2015 Rugpjūčio 30

Tuščių lovų kilpa Lietuvos medicinai

veidas.lt

Shutterstock

Ligoninių lovų skaičiumi Lietuva nusileidžia tik turtingoms Vokietijai ir Austrijai. Iš viso 94 šalies ligoninės turi 26 323 lovas.  Tūkstančiui lietuvių tenka 7,6 lovos. Latvijoje šis rodiklis – tik 6, Estijoje – 5,6, Lenkijoje – 6,6 lovos. ES vidurkis tesiekia 5,3. Neracionaliai švaistomos lėšos, kurios kaupiamos mums mokant po 6 proc. PSD nuo uždarbio, iš ligonių atima geresnius vaistus ir efektyvesnį gydymą, iš medikų – jų išsilavinimo vertą atlyginimą.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

2012 m. ligoninėse gydytų pacientų skaičius tūkstančiui gyventojų Lietuvoje siekė 243. Tuo pat metu Latvijoje ligoninėse gulėjo tik 189, Estijoje – 173, Lenkijoje – 162 ligoniai, skaičiuojant tūkstančiui žmonių. Lovų skaičiumi Lietuva ES vidurkį viršija 43 proc. Žmonių, gulinčių ligoninėse, vidurkis tūkstančiui gyventojų – 21,3, kai visoje ES – 15,9. Sklaidant ligoninių statistiką nejučiom kyla klausimas, kodėl, net palyginti su savo kaimynais, mes, lietuviai, esame tokie paliegę ir ligoti.

Pagal gulėjimą ligoninėse esame ES rekordininkai. Ką tai sako apie mūsų sveikatos rodiklius? „Tai, kad tiesiog nepakankamai efektyviai išnaudojame tas kuklias lėšas, kurias turime. Jos galėtų duoti mūsų visuomenei didesnę naudą“, – sako l.e.p. Valstybinės ligonių kasos  direktorius Gintaras Kacevičius.

Pinigai patalynei ir pagalbiniam personalui

Sergamumo rekordus viršijame sirgdami net 9 kategorijų ligomis: kraujotakos sistemos (Lietuvoje 1000 gyventojų tenka 49 ligoniai, Estijoje – 33, o Latvijoje – 31), stenokardija (1000 gyv. – 10 ligonių, Latvijoje – 3,6, Estijoje – 3), žarnyno ir infekcinėmis (1000 gyv. – 4,4 ligonio, Latvijoje – 3,4, o Lenkijoje – vos 1,3), tulžies akmenlige (1000 gyv. – 3,3 ligonio, Latvijoje – 2, Estijoje – 2,7), egzemomis ir odos bėrimais.

Jei tikėtume ligoninių statistika, tai ypač paliegę mūsų vaikai iki ketverių metų – net 325 vaikų gulėjimo atvejai 1000 gyv., kai Latvijoje – 255, o Lenkijoje – vos 60.

„Su tokiais duomenimis ginčytis neįmanoma: esame daugiausia laiko ligoninėse praleidžianti Europos tauta“, – konstatuoja liberalas Gintaras Steponavičius.

Išties, kad ir koks būtų negalavimas, matant ligonių statistiką susidaro įspūdis, kad gydomės tik ligoninių palatose, kurias tenka išlaikyti visiems mokesčių mokėtojams. Ir tai nepaisant to, kad per pastarąjį dešimtmetį ligonių šalyje smarkiai sumažėjo. Iš sovietų okupacijos metais turėtų 200 šiandien liko tik 94.

Sveikatos apsaugos ministrės patarėja Janina Kumpienė žada, kad, jei tik tam bus pritarta Vyriausybėje, ligoninių turės mažėti. Vaizdžiai kalbant, kai kurios ligoninės (Pakruojo, Kupiškio, Kalvarijos, Lazdijų) pajamų gauna vos 5 mėnesius, o išlaidų tuščioms lovoms ir palatoms bei pagalbiniam personalui išlaikyti patiriama ištisus metus. „Kai taip kalbu, medikai piktinasi sakydami, kad tuščios lovos nieko nekainuoja, tačiau manęs jie tuo neįtikina“, – pasakoja J.Kumpienė.

Sveikatos apsaugos ministrės patarėja pateikia lentelę, iš kurios aiškėja, kad net iki 80 proc. įvairių rajonų gyventojų išvažiuoja gydytis iš savo savivaldybių, pasirinkdami didesnę gydymo įstaigą. Kitas ligonines rinkosi 67,5 proc. Pakruojo, 84,4 proc. Kazlų Rūdos, 77,5 proc. Kalvarijos gyventojų. O Vilniuje šis rodiklis – tik 2,9 proc. Toks pat mažas jis ir Kaune, Klaipėdoje, tik kiek didesnis Panevėžyje ir Šiauliuose.

„Tuščios gydymui skirtos lovos – balastas, kurio atsikračius lėšas galima panaudoti trūkstamoms paslaugoms. Ypač trūksta paliatyviosios slaugos (sunkiomis ligomis sergančių ligonių) lovų, per mažai teikiama ir geriatrijos (intensyviosios terapijos ar kardiologijos) paslaugų, todėl siūloma mažinti lovų skaičių tuose skyriuose, kuriuose jos neužimtos. Antai Pakruojo ligoninėje visos lovos būna užimtos tik 5 mėnesius, medikai 7 mėnesius turi gyventi iš per minėtą laikotarpį uždirbtų pinigų“, – esamą situaciją rajonų ligonėse apibūdina ministrės patarėja.

Seimo narys, priklausantis opoziciniam Liberalų sąjūdžiui, Gintaras Steponavičius kalba dar griežčiau: „Mažėjant gimstamumui ir didėjant emigracijai žmonių kai kuriuose rajonuose sumažėjo 30 ar net 40 proc., todėl ligoninių pertvarkos kryptis, kurią pasirinko Vyriausybė, yra neišvengiama, pats gyvenimas ją diktuoja.“

Liberalui nepatinka tik tai, kad socialdemokratų elgesys dviveidiškas: Andriaus Kubiliaus Vyriausybei ėmus įgyvendinti ligoninių tinklo pertvarką socialdemokratai aršiai ją kritikavo, o šiandien jau patys planuoja 4 ligoninių pertvarkos etapą.

Pasak liberalo, trūksta sisteminio požiūrio, nes į rajonines ligonines už milijonus pripirkta įrangos, o po to nuleidžiami sprendimai dėl jų uždarymo: „Stokojame sisteminio ir aiškiais kriterijais pagrįsto judėjimo į priekį.“

G.Steponavičius mano, kad reikėtų labai sąžiningų kriterijų, kuriais galėtume pamatuoti, kurios rajonų ligoninės dirba nuostolingai, o kurios geba tvarkytis be skolų ir jokios pagalbos iš valstybės neprašo: „Iškėlus šį klausimą, o ne visoms ligoninėms vieną kurpalį pritaikius ir uždarius svarbius jų padalinius, gal ir pavyktų įvesti daugiau tvarkos.“

Liberalas įsitikinęs, kad taip pat reikalingas sprendimas, kuris leistų nustatyti ligoninių teikiamų paslaugų įkainius (į juos turėtų būti įtrauktas ir pastatų išlaikymas, ir įrangos įsigijimas). Tuomet turėtume aiškius kriterijus, pagal ką iš tiesų finansuojamos sveikatos įstaigos, ir matytume aiškesnį vaizdą, kas geba finansiškai tvarkytis, o kas tik skolas renka.

Konservatorius gąsdina revoliucija

Ar panaikinę chirurgijos ir akušerijos centrus rajonų ligoninėse netapsime vien tik slaugos ligonines turinčiu, o rajono gyventojus į ilgą bendrą eilę statančiu kraštu? J.Kumpienė tikina, kad ne. Tačiau ką iš tiesų laimėsime? Sveikatos apsaugos ministrės patarėja kalba apie išaugusį slaugos paslaugų poreikį senstančioje visuomenėje.

O štai Seimo Sveikatos komiteto pirmininkės pavaduotojas konservatorius Antanas Matulas, kuris į Seimą atėjo iš tokios pat mažos Pasvalio ligoninės, tvirtina, kad didžiosios miestų ligoninės nebūtų pasirengusios priimti padidėjusių ligonių srautų, kurie susidarytų panaikinus mažesnių ligoninių skyrius: „Įvyktų bruzdėjimai, jei užvertume per 10 šalies ligoninių.“

Pasak A.Matulo, reformas daryti reikėjo prieš gerą dvidešimtmetį, šiandien tam – ne laikas. „Pasukę Estijos keliu lėšų sutaupytume, bet pacientų srautus nukreipę pas šeimos gydytojus rizikuotume sukelti revoliuciją“, – neabejoja parlamentaras.

Reformų baimė

„Ketvirtąjį Sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo projektą planavome įgyvendinti iki 2017 m. gruodžio 31 dienos. Tačiau Vyriausybė nustatė kitą, gerokai ankstesnį terminą – 2016 m. birželio 30 diena. Taigi laiko nėra daug. Gydymo įstaigoms ir savivaldybėms reikės dirbti labai rimtai, jei norime, kad pertvarka būtų sėkminga“, – tikina J.Kumpienė.

Lygiai 40 metų Joniškio rajono ligoninei vadovaujantis vyriausiasis gydytojas Edmundas Baltakis minėdamas vieną pavyzdį aršiai puola Vyriausybės planus: „Ne taip seniai Šiauliuose sugedo ligoninės kompiuteriai. Įsivaizduokite, jei nebūtų jų Joniškyje, kur tektų ieškoti artimiausios ligoninės.“ Jis ragina susimąstyti ir primena, kad į Joniškio ligoninę investuota per 600 tūkst. Lt ES lėšų.

E.Baltakis nesutinka su kaltinimais, kad rajonų ligoninės tuština Valstybinės ligonių kasos biudžetą: „Mūsų ligoninė per metus išsiverčia su 10 mln. eurų. Pažiūrėkite, kiek didžiosios operacijos kainuoja Estijoje ar Vokietijoje ir kiek Lietuvoje. Biudžeto pinigus ėda didieji miestai.“

Guldo į ligoninę reikia ar nereikia

O kaip tuomet su ligoninėmis, kurios, siekdamos išmelžti iš ligonių kasų kuo daugiau pinigų, dalį pacientų guldo gydyti net tada, kai jie turėtų būti gydomi tik ambulatoriškai ar žmogui reikalinga tik slauga?

Vilniaus teritorinės ligonių kasos (TLK) vedėja Romualda Kšivickienė sako, kad, per pastaruosius trejus metus Vilniaus TLK Kontrolės skyriaus specialistams atlikus neplaninius patikrinimus visose Švenčionių, Ukmergės, Trakų, Elektrėnų, Širvintų, Šalčininkų, Varėnos, Lazdijų, Druskininkų rajonų savivaldybių ligoninėse, keturiose (iš 9 patikrintų) buvo pasigesta 9 pacientų. Tai, matyt, ir bus tie garsieji, jau spėję spaudoje nuskambėti atvejai, kai atvykus vizituotojams reanimacijos skyriuje turintys gulėti pacientai buvo išėję pavalgyti.

Žinant, kad vidutinis ligoninės lovos užimtumas šalyje siekia 265,7 dienos, išeitų, kad kone 100 dienų per metus lova stovi tuščia, tačiau mes ir toliau dengiame jos išlaikymo sąnaudas, skalbyklos, valytojų paslaugas ir t.t.

Ką galėtų laimėti Lietuva, sumažinusi kai kuriose ligoninėse esamą lovų skaičių?

„Turime ligoninių skyrių, kurie nepakankamai apkrauti darbu, taigi nuostolingi. Žinodami, kiek ligoninei uždirba viena jos lova, ir sumažinę lovų skaičių iki optimalaus, gautume, kad likusios uždirbtų kur kas daugiau. Panevėžyje tai vienos lovos pajamas padidintų iki 13 proc., o štai Marijampolėje ar Biržuose vienos lovos pajamų padidėjimas siektų iki 40 proc. Panaikinę ligoninių nuostolius, suteiktume joms galimybę mokėti didesnius atlyginimus gydytojams, pirkti reikiamų vaistų pacientams“, – aiškina Valstybinės ligonių kasos direktorius G.Kacevičius.

„Ar rizikuotų gydytojas, paguldydamas į reanimaciją bobutę, mezgančią kojines?“ – negali tokia šalies realybe patikėti Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė. Tačiau atlikti patikrinimai – iškalbingi.

„Galbūt ir nekaip atrodome dėl lovų užimtumo, tačiau ir sumažinę ligoninėse lovų skaičių esmės labai nepakeisime – tiek darbuotojų, tiek ligonių skaičius išliks toks pat“, – tikina Pasvalio ligoninės vyr. gydytojas Rolandas Rastauskas.

V.Augustinienė, kalbėdama apie laukiančias ligoninių pertvarkas, mano, kad šiuo atveju mąstoma tik apie ligoninių gerovę (didėsiančius medikų atlyginimus), o ligonis, jo patogumas nustumiamas į antrą planą. Pasitikėjimo būsimi ligoninių pertvarkos pokyčiai Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkei nekelia ir todėl, kad nesitariama su jos vadovaujama ir kitomis pacientams atstovaujančiomis organizacijomis.

Slaugytojų – per mažai

Kitas svarbus momentas, lemiantis Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Lietuvoje šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.

Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Prancūzijoje, kitaip organizuotas medicinos sistemos darbas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės gydytis namuose išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lietuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugome. Bene mažiausiai Europoje apmokamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mokosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį.

Norint į Lietuvos ligonines guldyti mažiau žmonių, būtina sukurti kompleksinę sistemą, kurioje šeimos gydytojas būtų suinteresuotas alergijas ar egzemas gydyti ambulatoriškai. „Galbūt už tai galėtų būti mokamas papildomas atlygis? Šiandien medikas tuo nesuinteresuotas, nes 90 proc. algos gauna nuo atėjusių pacientų skaičiaus“, – teigia A.Matulas.

Tačiau nei A.Matulas, nei kiti lovų skaičiaus gynėjai ir guldymo į ligonines šalininkai negali paaiškinti, kodėl Latvija, Estija ir Lenkija, iš esmės turinčios tokį pat slaugytojų skaičių ir maždaug tokias pat galimybes finansuoti žmonių gydymą, guldo daug mažiau ligonių, palyginti su Lietuva. Kodėl Lietuva yra guldymo į ligonines čempionė net devynių ligų grupėse, o dar aštuonių ligų grupėse užima 3–4 vietą ES, smarkiai lenkdama Latviją, Lenkiją ir Estiją?

Kritika reformai dėl valdžios nenuoseklumo

Kokia yra vidutinė sveikatos apsaugos ministro kadencija Lietuvoje? Tik pusantrų metų. Tiek, tenka pripažinti, mažoka siekiant nuoseklumo ir tęstinumo.

„Keičiantis valdžioms keičiasi ir jų vizijos. Nuo to nukenčia ligoninės, negalinčios planuoti ilgalaikio darbo, kviestis rezidentų (daugelyje mažesnių šalies ligoninių vidutinis medikų amžius siekia 58 metus), kurie dabar nė nesileidžia į kalbas raginami dirbti mažesnėse ligoninėse. Ketvirtajame pertvarkos etape ligonines pavertus gerontologijos centrais šie liktų be darbo“, – pasakoja buvęs sveikatos apsaugos ministras Vinsas Janušonis.

„Veido“ kalbinti rajonų ligoninių vadovai neslepia susirūpinimo: jei ir toliau taip, po 10 ar 20 metų rajonuose nebebus kam dirbti. O gal ir nebeteks? Juk daliai mažesnių ligoninių atsisakius gimdymo ir chirurgijos skyrių nemenkam procentui gyventojų jau šiandien tenka belstis į Šiaulių ar Panevėžio ligonines, kurios, priešingai nei Klaipėdos ar Kauno klinikos, neturi tokių pajėgumų priimti visų norinčiųjų.

Tačiau kitos išeities nemato ir V.Janušonis, buvęs sveikatos apsaugos ministras ir vienos Klaipėdos ligoninės vadovas. Pertvarkos, jo vertinimu, būtinos ir neišvengiamos, nes kentėtų atliekamų paslaugų kokybė.

Norint suvokti esamą Lietuvoje egzistuojančios sveikatos sistemos visumą, tenka prisiminti reformas, kurios buvo pasitelktos vykdant trečiąjį ligoninių restruktūrizavimo etapą. Tiesa, jų ištakos dar mena Algirdo Mykolo Brazausko vykdytą politiką, kuri iš pradžių rėmėsi ligoninių statymu, vėliau virto jų griovimu ir uždarinėjimu, o šiandien tai vadinama perorganizavimu.

Ne taip seniai duris užvėrė 14 šalies ligoninių (Druskininkų, Ignalinos, Joniškio, Kupiškio, Molėtų, Naujosios Akmenės, Pakruojo, Plungės, Prienų, Šakių, Šilalės, Varėnos, Zarasų) akušerijos skyriai, kuriuose gimdymų skaičius nesiekė 300 gimdymų per metus, o atstumas iki artimiausios ligoninės neviršijo 50 km. Dar dešimtyje ligoninių (Gargždų, Ignalinos, Kaišiadorių, Molėtų, Naujosios Akmenės, Pakruojo, Prienų, Šilalės, Širvintų, Zarasų) buvo uždaryti chirurgijos skyriai, nes didžiųjų operacijų skaičius nesiekė 660 operacijų per metus.

Galime tik svarstyti, kaip dėl to keitėsi tose apylinkėse gyvenančių žmonių sveikatos priežiūra. Daugeliu atvejų prisidėjo daugiau kilometrų, kuriuos šiandien tenka įveikti norint pasiekti mediką. Ir jokių palengvinimų šie žmonės negavo – prireikus rašomi į bendrą eilę su kitais pacientais.

V.Augustinienė neslepia, kad būtent dėl šios priežasties didžiosiose šalies ligoninėse susiklosto paradoksali situacija: „Nors didžiosios šalies ligoninės nėra guminės, šiandien į jas guldomi pacientai, kuriems paslauga galėtų būti suteikta ir arčiau namų esančiose gydymo įstaigose. Taip į didesnes šalies ligonines nebepakliūva žmonės, kuriems išties reikia sudėtingesnių operacijų, taigi paslaugų prieinamumas prastėja.“

Apie kasmet didėjančius pacientų srautus užsimena ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Kęstutis Strupas: „Nors lovų skaičius mūsų klinikose nedidėja, ligonių srautui kiekvienais metais suteikiame vis daugiau stacionarinių ir ambulatorinių paslaugų. Kaip įstaigos vadovas džiaugiuosi tuo, kad esame patrauklūs atliekamomis diagnostikos ir gydymo procedūromis, bet man rūpi, kad tos paslaugos neviršytų sutarčių.“

Tačiau sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės patarėja J.Kumpienė nepalenkiama: „Tai kaina, kurią šiandien mokame norėdami apsaugoti gydymo įstaigas ir pacientus nuo chaotiškos ligoninių griūties, kurią teko patirti Latvijos medikams. Jei ne šie žingsniai, mūsų pacientai šiandien važiuotų ne 30, o 130 kilometrų.“

Didelė ir neefektyvi sveikatos apsauga

Kad ir ką sakytų pacientai, kad ir kiek baisių pavyzdžių jie pateiktų, tarkime, kaip Biržuose mirė žmogus, nesulaukęs gydytojo iš Panevėžio, faktas kaip blynas – Lietuvos sveikatos apsauga yra per didelė ir nerangi. Tarptautinės institucijos, vertinančios mūsų ligoninių sistemą, dėl to žeria kritiką. Jei ligoninės skyrius pridaro nuostolių, ligoninei tenka juos kompensuoti. Ilgainiui ji tampa nuostolinga, taigi nesunku atspėti, kas atsitinka su teikiamų paslaugų kokybe ir pacientų sauga.

Kaip „Veidui“ aiškino l.e.p. Valstybinės ligonių kasos direktorius G.Kacevičius, Vyriausybės pritarimo laukiantis ketvirtasis ligoninių restruktūrizavimo etapas – labai švelnus: „Pagrindinė kryptis – sumažinti dėl tuščių lovų patiriamas sąnaudas. Pasirinktas kelias demokratiškas ir nuosaikus: dešimtyje apskričių numatoma įkurti koordinacinę tarybą, į kurią įeitų ir ligoninių vadovai, ir teritorinių ligoninių kasų, ministerijų atstovai. Jie ir spręstų, kurį ligoninių skyrių reikia uždaryti ir kuria kryptimi nukreipti pacientų srautus.“

Kita, ne mažau svarbi kryptis yra siekis pakeisti ligoninių lovų paskirtį. Pasak G.Kacevičiaus, kadangi mūsų visuomenė sensta, didėja poreikis geriatrijos, slaugos lovų, reikia perprofiliuoti ligoninių teikiamas paslaugas į labiau atitinkančias vietos gyventojų poreikius: „Taigi šiandien kiekvienas turėtume savęs paklausti, ar esamos padėties išsaugojimas iš tiesų naudingas Lietuvos visuomenei ar ligoninių interesams.“

Tačiau mažesnių ligoninių vadovai ir rajonuose gyvenantys žmonės nerimauja, kad medicininių paslaugų kokybė dėl ligoninių pertvarkos jiems taps dar sunkiau prieinama. Kas gali užtikrinti, kad jų būgštavimai nepagrįsti?

„Gyventojų nerimas suprantamas, tačiau mūsų siekis – kad medicininės paslaugos jiems būtų ne tik lengvai prieinamos, bet ir kokybiškos. – aiškina G.Kacevičius. – Jei viena ar kita paslauga teikiama rečiau, nei turėtų būti, kyla klausimas, ar ji saugi. Realybė tokia, kad dėl mažos apyvartos ir nuostolingų skyrių tam tikroms paslaugoms yra kilusi nemaža rizika, todėl verta pavažiuoti iki artimiausio miesto. Ligoninių reformos tikslas – efektyvumo didinimas per sumažintas nereikalingas sąnaudas (tuščias lovas ir nuostolingai veikiančius skyrius).“

Ką tokio sveikatos sektoriuje nuveikė estai, kad iki šiol jie pateikiami kaip ES pavyzdys, ir ko nepadarė Lietuva?

Estija prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas. Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Mažesnėse ligoninėse liko tik slauga. Lietuva to iki šiol ne tik nesugebėjo, bet net ir nenorėjo daryti. Vis dar klojame lovas, šildome palatas ir koridorius. Gydytojui ir pacientui pinigų nelieka.

 

GYDYTOJŲ SKAIČIUS 1000 GYVENTOJŲ ES

Graikija 6,2

Austrija 4,9

Lietuva 4,4

Portugalija 4,1

Vokietija 4

ES vidurkis 3,4

Prancūzija 3,3

Liuksemburgas 2,8

Airija 2,7

Lenkija 2,2

Šaltinis: OECD Health Statistics 2014 m.

 

Kaip didėtų kai kurių gydymo įstaigų vienos lovos uždirbamos lėšos iš PSDF, jei būtų atsisakyta nereikalingų, perteklinių lovų (Eur)

Ligoninės  Esamas lovų skaičius  Numatomas  2014 m. 1 lova uždirbo          Galėtų uždirbti

Panevėžio  877        774        24 994     28 320

Marijampolės          296        211        19 567     27 449

Biržų      118        84         16 573     23 281

Kalvarijos 30         12         6940       173 491

Kazlų Rūdos           22         13         7658       12 959

Kupiškio   60         33         11 181     20 329

Pasvalio   104        88         20 993     24 810

Rogiškio r.           126        93         18 141     24 578

Šakių      85         48         20 441     36 197

Vilkaviškio           131        102        17 587     22 588

Šaltinis: SAM skaičiavimai, 2015 m.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...