2016 Kovo 06

Muzika

Trijų kartų kvartetas

veidas.lt

NF nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Valstybinis Vilniaus kvartetas Nacionalinėje filharmonijoje praėjusią savaitę surengė neeilinį koncertą, skirtą naujosios kvarteto primarijos Dalios Kuznecovaitės inauguracijai. Kolektyvui sulaukus pusės amžiaus, 27-erių metų smuikininkė pakeitė nuo pat kvarteto įsikūrimo jame grojusią Audronę Vainiūnaitę.

Dalia Kuznecovaitė, dar besimokydama Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, pirmąsias kvarteto žanro pamokas gavo būtent iš prof. Audronės Vainiūnaitės. Jaunoji kvarteto smuikininkė neslepia, kad neseniai buvo susitikusi su savo dėstytoja, kuri negailėjo jai patarimų ir palinkėjo stiprybės, nes primarijos pareigos neabejotinai pareikalaus tvirto charakterio.

Įdomu, ar smuikininkė jau spėjo įsitikinti profesorės žodžių teisingumu?

– Kvartete dirbu nuo gruodžio 15-osios, taigi praėjo vos du mėnesiai. Naujamečių koncertų serijoje tiesiog įsiliejau į kvarteto parengtą programą. Bet programą, kuri Nacionalinėje filharmonijoje (o prieš tai – Kaune ir Vilkaviškyje) pristatyta vasarį, jau rengėme visi kartu. Franzo Schuberto styginių kvartetą „Mirtis ir mergelė“ netgi mokėmės drauge – Valstybinio Vilniaus kvarteto repertuare iki šiol šio kūrinio nebuvo.

– Pradėkime nuo paprastos, užtat akivaizdžios detalės: Valstybinis Vilniaus kvartetas tiesiogine prasme pasodino ant kėdės Dalią Kuznecovaitę, kurią klausytojai kaip solistę buvo įpratę regėti stovinčią scenos priekyje. Ar jau įpratote griežti sėdėdama?

– Prie to išties reikėjo įprasti. Anksčiau ne tik koncertuodavau, bet ir repetuodavau stovėdama, nes manau, kad mokytis kūrinį protingiausia ta laikysena, kuria ketini jį klausytojams pristatyti. Sėdint šiek tiek keičiasi visa kūno raumenų motorika: kojų raumenis grodama gali atpalaiduoti, užtat labiau įsitempia kiti – nugaros, pečių ir kaklo raumenys. Ir nugaros pasukimas, kai užsimoji stryku sėdėdama, tampa šiek tiek kitoks. Bet kvartete dirbant kitaip jau nebus. Nors yra styginių kvartetų ir netgi kamerinių orkestrų, kuriuose smuikininkai ir altininkai griežia stovėdami.

– Pagal seną tradiciją styginių kvartetams vadovauja pirmieji smuikai. Taisyklė lieka galioti ir tuomet, kai šis pultas perduodamas jauniausiai kolektyvo narei. Ar nesunku merginai vadovauti trims senbuviams?

– Kvartetas – toks ansamblis, kuriame vieno asmens lyderystė nebūna labai ryški. Grojam keturiese, ir mūsų atliekamos muzikos skambėjimas privalo būti vientisas, be „solistų“. Primarijaus vadovavimo momentai labiau pastebimi repeticijose, o ne koncertuose. Esu žmogus, kuris pradeda ir užbaigia repeticijas, vadovauja bendro darbo eigai. Tokios mano pareigos. Tačiau tai nereiškia, kad niekas negali prieštarauti mano nuomonei. Primarijus siūlo savo idėjas, bet aptaria jas visi.

– Ir nebūna nesutarimų? Juk Valstybiniame Vilniaus kvartete dabar groja net trijų skirtingų kartų atstovai, nors įprasta, kad kvartetus steigia bendraamžiai.

– Išties, tokių kaip mūsų kvartetų reta: keturi muzikantai – trys skirtingos žmonių kartos. Violončelininkas Augustinas Vasi-liauskas vidurinei kartai priklausančius Artūrą Šilalę ir Girdutį Jakaitį iki šiol vadina „berniukais“, nors jie abu už mane daugiau kaip dvidešimčia metų vyresni. Ir abu jau beveik du dešimtmečius griežia Valstybiniame Vilniaus kvartete kartu su prof. A.Vasiliausku.

Natūralu, kad mūsų nuomonės kartais išsiskiria. Galbūt iš užsienio akademijų parsivežiau kitokias klasikinių kūrinių interpretavimo tradicijas, nei buvo įprastos čia. Bet dėl to tikrai nebuvome susipykę. Kvartete tarpusavyje susipykus groti ir nepavyktų.

– Pusės amžiaus istoriją turintis kvartetas, savaime suprantama, pasižymi ne tik solidžiu repertuaro bagažu, bet ir konkrečia atlikimo maniera. Ar smarkiai ją koreguosite? Ar vis dėlto jūs prie jos derinsitės, ar kitiems atlikėjams teks derintis prie jūsų?

– Visiems teks derintis. Jeigu kiti muzikantai derintųsi prie manęs – išeitų, kad jie man akompanuoja. Bet aš – ne solistė, o jie nėra orkestras. Tiksliau, visi keturi esame vienodi solistai, nes kvartetinėje muzikoje kiekvienas instrumentas turi savo solo epizodų.

– Kokia jūsų ligšiolinė grojimo ansambliuose patirtis?

– Mokydamasi Nacionalinėje M.K.Čiurlio-nio menų mokykloje penkerius metus lankiau kamerinio ansamblio pamokas pas A.Vai­niūnaitę – grojau moksleiviškame styginių kvartete. Teko paragauti kvartetinio muzikavimo ir studijuojant Vokietijoje, tačiau tai nebuvo nuolatinis atlikėjų sąstatas. Mano solistės karjera buvo pernelyg intensyvi, kad šalia studijų ir solinių pasirodymų dar liktų laiko kvarteto repeticijoms. Dabar Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje baigiu aspirantūros studijas, taigi atsiranda laiko kvartetui.

– Kaip solistė netrukus vėl koncertuosite Paryžiuje. O ar numatytos Valstybinio Vilniaus kvarteto gastrolės užsienyje?

– Liepos pabaigoje važiuosime į festivalį Pietų Prancūzijoje – tai bus pirma kvarteto išvyka į užsienį kartu su manimi. Kol kas reikia susigroti, apšlifuoti kampus koncertuojant gimtinėje, o tada, tikiuosi, judėsim toliau. Turiu daug kontaktų, kurie galėtų praversti. Svarbiausia – gerai groti, tuomet ir gastrolių atsiras.

– Ar yra styginių kvartetas, į kurį norėtumėte lygiuotis?

– Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tai Albano Bergo kvartetas iš Vienos, kuris visuomet grojo įspūdingai. Tačiau nežinau, ar čia tinka žodis „lygiuotis“: kai muzikantai, prisiklausę senų įrašų, bando juos atkartoti, teišeina parodija. Stengsimės kuo profesionaliau pasirengti kiekvienam koncertui ir turėti savitą atlikimo manierą.

– O kokia ji, jūsų vadovaujamo kvarteto maniera? Kaip galėtumėte ją apibūdinti iš ankstesnės savo, kaip klausytojos, patirties?

– Mane visuomet žavėjo Valstybinio Vilniaus kvarteto narių susigrojimas: atrodė, kad jo muzikantai vienodai alsuoja, vienodai supranta muziką. Visų atlikėjų frazuotės būdavo taip lygiai išreikštos, kad atrodydavo, lyg grotų vienas organizmas.

– Kartu su jūsų atėjimu pasikeitė ne tik smuikininkė, bet ir smuikas. Ar kitas instrumentas kvartetui suteikia naujos spalvos?

– Groju tuo pačiu smuiku, kuriuo atlieku ir savo solinius koncertus, – fondo „Vatelot-Rampal“ man skolinamu prancūzų meistro Gustave’o Bernardelio 1889 m. gamintu ins-trumentu. Laimėjusi specialią atranką, kol kas turiu galimybę juo naudotis. Tačiau instrumento pasikeitimas kvartetui nėra toks reikšmingas kaip smuikininko. Jei ateičiau į koncertą su kitu smuiku – klausytojai vargiai tai pajustų. Nebent smuikas būtų labai blogas arba, priešingai, autentiškas stradivarijus, kurio skambesį žinovai atpažintų.

– Ar jums baigus studijas Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje nereikės Prancūzijos fondui smuiko grąžinti?

– Tokia sąlyga sutartyje nenumatyta. Be to, mano saitai su Prancūzija išliks ir po aspirantūros: 2015-ųjų pabaigoje laimėjau „Banque Populaire“ trejų metų stipendiją, skirtą solinei ir kūrybinei veiklai tęsti. Kvarteto programos irgi gali būti prilyginamos kūrybinei veiklai – gaunant tokią stipendiją svarbu „nenugrimzti“ orkestre.

– Kuri dalis svaresnė: Nacionalinėje filharmonijoje mokamas atlyginimas ar prancūzų banko mokama stipendija?

– Galiu į šį klausimą neatsakyti? Po to visi sakys, kad menkinu lietuviškus atlyginimus… Bet ne dėl atlyginimo sugrįžau į Vilnių. Užsidirbu ir iš solinių koncertų, o pragyvenimo lygis Vilniuje, palyginti su Paryžiumi, nėra toks aukštas.

Apskritai Europoje valstybės lėšomis išlaikomi kvartetai – retenybė. Kai kolegoms Paryžiuje pasakoju, kad gavau darbą kvartete su nuolatiniu atlyginimu, jie manimi netiki. Ten styginių kvartetai užsidirba sau lėšų koncertuodami. Kiek užsidirba – tiek ir turi.

– Nebuvo pagundos po studijų likti jau namais laikytame Paryžiuje?

– Paryžiuje muzikantams su darbais striuka. Tėra dvi galimybės – dėstyti arba dirbti orkestre. Mieste tėra viena profesionalius muzikantus rengianti akademija – Paryžiaus nacionalinė konservatorija. Visose kitose konservatorijose žmonės studijuoja savo malonumui. Aukšto lygio simfoninių orkestrų irgi palyginti mažai, šansai gauti koncertmeisterės vietą juose minimalūs, nes tokių socialines garantijas užtikrinančių etatų laikomasi įsikibus iki pat pensijos. Netgi į laisvas vietas smuikų grupėse Paryžiuje skelbiamas koks vienas konkursas per metus. Be to, tapus orkestro muzikante solinę karjerą tektų pamiršti – niekas nederins orkestro koncertų grafiko prie tavo gastrolių grafiko.

– O kvarteto koncertų grafiką prie solistės gastrolių priderinti įmanoma?

– Stengiuosi. Gegužę vėl skrisiu į Meksiką, rudenį – į Kijevą. Kitą sausį turėsiu koncertinį turą JAV. Bet jau patyriau, kad, palyginti su dvi valandas trunkančia kvarteto koncertine programa, maždaug 40–50 minučių trunkantis smuikininko solisto pasirodymas scenoje reikalauja gerokai mažiau fizinių jėgų. Aišku, tiems pasirodymams irgi tenka ilgai ruoštis.

– Studijoje ant pultų greta gaidų matau ir pieštuku eskizuotus kvarteto narių portretus. Už jų slypi kokia nors istorija?

– Po koncerto Vilkaviškyje savo sukurtus piešinius mums įteikė mūsų klausęsis vietos dailininkas. Savo portretą parsinešiau namo, o kiti pasiliko juos čia, mūsų studijoje. Apskritai kvartetui turėti savo studiją miesto centre, kurioje galima repetuoti bet kuriuo paros metu, – didelė prabanga. Ne kiekvienas kolektyvas Europoje galėtų tuo pasigirti.

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...