2016 Birželio 27

#Blogeriožodis

Trys lietuviški romanai arba Prisirpusios tarnautojos bohema

Veidas.lt

Lina Ever

Taip jau nutiko, kad per vieną savaitę perskaičiau du lietuvių autorių romanus – Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintis” ir Andrės Eivaitės “Valstybės tarnautojos dienoraštis”. Ant abiejų viršelių skanduojama, kad tai lietuviškosios Bridžitos Džouns istorijos. Abiem romanams netrūksta populiarumo, abu puikiai perkami ir guli matomose knygynų vietose, tačiau iki Bridžitos Džouns jiems šiek tiek dar trūksta.

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Skaitau lietuvių autorių knygas iš smalsumo, dėl bendro išsilavinimo. Įdomu, ką rašo kolegos, kaip jie mato pasaulį. O gal tikiuosi užčiuopti lietuviško populiaraus romano paslaptį. Gal renku medžiagą kada nors gimsiančiai knygai “Populiaraus romano formulė”, todėl kiekviename perskaitytame romane stengiuosi surasti ką nors naujo ir netikėto, kitokį formos, turinio, minčių dėstymo sprendimą.

Skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius.

Ir žinote, kas ieško, tas tikrai suranda. Todėl net jei viena ar kita knyga nepatiko, niekada niekam nesakau, kad neverta gaišti laiko. Sakau – ši knyga ne tau. Nes puikiai žinau, kad kiekviena knyga randa savo skaitytojus, o kai kuriems žmonėms, žiūrėk, banali knygiūkštė nukrenta kaip tik tuo laiku, kai jiems labiausiai reikia ir atveria kažkokią prasmę, užpildo tuo metu atsivėrusią skylę visatoje. Jeigu jūs jau dešimt metų laimingai ištekėjusi arba dabar jūsų gyvenime siaučia paauglių vaikų hormonų audros, jums senmergės rūpesčiai visai nerūpės. Bet laukiančioms princo gal tai padės į savo būseną bent jau pažvelgti per humoro, o ne depresijos prizmę ir iš visko smagiai pasijuokti.

Abiejų autorių kūrinius “suvalgiau” per tris dienas ir visai nesikankindama. Taigi, skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius. “Prisirpusiai senmergei” skiriu dar visus du balus už humorą ir juokingus palyginimus – tikrai daugelyje vietų garsiai nusikvatojau ir susimąsčiau, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvių autoriaus kūrinį su tokia didžiule juoko doze.

“Valstybės tarnautojai” balas už šmaikščius ir natūralius dialogus. Pastarasis romanas ir labai kinematografinis, beveik galėtų tarnauti scenarijumi naujam lietuviškam serialui. Dar abiems po balą norėčiau pridėti už naujus personažus, kurių lietuvių literatūroje turbūt iki šiol nebuvo. Juokinga senmergė puikiai atspindi mūsų visuomenės stereotipus, artimųjų lūkesčius, tuos neištartus klausimus ir nusuktus žvilgsnius, lyg ištekėti būtų vertybė pati savaime. Ji bando pati sau padėti, bando išspręsti savo “trūkumą” kaip galima greičiau, taip dar labiau viską komplikuodama.Taip, ji bando mėgdžioti Bridžitą Džouns savo kvailu, kartais – absurdišku elgesiu, bet čia turbūt ir yra vienintelis panašumas su populiariausia pasaulio literatūrine senmerge.

Kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse.

Valstybės tarnautoja į ją dar mažiau panaši. Nors ir nepaminėtas herojės amžius, ji kiek jaunesnė ir jai iki senmergystės slenksčio dar šiek tiek likę. Bent jau ji dėl vestuvių dar nesikamuoja, jos tetos dar nekankina klausimais apie jaunikį. O kamuojasi ji dėl kitko – kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, kaip skaityti apie nuobodžią valdišką tarnybą. Taip, autorė bando pažvelgti į šį darbą su humoru, bet jos herojė tiek įklimpusi į savo pareigas, kad nuo pusės romano pasidaro tikrai nuobodi. Tokia pat, kaip ir jos atliekamas darbas.

Esu pati dirbusi valstybės tarnyboje. Esu mačiusi tuos tuščius kabinetus, įrengtus švogeriams, esu sutikusi kokių tik nori personažų, suprantu kaip autentiškai knygoje pateiktas visagalio Ūkio skyriaus ar nuo nieko nepriklausomo IT skyriaus specialistų darbas, kokie išsidirbinėjantys kartais būna viršininkai ir kaip dažnai apima beprasmybės jausmas, kai turi sugadinti pakelį popieriaus vien dėl nepadėto kablelio. Viskas parodyta labai vaizdžiai ir teisingai.

Bet skaitant labai norėjosi kokių nors įdomesnių personažų, jų meilės nuotykių, komandiruočių, kokio nors mielo kito skyriaus viršininko. Nes valstybės tarnyboje oi ne viskas yra taip nuobodu, kaip rašo A.Eivaitė. Ir ne visi žmonės yra pilki niurzgos. Ten verda aistros, imami kyšiai, padedama laimėti konkursus, padlaižiaujama viršininkams, kovojama dėl komandiruočių, pas šefą pilstomas konjakėlis – labai norėjosi ko nors tokio skandalingesnio. Ko nors, už ką autorei tikras politinis funkcionierius būtų pagrasinęs teismais už valdininko munduro išpurvinimą ir garbės bei orumo paniekinimą.


Ko pasigedau abiejuose romanuose – tai dinamikos ir veiksmo, kad lauktum, jog tuoj tuoj kažkas nutiks. Kad vienai scenai nesibaigus apimtų nuojauta, kad vėl nutiks kas nors netikėto. Kad vieną skyrių pabaigus negalėtum padėti knygos į šalį. “Prisirpusi senmergė” dažnai užuot veikusi, slepiasi po žodžiais, tegul ir juokingais, bet kartais pereinančiais į tuščiažodžiavimą. Autorės stilius labai žaismingas ir mažomis porcijomis, skaitant skiltį apie Zosę žurnale, tikrai pralinksmina. Tačiau skaitant romaną tie juokingais palyginimais perkrauti sakiniai pradeda erzinti. Vis tik moterims skirtame romane svarbiausias dalykas yra papasakota istorija, o ne ekvilibristika žodžiais.

Norėjosi daugiau nuotykių, dialogų ir mažiau senmergiškų savirefleksijų. Ir dar – senmergės romane daug, o va apie svajonių jaunikį, kuris turėtų būti antras pagal svarbumą personažas, pasakojama pripuolamai, įtampa neužauginama iki kulminacijos, nors pabaiga vis tiek nustebina. Dar vienas balas šiam romanui.

Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu.

Valstybės tarnautojos personažas atskleistas taip pat išsamiai, tik jis … nuobodus. Skaitydamas net nenori, kad jai pasisektų, kad ji sutiktų jos vertą vyriškį, kad pabaigtų projektą laiku ar įsigytų draugų. Nes ji – tiesiog pikta dėl kablelių pamišusi kvaiša be autoironijos. Jei knygą skaitai ne kaip romaną, o kaip valstybės tarnautojos dienoraštį, kaip ir neturi prie ko prisikabinti, bet romanui reikalingo veiksmo pasigedau ir čia. Visos veiksmo scenos apsiriboja popierių vežimu į ministeriją arba kojos išsisukimu žiūrint pro langą. Visos intrigos vyksta viduj, rūsy, tamsiuose koridoriuose, lyjant automobilyje, dar kelios geriant vyną su drauge namuose. Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu.

Suprantu, kad kam nors tos scenos juokingos, man sukėlė tik gailestį. Bet jei sukelia kokius nors jausmus – gal nėra blogai? Pliusas autorei už tai. Pabaiga nenustebina, tik šiek tiek atitirpdo personažą, nors aš skaitydama linkėjau, kad ją pagaliau atleistų iš darbo, kad ją pagaliau išbarškintų koks fainas viršininkas ir ji pagaliau atsitokėtų ir išliptų iš tos valstybės tarnybos ir bobiškų intrigų liūno.

Balų skaičiuoti nenoriu, lyginti tuos romanus irgi nebuvo mano užduotis, abi autorės valdo žodį ir moka konstruoti sakinius. Trumpas verdiktas – su abiem romanais praleisit visai smagiai laiką, ypač jei jūs … senmergė arba valstybės tarnautoja.

Prabėgus savaitei perskaičiau Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” ir pagalvojau, kad jis savotiškai tinka į šią trijulę. Jau vien todėl, kad tai taip pat moters moterims parašytas kūrinys, žvelgiantis į tas pačias moters vienišumo, savo vietos pasaulyje ieškojimo, noro prisiglausti ir bandymo išlaikyti kokius nors santykius, bėgimo nuo savęs pačios problemas.

Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio.

Tiesa, pastaroji knyga į viską žvelgia nebe buitiniu, o šiek tiek filosofiniu lygmeniu, atsitraukus nuo savęs per padorų atstumą, užgriebiant plačiau ir giliau. Knyga gimė iš autorės didelio noro rašyti, iš dešimties metų pastebėjimų, užrašų, prisiminimų ir detalių ar net, pasak autorės, įžodintų kvapų. Skaitai ir žinai, kad tai tikra. Išjausta. Apmąstyta. Parašyta mintyse, o jau paskui popieriuje. Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio.

Autorė meistriškai valdo tekstą, žodžiai sudėlioti taip gražiai, kad užuoti kvapus, matai rytietiškus ornamentus ir iš pusės žodžio įsijauti į autorės (ar jos herojės) būsenas. Juos norisi ne ryti, bet lėtai mėgautis, stabtelint, pagalvojant, kai ką net užsirašant.

Visi trys romanai parašyti pirmu asmeniu, juos visus kaip ir būtų galima pavadinti dienoraščiais. Trijų vienišų moterų dienoraščiais. Visų net pavadinimai panašūs – sudaryti iš trijų žodžių. Visose trijose knygose į savo pagrindines herojes autorės žvelgia su humoru. Visose herojės ieško nelengvų sprendimų. Visos kenčia supratusios, kad ir vėl sustojo ne tas princas arba arklys prašuoliavo net nestabtelėjęs. Visos bando surasti atsakymą į klausimą “kas ta meilė ir kai ją atpažinti”. Senmergė savo skaudulius slepia po autoironija, tarnautoja – darbe, o bohemos atstovė – vyne ir kelionėse.

“Vieno žmogaus bohemoje” į pasaulį žiūrima kur kas giliau – nesislepiant už palyginimų gausos, neišskaidant esmės dialoguose, užkabinant nepatogias tiesas ir apsinuoginant kiek daugiau, nei leidžia įprastas lietuviškas padorumas ir taip, kaip moka tik tikri menininkai. Drąsu, ne kartą skaitant pagalvojau. Atvira. Juokinga. Skaudu. Panašu į mane, į mano draugę, į kaimynę. Ne kiekvienas gali taip atvirai ir kritiškai pažvelgti į save. Todėl iš visų trijų romanų šį labiausiai derėtų vadinti išpažintimi arba dienoraščiu, nes jis – nuoširdžiausias ir atviriausias. Bet jam pasirinktas originalesnis pavadinimas – bohema. Turėtų skambėti linksmai ir pašėlusiai, bet kai šėlsta vienas žmogus, jau vien iš pavadinimo pajunti dvelktelint melancholiškas gaidas. Bet skaitant liūdėt nėra kada, nes autorė parodo, kad vieno žmogaus bohema gali būti tokia pat įdomi ir spalvinga ir gal net daug spalvingesnė nei susiporavusiųjų ir vienatvę praradusių žmonių.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų.

Ugnės romane daug rytietiškų kelionių – Libanas, Palestina, Sirija, Turkija, Graikija, Ispanija. Autorė vaikšto po mylimą Stambulą, cituoja O.Pamuką ir skaitydamas neri į tą pasaulį su siauromis gatvelėmis, spalvotais turgumis ir turkais pariestais ūsais. Su autore kartu lepteli jiems kažką turkiškai ir pradedi dairytis kurioje pusėje tas Bosforas. Skaitydamas mąstai kartu su autore apie tai, ką tau reiškia kelionės ir kokį save jose atrandi, mąstai kodėl vyrai niekada nesupras moterų, kodėl neįmanoma suprasti žmonių kultūrinių skirtumų, ko reikia, kad iš tiesų jaustumeisi laiminga.

Romane šmėsteli įdomūs personažai, jame randame daug rašytojų citatų, daug matytų filmų ir dar daugiau mūsų bendros praeities detalių: Palangos, dieduko kaliošų, baltų apykaklių, Gavelio Vilniaus, dvylikos kėdžių… Iš skaitytojo tikimasi, kad jis bus panašaus amžiaus ir apsiskaitymo lygio, nes dvidešimtmečiai, panašu, daugelio knygų ar filmų pavadinimų nėra girdėję.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų. Jo mažiau, bet jis maistingesnis, grynesnis, rafinuotesnis, jį norisi valgyti lėtai ir pasigardžiuojant. Jei pirmieji du romanai panašūs į bižuteriją – nebrangią, madingą, tinkančią vienam vakarui, vienai vasarai, tai “Bohema” – hipiškas vėrinys su brangakmeniais, kurį norisi vėl ir vėl pačiupinėti, užsidėti, parodyti kitiems, pasidėti į stalčių, o vėliau gal net padovanoti dukrai.

Bet juk būna skirtingų žmonių ir juk būna dienų, kai norisi Makdonaldo ar prie tam tikros suknelės tam tikru gyvenimo periodu labiau tinka bižuterija. Bangakmeniams reikia subręsti. Pasidžiaukim, kad ir Lietuvoje jau turime iš ko rinktis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. gegužės 23 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...