2016 Gegužės 13

Kryptys

Ūkininkams prognozuoti ateitį sunkiau, nei spėti orus

veidas.lt

"Dreamstime" nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

„Dabartinė žemės ūkio ministrė taip dažnai keičia įstatymus, kad nespėjame juose vartytis. Šiandien žemės ūkio sektorius paverstas chaosu“, – sako Šilalės rajone mėsinius galvijus auginantis Rimantas Rimkus.

Apie nežinią, įšaldytus plėtros planus kal­­ba ir stambių bendrovių vadovai. Vis dėlto jie neabejoja, kad išgyvens. Prie­šin­gai nei smulkieji, nežinantys, kaip teks verstis, kai pasibaigs už lenkams parduotas karves gauti pinigai.

ES išvadavo iš chaoso

Šilalės rajone, Kontautalių kaime, mėsinius galvijus auginantis Rimantas Rimkus šiomis dienomis nepaleidžia iš rankų kirvio ir plaktuko. Reikia skubiai aptverti ganyklas, kuriose per vasarą bus laikoma galvijų banda.

Šalia sezoninių užsiėmimų apstu ir ūkio plėtros darbų. Nors Rimantas mėgsta kartoti, kad visų pinigų neuždirbsi, netrukus jis ketina gausinti savo bandą. Tad ūkyje vyksta statybos, kyla naujos fermos.

53 metų R.Rimkus, pradėjęs ūkininkauti dar iki nepriklausomybės atkūrimo, kabinosi už bet kokios pelningos veiklos, kol atsidavė savo pašaukimui – ekologinei galvijininkystei.

Dešimtmetį sekėsi puikiai, bet Lietuvai įstojus į ES Rimantas neatlaikė lenkiškų gaminių konkurencijos. Cechą teko parduoti.

„Pačioje pradžioje šeimynine ranga auginome gyvulius, paskui pasidaviau lietuviams bū­din­gam pavydui ir persimečiau prie viščiukų. Ra­guočius iki skerdimo reikia auginti pusantrų metų, o mėsinėms vištoms tereikia 60 dienų. Apy­varta kur kas greitesnė!“ – prisimena šilališ­kis, tuomet džiaugęsis labai dideliais uždarbiais.

Milžiniškai Rusijos rinkai likus už sienos, broilerių verslas nutrūko. Rimantas pasuko į mėsos perdirbimo sritį, atidarė skerdyklą, važinėjo po turgus, įsteigė žemės ūkio bendrovę „Kontautėliai“ su mėsos perdirbimo cechu. Dešimtmetį sekėsi puikiai, bet Lietuvai įstojus į ES Rimantas neatlaikė lenkiškų gaminių konkurencijos. Cechą teko parduoti.

„Anas laikotarpis buvo įdomus, bet sunkus ir chaotiškas. Mokiausi iš savo klaidų ir to, ką mačiau aplinkui. Niekas gairių man nesusmaigstė, neparodė, ką ir kaip daryti. Su draugais išsiruošdavome į Prancūziją, Vokietiją, žiūrėdavome, kokie ten ūkiai. Susipažinome su mėsinius galvijus auginančiais ūkininkais, man buvo didelė nuostaba, nes apie tokius galvijus tada nebuvau girdėjęs“, – juokiasi vėliau šią sritį pasirinkęs R.Rimkus.

Kelionėse jis domėjosi fermų pastatais, jų įranga, klausinėdavo apie galvijų auginimą, grįžęs kai kuriuos dalykus pritaikydavo savo ūkyje. Mėsinės galvijininkystės šilališkis ėmėsi dar tada, kai ši sritis Lietuvoje buvo egzotika. Pirmieji grynaveisliai mėsiniai galvijai iš užsienio į mūsų šalį atvežti 1995-aisiais.

Be europinės paramos ir jo paties ūkis, ir šalies žemės ūkio sektorius tebebūtų toks, koks buvo prieš 10–15 metų: pusė žemės plotų būtų dirvonuojantys.

Dabar R.Rimkaus bandą sudaro per 500 ra­guočių – aubrakai, šorthornai, hailendai. Pas­tarieji – egzotiški raguočiai, traukiantys dėmesį savo išvaizda, jaukūs, prisirišantys prie žmonių. Lietuvoje šia Škotijoje išvesta veisle domisi kaimo turizmo sodybų savininkai, o mėsai juos auginti per brangu. Hailendų mėsoje nėra cholesterolio, todėl ji labai vertinga.

Ūkininkas prisipažįsta iš chaoso išlipęs tik tada, kai Lietuva įstojo į ES ir atsirado galimybė ūkininkauti pagal Europos standartus. R.Rimkus svarsto, kad be europinės paramos ir jo paties ūkis, ir šalies žemės ūkio sektorius tebebūtų toks, koks buvo prieš 10–15 metų: pusė žemės plotų būtų dirvonuojantys, apaugę krūmais laukai.

„Aš ėjau į visas įmanomas programas, dalyvavau nitratų direktyvos įgyvendinimo projekte. Pasinaudojęs parama susipirkau visą naują tech­niką – šienavimo, žemės dirbimo, javų nu­ėmi­mo. Tam teko paskirti 50 proc. savų lėšų, bet paspirtis buvo labai didelė. Pradėjome gauti išmokas už žemę. Tik apmaudu, kad Lie­tuvai tepavyko išsiderėti varganą jų krepšelį“, – sako R.Rimkus.

Tik prieš keletą metų pavyko įkelti koją į Vakarus – lietuvio užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją, Vengriją, Vo­kietiją.

Ūkininkui lengviau sekėsi galvijus auginti, negu juos parduoti. Į vietos rinką jis nesitaikė, nes ekologiškos, pačios aukščiausios kategorijos produkcijos kaina didelė, o lietuvių perkamoji galia silpna. Tik prieš keletą metų pavyko įkelti koją į Vakarus – lietuvio užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją, Vengriją, Vo­kietiją. Bet ta rinka perpildyta, konkuruoti joje sunku. Ūkininkas su nerimu stebi kintančią situaciją Europoje, mano, kad didėjant ne­sta­bilumui kliūčių bus vis daugiau. Plėsdamas sa­vo ūkį, planuodamas bandos didinimą jis ti­kisi atsiversiančių prekybos galimybių su Azi­jos šalimis, ypač Kinija.

Stambėjimas neišvengiamas

Kalbėdamas apie dabartinę žemės ūkio po­li­tiką R.Rimkus žeria kritiką valdžios atstovams. „Dabartinė žemės ūkio ministrė taip daž­nai keičia įstatymus, kad nespėjame juose vartytis. Laukiame nesulaukiame rinkimų – gal ateis naujas ministras, atsiras tvarkos. Šiandien žemės ūkio sektorius paverstas chaosu, ekologinis – taip pat. Aš vos spėju paskui vis naujus reikalavimus, neįmanoma jų sužiūrėti. Jei ką prameti, pražiūri, ne taip deklaruoji, iškart su­lauki grasinimų, kad tam plotui nubrauks iš­mokas. Bet iškęsim, ką darysi…“ – atsidūsta ši­lališkis, pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiantis prie dokumentų nei prie galvijų.

Stabilumo jausmo R.Rimkui suteikia jaunesnioji giminės karta, jau dabar papildanti ben­drą ūkį svariu indėliu. Kol kas jis laiko va­džias savose rankose, bet po dešimtmečio perduos jas žentams, ir bus ramus, kad ūkis bus iš­laikytas. Tačiau bendra situacija kaime jam at­rodo labai prastai. Jau dabar tarp dirbančiųjų žemę šiame krašte – vien penkiasdešimtmečiai ir vyresni.

Po 3–5 metų mažųjų ūkių nebeliks. Europinė parama per maža, kad jie galėtų išsilaikyti, tad ūkių stambėjimas neišvengiamas.

„Mano ūkis – prekinis, jo nesustabdysi, ka­ruselė įsisukusi. Bet aš neįsivaizduoju, kaip iš­gy­vena tie, kurie laiko po dvi tris karves. So­cia­liniai ūkiai balansuoja ties išnykimo riba. Jei jie nebus remiami, valstybė patirs daug nuostolių. Aš pats matau aplinkui, kiek burnų išmaitina tos kelios kaime laikomos karvės. Iš jų ir pats augintojas pragyvena, ir jo tėvai pamaitinami, o dar ir vaikai į miestus pieno, mėsos išsiveža. Kur jam gyvam dingti, jei nebeliktų paramos?“ – svarsto stambaus ūkio savininkas.

R.Rimkus įsitikinęs, kad po 3–5 metų mažųjų ūkių nebeliks. Europinė parama per maža, kad jie galėtų išsilaikyti, tad ūkių stambėjimas neišvengiamas. Jis jau dabar stebi sparčiai kintantį provincijos žemėlapį. Aplinkinių vietovių gyventojai išsiparduoda viską, ką buvo užgyvenę. Jų karves, pašarus superka ir išsiveža lenkai, savo kelių hektarų žemės lopinėlius jie siūlo stambesniems ūkininkams.

„Taromatas už tuščią skardinę duoda dešimt centų, o litras pieno kainuoja aštuonis centus. Tai kaip žmonėms išgyventi? Įtampa tę­siasi jau antri metai, nuo tada, kai Rusija nebepriima mūsų produkcijos. Vien tik iš mano kaimynų išsipardavė penki ar šeši ūkeliai, o per visą rajoną tokių bus šimtai. Kol kas jie kažkaip verčiasi iš gautų pinigų, bet koks jų tolesnis likimas? Abejoju, ar kažkas iš jų sugebės investuoti, susikurti kitą pragyvenimo šaltinį“, – neslepia nerimo ūkininkas.

Tokios situacijos R.Rimkus neskuba vertinti kaip palankios sau. Neišeina ja pasinaudoti stambinant savo ūkį, nes tie plotai, kuriuos jam siūlosi parduoti nebeišgalintys ūkininkauti kaimynai, išsimėtę, keliuose hektaruose ganyklą įsirengti sudėtinga. R.Rimkui priklauso per 500 hektarų žemės – apie 50 atskirų sklypų, iš­sidėsčiusių 30 kilometrų spindulių aplink jo namus Laukuvos miestelyje. Tai optimalus va­riantas, kasdien pasiekti tolimesnes ganyklas būtų per brangu.

Valdžia tik trukdo dirbti

O štai Šakių rajone dirbančios Lukšių že­mės ūkio bendrovės, priklausančios „Linas Ag­ro Group“, vadovas Jonas Pranaitis kalba ir apie plėtrą. Tiesa, labai atsargiai. Nors pieno kai­nos ir smuko, bendrovė dar pernai padidino kar­vių bandą nuo 800 iki 900.

3400 hektarų žemės valdančios bendrovės pienininkystės nuostolius pernai atsvėrė puikus grūdų derlius. Kai tik pakils pieno supirkimo kainos, bus grįžta prie planų statyti robotizuotą fermą. Plėtros investicijos siektų kelis milijonus eurų.

Lukšių žemės ūkio bendrovė nuo pat įsikūrimo buvo mišri. Maždaug prieš 15 metų atsisakius galvijų penėjimo, kiaulininkystės ir bulvininkystės, nusistovėjo veiklos kryptis – pienininkystė ir augalininkystė.

„Pradėjome skaičiuoti. Gyvulininkystė reikalauja daug rankų darbų. Tada turėjome 180 darbuotojų, dabar – 108. Be abejo, naujos technologijos taip pat daug lėmė. Nusipirkome va­karietiškų traktorių, kombainų. Dar prieš 2000-uosius į pavasario sėją išvažiuodavo per 20 traktorių, dabar tuos pačius plotus paruošia du trys“, – pasakoja J.Pranaitis.

Bendrovė iš europinių programų žemės ūkio technikai modernizuoti, fermų įrangai at­naujinti skyrė apie tris milijonus litų.

Prabilęs apie šios dienos situaciją, J.Pra­naitis neslepia nusivylimo. Nors bendrovė puoselėja ambicingus ateities planus, juos įgyvendinti gali būti sudėtinga. „Žemės ūkio ministerija, Vyriausybė, Seimas nesupranta, ką daro. Nė­ra jokios žemės ūkio strategijos, valdžiai kei­čiantis nebelieka tęstinumo. Ministro Vi­gi­lijaus Juknos prioritetas buvo gyvulininkystė, jam išėjus pažadais apipilti jauni ūkininkai liko ant ledo, sėdi prie bankroto ribos“, – pavyzdį pateikia bendrovės vadovas.

Jo netenkina ir dabartinės ministrės Vir­gi­nijos Baltraitienės veikla. Labiausiai – 18 mln. eurų paramos pieno gamintojams, kuri bus at­sei­kėta iš šalies biudžeto, dalijimo principai. Skiriant 76 eurus už vieną karvę, paramos vi­siems neužteks, todėl nustatyta 15 tūkst. eurų riba ūkiniam subjektui. J.Pranaitis stebisi, kodėl nebuvo galima vieną karvę „apmokestinti“ 20 ar 15 eurų, tuomet būtų užtekę visiems. Lukšių žemės ūkio bendrovei, turinčiai 900 karvių, iš paramos nubyrės tik trupiniai.

„Linas Agro Group“ sudaro penkios bendro­vės. Pagal paramos skyrimo nuostatus esa­me vienas vienetas. Ką mums daryti su tais 15 tūkst. eurų? Degtukų nusipirkti? Sakiau, iš viso jos atsisakysiu, pervesiu atgal ministrei, kad tu­rėtų už ką į Turkiją nuvažiuoti“, – neslepia ap­maudo J.Pranaitis, tokius sprendimus siejantis su artėjančiais rinkimais. Esą būsimų rinkėjų tarp ūkininkų gerokai daugiau negu bendrovėse, tad pats laikas jiems įsiteikti.

Paramos reikia, bet protingos

Lukšių žemės ūkio bendrovės vadovui skaudu matyti, kaip vienas po kito krinta smulkesni ūkiai. Aplink Lukšius pienininkyste vertėsi trys šeimos, laikiusios po kelias ar keliolika karvių. Dabar visų ūkiai likviduojami.

„Kooperatyvai jiems moka už litrą 7–9 centus, o nuvežę į Marijampolę patys gauna 15 cen­tų. Ankstesniais laikais tokius veikėjus va­dino spekuliantais, bausdavo kalėjimu. Kaip žmo­­nės gali išgyventi, planuoti ateitį? Ir valstybei kažkodėl labiau apsimoka ne leisti jiems sa­vo darbu išsilaikyti, o mokėti pašalpas“, – iro­nizuoja J.Pranaitis.

Mažiems ūkiams jis nemato galimybių išsilaikyti. Keli hektarai žemės ir kelios karvės ne­gali iš­­maitinti, o skatinimo ar už žemės plotų dek­­la­ravimą skiriamos lėšos tėra pinigų mėtymas į ba­lą. J.Pranaitis pateikia estų pavyzdį: mažų ūkių jie atsisakė vos įstoję į Europos Są­jungą, nebežaidė su pieno supirkimu. Lie­tu­viams tai atrodė juokinga, bet patiems iki šiol rei­kia spręsti problemas, kurios Estijoje seniai pamirštos.

„Anksčiau kaimui buvo paprasčiau parduoti savo produkciją. Dabar mūsų grūdų ar kitų produktų kiekis pasaulinėje rinkoje yra nedidelis. Žemės ūkis remiamas Europoje, todėl turi būti remiamas ir pas mus. Visiems nuo to geriau, jei šeimos ūkis bus išlaikomas, bet tik ne taip, kaip tai daroma pas mus: 50 dirbančių –100 kontroliuojančių“, – tikina J.Pranaitis.

Jo bendrovė ankstesniais metais pusę pajamų gaudavo iš pieno. Dabar jos susitraukusios daugiau nei perpus, todėl bendrovės pienininkystės sektorius kasdien patiria 1,5 tūkst. eurų nuostolio. Tad klausiamas apie perspektyvas J.Pranaitis tik gūžčioja pečiais: jam svarbiausia išsilaikyti šiandien, sugrįžti prie naujos fermos projekto. O tada bus galima nukreipti akis į perspektyvą.

Brangiakailių ūkis – senelio valdose

AB „Vilkijos ūkis“ vadovaujantis technikos mokslų daktaras Česlovas Tallat-Kelpša kailinių žvėrelių versle atsidūrė prieš gerus du de­šimtmečius. Per tą laiką šis šalies ūkio sekto­rius pažengė toli į priekį. Lietuvių auginamos audinės ir kiti brangiakailiai vertinami pasaulyje, kailių gamyba šalyje išsiplėtė dešimt kartų – užauginamų audinių skaičius šoktelėjo nuo 200 tūkst. iki 2 mln. Tai bene didžiausias kieky­binis ir kokybinis šuolis žemės ūkio sektoriuje. Lie­tuviški kailiukai dabar užima 2,5 proc. pasaulio ir apie 5 proc. Europos kailių rin­kos. To­kio ro­dik­lio nesiekia nė viena Lietuvos žemės ūkio ša­ka.

Išsiplėtė ir „Vilkijos ūkis“, įkurtas dabartinio jo vadovo senelio, garsaus tarpukario Lie­tuvos agronomo Jono Tallat-Kelpšos, val­do­se. Šiandien viename stambiausių šalies brangiakailių žvėrelių ūkių auginama iki 40 tūkst. audinių patelių. Per metus parduodama apie 200 tūkst. kailių, jie realizuojami aukcionuose Helsinkyje (Suomija), Kopenhagoje (Danija), Toronte (Kanada). Fermos įrengtos Kauno, Jonavos ir Panevėžio rajonuose, ūkyje dirba per 100 darbuotojų. „Vilkijos ūkio“ apyvarta per­nai siekė 9 mln. eurų.

Č.Tallat-Kelpša primena, kad lietuviai į tarptautinius vandenis išplaukė dar prieš šaliai tampant ES nare. Tai Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos nuopelnas. Ji darė spaudimą aukcionams, kad šie priimtų lietuvius į tarptautinį rūšiavimą, ir net grasino raginsianti savo narius pasitraukti iš aukcionų, jei reikalavimas nebus įvykdytas.

„Kai buvome priimti, įvyko didžiausias lūžis, po kurio išsiveržėme į priekį – mūsų kailiai atsidūrė viename katile su kitų Europos valstybių, dabar už juos mokama ta kaina, ku­rios jie verti, nevertinant kilmės. Kodėl tai svarbu? Kailiai, nepatenkantys į tarptautinį rū­šiavimą, negauna prekių ženklų ir yra tam tikra prasme diskriminuojami pirkėjų“, – aiškina Č.Tallat-Kelpša ir priduria, kad tarptautinis rū­šiavimas įpareigoja ne tik atitikti kokybės standartus, bet ir auginti brangiakailius žvėrelius laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų.

Tarptautinis rūšiavimas leido lietuviams savo prekes pardavinėti už tikrą, tik kokybės diktuojamą kainą, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes. Net ir Kopenhagos aukcione, kuris yra Danijos ūkininkų nuosavybė, pačių danų siūlomi kailiai nebus brangesni už lietuviškus, jei bus prastesnės kokybės.

Krizė sustiprina lyderius

Lietuvos narystė ES suteikė šalies žvėrininkams naujų privalumų. Visų pirma tapo kur kas paprasčiau organizuoti su importu susijusius dalykus. Anksčiau gabenant veislinius gy­vū­nus, jų auginimui reikalingus produktus daug laiko atimdavo sudėtingos muitinės proce­dūros. Siekdami išvengti pasienio kliūčių ūkininkai kooperuodavosi tarpusavyje ir parsisiųsdavo juos užsakomaisiais lėktuvais. Atsi­vėrus sienoms nebeliko ir kai kurių mokesčių, branginusių įsivežamas žaliavas.

Europinis reglamentavimas suteikė aiškumo brangiakailių žvėrelių auginimo reikalavimams. Jų reikėjo laikytis ir anksčiau, bet ka­dangi taisyklės tebuvo rekomendacinio pobūdžio, kiekvienas augintojas galėjo jas interpretuoti taip, kaip išmanė. Orien­tuodamiesi į aukš­­­tesnius standartus, investuodami į kokybę augintojai patekdavo į blogesnę ekonominę situaciją. Įsigaliojus ES direktyvoms saviveiklos nebeliko. Bendri reglamentai privertė pasitempti ir likusius augintojus, suvienodino konkurencinę aplinką.

Tvarkos įgavusi audinių kailių gamybos sritis, bene didžiausią pridėtinę vertę duodanti že­mės ūkio šaka, tapo dar patrauklesnė. Vers­lininkai matė prasmę į ją investuoti, juo labiau kad žvėrininkystė buvo kuriama šalia vietoje gaminamų pašarų bazės.

„Iš kitų žemės ūkio sektorių išsiskiriame ir tuo, kad mūsų prekė gali būti sandėliuojama laukiant palankesnio meto. Kailiai – tai ne pienas, kurį turi parduoti šiandien ar rytoj. Ir da­bar supirkimo kainoms nukritus žemiau savikainos kai kurie ūkiai laukia, žiūri, kas bus“, – atskleidžia Lietuvos kailinių žvėrelių asociacijai vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša.

Augintojams tenka skaidyti riziką, nes da­bartinis sąstingis dar gali užsitęsti, kainos – dar labiau kristi. Tik stambiausių ūkių savininkai, stebėdami rinkos svyravimus, sugeba nepasiduoti panikai. Sunku išlaikyti šaltą protą, kai kailių supirkimo kainos dvigubai mažesnės už žvėrelio užauginimo savikainą.

Bet krizė paprastai turi ir teigiamų pusių. Ji verslininkus priverčia pasitempti, pasižiūrėti į sa­­ve iš šono įvertinant, kur galima sutaupyti, kaip pigiau pagaminti aukščiausios kokybės kailius.

Be to, antrus metus besitęsianti krizė norma­lizuoja rinką. Prieš ją išsipūtęs burbulas prastesnių kailių kainas buvo iškėlęs į aukštumas. O dabar, kai puikios kokybės prekės stipriai atpigo, jų gamintojai patiria didelių nuostolių. Per nepriklausomybės laikotarpį ši krizė Lietuvos žvėrininkystės senbuviams – jau ketvirta. Jie žino, kad esant aukštoms supirkimo kainoms reikia atsidėti pinigų ir laukti kitos krizės, kuri šiame sektoriuje neišvengiama.

Daugelis stambių šalies ūkininkų skundžiasi nerandantys darbo rankų, negalintys planuoti plėtros. „Vilkijos ūkiui“ vadovaujantis Č.Tal­lat-Kelpša taip pat neišvengė emigracijos padarinių. Buvo ne vienas atvejis, kai „Vilkijos ūky­je“ žvėrininkystės subtilybių išmokęs žmogus nutaria savo patirtį pritaikyti svetur.

Bet Č.Tallat-Kelpša stebi ir atvirkštinį procesą. Jis didžiuojasi tais savo darbuotojais, ku­rie po kelerių svetur praleistų metų nusprendžia grįžti atgal. Paprastai jie atsiveža ne tik pro­­fesinius įgūdžius, bet ir kitokį požiūrį į dar­bo tvarką, norą realizuoti savo ambicijas.

Projektuodamas artimiausią savo veiklos etapą Č.Tallat-Kelpša nesieja jo su Europos Są­jungoje vykstančiais procesais, galimu nestabilumu, kuris prognozuojamas, jei britai nutars at­sukti nugarą Europai. Didžiausia lietuviškų kailių rinka – Azijos šalys, ypač Kinija, bei Šiau­­rės Amerika, tad pokyčiai ES neturėtų paliesti Lietuvos žvėrininkystės.

Tam tikrą brangiakailių žvėrelių auginimo, prabangos sektoriui priklausančios ūkio šakos, stabilumą užtikrina ir tai, kad jos sąlygas diktuoja tik du veiksniai – paklausa ir pasiūla.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...