2015 Lapkričio 16

Už miegamojo durų: kaip gydantis depresiją nesugriauti intymaus gyvenimo – PR

veidas.lt

Shutterstock

Lietuvoje žmonės vis dar bijo prisipažinti sergantys depresija. Dar nejaukiau kalbėti apie dėl šios ligos kylančius seksualinius sutrikimus. Tačiau medikai ragina, užuot drovėjusis ar kaltinus save, nebijoti kreiptis pagalbos. Taip, dažnai reikia apsišarvuoti kantrybe, bet visos problemos yra išsprendžiamos. Apie tai kalbamės su psichiatru, seksologu Viktoru Šapurovu.

Akvilė Martinaitytė

 

– Ką pastebite jūs, kaip praktikuojantis psichiatras: ar Lietuvoje daugėja sergančiųjų depresija? Kokia tai apskritai liga?

– Taip, sergamumas šia liga didėja, tačiau reikia nepamiršti, kad šiuo žodžiu vadinami labai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, yra labai sunkus sutrikimas, gili depresija, kai žmogui pastebimi šizo­freniniai simptomai, tai yra haliucinacijos, kliedesiai, kuriuos lydi prislėgta nuotaika, – tokie sutrikimai dažniausiai yra paveldimo pobūdžio. Taip pat yra tiesiog depresinės reakcijos, kylančios kaip reakcija į kokį nors įvykį. Tarp šių dviejų kraštutinių variantų žmogus gali išgyventi depresijos epizodus, kurie vėlgi gali būti įvairaus sunkumo. Taip pat tenka susidurti su vadinamąja distimija, kai žmogus iš esmės yra depresinė asmenybė.

Depresijų būna įvairių – reikia jas atpažinti ir žinoti, kaip kuriuo atveju elgtis. Juk mūsų gyvenime yra daug nerimo, nemažai nusivylimų, kartais per didelio greičio – depresinė reakcija yra viena iš galimų. Su ja konkuruoja agresyvi reakcija, ką mes aiškiai matome visuomenėje. Nagrinėdami depresijos ryšį su psichologiniais išgyvenimais galime vertinti, kad depresija yra agresija, nukreipta į savo vidų, – tam tikra prasme tai susinaikinimo reakcija. Sunkiausiais atvejais tai veda ir į savižudybę. Dažniausiai šios tragedijos pavyksta išvengti, tačiau žmogaus gyvenimo kokybė tikrai nukenčia: jis jaučiasi blogai, nuolat prislėgtas, sutrinka darbingumas, kenčia asmeninis gyvenimas. Tokia savijauta gali tęstis pusmetį, metus, kelerius metus – visą šį ilgą laiką žmogus gyvena kentėdamas.

– Kaip žinoti, kada žmogus tikrai susiduria su depresija, o kada tai tiesiog jo charakteris ar prislėgta nuotaika?

– Ligų klasifikatoriuje yra aiškiai įvardyti kriterijai, kuriuos atpažinę pacientui diagnozuojame depresiją. Depresijos metu žmogus kenčia nuo liūdnos nuotaikos, interesų sumažėjimo ir pasitenkinimo, padidėjusio nuovargio. Dažnai pasitaiko ir kitų simptomų: pablogėjęs dėmesys, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos, niūrus ateities vaizdavimas, savęs žalojimo ir savižudybinės idėjos ar veiksmai, sutrikęs ar pailgėjęs miegas, sumažėjęs apetitas. Pasitaiko ir kitų simptomų, kuriuos, kaip ir išvardytus, būtų geriau, kad vertintų psichiatras.

– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresija yra pagrindinė nedarbingumo priežastis. Ar Lietuvoje žmonės išdrįsta prisipažinti, kad susiduria su tokiomis problemomis?

– Mūsų visuomenėje apie tai tikrai neįprasta pasakoti. Apskritai iš sovietinių laikų liko tradicija, toks keistas supratimas, kad tai, ką tu jauti, yra nesvarbu. Jei tavo kūne yra žaizda – svarbu, bet kas tavo galvoje – nesvarbu. Lyg koks antraeilis ar trečiaeilis dalykas, kuriuo rūpintis būtų išpuikimas. Netgi sakoma, kad depresija – ponų liga. Tačiau dirbdamas aš tikrai to nepastebiu.

Labai svarbu apie depresiją ir jos lydimus simptomus kalbėti, nes darbingo amžiaus žmogus susiduria su kita šios problemos puse. Susirgęs jis darbe nebegali atlikti įprastų užduočių, pasipila klaidos, galimi nesutarimai su darbdaviu. Daugelis pacientų nenori imti nedarbingumo pažymos ne tik dėl nepalankių finansinių sąlygų, bet ir dėl tos pačios gėdos bei nenoro, kad darbdavys sužinotų diagnozę. Tačiau problema lieka ir negaunant tinkamos pagalbos liga laikui bėgant tik sunkėja.

– Kas dažniausiai serga depresija: vyrai, moterys, galbūt ši liga būdingesnė tam tikro amžiaus ar profesijos atstovams?

–  Labai sunkiais psichoziniais sutrikimais serga apie 1–2 proc. gyventojų – Vakarų Europos stebėjimais, šis skaičius gana stabilus ir nesikeičia apie šimtą metų. Jų dalį sudaro psichozės su depresija. Dažniausiai čia kalbame apie paveldimas ligas, kuriomis serga panašus skaičius vyrų ir moterų. Tačiau kitokių sutrikimų vis daugėja ir maždaug du trečdaliai sergančiųjų yra moterys. Tai lemia įvairios priežastys. Viena jų – moters organizmo ypatybės, kai ciklo metu organizme padaugėjus estrogeno moterys būna labiau linkusios į depresinę nuotaiką. Taip pat jos kenčia, kai neturi galimybės išreikšti savo jausmų. Dar vienas dalykas – vyrai dažniau yra linkę savo psichologines problemas spręsti alkoholiu. Jiems atrodo, kad įsigyti alkoholio yra paprasčiau, nei ieškoti tinkamų vaistų, nes šiems dar reikia gauti receptą, stovėti eilėje ir panašiai. Man atrodo, alkoholio reikėtų bijoti labiau nei vaistų.

Jei kalbama apie amžių, pastebiu, kad dažnai kreipiasi maždaug Kristaus amžiaus žmonės – tarp 30–40 metų. Juos tada ištinka tarsi egzistencinė krizė, jie pasižiūri, ką pasiekė, ir net jei būna pasiekta gana nemažai, kai kuriems atrodo, kad vis dėlto nuėjo ne tuo keliu.

– Dirbate ir seksologu. Ar dažnai pastebite, kad depresiją lydi seksualiniai sutrikimai?

–  Jeigu mes kalbame apie gana sunkų arba vidutinį depresijos epizodą, o ne menką depresinį sutrikimą, seksualinės funkcijos sutrikimas pasireiškia labai dažnai. Depresija pati savaime sukelia seksualinių sutrikimų. Tik nedidelė dalis pacientų drįsta apie tai užsiminti, o gydytojai – paklausti: kad ir kaip būtų, ši tema dar gana subtili. Tik 14 proc. depresijos pacientų patys pasisako apie seksualinius sutrikimus. Paklausus šis procentas padidėja iki 58 proc.

– Seksualiniai sutrikimai minimi ir kaip šalutinis antidepresinių vaistų poveikis. Ar tai neatbaido žmonių nuo jų vartojimo?

–  Įrodyta, kad dauguma antidepresantų, kurie būtini ligai gydyti, gali pabloginti seksualinę būklę. Tačiau ne visi antidepresantai vienodi. Naujos kartos antidepresantai (pvz., veikiantys į melatonino receptorius) pasižymi visiškai kitokiu poveikiu, veikia dopamino, noradrenalino sistemą ir dėl to ne tik efektyviai mažina depresinę nuotaiką bei nerimą, bet ir neveikia seksualinės funkcijos. Nei fizinė, nei psichinė seksualinė būklė nenukenčia. Tai labai svarbu visaverčiam paciento sveikimui.

Žinoma, sveikstant labai svarbu kiekvieno žmogaus psichologija, jai reikia skirti daug dėmesio, bet taip pat reikia suvokti, kad per pastaruosius dešimtmečius vaistų pramonėje įvyko daugybė pokyčių. Iš pradžių vaistai buvo išskiriami iš žolelių, paskui – kuriami bet kaip, kad tik veiktų, o pastaruosius 20 metų itin daug dėmesio skiriama tam, kad vaisto vartojimas žmogui nesukeltų diskomforto. Taip, lapelyje prie vaisto būna surašyta tiek pašalinių reiškinių, kad paskaičius pačiam baisu pasidaro. Tačiau kai kurie jų pasitaiko vienam iš tūkstančio ar dešimties tūkstančių – surašoma viskas, kas kažkada kažkam vartojant šį vaistą atsitiko. Gal mes vis dar nesame pratę prie tokio atvirumo ir informacijos gausos, todėl tai mus gąsdina.

– Kokių konkrečiai seksualinių sutrikimų gali sukelti depresija?

–  Dažniausiai pasitaikantys seksualiniai sutrikimai – pavyzdžiui, moterims gali dingti orgazmai. Apie šią būklę reikia informuoti savo psichiatrą, kad jis galėtų parinkti tokį antidepresantą, kuris neturi įtakos seksualinei sveikatai. Vyrams orgazmai dingsta rečiau, tačiau jiems sutrinka erekcija, gali pailgėti lytinis aktas iki ejakuliacijos.

– Kokie žmonės dažniausiai patiria seksualinių sutrikimų?

– Seksualinių sutrikimų gali patirti bet kokio amžiaus žmonės. Kartais atsitinka taip, kad žmogus neserga depresija, bet jei ištinka seksualiniai sutrikimai, vien dėl to gyventi nenori. Tai būdingiau vyrams, ypač jaunystėje, kai nesėkmes – erekcijos nebuvimą, dingimą ar greitą ejakuliaciją – jie labai ima į širdį. Vyrams seksas – ypač svarbi sritis, parodanti jų kompetencijas, išmanymą, sugebėjimus. Susidūrę su problemomis kai kurie būna labai desperatiški – nebegali bendrauti su moterimis, bandydami susidraugauti, nutraukia santykius, kai tik priartėjama prie intymaus gyvenimo. Moterys dėl lytinio gyvenimo problemų jaudinasi rečiau. Tiesiog priima, kad tai nėra joms svarbi, įdomi sritis. Moterys savo seksualinį instinktą labiau realizuoja gimdydamos vaikus.

– Jei žmogus, kurį laiką vartojęs antidepresantus, nustoja tai daryti, kiek tikėtina, kad vėl atkris?

–  Suprantu, kad peršalus užtenka vaistus vartoti savaitę, o susirgus plaučių uždegimu – tris savaites ar mėnesį. Sergant depresija taip neišeina, nes čia ne mikrobas, jo lengvai neatsikratysi – nervų sistema visada su mumis. Todėl pirmą kartą susirgus depresiniu sutrikimu rekomenduojama antidepresantus vartoti maždaug nuo pusmečio iki metų. Jei depresijos epizodai kartojasi – vėl reikia vartoti vaistus metus ar dvejus. Bet jei vaistai yra komfortiški, galima juos vartojant gyventi visiškai visavertį gyvenimą.

– Kai kalbama apie seksualinius sutrikimus, kada medikai juos traktuoja kaip būtent tokius, o kada tai tiesiog natūralus nenoras mylėtis?

–  Nenoras mylėtis nelabai priklauso nuo vaistų. Jei žmogus susirgo depresija ir dėl ligos jam dingo noras mylėtis, antidepresinių vaistų skyrimas norą mylėtis grąžina. Tik reikia žinoti, kad jei depresija gana rimta, normalu laukti efekto pradžios ne anksčiau nei po mėnesio, o visiško efekto – kartais ir pusmetį ar ilgiau. Dažniausiai būna, kad kai dėl depresijos atsiradę seksualiniai sutrikimai – orgazmo nebuvimas, noro sumažėjimas, erekcijos sutrikimai – mažėja, lytinis gyvenimas atsikuria, tai yra vienas iš gydymo efektyvumo rodiklių. Tada matome, kad žmogus sveiksta ir jo gyvenimas vėl tampa harmoningas. n

Užs. Nr. BSS2245

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...