2010 Lapkričio 11

Mityba

Arbata: skoniui reikia skirti laiko

veidas.lt

"Veido" archyvas

Lietuvoje kokybiškesnės arbatos įsigyti galima ne prekybos centruose, o specializuotose arbatos parduotuvėlese

Arbatų įvairove Lietuvoje skųstis tikrai negalime, tačiau daugeliui vartotojų jos paieškos ir ruošimas vis dar atrodo laiko švaistymas. Rytų išmintis teigia, kad prie kavos diskutuojama, o prie arbatos šnekučiuojamasi.

“Euromonitor” duomenimis, nuo 2004 iki 2009 m. arbatos pardavimas Rytų Europoje padidėjo 14,1 proc., tuo tarpu Vakarų Europoje tai tesudarė 2 proc. Beje, nuo krizės arbata nukentėjo mažiau nei kiti karšti gėrimai.

Ir iš tiesų arbata – puiki galimybė neišeinant iš namų prisiliesti prie tolimų kraštų, atrasti jų skonį ir kvapą – juk atogrąžų ir paatogrąžų kraštuose užaugę lapeliai virsta daugiau nei 3000 šio gėrimo rūšių. Kita vertus, “paprasta” arbata vis dėlto pigesnė už kavą, o daugelis pasitenkina tiesiog įpročiu gerti karštą gėrimą – ypač šaltuoju metų laiku.

Mėgavimosi potencialas

Du visžalio arbatkrūmio porūšiai camellia sinensis (lot. – kiniškas) ir cmaellia assamica (Asamo) bei jų hibridai leidžia išgauti daugybę skonių, kaip ir iš vynuogių gaunamas įvairiausio skonio rūšių vynas. Skonis priklauso nuo daugybės veiksnių – geografinės vietos, šlaito pusės, aukščio, dirvos sudėties, klimato, auginimo ir skynimo būdų, metų laiko, kai nuimamas derlius, apdorojimo ir kt.

Arbatkrūmiai mėgsta šiluma, drėgną dirvą ir daug lietaus. Subtiliausio skonio rūšių arbata išauginama maždaug 900 m aukštyje, kur vėsa anksti rytą ir vakare neleidžia augalams taip greitai leisti naujų atžalų, intensyvi kaitra dieną formuoja lapelių skonį ir aromatą, o praplaukiantys debesys aprūpina augalus taip reikalinga drėgme.

Palikti augti laisvai arbatkrūmiai pasiektų 4,5–18 m dydį, bet jie genimi žmogui maždaug iki juosmens – kad būtų lengviau skinti. Geros kokybės arbatai nuo kiekvienos ataugos skinama tik viršūnėlė su 2–3 lapeliais. Suprantama, kad kai pasaulyje kasmet parduodama 4 mln. tonų, arbatai skinti naudojamos ir mašinos, tačiau jos nelabai gali pakeisti žmogaus akis ir rankas, tad didžioji arbatos dalis yra paprasto, o ne subtilaus skonio.

Dangaus rasa

Kaip byloja kinų legenda, arbatos dubenėlyje buvo sutvertas pasaulis. Šiaip jau kiekviena arbatą auginanti tauta turi arbatos atsiradimo mitus. Maždaug prieš 4700 metų sode staiga pakilus vėjui į didžiojo Kinijos valdovo Šenono (beje, laikomo ir žemdirbystės, tradicinės žolininkystės ir medicinos pradininku) dubenėlį su karštu vandeniu įkritę trys laukinio arbatmedžio lapeliai. Valdovui patikęs malonus kvapas – o paragavęs kvapnaus vandens jis pasijuto atsigavęs ir susikaupęs.

Japoniją arbata pasiekė gerokai vėliau, IX a. pradžioje, tačiau ši šalis išgarsėjo arbatos ceremonija, kuria aukštinamas dvasios tyrumas, pagarba žmonėms ir vidinė harmonija, ji skirta išvaduoti žmogaus dvasią nuo visko, kas slegia. Arbatos ruošimo menas Rytų šalyse laikomas ryšio tarp žmogaus ir visatos ieškojimu. Pirmasis arbatos namelis – sukija – netoli Kioto Higašijamoje, buvo įrengtas 1561 m.

Žvali ramybė

Įdomu tai, kad prieš 5 tūkst. metų arbata Kinijoje buvo žinoma tik kaip vaistas. Beje, ir šiandien kasdieninio gėrimo sudėtyje nustatyta medžiaga epigalokatechingalatas (EGCG) laikoma vėžio gydymo viltimi. Suprantama, dar reikia išsamių tyrimų optimaliai EGCG dozei nustatyti, tačiau dideli epidemiologiniai duomenys ne sykį teigė: kraštuose, kur tradiciškai geriama žalioji arbata, piktybiniai augliai žmones kamuoja gerokai rečiau nei, pavyzdžiui, Europoje.

Paprastiems vartotojams arbata – tiesiog natūralus produktas, kuriame nėra konservantų, dirbtinių dažiklių ar priedų (išskyrus aromatizuotas arbatas), geriamoje be pieno ir cukraus arbatoje nėra netgi kalorijų, užtat kokybiškoje ir tinkamai užplikytoje – daug aromato, taigi, ir malonumo ją gerti. Dar manoma, kad arbata gerina virškinimą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, saugo dantis nuo apnašų ir ėduonies (polifenoliai padengia dantis mikroplėvele, tad ėduonį sukeliančios bakterijos nebeturi palankios terpės maitintis), daro žmogų žvalesnį, mažina nuovargį, padeda susikaupti. Nervų sistemą ir medžiagų apykaitą itin palankiai veikia arbatoje esantys B grupės vitaminai. O diabetu sergantiesiems labai pravarti juodoji arbata, mat joje esantys polisacharidai veiksmingai reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje pavalgius.

Tikruoju arbatos stebukladariu laikomi polifenoliai. Šių stiprių antioksidantų arbatoje – maždaug 15 proc. Jiems būdingas antimikrobinis, uždegimą slopinamasis poveikis. Manoma, kad reguliariai geriama arbata – gera profilaktika nuo trombozės ir insulto. Žaliojoje arbatoje polifenolių daugiau nei jų turi juodoji.

Be to, arbatoje yra fluoridų, kurie puiki apsauga nuo osteoporozės (kaulų retėjimo) ir arterinės sklerozės, juolab kad žmogaus organizmas fluorą iš arbatos paima labai gerai.

Žvalinantį arbatos poveikį sukelia kofeinas. Jo arbatoje – nuo 0,9 iki 5 proc., taigi su vidutinio dydžio puodeliu (150 ml) gauname 20–56 mg kofeino. Kavoje šios medžiagos – du–tris kartus daugiau. Užtat arbatoje esančio kofeino poveikis švelnesnis ir ilgiau išliekantis. Geriausiai žvalina neilgai pritraukusi arbata.

Geriau – be ceremonijų?

Apie 80 proc. viso arbatos derliaus sufasuojama į arbatos pakelius – taip patogiau vartotojui. Tačiau, kad ir kaip liaupsintų jų turinio kokybę pardavėjai, jie nedrįs ginčytis, kad už tokią pat kainą gautume geresnės kokybės “palaidos” arbatos. Juk fasuoti į maišelius – papildomos sąnaudos.

Arbata maišeliuose buvo netyčia “atrasta” JAV praėjusio šimtmečio pradžioje. 1908 m. arbata prekiavęs Thomas Sullivanas nusprendė pavyzdžius savo klientams siųsti ne sunkiose ir brangiose metalinėse dėžutėse, o šilkiniuose maišeliuose. Maišelio turinys buvo skirtas vienam arbatinukui. Klientai tą naujovę interpretavo savaip – jiems patiko, kad iš arbatinuko nereikia krapštyti arbatos likučių. 1929 m. vokiečių firmos “Teekanne” užpatentuoti maišeliai naudojami iki šiol. Tiesa, šeštajame dešimtmetyje šilką pakeitė marlė, vėliau popierius ir pluoštas, patys naujausi arbatos maišeliai savo išvaizda vėl primena šilką…

Suprantama, užplikyti arbatos pakelį – greičiau ir švariau, be to, arbata visada bus intensyvios spalvos. Mat kuo labiau susmulkinta arbata (o tokia ir fasuojama į maišelius), tuo stipriau ji nudažo vandenį. Ir greičiau praranda aromatą – nes nesmulkintame visame lapelyje eteriniai aliejai išlieka kur kas ilgiau. Lapelių, o ne pakelio plikymas ir košimas – kad ir silpnas, vis dėlto šioks toks arbatos ceremonijos atgarsis mūsų kasdienybėje, suteikiantis galimybę atsiriboti nuo maišaties ir skubėjimo, kartu pajusti skonio malonumą.

Spalvų ir skonių paletė

Baltoji arbata – 60 valandų ore vytinami ir labai švelniai džiovinami pumpurėliai – kadaise dėl itin subtilaus aromato buvo skiriama tik imperatoriui. Tikrasis šios arbatos gėrimo sezonas – vasara, mat baltoji arbata išskirtinė dėl vėsinančio poveikio.

Žaliajai arbatai nuskinti lapeliai vytinami saulėje arba šiltai fabrike. Karštai džiovinant suardomi baltymai, tad jie nebereaguoja su oro deguonimi ir lapeliai negenda. Žaliosios arbatos nefermentuojamos.

Žaliosios ar baltosios rūšies arbatą stipriai suspaudus į nedidelius skrituliukus, “lizdelius” arba plyteles gaunama presuota arbata, ji populiari Kinijoje ir Nepale.

Ulongo (kiniškai – “juodasis drakonas” ar “juodoji gyvatė”) arbata gaminama daugiausia iš Kinijos Fujiano provincijoje ar Taivanyje užaugintų lapelių. Ši arbata pusiau fermentuota – oksidacija nutraukiama, kai lapeliai per vidurį dar geltonai žali, o kraštai įgauna raudonai rudą spalvą. Geros kokybė ulongo arbata – tin aromatinga, raudonai auksinės spalvos, subtilaus skonio niuansų.

Visų rūšių juodoji arbata (kinai ją vadina raudonąja) vytinamos, sukamos, oksiduojamos (fermentuojamos) ir džiovinamos karštu oru. Kuo mažesni lapelių gabaliukai, tuo greičiau arbata pritraukia. Dideli nesmulkinti lapeliai atskleidžia savo aromatą ir spalvą po keturių–penkių minučių.

“Šampanu” tarp arbatų laikoma Daržilingo arbata (itin vertinami pirmieji pavasariniai lapeliai) auga pietiniuose Himalajų šlaituose, intensyvi saulė suteikia augalams sodrų ir sykiu švelnų aromatą. 100 g tokios arbatos reikia 2000 rankomis skintų lapelių.

Čia svarbu priminti, kad arbata nuo seno buvo aromatizuoja – paprastai svogūnais, gvazdikėliais, druska, žolelėmis, tačiau populiariausiais aromatais tapo vaisiai ir gėlės – ličiai, bergamotės jazminai, rožės, gardenijos, sausmedžiai, orchidėjos, magnolijos.

Pasakojama, kad kai Didžiosios Britanijos ministru pirmininku buvo grafas Charlesas Gray (1830–1834), vienas Britanijos diplomatas išgelbėjo kinų mandarinui gyvybę, o šis atsidėkodamas davė arbatos su bergamotėmis receptą. Toji arbata tapusi mėgstamiausia premjero arbata – o šiandien tai viena populiariausių aromatizuotų arbatų pasaulyje.

Puodelyje arbatos yra:

  • Geležies (0,3g) – 2–5 proc. rekomenduojamos dienos normos
  • Fluoro (0,1mg –0,25g) – 10–25 proc.
  • Kalio (30mg–86mg) – 1–2 proc.
  • Mangano (1mg–3mg) – 25–50 proc.
  • Natrio (0,1mg–0,3mg) – 0,01 proc.
  • Cinko (0,1mg) – 0,67 proc.
  • Vitaminų A, B1, B2, B3, B5, C, E ir K.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...