką verta kritikuoti? Jei deklaravome ne kalimo, bet mąstymo prioritetą, reikėjo radikaliau keisti ir mokymo programas, o tai padarė tik lituanistai.

VEIDAS: Ar nesigailite tarp pažangiausių minimos Šiaulių Didždvario gimnazijos direktoriaus postą ketveriems metams iškeitęs į politiko? Gal dėjote pastangas susigrąžinti postą – juk neseniai vyko konkursas?
V.B.: Į tą pačią upę dukart nebrendu. Bet grįšiu į Šiaulius, jei nepriims dirbti mokytoju, ieškosiu darbo kuo labiau susijusio su švietimu. Taip, esu Liberalų sąjūdžio kandidatų į Seimą sąraše, bet pačiame jo gale.
Džiaugiuosi, kad laikinai buvau pakeitęs darbą, nors įsitikinau, kad mokykloje jis konkretesnis, aiškesnis ir įdomesnis. Bet kuo daugiau mokytojų supras, jog mokytojas turi būti atviras pasauliui, jį pažinti per stažuotes, mobilumą, bendradarbiavimą su kitų sričių institucijomis ir žmonėmis, tuo švietimo sistemai bus geriau.

“Staigiai kintančiame globaliame pasaulyje jaunas žmogus pasijunta nelaimingas, nes tiek laiko atidavęs mokymuisi, praktiškai beveik nieko nesugeba padaryti.”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. jonas jonas rašo:

    Po visą svietą tie švietėjai laksto patirties semtis, bet matyt Norvegijoje nebuvo, nes pamatytų, kaip anie Švietimą vykdo savo daugiaskaitėse salelėse, kur visų amžių mokinius ruošia vienas Mokytojas ir kokybės niekas nepeikia. Nu aišku ten nėra nei direktorių, nei buhalterių, nei partsekretorių…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...