2012 Liepos 21

Trys puodeliai arbatos

veidas.lt


„Visai sutemus, pamatai žvaigždes.“
Persų patarlė

„Trys puodeliai arbatos“ – tai viso dešimtmečio, per kurį vienas jos autorių alpinistas Gregas Mortensonas pastatė per penkiasdešimt mokyklų Pakistane – tose uždraustose žemėse, kurios išnešiojo Talibano režimą, – istorija. Pateikiame ištrauką iš šios naujos knygos.

Pakistano Karakorume, nudaigsčiusios vos per šimto mylių plotą, atšiauriu kalnų grožiu viršum niekieno neregimų laukinių aukštikalnių puikuojasi daugiau nei šešiasdešimt aukščiausių pasaulio viršukalnių. Be snieginių leopardų ir kalnų ožių, tiek mažai gyvų būtybių perkeliavo šį pliką ledynkraštį, kad iki XX a. pradžios apie antrojo Žemėje aukščiausio kalno K II egzistavimą pasaulyje težinota vien iš nuogirdų.
Tekėdamas žemyn nuo K II į gyvenamąją Indo aukštupio slėnio pusę, tarp keturių rievėtų Gašerbrumo granito viršūnių ir mirtim gresiančių Didžiųjų Trango Bokštų ašmenų, šešiasdešimt dviejų kilometrų ilgio Baltoro ledynas beveik netrikdo šios sustingusios uolų ir ledo katedros rimties. Net šios užšalusios upės judėjimas, o nukeliauja ji ketvertą colių per dieną, beveik nepastebimas.
1993 m. rugsėjo 2 d. popietę Gregui Mortensonui atrodė, kad ir pats iriasi ne ką greičiau. Vilkėjo lopytu sulopytu purvo spalvos šalvarkamyzu, plačkelnių ir marškinių kostiumu, tokiu kaip ir jo pakistaniečiai nešikai, ir jam atrodė, kad sunkūs juodi odiniai alpinisto batai patys kreipia jį Baltoru žemyn, gabena savu ledyniniu greičiu pro armadą aisbergų – lyg tūkstančių lede sustingusių laivų burių.
Mortensonas vylėsi, kad tučtuojau išvys Skotą Darsnį – jų ekspedicijos narį, su kuriuo keliavo atgal į civilizaciją, sėdintį sau ant milžiniško akmens ir besišaipantį, kad jis taip lėtai eina. Tačiau aukštutinis Baltoras primena veikiau labirintą nei taką. Mortensonas dar nesuprato, kad paklydo ir atsiskyrė. Nuo pagrindinės ledyno masės jis pasuko šonine atšaka, vedančia ne vakarų kryptimi, į už penkiasdešimties mylių esantį Askolės kaimą, kur tikėjosi rasti iš šių kalnų išsikapstyti padėsiantį džipo vairuotoją, bet pietų pusėn, į neišžengiamą sueižėjusio, byrančio ledo labirintą bei už jo plytinčią aukštumų karo zoną, kur pakistaniečių ir indų kareiviai per išretintą orą svaidosi vieni į kitus artilerijos sviediniais.
Kitu atveju Mortensonas būtų įdėmiau apsižiūrėjęs. Būtų atkreipęs dėmesį į tokią išlikimą ar mirtį lemiančią informaciją, kaip tai, kad nešikas Muzafaras, pasirodęs tarsi palaima ir pasisiūlęs patempti sunkų krepšį su alpinisto įranga, gabeno ir jo palapinę bei mažne visą maistą, – ir nebūtų išleidęs jo iš akių. Būtų atkreipęs daugiau dėmesio ir į pribloškiamos aplinkos fizinius požymius.
1909 m. Abrucų kunigaikštis, vienas didžiausių savo meto alpinistų ir veikiausiai geriausias savo amžiaus skardingų peizažų žinovų, vedė italų ekspediciją į Baltorą, bet K II viršukalnės įveikti jiems nepavyko. Kunigaikštį apstulbino atšiaurus kalną supančių viršukalnių grožis. „Šių viršukalnių grožio nepranoktų jokie kalnai, – rašė jis savo dienoraštyje, – tai ledynų ir stačių uolų pasaulis, neįtikimas reginys, puota tiek menininko, tiek alpinisto akiai.“
Net kai saulė ėmė grimzti už aštrių Muztago Bokšto smailių vakarų kryptimi, o šešėliai ropštis rytinėmis slėnio sienomis aštrių it ašmenys Gašerbrumo monolitų link, Mortensonas to veik nepastebėjo. Tą popietę jis žvelgė sau į vidų, apstulbintas ir susimąstęs apie tai, ko iki šiol gyvenime nebuvo pažinęs, – nesėkmę.
Šalvarkamyzo kišenėje apčiuopė jaunėlės sesutės Kristos dažnai nešiotą gintarėlių vėrinį. Tanzanijoje, kur iš Minesotos kilę Mortensono tėvai buvo nuvykę kaip liuteronų misionieriai ir mokytojai, trejų metukų Krista susirgo sunkios formos meningitu ir nepasveiko. Dvylika metų už ją vyresnis Gregas tapo jos globėju. Nors Kristai buvo sunkios ir paprasčiausios užduotys, – kasryt apsirengti užimdavo kone valandą, – nors ją ištikdavo sunkūs epilepsijos priepuoliai, Gregas reikalaudavo, kad mama Džerenė suteiktų seseriai bent kiek nepriklausomybės. Jis padėdavo Kristai susirasti paprasto fizinio darbo, išmokė Tvin Sičio autobusų maršrutus, kad galėtų nuvykti kur norinti, ir, motinos pasibaisėjimui, sužinojęs, jog sesutė vaikšto į pasimatymus, paaiškino jai apie kontracepciją.
Tarnaudamas amerikiečių kariuomenės mediku ir būrio vadu Vokietijoje, studijuodamas ir taip siekdamas slaugytojo kvalifikacijos Pietų Dakotoje, tobulindamasis magistrantūros studijose Indianoje, gilindamasis į epilepsijos neurofiziologiją su viltimi išgydyti Kristą, net Kalifornijoje, gyvendamas bastūno alpinisto gyvenimą įsikūręs savo automobilyje Berklyje, Mortensonas kasmet kviesdavo jaunėlę sesutę mėnesiui atvykti pas jį. Kartu lankydavo ypatingas vietas, ir tai Kristai suteikdavo nepaprasto džiaugsmo. Jie keliavo Indianopolio 500 mylių automobilių lenktynių trasa, lankėsi Kentukio Derbyje, automobiliu pasiekė Disneilendą, Gregas parodė seseriai tuo metu slaptą savo katedrą – vaizdingąsias Josemičio slėnio granito sienas.
Dvidešimt trečiojo gimtadienio proga Krista su motina planavo keliauti iš Minesotos į Ajovą, javų lauką Dajersvilyje, kur buvo filmuotas Kristos mėgstamas ir daugybę kartų žiūrėtas “Svajonių laukas”. Tačiau paryčiais, gimtadienio dieną, dar joms nespėjus išvykti, Krista mirė nuo sunkaus epilepsijos priepuolio.
Po Kristos mirties iš nedaugelio likusių sesers daiktų Mortensonas išsirinko vėrinėlį. Jis dar kvepėjo laužu, kurį juodu kūreno sesutei lankant jį Kalifornijoje. Suvyniotą į tibetietišką maldų vėliavą vėrinėlį jis atsivežė į Pakistaną jau nusprendęs, kaip pagerbs sesers atminimą. Mortensonas buvo alpinistas ir nutarė, kokiu prasmingiausiu, artimiausiu sau pačiam būdu pagerbs jos atminimą. Jis užkops į K II – viršūnę, kurią daugelis alpinistų laiko sunkiausiai Žemėje pasiekiama, ir ten, 28 267 pėdų aukštyje, paliks Kristos vėrinėlį.
Mortensonas užaugo šeimoje, kuriai patiko sunkios užduotys, kaip antai pastatyti mokyklą ir ligoninę Tanzanijoje, ant Kilimandžaro kalno šlaitų. Tačiau nors nesvyruojančių tėvų tikėjimas kreipė jį išmintu taku, Mortensonas dar nebuvo apsisprendęs, kokios prigimties jo dievybė. Jis paliks auką tam dievui, kuris gyvena aukštutinėje atmosferoje.
Prieš trejetą mėnesių Mortensonas tiesiog peršoko šį ledyną vien „Teva“ sandalais, basaminčia, ir keturiasdešimt kilogramų sverianti kuprinė atrodė niekai, palyginti su nuotykiu, viliojusiu į Baltorą. Kartu su anglų, airių, prancūzų ir amerikiečių grupe, dalyvaujančia šiame kuklių lėšų, bet protą pranokstančios drąsos bandyme įkopti į antrą aukščiausią pasaulio viršukalnę, iš Askolės jis leidosi į ilgesnį nei septyniasdešimties mylių žygį.
Jie visi žinojo, kad, palyginti net su Everestu, besidriekiančiu per tūkstantį mylių į pietryčius Himalajų ketera, K II yra žudikas. Alpinistams, vadinantiems jį „Laukine viršūne“, tai tebėra didžiausias išbandymas – skustuvo ašmenis primenanti granito piramidė tokia stati, jog sniegas neprilimpa prie jo aštriabriaunių gūbrių. Mortensonas, tuo metu tvirtas it jautis trisdešimt penkerių jaunuolis, vienuolikos metų įkopęs į Kilimandžarą, išėjęs laipiojimo po gryno granito Josemičio slėnio uolas mokyklą, o paskui sėkmingai įveikęs dar pustuzinį Himalajų viršūnių, atvykęs čia gegužės mėnesį nėmaž neabejojo, jog netrukus stovės ant, kaip manė, „didžiausios ir grėsmingiausios Žemės viršukalnės“.
Jam liko sukrečiamai mažai, vos šeši šimtai metrų, iki viršūnės. Tačiau jam už nugaros K II atsitraukė į rūkus, sesers vėrinėlis tebebuvo kišenėje. Kaip tai galėjo įvykti? Rankove nusišluostė ašaras, sutrikdamas jas pamatęs, – tikriausiai ašaroja dėl aukščio. Jautėsi tikrai tarsi nesavas. Po septyniasdešimt aštuonių dienų pirmapradės kovos su aukščiu ant K II kalno jautėsi it silpna susitraukusi savo paties karikatūra. Jis net nežinojo, ar jam liko jėgų nueiti dar 50 mylių šia pavojinga vietove iki Askolės.
It šratinio šautuvo šūvis šaižus atskylančios uolos garsas sugrąžino jį į tikrovę. Žiūrėjo, kaip triaukščio namo dydžio akmuo ėmė riedėti vis greičiau, šokčiodamas ir sukdamasis žemyn byrančiu šlaitu, kol sumalė į miltus pakeliui pasitaikiusį ledkalnį.
Mortensonas pabandė pasipurtyti, atgauti budrumą. Apsižiūrėjo, išvydo, kaip aukštai šešėliai užkopę rytinėmis viršūnėmis, pamėgino prisiminti, kada matė kitų žmonių ženklą. Turbūt jau kelios valandos, kai Skotas Darsnis pranyko, pirma jo nusileidęs taku žemyn. Prieš kokią valandą, gal dar anksčiau, girdėjo armijos mulų karavano varpelius – jie gabena amuniciją Siačeno ledkalnio link, į dvidešimties tūkstančių pėdų aukštyje esantį mūšio lauką, per tuziną mylių į pietryčius nuo ten, kur Pakistano ir Indijos karinių pajėgų konfliktas sustingo amžinoje aklavietėje.
Žvilgsniu naršė taką ieškodamas kokių nors ženklų. Jei takas vestų į Askolę, bet kur ant jo matytųsi kariuomenės šiukšlių. Tačiau nesimatė jokių mulų išmatų. Jokių nuorūkų, jokių skardinių nuo maisto. Nei pribyrėjusio šieno, kurį mulų varovai gabendavosi galvijams pašerti. Bet juk čia nė nepanašu į taką, čia tiesiog plyšys nestabiliame akmenų ir ledo labirinte, tik niekaip negalėjo suprasti, kaip į šią vietą atklajojo. Pabandė susikaupti ir galvoti aiškiai. Tačiau taip ilgai prabuvus dideliame aukštyje, Mortensono gebėjimas ryžtingai veikti ir mąstyti buvo pakirstas.

Greg Mortenson, Deivid Oliver Relin
Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Apie knygą ir autorius

1993-iaisiais patyręs alpinistas Gregas Mortensonas, kopdamas į K2 viršukalnę, pasiklysta kalnuose. Galiausiai atsiduria „paskutinėje žmonių gyvenamoje salelėje“ Pakistane, Himalajų prieigose, kur vietiniai gyventojai padeda jam atgauti stichijų išsekintas jėgas. Jis pasižada sugrįžti ir pastatyti miestelyje pirmą ir tuo metu vienintelę mokyklą. G.Mortensenas Pakistane pastato daugiau nei penkiasdešimt mokyklų, o gyventojams duotas pažadas ir visa ši istorija virsta knyga.
Vos trejų sulaukęs G.Mortensonas apsigyveno Rytų Afrikos valstybėje Tanzanijoje – jo tėvai ten vyko misionieriauti ir mokytojauti. Išsyk po Vietnamo karo, dar prieš Berlyno sienos griuvimą, jis tarnavo Rytų Vokietijos pasienyje, vėliau studijavo mediciną, o galiausiai atsidėjo humanitarinei veiklai. Šiuo metu jis – Centrinės Azijos instituto įkūrėjas ir direktorius.
Knygos bendraautoris Deividas Oliveris Relinas yra po visą pasaulį keliaujantis žurnalistas, pelnęs daugiau kaip keturiasdešimt nacionalinių apdovanojimų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. susidomejau susidomejau rašo:

    Ar kas skaitet sia knyga?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...