2012 Rugpjūčio 30

Vadovėlių rašymas privertė pasitempti literatūrologus

veidas.lt

Ką rinktis: spalvingus „Baltų lankų“ vadovėlius ar kompaktiškas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtas literatūros chrestomatijas?

„Praėjusiais mokslo metais pagal naująsias programas vienuoliktose klasėse dirbau su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) parengtomis literatūros chrestomatijomis, kuriose yra ir literatūros tekstai, ir informacija apie autorius bei atskiras literatūros epochas. Patogiau, kai visa reikalinga medžiaga pateikiama vienoje knygoje. Nes tikėtis, kad moksleivis kasdien nešiosis į mokyklą ir vadovėlį, ir chrestomatiją, sudėtinga“, – praktiškai svarsto Aurelija Lesauskienė, Vilniaus „Ateities“ vidurinės mokyklos lituanistė.
Mokytoja taip pat pabrėžia, kad „Baltų lankų“ vadovėliai ir chrestomatijos – brangesni. Dabar, kai moksleivių dėl demografinių svyravimų sumažėjo, reta mokykla pajėgia jų įsigyti. Neretai pinigai vadovėliams pirkti netgi renkami iš moksleivių tėvų, tad esant tokiai situacijai vadovėlio kaina išties tampa svarbiu kriterijumi.
Dvi lietuvių literatūros chrestomatijos dalys, kurias leidžia LLTI, vienuoliktai klasei kainuoja po 25 Lt, dvyliktai klasei (kol kas teišleista pirmoji) – po 30 Lt. Nemokamai pridedama ir elektroninė kiekvienos perkamos chrestomatijos versija.
„Baltų lankų“ du vieniems mokslo metams skirti literatūros vadovėliai kainuoja po 35 Lt, jiems pritaikytos chrestomatijos – po 12 Lt.
Atnaujintą, pernai įsigaliojusios Vidurinio ugdymo programos reikalavimams pritaikyto vadovėlio „Literatūros erdvės“ pirmąją dalį šįmet pateikė ir leidykla „Šviesa“, internete nurodanti, kad vidutinė jo kaina knygynuose beveik siekia 50 Lt.
LLTI leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis pagal rinkos duomenis skaičiuoja, kad pernai maždaug 15 tūkst. šalies vienuoliktokų mokėsi apskritai nežinia iš ko, nes neįsigijo nei LLTI, nei „Baltų lankų“ siūlomų naujų vadovėlių. Matyt, ir toliau vertėsi programos nebeatitinkančiais senaisiais.

Keturi puslapiai per dieną

Pažvelgus į LLTI išleistų chrestomatijų storį, moksleiviams pavydėti nesinori. Vis dėlto specialistai teigia, kad įspūdis apgaulingas: iš tikrųjų naujojoje programoje privalomos skaityti literatūros sumažėjo.
G.Vaškelis tvirtina, kad norint įveikti privalomą literatūros kursą, moksleiviui užtenka perskaityti keturis knygos puslapius per dieną. O LLTI direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams Aušra Martišiūtė-Linartienė padarė „mokslinį eksperimentą“ ir per dvi savaitgalio dienas nesunkiai pati perskaitė abi vienuoliktokams skirtas chrestomatijas.
„Pirmieji darbo metai pagal naujas programas, sakyčiau, buvo improvizaciniai: kaip kas sugebėjo, taip ir dirbo. Turbūt atsirastų nedaug kolegų, kurie rėmėsi vienu kuriuo nors vadovėliu. Kita bėda, kad nepavyko suspėti išdėstyti viso privalomo vienuoliktos klasės programos kurso, – dalį teko atidėti dvyliktai klasei. Galbūt per daug dėmesio skyrėme senajai literatūrai? Ji įdomi, bet tokie tekstai reikalauja didelio parengiamojo darbo – ypač tautinių mažumų mokyklose. Norėdami sudominti moksleivius, lituanistai privalėjo tapti istorikais“, – tvirtina A.Lesauskienė. (…)

Nuo interpretacijų – prie kultūrinio konteksto

Naujoji, pernai įsigaliojusi Vidurinio ugdymo programa literatūros dėstymo srityje nusigręžė nuo beveik dešimtmetį propaguoto analitinio interpretacinio metodo, sugrįžta prie nuoseklaus kultūrinio bei istorinio konteksto pateikimo. „Interpretacinis metodas labiau tiko motyvuotiems, stipriau išprususiems moksleiviams, ketinantiems savo ateitį sieti su filologija ir turintiems asmeninį santykį su literatūros kūriniais. Visų kitų interpretacijos būdavo šabloniškos, dažnai nusirašomos iš paruoštukų. Taigi nors interpretacijos buvo įvestos kūrybiškumui skatinti, išėjo kone atvirkščiai“, – teigia A.Lesauskienė.
„Interpretacijos formalizavo skaitymą ir įpratino moksleivius skaityti bei analizuoti fragmentus. Taip pradingdavo kūrinio visuma, jos problematika. Rašinys sugrąžins į vertinimo apyvartą rišlaus teksto suvokimą“, – tikisi V.Dailidienė.
Tačiau „Baltų lankų“ vadovėlių rengėjai, pasak šios leidyklos vadovo Sauliaus Žuko, bandė derinti kūrinių interpretavimo tradiciją su istorinio bei kultūrinio konteksto dėstymu. „Siekėme, kad nebūtų prarasti moksleivių spėti įgyti atidaus kūrinio skaitymo įgūdžiai. Antra vertus, lietuvių literatūros istorijoje esama autorių, kurių biografija įdomesnė už jų literatūrinį palikimą, – tarkime, Antanas Strazdas. Priešingas atvejis – Henrikas Radauskas, karo metais rašytoje poezijoje karą paminėjęs tik viename eilėraštyje. Ar daug iš jo kūrybos galima sužinoti apie rašytojo laikmetį?“ – klausia leidėjas.

Kompaktiški ar spalvoti

Kalbintos mokytojos pabrėžė, kad LLTI chrestomatijose – labai vertingi, moderniai parašyti kiekvienos temos įvadiniai straipsniai.
„Iš tiesų šias chrestomatijas traktavome kaip naujos kartos vadovėlius, kuriuose greta galima rasti ir literatūros tekstus, ir užduotis, ir papildomą informaciją. Nors mokslininkai į vadovėlių rengimą iš pradžių žvelgė tarsi į šalutinį, daug laiko neturintį atimti darbelį, išėjo priešingai: kai susidėjome visus pastaraisiais metais publikuotus šaltinius ir pradėjome juos studijuoti, darbas pareikalavo netgi labai daug laiko. Kai kurie tyrimai, pateikti vadovėliuose, dar nebuvo paskelbti net mokslinėse monografijose“, – pabrėžia A.Martišiūtė-Linartienė.
Vis dėlto šiose chrestomatijose karaliauja tekstai, o ne vizualinė medžiaga, todėl jas sunku būtų laikyti tradiciniais nūdienos aukštų reikalavimų vadovėliais. „Baltų lankų“ leistose knygose gerokai daugiau vizualinės medžiagos – pasakojimai apie atskirus autorius (tarkim, partizaną Juozą Lukšą-Daumantą) čia paversti įtaigiomis biografinėmis fotonovelėmis. Šiems vadovėliams spausdinti panaudotos keturios spalvos, o tai savaime brangino leidybą. S.Žukas taip pat tvirtina, kad vadovėlių tekstai daugeliu požiūriu pranoksta anksčiau pasirodžiusias literatūros enciklopedijas.

Stebuklų nebūna

Jau minėjome, kad LLTI leidykla prie įprasto vadovėlio prideda ir elektroninę jo versiją. „Knygos turi gulėti klasėje, o darbui namie moksleivis, gavęs specialų kodą, parsisiunčia elektroninę chrestomatijos versiją iš interneto. Taip moksleivio kuprinė tampa lengvesnė“, – tvirtina G.Vaškelis.
Tačiau požiūris į tai, kad literatūros tekstus moksleiviai skaitys monitoriuje, o ne knygoje – įvairus. „Jaunuoliai ir taip nuolat sėdi įbedę akis į savo kompiuterius ir telefonus. O knyga lieka knyga: ji šiltesnė, joje gali kažką pasižymėti pieštuku“, – svarsto A.Lesauskienė.
Dar viena detalė, į kurią turėtų atkreipti dėmesį silpniau besimokančių gimnazistų tėveliai: jeigu moksleivis neįsisavino gramatikos taisyklių per pirmuosius dešimtį metų mokykloje, nevertėtų tikėtis, kad paskutinieji padarys savaiminį stebuklą. Gimtajai lietuvių kalbai vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje teskirta vienintelė savaitinė pamoka, per kurią moksleiviai mokomi teksto lingvistikos, o ne nosinių raidžių rašybos. Prastėjantiems lietuvių rašybos įgūdžiams, lituanistų tvirtinimu, įtakos turėjo ir mokyklose įsigalėjęs žinių tikrinimas testais, atpratinęs moksleivius nuo savarankiško tekstų rašymo.

Print

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. lituanistė lituanistė rašo:

    Liepiau būsimiems dvyliktokams taupyti per vasarą panigėlius ir pirktis patiems “Baltų lankų” vadovėlius. Tik visiškai “žalias” mokytojas gali teigti, kad vadovėlis ir chrestomatija yra tas pat. Galų gale vadovėlius bent patikrina Ekspertų komisija ir nepraleidžia dalykinių ir net kalbos kultūros ar rašybos klaidų, kaip kad yra Tautosakos instituto chrestomatijose. Chrestomatija visą analitinį darbą liepia nudirbti arba pačiam mokiniui, arba mokytojui, o vadovėlyje viskas “sukramtyta”, tarp vadovėlio autorių – dalyko mokytojai praktikai. Chrestomatijos autoriai – mokslininkai, užtenka pažiūrėti tik į jų siūlomas rašinių temas – tokių egzaminuose per amžius nebuvo ir nebus, atrodytų, kad mokiniams siūloma vienokius rašinius rašyti ugdymo procese, kitokius – per egzaminą…
    O dėl kitakalbių, tai nesuprantu kokiu tikslu poniai Aurelijai reikia taip meluoti – bent 80 proc. tų moksleivių negeba laisvai lietuviškai kalbėti net buitine tema, viename sakinyje jie daro po 2 – 6 raštingumo klaidas! Ar gali tokie vaikai lygintis su gimtakalbiais? O juk bus vertinamas ne tik raštingumas, bet ir stilius! Mąstyti, kad kitakalbiams reikia tik chrestomatijos, yra nusikaltimas (matyt, tokia nuomonė gerai apmokama.

  2. sarbievijus sarbievijus rašo:

    1) subūręs gausų interesantų kolektyvą pakeiti literatūros programą taip, kad seni vadovėliai ir chrestomatijos tipo netiktų;
    2) tuo pat metu su chebra rašai ir išleidi pagal pačio kuriamą naują programą vadovėlius ir chrestomatija ir bizniukas garantuotas;
    – bet matai stebisi, kad mokytojai nedurni, kažkodėl neperka vadovėlių ir tų chrestomatijų pagal naujas programas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...