2016 Gegužės 04

Recenzija

„Maranta“: kelionė savęs ir tikėjimo link (knygos recenzija)

Veidas.lt

Birutė Jonuškaitė – Lietuvos prozininkė, publicistė ir poetė. Rašytojos kūrybos bagažas itin gausus: apsakymai, apysakos, novelės, esė. Tačiau skaitytojams B. Jonuškaitė geriausiai pažįstama kaip romanų “Didžioji sala” (1997) ir “Baltų užtrauktukų tango”(2009) autorė. Naujausias rašytojos romanas “Maranta” išrinktas kaip viena kūrybiškiausių 2015 metų knygų.

Laura Verbickaitė, kamane.lt

Paėmus knygą į rankas, pirmiausia kyla klausimas – kas gi toji maranta? Liaudyje maranta vadinama dešimties Dievo įsakymų augalu dėl dešimties tamsių dėmelių žalio lapo paviršiuje. Išsiaiškinus šio žodžio reikšmę, norisi sieti šį augalą su pagrindine romano veikėja Rasa. Vos kelis sykius romane minima gėlė tampa pagrindinės veikėjos gyvenimą iliustruojančiu simboliu. Veikėja savo dvasiniu pasauliu panaši į marantą: ji užsisklendusi savyje, pažeidžiama, sugerianti į save aplinkos blogį, tačiau besiilginti šviesos, šilumos, meilės.

Visame romane jaučiama slogi vienatvės nuotaika, supanti pagrindinę veikėją bet kurioje jos buvimo vietoje.

Romane susipina trijų moterų – Dominykos, Saulės ir Rasos – meilės istorijos. Kiekviena iš jų yra patyrusi skaudžią meilę ir sudaro tarsi vienos moters vaizdinį, tačiau jas skiria amžius ir gyvenimiška patirtis. Saulė, tikroji Rasos motina, išsiunčiama į Ameriką ir yra priversta palikti du ją mylinčius vyrus – Rūką ir Tadulį. Dominyka, apsimetusi Rasos motina, visom išgalėm stengiasi išsaugoti šią paslaptį, kad apsaugotų gerą dukters Saulės vardą. Romano ašimi tampa Rasa, kuri siekia išsiaiškinti Dominykos saugomas šeimos paslaptis.

Siekdama tas paslaptis atskleisti, Rasa yra kamuojama vienatvės ir ilgesio. Visame romane jaučiama slogi vienatvės nuotaika, supanti pagrindinę veikėją bet kurioje jos buvimo vietoje: „Mano sielos didelis audeklas,ant jo galima rašyti, tapyti, tik kas visa tai perskaitys? Kas?“ (p. 298). Rasa atsiveria pasauliui ir svetimiems, mažai pažįstamiems žmonėms, trokšta rasti atsakymus į jai ramybės neduodančius klausimus, tačiau net ir vienatvės, liūdesio bei melo persmelktame Rasos gyvenime išlieka susitaikymo, atsirėmimo į šeimą, gimtuosius namus pėdsakų:

„Štai ir viskas. Lyg ir skurdoka. Čia nėra to, ko yra už pievos, ežero, miestelyje, miestuose, už vandenyno. Bet jau žinai, kad ten nėra Malonės kalvos, nėra to, ką regėjai pro Dominykos ir Kosto namų langą. Dulkelių mirgėjime. Ir vis dar regi. Nesisieloji, kad tik tiek“ (p. 351).

Pagrindinė romano veikėja nenustoja ieškoti, į ką atsiremti, kuo tikėti.

Vis dėlto ryškiausiai perteikti pagrindinės veikėjos gyvenimo etapai kaime Lietuvos ir Lenkijos pasienyje bei studijuojant Vilniuje. Būtent savame krašte, savo namuose randama viltis.

O tikėjimo apraiškų Marantoje netrūksta – sąsajos su Dievu pastebimos tiek artimoje aplinkoje: „<…> baksnojo kreivu pirštu marantos dėmeles: pirmas – Neturėk kitų Dzievų cik mani vienų… Nu, pakartok. Kartojau. Antra dėmelė: Netark savo Viešpacies vardo… Kartojau.“ (p. 124), tiek išvykus svetur: „Nazarieti, ateik vandens paviršiumi manęs pasitikti. Padaryk stebuklą, kad įtikėčiau, jog Tu esi geras. Ir ne melagis“ (p. 290). Tikėjimas Dievu buvo atrama vyresniųjų moterų gyvenimuose, tuo tarpu jaunėlė Rasa romane ieško savo atramos, stiprybės šaltinio.

Pagrindinę veikėją Rasą persekioja mirtis: Saulės ir mylimojo netektis, nuolatinis Dominykos bambėjimas apie besiartinančią kelionę anapus. Būtent artimų žmonių mirtis skatina Rasą ieškoti Dievo, tikėjimo. Galima išskirti skirtingą Dominykos ir Rasos santykį su mirtimi. Rasa artimųjų mirtį suvokia kaip kažką švento ir kartu skaudaus: „Baltakartis gulėjo ant baltų marmuro grindų su purpurine kraujo aureole apie galvą <…>“ (p. 299).

Šiuo atveju Rasai mylimasis atrodo tarsi angelas su aureole, o Dominykos požiūris į mirtį gana racionalus: „Rožancukas, Marijos abrozdukas, kamašai, pančakos, apacinukas, maitkutių nepamirškit užmauc, ir grabi nenoru pliku subini gulėc, tadu šliobukė, nu ir toj baltais šilkucais atausta prūsinukė“ (p. 230). Rimtus Rasos svarstymus visame romane papildo praktiškas motinos požiūris į gyvenimą ir mirtį.

Romane vaizduojama Rasos gyvenimo kelionė, kupina teisingo gyvenimo kelio ir Dievo paieškų, nusidriekia į įvairius kraštus: Varšuvą, Paryžių, Jeruzalę, Ameriką. Vis dėlto ryškiausiai perteikti pagrindinės veikėjos gyvenimo etapai kaime Lietuvos ir Lenkijos pasienyje bei studijuojant Vilniuje. Būtent savame krašte, savo namuose randama viltis.

Dominykos dzūkavimas skaitytoją nukelia į aprašomą kaimą Lietuvos pakraštyje.

Skaitant Marantą dėmesį patraukia paraštėse paaiškinti dzūkiški žodžiai. Jie suteikia romanui gyvumo, autentiškumo. Sukuriama konkrečios vietos dvasia, išryškinami veikėjų charakteriai. Dominykos dzūkavimas skaitytoją nukelia į aprašomą kaimą Lietuvos pakraštyje. Paraštėse ranka užrašyti tarmiški žodžiai ir jų paaiškinimai sukuria asmenišką skaitytojo ir autorės tarpusavio ryšį.

Marantos pasakojimo kalba itin lyriška. Tokiam lyriniam pasakojimo bangavimui papildomos jėgos suteikia subtiliai metaforomis ir palyginimais išreikšta meilės tema: „Dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukščiausios – natas <…>“ (p. 210).

Pasakojimo kalbą pagyvina ne tik tarmiški žodžiai, lyrizmas, bet ir aprašomos gamtos peizažas. Jis tarsi tapytas, dailininkės Rasos vaizduotėje sukurtas paveikslas: „Du tarsi angliuku nutapyti juodalksniais, ievomis ir karklais apaugę krantai. Tarp jų ištempta akinančiai švari baltuma. Lyg džiūtų saulėje Dievo marška, godžiai sugėrusi Jo tobulą atspindį“ (p. 353). Gamtos ir Dievo gretinimas įrodo jų svarbą Rasos gyvenimui.

Trijų kartų moterų likimai – ne tik jų meilės istorijos, bet ir atokaus Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimo gyvenimo detalės, veikėjų (ypač moterų) stiprybė.

Visame romane dominuoja antrojo asmens „tu“ pasakotojo balsas, prabylantis Rasos lūpomis. Besidubliuojanti „tu“ ir „aš“ pasakojimo perspektyva – įdomus autorės pasirinkimas. Kartais pasakotojo žodžiai atrodo esantys Rasos vidinis balsas: „Savo valia čia atvykai. Tai pradėk grožėtis. Pagalvok ne tik apie savo pragarėlį, bet ir apie tą, kuris kunkuliavo čia daugiau kaip prieš du tūkstančius metų“ (p. 304). Tokia pasakotojo balso variacija leidžia pagrindinę veikėją Rasą pamatyti iš jos pačios perspektyvos.

Dailininkės Deimantės Rybakovienės meninis knygos apipavidalinimas taikliai atspindi knygos turinį: ežeras, prie kurio vyksta veiksmas, atokios sodybos tariama ramybė ir dramatiški joje nutikę įvykiai, skausmingi likimai pabrėžiami nutekėjusių dažų (o galbūt kraujo) dėmėmis ant banguojančio ežero vandenų ir į juos nusidriekusio liepto.

Knygos pradžią ir pabaigą gražiai sujungia kelionės ir žvaigždės motyvas. Tokia pradžios ir pabaigos jungtis atskleidžia nuolatinę gyvenimo kelionę, ieškojimus ir siekius. Pradžioje žvaigždės atspindi tarsi nežinią:„mažytėliai šviesos taškeliai“, kurie „tik vilioja, bet nešviečia“ (p. 9), o pabaigoje Betliejaus žvaigždė rodo naują pradžią: „Juos veda virš pirties kylantis dūmas? O gal Betliejaus žvaigždė?“ (p. 353).

Taigi romane per pagrindinės veikėjos Rasos nenuilstamas sielos ramybės paieškas atskleidžiami trijų kartų moterų likimai – ne tik jų meilės istorijos, bet ir atokaus Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimo gyvenimo detalės, veikėjų (ypač moterų) stiprybė, kurios jie semiasi iš savo krašto papročių, šeimos, tikėjimo.

Birutė Jonuškaitė. Maranta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 355 p.

Knygą galite įsigyti ČIA

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 3 d.


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...