2015 Liepos 11

Lietuvė nenorėjo būti antrąja Vanessa Mae

veidas.lt

V. Petkov nuotr.

Profilis. Smuikininkės Dalios Kuznecovaitės iš vėžių neišmuša nei reikalavimai skubiai grąžinti smuiką, nei prieš akis koncerto metu įkyriai mataruojančios klausytojų kojos.

Jei reikėtų trumpai apžvelgti Dalios biografiją, raktas galėtų būti užsienio kalbos. Smuikininkė gimė ir užaugo Vilniuje, baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kurioje ligi šiol dėsto jos mama – irgi smuikininkė Gintvilė Vitėnaitė. Pavardę paveldėjo iš tėčio – dabar jau amžinatilsį rusų muzikanto, su kuriuo paaugusi retkarčiais susitikdavo Maskvoje. Taip į Dalios gyvenimą anksti atėjo rusų kalba. Angliškai kalbėti mokėsi kaip ir visi bendraamžiai – mokykloje, internete bei bendraudama su kolegomis tarptautiniuose konkursuose ir seminaruose. Vokiškai teko išmokti gyvenant ir studijuojant Rostoke, prancūziškai – vėliau įstojus į Paryžiaus nacionalinę konservatoriją.

Paryžius lietuvei taip patiko, kad pasiliko jame ir gavusi diplomą. Dėl to „kaltas“ ir šiame mieste sutiktas gyvenimo draugas – italas medikas. Su juo bendraudama Dalia pramoko itališkai. Sako, nebuvo itin sudėtinga, nes italų kalbos struktūra labai panaši į ispanų, o ispaniškai lietuvė jau buvo išmokusi dažnai lankydamasi Meksikoje. Ten Dalia prieš septynerius metus laimėjo labai svarbų savo karjeroje smuikininkų konkursą, atvėrusį jai užsienio gastrolių maršrutus. Ar po šios grandinėlės bereikia pridurti, kad įvairiuose pasaulio kraštuose koncertuojanti 26 metų muzikantė jau pamiršo, kas yra kalbos barjerai?

Meksikoje D.Kuznecovaitė lankosi ir šią savaitę: vieną koncertą groja sostinėje Meksike, kitą – už 60 km nuo jos esančioje Tolukoje. Tai jau penkiolikta merginos viešnagė šioje Pietų Amerikos valstybėje, kurioje trijų tūkstančių vietų salės anaiptol nelaikomos didelėmis. Labiausiai lietuvę ligi šiol stebina tai, kad tos salės jos koncertuose būna perpildytos, nors mes Lotynų Amerikos gyventojus linkę įsivaizduoti kaip „atsipūtusius“ ir mėgstančius ne tokias subtilias pramogas.

„Groti didelėse salėse nėra sudėtingiau nei kamerinėse. Tiesa, ten būna galingų, akis varginančių prožektorių, tačiau tai menkniekis, palyginti su netikėtumais, muzikantų tykančiais mažose erdvėse. Tarkim, viename koncerte esu patyrusi, ką reiškia pirmoje eilėje sėdintis ir kojomis tiesiai prieš mane be perstojo mataruojantis vaikas. Tąsyk susikaupti ir deramai atlikti kūrinį jau buvo tikras iššūkis. Bet scenoje viskam turi būti pasiruošęs, negali leistis išmušamas iš vėžių“, – šypsosi smuikininkė.

Prieš kelionę savaitėlę Dalia atsikvėpė gimtuosiuose namuose Vilniuje ir kartu su buvusiomis klasės draugėmis pianistėmis Gerūta Griniūte bei Simona Zajančkauskaite pasirodė labdaringame Kristupo vasaros festivalio koncerte, skirtame vėžiu sergančių vaikų paramos fondui „Rugutė“.

„Tai ketvirtasis „Rugutės“ koncertas, kuriame visos drauge dalyvaujame. Stengiuosi nesulaužyti prasmingos mūsų, bendraklasių, tradicijos, nors gastrolių tvarkaraštis darosi vis labiau įtemptas“, – neslepia pašnekovė.

Kaip ir visi tarptautinę karjerą padarę muzikantai, Dalia sulaukia nemažai pasiūlymų koncertuoti nemokamai, tačiau juos vertina įtariai, iš patirties žinodama, kad dažniausiai tai tebūna labdara patiems koncertų organizatoriams. Užsienyje tokių gudruolių pasitaiko rečiau, o štai Lietuvoje ieškoti veltui grojančių atlikėjų renginiams vis dar labai populiaru.

Yra buvę koncertinių pasiūlymų, kuriuos smuikininkė atmetė net nepasidomėjusi atlygiu. Tarkim, dar studijuodama Vokietijoje galėjo viename Hamburgo renginyje tapti baltaplauke Vanessos Mae antrininke: įsispraudusi į trumpą sijonėlį elektriniu smuiku griežti populiarius kūrinius. Bet atsisakė. Griežtai ir visiems laikams. Prisipažįsta nė neregėjusi scenoje tikrosios V.Mae, tačiau dėl to visai neišgyvenanti: primityvius kūrinius, kuriuos savajame šou pristato ši garsi smuikininkė, nesunkiai sugrotų bet kuris vyresnis „čiurlioniukas“.

Iš Meksikos Dalia skris koncertuoti į Milaną, o tuomet jau pradės ruoštis solinės kompaktinės plokštelės įrašui, suplanuotam Vilniuje. Čia rugsėjo pabaigoje dalyvaus ir naujojo Nacionalinės filharmonijos sezono atidaryme, kuriame grieš kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir jo naujuoju meno vadovu bei vyriausiuoju dirigentu Modestu Pitrėnu.

Dažni kvietimai koncertuoti užsienyje kol kas atidėjo Dalios planus po studijų ieškotis sėslios darbo vietos, užtikrinančios ramesnį gyvenimą brangiame Paryžiuje: nuolatinės išvykos trukdytų tiek dėstyti, tiek groti orkestre.

„Dirigentai, kuriuos sutinku koncertuodama, pataria verčiau laikytis solinės karjeros, kol ji klostosi sėkmingai. Mat patekti tarp gastroliuojančių smuikininkų solistų – ganėtinai sunku, o atsitraukus, pradėjus atsisakinėti siūlomų koncertų sugrįžti į anksčiau užimtas pozicijas jau tampa sudėtinga. Taigi kol esu laukiama koncertų salėse – tuo naudojuosi. Kiti darbai, kurių anksčiau ar vėliau teks imtis vardan socialinių garantijų, dar turės palūkėti“, – neslepia D.Kuznecovaitė.

Tačiau vieną sau naujos veiklos nišą lietuvė jau išbandė – tapo to paties Henryko Szeryngo smuikininkų konkurso Tolukoje, kuriame pati yra laimėjusi aukso medalį, komisijos nare. Kokie jausmai užplūdo pačiai atsidūrus vertintojų kailyje?

„Sunku nebuvo, nes visų komisijos narių nuomonės šį kartą sutapo – konkurse buvo viena aiški lyderė. Jai neteko taip įtemptai iki paskutinės minutės varžytis su konkurentais, kaip man kažkada atsilaikyti dvikovoje su vengrų muzikantu Antalu Szalai. Tačiau apskritai kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: manęs nežavi konkursai ir varžybos muzikos srityje, nes daugelis jų neišvengia įvairiausių povandeninių srovių, kai sprendimus lemia tai, kas kieno agentas arba mokinys.

Štai neseniai internete stebėjau bene prestižiškiausio pasaulyje – Karalienės Elžbietos konkurso, gegužę rengiamo Briuselyje, smuikininkų varžytuves. Nugalėtoja buvo paskelbta korėjietė, tačiau man kur kas didesnį įspūdį padarė ukrainiečio Oleksio Semenenkos, likusio antroje vietoje, pasirodymas.

Aišku, tokiame konkurse varžosi tik itin aukšto lygio atlikėjai, ir visų į jį patekusių smuikininkų technika – nepriekaištinga, kone tobula. Tokiais atvejais premijų dalybas lemia ne tiek objektyvūs, kiek subjektyvūs faktoriai: kurio muzikanto personalija konkretiems komisijos nariams pasirodo įsimintinesnė. O tai jau individualaus skonio sfera, visai kaip renkantis šokoladą: vienas labiau mėgsta juodą, kitas, priešingai, baltą, bet tai nereiškia, kad katras nors yra geresnis“, – lygina smuikininkė.

Jai pačiai labiausiai patinka atlikėjo muzikalumas ir interpretacijos įtaiga, kai atrodo, kad žmogus tarsi susilieja su muzika, naikindamas fizinę ribą tarp savęs ir instrumento. Galėtum sakyti, kad toks smuikininkas dainuoja savo smuiku. Tačiau to nereikėtų painioti su išoriniais teatraliniais triukais, kurie smuiko pasaulyje nėra labai pageidautini.

„Kuo mažiau pastebima pašalinių išraiškos priemonių – vaidybos veidu ar visu kūnu, tuo solisto pasirodymas laikomas grynesniu, intelektualesniu, aukštesnės prabos. Scenoje artistas privalo atrodyti gerai, tačiau ne kartą yra tekę stebėti, kaip bandoma papirkti publiką išraiškingomis grimasomis. Kartais, nors retai, tuo piktnaudžiauja netgi didieji – tarkim, anksčiau mėgėju pavaidinti scenoje buvo laikomas Maksimas Vengerovas. Tačiau neseniai klausiausi šio smuikininko koncerto Paryžiuje ir galiu paliudyti, kad jo stilius ir atlikimo manieros labai pasikeitė: nelikę jokių pigios vaidybos rudimentų. O paties muzikinio atlikimo kokybė kaip buvo, taip ir liko nuostabi“, – tvirtina D.Kuznecovaitė.

Priešingos, „marmurinio veido“ stovyklos garsiausia atstove pasaulinėje smuiko scenoje laikoma amerikietė Hilary Hahn. Tačiau ši atlikėja nepatektų tarp D.Kuznecovaitės favoričių: „Ji ne tik vengia bet kokios veido mimikos, bet ir griežia šaltai, pabrėžtinai akademiškai, o jos smuiko garsas vadinamas kietu. Tačiau tokia muzikavimo stilistika irgi randa savų gerbėjų.“

Kurių nūdienos atlikėjų pasirodymų, pasitaikius progai, smuikininkė savojo instrumento muzikos gerbėjams rekomenduotų nepraleisti? „Esu olandės Janine Jansen fanė, taip pat mane savo gebėjimais stebina jaunasis Tobias Feldmannas iš Vokietijos. Ir, kaip jau supratote, stengiuosi nepraleisti M.Vengerovo koncertų“, – vardija muzikantė.

Kaip ir pianistai, smuikininkai Amerikoje bei Europoje šiandien priversti išgyventi didelį iš Azijos šalių kilusių atlikėjų konkurencinį spaudimą. Šių metų Karalienės Elžbietos smuikininkų konkurse Briuselyje iš 69 atlikėjų, atrinktų pirmajam turui, 47 buvo iš Azijos. Tokia proporcija jau nieko nebestebina: kone visuose Europoje rengiamuose muzikantų konkursuose du trečdaliai kandidatų būna azijiečiai. Smuikininkų konkursus ypač aktyviai šturmuoja korėjiečiai ir japonai, pasižymintys puikiai įvaldyta instrumento technika, nors, objektyviai vertinant, smulkesnėmis nei europiečių plaštakomis tokio lygio jiems pasiekti dar sudėtingiau.

„O kiekviena panaši smulkmena turi įtakos smuiko muzikos skambesiui, nors atkakliu darbu įmanoma pasiekti viską. Pažįstu ir mūsiškių muzikantų palyginti smulkiomis rankomis – jie sugeba tai kompensuoti individualiomis grojimo technikomis. Tačiau azijiečius smuikininkus netgi muzikos įrašuose, jų pačių nematydamas, gali skirti iš kitokio, savito smuiko garso. Man pačiai paslaptis kodėl, bet taip yra“, – konstatuoja smuikininkė.

Muzikantai žino: jei nori susigadinti nuotaiką – pasiklausyk savo koncerto įrašo. Nes jei nulipęs nuo scenos įsivaizdavai, kad vienas ar kitas pasažas nuskambėjo puikiai, tai nepripažįstantis kompromisų įrašas tau būtinai paliudys, kad buvo priešingai. Todėl D.Kuznecovaitė stengiasi perklausyti repeticijų įrašus ir dar prieš svarbius pasirodymus įvertinti savo grojimą „iš šono“, tarsi pati reikliausia koncerto klausytoja. Tam nebūtinos ypatingos priemonės – užtenka išmaniuoju telefonu daryto įrašo. Netgi jaunas merginas tokiu atveju labiau jaudina ne jų išvaizda, o atliekamų kūrinių skambesys.

O skambesys priklauso ir nuo smuiko. Kurį laiką Dalia džiaugėsi Ūkio banko įsigytu ir jai paskolintu čekų meistro Jaroslavo Dvorako 1899 m. gamintu smuiku. Tačiau 2013-aisiais, iškart po bankui paskelbto bankroto, instrumentą pareikalauta grąžinti.

„Šis reikalavimas mane skambučiais ir žinutėmis pasiekė koncertuojančią Kinijoje. Teko atšaukinėti pasirodymus ir kaitalioti suplanuotus skrydžius, kad spėčiau laiku pargabenti smuiką. Laimė, neseniai buvau laimėjusi konkursą Vokietijoje, kuriame kaip prizą gavau galimybę laikinai naudotis italų meistro Lorenzo Ventapane 1796 m. gamintu instrumentu. Jį lyg tyčia buvau pasiėmusi išmėginti dar likus mėnesiui iki Ūkio banko žlugimo. Tas smuikas mane išgelbėjo iš nepavydėtinos situacijos – antraip koncertuose būčiau galėjusi tik pašvilpauti“, – juokiasi muzikantė.

Su itališku instrumentu ji draugavo dvejus metus, kol baigė studijas. Dabar D.Kuznecovaitė džiaugiasi fondo „Vatelot-Rampal“ jai skolinamu prancūzų meistro Gustave’o Bernardelio 1889 m. gamintu smuiku. Kad nusipelnytų tokios garbės, irgi teko laimėti specialią smuikininkų atranką. Kol kas sutartis su Prancūzijos fondu sudaryta metams, tačiau lietuvė tikisi, kad pavyks ją pratęsti.

„Taigi gyvenimas privertė dažnai keisti instrumentus. Kuris iš jų buvo mieliausias – sudėtinga pasakyti, nes visi smuikai skirtingi, reikėjo laiko prie jų prisiderinti. Itališkas buvo švelnesnio tembro, tačiau dabartinis, prancūziškas, pasižymi galingesniu garsu, kuris geriau sklinda didelėse salėse“, – pasakoja smuikininkė.

Aišku, geriausia būtų turėti nuosavą instrumentą, kurio niekam nereikėtų grąžinti. Apie tai atlikėja svajoja jau seniai, tačiau svajonės taip ir nepavyko įgyvendinti: pernelyg neįkandamos muzikantams tapo solistams tinkamų smuikų kainos.

Bet Dalia nenukabina nosies: svarbiau, kad pavyko įgyvendinti kitą, kažkada irgi nerealią atrodžiusią svajonę – koncertuoti garsiausiose pasaulio salėse kaip smuikininkei solistei.

„Žingsnelis po žingsnelio ėjau tuo keliu nepamiršdama, kad gali ir nepavykti nieko rimtesnio pasiekti. Nes pavyksta tik išrinktiesiems. Tikėjau savimi, bet visąlaik maniau, kad iki tikslo dar labai labai toli. Todėl tai, ką dabar turiu, tebeatrodo kaip savotiškas stebuklas, o ne kasdienybė. Savo likimu muzikoje tikrai nesu nusivylusi“, – tvirtina D.Kuznecovaitė.

Renata Baltrušaitytė

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...