2015 Vasario 06

Vitas Vasiliauskas

V.Vasiliauskas: „Situacija tikrai nėra tik juoda ir balta

veidas.lt

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas

VEIDAS: Viešai komentuodamas „Swedbank“ ketinimus didinti būsto paskolų su PRIME kainodara palūkanas įvedus eurą, problemą įvardijote tik kaip neteisingą banko komunikaciją ir pareiškėte, kad paskolų sąlygų keitimas įvedant eurą turi būti vykdomas griežtai vadovaujantis sutarties nuostatomis. Ar Lietuvos bankas ir dabar šią problemą vertina tik kaip netikusią banko komunikaciją?

V.V.: Aš manau, kad neteisingas banko komunikavimas buvo priežastis, dėl kurios  banko klientai ėmė kelti šią problemą. Klientams pateikti hipotetiniai palūkanų kilimo scenarijai, kurie negalėjo būti taikomi realybėje, sukūrė nereikalingą įtampą. Todėl paraginome banką susisiekti su visais paskolų gavėjais, juos tinkamai informuoti ir siekti rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos euro įvedimo įstatymo nuostatas bei sutarties šalių interesus.

Lietuvos bankas kaip reguliuotojas pirmiausia vertina sutarties nuostatas. Be abejonės, turime vertinti ir aplinkybių visumą, taip pat ir teisinį kontekstą. Lietuvos banko ginčų sprendimo modelis grįstas siekiu pirmiausia abi šalis pastūmėti susitarti. Tai labai aiškiai įrašyta Lietuvos banko įstatyme. Taip mes šiuo atveju ir elgėmės.

Asmeniškai aš esu orientuotas į rezultatą ir siekdamas jo buvau du kartus susitikęs su „Swedbank“ Lietuvoje vadove Dovile Grigiene, taip pat su buvusia banko Baltijos šalių bankininkystės vadove Birgitte Bonnesen. Su jomis buvo susitikusi ir mano pavaduotoja Ingrida Šimonytė. Mes kalbėjomės, kad galbūt sutarties ir teisine prasme bankas elgiasi teisingai, bet vertėtų gerai pagalvoti dėl tolesnių galimų pasekmių banko reputacijai, įvertinti euro įvedimo kontekstą. Manau, tie pokalbiai, taip pat klausimo svarstymas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje davė rezultatų – „Swedbank“ atsitraukė nuo savo sutarties su klientais nuostatų ir priėmė vienašališką sprendimą nekeisti kainodaros.

VEIDAS: Iš to, ką pasakėte, galima suprasti, kad Lietuvos banko požiūris nepasikeitė – tai buvo tik prastos komunikacijos problema?

V.V.: Situacija tikrai nėra tik juoda ir balta. Yra daug pilkos spalvos. Jei klaustumėte manęs kaip teisininko, ar būtų pažeistos Euro įvedimo įstatymo nuostatos, atsakyčiau, kad ne. Todėl, kad čia yra trinarė kainodara ir paskolų palūkanoms bankas taikė lengvatą. O Euro įvedimo įstatymas aptaria VILIBORO pakeitimą EURIBORU. Faktas, kad situacija dviprasmiška. Teisiškai reikalas nėra iki galo aiškus. Dabar niekas negalėtų pasakyti, koks būtų teismo sprendimas. Galima daryti tik prielaidas. Todėl esant tokiai neaiškiai situacijai Lietuvos bankas pirmiausia ir rekomendavo susitarti. Jei ginčas persikeltų į teismą, brangiai kainuotų abiem šalims.

VEIDAS: Ar Lietuvos bankas šioje istorijoje neįžvelgė jokių banko „Swedbank“ pažeidimų? Kai kurie teisininkai, įvertinę sutarties nuostatas, mini galimą nesąžiningą banko elgesį su klientais, sutartyje esančias klaidinančias sąlygas, Euro įvedimo įstatymo nuostatų pažeidimus.

V.V.: Vienareikšmiškos išvados čia negalime daryti. Galime rasti argumentų, kad buvo pažeisti tam tikri principai, tarp jų – ir Euro įvedimo įstatymas. Antra vertus, galime rasti argumentų, kad nebuvo pažeistas nei Euro įvedimo įstatymas, nei kiti teisės principai, tarp kurių yra ir sutarčių laisvės principas.

VEIDAS: Kokie tai argumentai?

V.V.: Pirmiausia Euro įvedimo įstatymas neapima tokios situacijos su trinare kainodara. Antra, šalys susitarė dėl automatinio sutarties pasikeitimo. Tai yra labai aiškiai aptarta sutartyje ir klientai pasirašydami šią sąlygą turėjo suprasti. Trečia, kainodara paskoloms litais buvo lengvatinė. Šiuo atveju tai ne teisinis, bet ekomoninis argumentas.

Iš kitos pusės, analizuojant Euro įvedimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį gali kilti klausimų, gal vis dėlto žodis „palūkanos“ apima visas tris dedamąsias. Be to, banko klientas yra „paprastas“ žmogus ir jis negali suprasti visų finansinių vingrybių. Galbūt jis galėjo iki galo nesuvokti sutarties nuostatos, numatančios palūkanų skaičiavimo metodikos pasikeitimą. Todėl ir vienoje, ir kitoje pusėje yra argumentų. Spėju, bankas sprendimą priėmė įvertinęs visas aplinkybes.

VEIDAS: Kas vis dėlto privertė „Swedbank“ atsisakyti savo ketinimų?

V.V.: Kas tokį žingsnį paskatino? Manau, kad lėmė visuma. Bet Lietuvos bankas tikrai nesėdėjo ant „pečiaus“, o aktyviai dirbo spręsdamas šią problemą. Niekada nesutiksiu ir galėčiau duoti per kepurę žmogui, kuris sakys, kad Lietuvos bankas buvo „Swedbank“ ar kokio kito banko advokatas. Tai visiškai nepagrįsti, populistiniai kaltinimai. Mes, kaip reguliuotojas, nesame niekieno draugas. Toks yra mūsų mandatas.

VEIDAS: Savo apybraižoje „Swedbank“ byla“ buvęs premjero patarėjas Stasys Jakeliūnas teigia, jog susitikimo su juo metu praėjusių metų spalio 20 dieną pripažinote, kad geriausia būtų, jei pats bankas atsisakytų didinti palūkanas savo klientams. Ar bankui siūlėte tokią išeitį?

V.V.: Kaip ir sakiau, su „Swedbank“ atstovais kalbėjomės apie kainodarą, apie iškilusią problemą ir siūlėme rasti sprendimą, kuris tenkintų tiek banką, tiek klientus. Per tris savaites paprašėme susisiekti su kiekvienu klientu ir aptarti sutarties nuostatas.

VEIDAS: Ar su Lietuvos banku dėl „Swedbank“ problemos buvo susisiekusi Švedijos finansų inspekcija, į kurią kreipėsi S.Jakeliūnas?

V.V.: Ne.

VEIDAS: Bankų klientų asociacijos vadovai teigia, kad bankų klientų teisių apsauga Lietuvoje – vis dar prasta. Lietuvos bankas nepakankamai rūpinasi finansinių paslaugų vartotojų teisėmis, o banko nuostata, kad gyventojas ir bankas yra lygiavertės sutarties šalys, iš principo ydinga. Kokia jūsų nuomonė?

V.V.: Lietuvoje labai populiarus mitas, kad švediški bankai yra plėšikai, kad jie savo klientus paleidžia „ubagais“ ir apskritai švediški bankai yra blogis. Tokių mitų neketinu komentuoti. Tačiau yra klausimų, kuriuos reikia spręsti, ir Lietuvos bankas tą daro. Jei palygintume dabartinę situaciją ir buvusią iki 2012 m. sausio 1 dienos, kai Lietuvos bankui buvo perduota priežiūros funkcija, mano galva, pažanga yra akivaizdi. Finansinių paslaugų priežiūra kokybiškai gerokai pasikeitusi.

VEIDAS: Ar Lietuvos bankas jaučiasi padaręs viską, tinkamai atlikęs savo darbą ir „Swedbank“ istorijoje?

V.V.: Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos bankas tikrai padarė viską, kas priklauso. Rezultatas akivaizdus: mažiausiomis sąnaudomis ir per santykinai trumpą trijų savaičių laiką, susisiekus su beveik visais paskolų su PRIME kainodara turėtojais, buvo rastas sutarties šalims palankiausias sprendimas. Bet tai nereiškia, kad tas rezultatas – tik mūsų nuopelnas. Lietuvos bankas, būdamas vartotojų bei finansų rinkos dalyvių ginčus nagrinėjanti ir, norėčiau pabrėžti, į rezultatą orientuota institucija, nuosekliai laikosi pozicijos, kad taikus susitarimas yra greičiausias, pigiausias ir visomis prasmėmis konstruktyviausias būdas spręsti tarp klientų ir finansinių paslaugų teikėjų kylančius nesutarimus. Todėl būtent taikaus susitarimo galimybę rekomendavome ne tik bankui „Swedbank“. Šį kelią kaip konstruktyviausią siūlome visais atvejais, kai į Lietuvos banką kreipiasi finansinių paslaugų vartotojai, manantys, kad jų interesai galėjo būti pažeisti.

Sutinku, kad ginčų nagrinėjimas yra tobulintinas, ir esame pasirengę apie tai su visais diskutuoti. Bet niekada nesutiksiu, kad vėl reikia laužyti modelį, kuris veikia vos trečius metus. Mano galva, problemų Lietuvoje dėl to ir turime, kad, užuot tobulinę tai, ką esame sukūrę, pradedame laužyti ir vėl iš naujo perdarinėti. Lietuvos banko įstatyme numatytas būtent toks finansinių paslaugų priežiūros modelis, kuriame pasiūlymas šalims tartis yra privaloma stadija. Mano galva, tai labai racionali ir pragmatiška įstatymo nuostata. Taikiais šalių susitarimais baigiasi maždaug 16 proc. visų vartotojų kreipimųsi į Lietuvos banko priežiūros tarnybą.

Jei „Swedbank“ nebūtų nusileidęs ir būtų atsiradę vartotojų, kurie formaliai pradėtų ginčą, tuomet Lietuvos banko priežiūros tarnyba būtų nagrinėjusi klausimą iš esmės ir priėmusi sprendimą. Tačiau tai būtų tik šalims neprivaloma kompetentingos institucijos nuomonė. Nepatenkinta šalis ją galėtų skųsti teismui, kuris ir priimtų galutinį sprendimą.

VEIDAS: Kokios šios „Swedbank“ istorijos pamokos?

V.V.: Ši istorija parodė, kad Lietuvos banko finansinių paslaugų priežiūros modelis veikia. „Swedbank“ turėtų pasimokyti, kad prieš ką nors darant reikia gerai pagalvoti ir matyti toli į priekį. O pati didžiausia pamoka – kad reikia mokytis bendrauti su klientais ir juos branginti. Juk pasikalbėti su klientais galima buvo ir prieš išsiunčiant jiems laiškus, nuo kurių viskas ir prasidėjo.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...