2015 Rugsėjo 15

Tremtis į Nemunėlio Radviliškį? Su malonumu

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Jei Nemunėlio Radviliškis sumanytų išnykti nuo žemės paviršiaus, turėtų tam ne vieną pateisinamą priežastį. Į jį sueinantys keliai niekur neveda, nes šalia – judėjimo laisvę varžanti valstybės siena su Latvija. Miesteliui, vos įžiūrimam taškui šalies žemėlapio viršuje, nuo seno lipdoma Lietuvos Sibiro pravardė, tačiau čia gyvenantys žmonės laikosi jo įsikibę. Kodėl? Atsakymą pateikia pats Nemunėlio Radviliškis, šiauriausias Lietuvos miestelis Biržų rajone.

Jūratė KILIULIENĖ

Važiuojant nuo Vilniaus, lenkiant Panevėžį ir Biržus, Nemunėlio Radviliškis pasiekiamas per tris valandas. Pirmąkart ten atsidūręs pakeleivis patiria nuostabą: toks jausmas, tarsi eitum plačiu keliu ir staiga atsitrenktum į sieną, nes toliau eiti jau nėra kur. Siena Nemunėlio Radviliškyje iš tiesų yra. Ji skiria Lietuvą ir Latviją, todėl netikėčiausiose vietose – bažnyčios šventoriuje ir privačiame kieme – kyšo valstybių ribas žymintys stulpai.

Riboženkliai vietos žmonėms reiškia ne daugiau nei baslys, prie kurio rišama karvė. O brūkšnys, užbrėžtas tarp Lietuvos ir Latvijos, jiems yra Nemunėlis – palyginti šaltas ir paprastai sraunus upelis. Tik šią itin sausą vasarą jis nuseko tiek, kad atsidurti Latvijos pusėje galėjai pasiraitojęs kelnes.

Miestelio gyventojai apie gyvenimą anapus, Latvijoje, žino mažai. O gyvą latvį jiems tenka matyti dar rečiau. Būtent Nemunėlis sukuria šią atskirtį. Artimiausias tiltas per jį – tik už aštuonių kilometrų, Germaniškyje. Ten ir situacija kita: į Germaniškį latviai vaikšto apsipirkti, nes už tą patį eurą Lietuvos parduotuvėse nusipirksi daugiau nei savose. Lietuviai skaičiuoja, kad pas kaimynus prekės brangesnės penktadaliu. Dauguma germaniškiečių kalba latviškai, o Nemunėlio Radviliškyje latviškai beveik niekas nemoka.

„O man latvių kalba – kaip antra gimtoji. Būna, susitinku su broliais, pradedame kalbėti lietuviškai, bet nejučia peršokame į latvių“, – pasakoja Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius. Kodėl jo, grynakraujo lietuvio, šeimoje susiklostė tokios kalbinės tradicijos, vyras nesigilino. Gyvenant viena koja Lietuvoje, kita Latvijoje, kalbėti abiem kalbomis – tarsi savaime suprantama.

Gražėja ir jaunėja

Miestelis miške – taip sakoma apie Nemunėlio Radviliškį. Nuo Nemunėlio ir į jį įtekančios Apaščios slėnių kylanti žaluma ir pagrindinėse miestelio erdvėse sukuria parko įspūdį. Tiesa, pastaraisiais metais jam teko įsileisti statybininkus ir jų keliamą triukšmą, tačiau žmonės dėl to nepyksta. Gražėjantis miestelio veidas jiems teikia optimizmo.

Europinėmis lėšomis ką tik baigta renovuoti ikimokyklinė įstaiga, tebetvarkoma pagrindinė mokykla. Nauja danga švyti jos stadionas ir miestelio centre įrengti teniso kortai. Net biržiečiai apie juos jau suuodė ir užsuka čia pasitreniruoti. Nemunėlio Radviliškis net užmokesčio už tai neprašo. Atnaujintas, apšviestas Dainų slėnis – renginių, koncertų vieta. O šįmet, sulaukus dar vienos finansinės injekcijos, paklotas ir naujas šaligatvis. Jis, lyg paskutinis paveikslo potėpis, vingiuoja miesteliu ryškiai geltona linija.

„Statybininkai bandė įsiūlyti įprastų trinkelių. Bet liepiau jas vežtis atgal ir parūpinti būtent geltonų. Ryški spalva kuria linksmą nuotaiką“, – seniūnas Giedrius nė neslepia, kad spalvinius reikalus čia sprendžia pats vienas. Darželio fasade jis pageidavo žalių juostų, o mažoji architektūra – skulptūros, suoliukai, net šiukšliadėžės – turi būti tik natūralių žemės spalvų. Miestelio gyventojai su seniūnu nesiginčija, nors kai kam jo skonis ir ne visai suprantamas.

Tikėtis, kad pakraščio miestelis atgims vos nusidažęs ryškiomis spalvomis, tikriausiai per naivu, bet Nemunėlio Radviliškyje atsitiko būtent taip. Pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų nuosekliai mažėjo, demografinėmis tendencijomis jis niekuo nesiskyrė nuo tų šalies miestelių, kurie neįdomūs užsienio investuotojams, nepatrauklūs verslui.

Seniūnas atsimena, kad „jo laikais“, apie 1989-uosius, mokyklą, tuomet dar vidurinę, lankė 365 mokiniai, prieš penkerius metus – 130, dabar jų skaičius tesiekia šimtą. Tačiau į miestelio gyvenimą tvirtu žingsniu įžengia pati jauniausia karta – jau ne pirmi metai ikimokyklinę ugdymo įstaigą lanko 40 mažylių, ir šis skaičius nemažėja. Maža to, pernai čia gimė dar 12 vaikų, ir Nemunėlio Radviliškio seniūnija atsidūrė tarp gyvybingiausių Lietuvos kaimiškųjų seniūnijų!

Emigracijos dalgis šimpa?

Seniūnas sako, kad ikimokyklinukų būrelyje vyksta intensyvi kaita – vienos jaunos miestelio šeimos išvyksta, išsiveždamos ir savo mažuosius, kitos sugrįžta su visu svetur užgyventu turtu ir, žinoma, ten gimusiomis atžalomis. Kelerių pastarųjų metų judėjimas leidžia daryti atsargias prielaidas, kad didžiausia emigracijos banga jau praūžė ir dabar pamažu pradeda trauktis. Dar prieš dešimtmetį apie sugrįžimus negalėjo būti nė kalbos, o pradedant 2012-aisiais sparnus namo pakėlė apie dešimt reemigrantų šeimų.

Jų likimai nevienodi. Vieniems pavyko įgyvendinti savo planus – svetur užsidirbti ir iš to pasikloti pamatus gyvenimui čia, bet yra ir tokių, kuriems sugrįžus tenka kreiptis pašalpos, nes galimybių įsidarbinti miestelyje vis dar nedaug. Stambiuose ūkiuose, statybose darbo rankos reikalingos tik sezono metu, biudžetinių įstaigų kėdės – seniai užimtos. Nemunėlio Radviliškio seniūnija turi specifinę bėdą: jos teritorijoje neįmanoma įsigyti žemės. Ji derlinga, todėl ir norinčiųjų pirkti visada yra, o parduodančiųjų – jau nebe. Tad pirmieji emigrantai, kadaise lengva ranka pardavę savo hektarus, dabar gailisi, bet šaukštai jau po pietų.

Dirbamos žemės neturi ir jauni reemigrantai Jolita ir Paulius Grecijonai. Jų turtas – nuosavas namas, nedidelis, bet išskirtinis. Tradicinės Šiaurės Lietuvos architektūros trobelė pačiame miestelio centre negali likti nepastebėta. Daugiau nei šimto metų senumo statinį Paulius paveldėjo iš senelių, dar anksčiau čia buvo įsikūręs paštas.

„Galima sakyti, kad šis namelis ir nepaleidžia mūsų. Paulius nenori atitolti nuo savo giminės šaknų, nori gyventi Nemunėlio Radviliškyje, savo senelių name, ir niekur kitur pasaulyje. Aš neturiu tiek entuziazmo, bet ir man čia visko užtenka – miestelyje ramu, daug žalumos, gryno oro. Turime nemažą kiemą, yra kur auginti vaikus“, – gimtojo miestelio privalumus vardija Jolita.

Kelerius metus ji praleido Norvegijoje, kuri tarp miestelio emigrantų populiariausia, – vos vienas kitas pluša Airijoje, Didžiojoje Britanijoje. Išvažiavusi kartu su Pauliumi Jolita niekur nedirbo, o kai tapo nėščia, nutarė grįžti į Lietuvą. Neslepia, kad šiek tiek gąsdino kalbos apie griežtąją vaiko teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, kita vertus, jau buvo susitaupę pinigų įsikurti savame name.

Grecijonų pirmagimei Belitai – jau ketveri metai, mažajam Danieliui – penki mėnesiai. Grįžęs į Lietuvą Paulius įsidarbino stambiausiame rajono ūkyje, dirbo žemės darbus, prie statybų. Pavyko iš pagrindų sutvarkyti, įrengti namo vidų. Tačiau gimus antrajam vaikui, padidėjus šeimos išlaidoms, sutuoktiniai vėl prisiminė Norvegiją. Paulius išvyko vienas, bet grįš iš karto, kai tik uždirbs namo sienoms ir stogui atnaujinti reikalingą sumą. Ir daugiau niekur nebevažiuos.

Įsikūrė paleolito laikų stovyklavietėje

Grecijonų kaimyno Viliaus Venckūno sėkmės istorija irgi prasidėjo ne taip seniai. Dar prieš aštuonerius metus jis buvo tik kūno kultūros mokytojas, o dabar greta to dar užsiima baidarių ir kanojų nuoma, priima turistus savo poilsiavietėje. Per tą laiką ant Nemunėlio kranto iškilo dailūs nameliai, atsirado prieplauka, krepšinio aikštelė, suvešėjo pasodinti medžiai.

V.Venckūnas užaugo šalia Nemunėlio, tačiau nė nemanė, kad šis upelis jį maitins, mat net neatrodė tinkamas vandens turizmui. Į greta gyvenančios sesers šeimos pradėtą baidarių nuomą Vilius kurį laiką žiūrėjo skeptiškai. Pamažu įsitraukęs dabar pats turi 20 baidarių, sezono metu nė viena kieme nedulka. Akmenuotąjį Nemunėlį atranda vis daugiau vandens turizmo entuziastų. Juo jau plaukiojo ir kinai, ir afrikiečiai, bet, žinoma, daugiausia lietuviai ir latviai.

„Latviai Nemunėlį vadina Memele. Jie pripažįsta tik kanojas. O pirmųjų lietuvių, paprašiusių kanojų, sulaukiau tik šiemet – mūsiškiams jei plaukti, tai tik baidarėmis. Ir į pačią pramogą žiūrime skirtingai. Lietuviai užsibrėžia iš taško A pasiekti tašką B, skuba, pavargsta. Latviai plaukia atsipalaidavę, mėgaudamiesi, užsikėlę kojas ant kanojos šonų“, – tautinius skirtumus vardija V.Venckūnas.

Vyras yra vienas iš vos kelių savo verslą čia turinčių žmonių, tad miestelyje į jį žiūrima pagarbiai. Tačiau su žmona Saule vis pasijuokia, kad kol nebuvo verslo, pinigų turėjo daugiau – dabar viskas investuojama arba atiduodama bankui. V.Venckūnas sako, kad investicijos jam niekada neatsipirks, tik ramu, kad senatvėje nereikės gyventi vien iš pensijos. Pasitenkinimą teikia ir tai, kad savo veikla jis prisideda prie gimtųjų vietų garsinimo, įneša savo kruopelę didindamas jų ekonominį patrauklumą.

Praėjusią vasarą Vilius dar praturtino ir Lietuvos istorijos mokslą. Poilsio namelius jo sodyboje statę darbininkai vieną dieną iškasė neįprastai atrodantį daiktą. Jis labai sudomino tuo metu V.Venckūno sodyboje viešėjusį vokietį. Svečias atpažino, kad tai elnio rago fragmentas, tvirtino panašų matęs viename Berlyno muziejuje.

Internete puolę naršyti vyrai netrukus įsitikino, kad radinys išties unikalus, ir pranešė apie jį archeologams. Ištyrę Nemunėlio Radviliškyje rastą daiktą Klaipėdos universiteto mokslininkai nustatė, kad tai iš šiaurės elnio rago pagamintas kirvis. Jis buvo išsiųstas į Londoną, radiokarboninėje laboratorijoje nustatytas tikslus jo pagaminimo laikas – 12 tūkst. metų prieš Kristų. Tai vienintelis tokio senumo Lietuvoje rastas žmogaus rankų darbo įrankis.

Nuo praėjusio rudens V.Venckūno sodyboje Nemunėlio ir Apaščios santakoje pluša mokslininkai. Sudominti radinio jie pradėjo archeologinius tyrimus. Manoma, kad kirvio radimvietėje galėjo būti paleolito laikų stovyklavietė. Tokių stovyklaviečių Šiaurės rytų Lietuvoje iki šiol nebuvo aptikta.

Bažnyčioje pasitinka kunigė

Nemunėlio Radviliškį aplankiusi archeologinė sensacija – ne vienintelis jo išskirtinumas. Čia gyvenantiems žmonėms atrodo normalu, bet prašalaičius stebina dvi šalia viena kitos kylančios bažnyčios. Sekmadieniais ir per didžiąsias krikščioniškas šventes gražu pažiūrėti, kaip vienas tikinčiųjų srautas plaukia į Švč. Mergelės Marijos katalikų, kitas, ne toks gausus, – į evangelikų reformatų bažnyčią.

Miestelyje, kaip ir visame Biržų krašte, katalikai ir reformatai kartu gyvena jau daug šimtmečių. Tik reformatai įsikūrė čia anksčiau – 1590-aisiais Nemunėlio Radviliškyje pastatyta pirmoji jų bažnyčia. Dabartinė iškilo 1887-aisiais. O katalikai melstis miestelyje pradėjo geru šimtmečiu vėliau. Visoje katalikiškoje Europoje į evangelikus reformatus nebuvo žiūrima palankiai, ne išimtis ir Lietuva. XVIII amžiuje jie buvo vadinami eretikais, bambizais, vyskupai draudė reformatams mokyti katalikų vaikus, nepripažino mišrių santuokų, buvo niokojamos jų šventovės. Nemunėlio Radviliškio bažnyčia taip pat buvo nukentėjusi nuo katalikų vienuolių.

Anų laikų nesantaikos miestelyje šiandien niekas nebeprisimena. Juo labiau kad ir kiekybinė tikinčiųjų persvara seniai perėjo į katalikų pusę. Ankstesnę situaciją liudija tik bažnyčių pastatai. Raudonų plytų – tais laikais brangios medžiagos – evangelikų reformatų bažnyčia stovi gražiausioje miestelio vietoje, ant kalnelio dviejų upių santakoje. Ne mažiau įspūdinga, bet ne tokia prašmatni katalikų bažnyčia sumūryta iš vietos laukuose rastų akmenų – tai liudija, kad jų bendruomenė buvo mažesnė ir skurdesnė.

Evangelikų reformatų bažnyčią kas antrą sekmadienį atrakina iš Biržų atvykstanti kunigė Sigita Švambarienė. Nemunėlio Radviliškis – jos parapija. Sigitai teko garbė tapti pirmąja Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios dvasininke moterimi. Šiai tarnystei ji buvo palaiminta 2003-iaisiais ir iš pradžių sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.

„Dabar žmonės vertina mane pagal darbus, pagal tai, ką sakau, kaip gyvenu. Jausmai ypač atsiskleidžia per laidotuves, kai esi arti išgyvenančiųjų, bandai juos paguosti. Esu ne kartą išgirdusi, kad jie nesitikėję, jog ne tik vyras kunigas, bet ir moteris tai gali. Žmonės jaučia, kad mano tarnystė – iš širdies“, – tikina dvasininkė.

S.Švambarienė apie Nemunėlio Radviliškį kalba su švelniu liūdesiu. Miestelis, jos akimis, gyvena nelengvus laikus, nors jau esama prošvaisčių. Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos nariais save laiko apie 70 tikinčiųjų. Didžioji dali vietos bažnyčioje lankosi retai, nes vyresnieji išsikėlę kas į Biržus, kas dar toliau – paprastą sekmadienį į pamaldas ateina vos 10–20 tikinčiųjų.

Tik amžinajam poilsiui visi renkasi gimtąją žemę, tad laidoti kunigei tenka dažnai. O miesteliui šviesią ateitį pranašaujantys ženklai – tai vėl į bažnyčią sugrįžusios krikštynos. Ir pernai, ir užpernai Sigita čia krikštijo po du mažuosius evangelikus reformatus. Pernai buvo konfirmuoti du jaunuoliai, šiemet duoti pažadą iki gyvenimo pabaigos laikytis evangelikų reformatų tikėjimo ruošiasi dar trys.

„Kiekvienas Lietuvos kampelis turi teisę gyvuoti, kurti savo ateitį. Jei kam ir lemta išnykti, tai tik ne Nemunėlio Radviliškiui. Pažįstu daug aktyvių žmonių, kurie niekur nesikraustys ir gyvens tik čia. Dvi bažnyčios per šimtmečius stovėjo, jos gyvuos ir toliau. Apskritai ne žmogus juk sprendžia, kam metas mirti, o kam gyvuoti“, – skeptikus, tikinančius, kad mažos gyvenvietės turi išnykti, tildo S.Švambarienė.

Okupantai paliko savo pėdsaką

Žemiškieji miestelio reikalai – pačių jo gyventojų rankose. Nemunėlio Radviliškis turėjo, tiksliau, ir dabar turi, dvi problemas. Nesprendžiamos jos virstų sunkiai pašalinamu pūliniu. Miestelis pasirinko kitą kelią – veikti ir laukti teigiamų rezultatų.

Viena iš bėdų – girtavimu Nemunėlio Radviliškis nėra originalus, tai pjauna ir kitas šalies vietoves. Tačiau šio miestelio seniūnas G.Kubilius nepanoro tik stebėti, kaip pelnomasi pažeidžiamų jo gyventojų sąskaita. Šių metų pradžioje jis kartu su greta esančio Papilio seniūnu nesutiko į savo teritoriją įsileisti mobiliosios prekybos alkoholiniais gėrimais. Kitų trijų Biržų rajono seniūnijų vadovai neprieštaravo svaigalų vežiojimui ir prekybai.

„Mūsų seniūnijoje yra septynios parduotuvės – alkoholis ant kiekvieno kampo. Jeigu prekiautojai pradėtų tiekti gėrimus dar ir į namus, mes niekaip nesugebėtume kontroliuoti socialinės rizikos šeimų, situacija dar labiau paaštrėtų. Dabar, kai jie apsiperka miestelyje, mes bent jau žinome tuos žmones, pasikalbame, stebime padėtį jų namuose, žinome, ar vaikai lanko mokyklą“, – pasakoja Nemunėlio Radviliškio seniūnas.

Jis jau yra patyręs didelį prekybininkų, reikalavusių parašo, spaudimą, buvę dviprasmiškų užuominų ir iš rajono valdžios. Savo pozicijai sutvirtinti G.Kubiliui užtarimo teko ieškoti net tarp Seimo narių.

Kitą problemą Nemunėlio Radviliškis paveldėjo iš sovietinės okupacijos. Tai pačiame miestelio centre, tiesiog po seniūnijos langais, esančios Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių sovietų karių kapinės ir paminklas su sovietine simbolika. 2007-aisiais jis buvo atnaujintas Rusijos ambasados Lietuvoje iniciatyva ir lėšomis.

„Kartais turime keistų svečių iš Rusijos, jie domisi, šniukštinėja. Stengiamės neapleisti, tvarkome, pakerpame gyvatvorę, kad nebūtų jokių kabliukų. Nenoriu, kad man kas nors priekaištautų dėl nepagarbos mirusiajam, nesvarbu, kokio jis tikėjimo, kokių politinių ar istorinių audrų auka. Prieš mirtį visi lygūs“, – tikina G.Kubilius.

Sovietinės okupacijos metai įrėžė miesteliui dar vieną žymę. Vyresni jo gyventojai prisimena, kad Nemunėlio Radviliškis pašnibždomis buvo vadinamas lietuviškuoju Sibiru. Pavadinimas buvo taiklus ir dėl geografinės padėties – miestelis įsikūręs pačioje šalies šiaurėje, ir dėl to, kad represijas vykdžiusi sovietų valdžia siuntė į jį režimui neįtikusius asmenis.

Net 17 metų čia praleido kardinolas Vincentas Sladkevičius. Į patį Lietuvos pakraštį jam buvo įsakyta kraustytis 1959 m., be teisės išvykti. Kunigas nepaisė šių draudimų ir ganytojiškų pareigų atlikti vykdavo net į Latviją, Estiją, Baltarusiją. Tačiau pagrindinė jo veikla buvo sutelkta Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Miestelio gyventojai, kas V.Sladkevičiaus sutuoktas, kas vaikus krikštijęs, tebesaugo šviesų kunigo atminimą, o pačioje bažnyčioje jis įamžintas bareljefu.

Kiti du miestelio tremtiniai pateko čia kitokiomis aplinkybėmis. Šachmatų pasaulyje žinomas vilnietis didmeistris, bendravęs su to meto pasaulio čempionais Anatolijumi Karpovu ir Gariu Kasparovu, į provinciją turėjo pasitraukti dėl pikantiško nuotykio. Per linksmą vakarėlį, vykusį Maskvos viešbutyje „Rossija“, pralaimėjęs lažybas lietuvis turėjo nuogas pereiti koridorių. Kilo skandalas, kai savo kambario duris pravėrusi moteris apkaltino jį ketinimu išprievartauti, pasibaigęs tremtimi į Lietuvos pakraštį.

Dar vienas to paties likimo nelaimėlis – anuomet mokykloje privalomo karinio parengimo mokytojas, per kurio pamoką nusišovė mokinys.

Ekologiška iki paskutinio grūdo

Nemunėlio Radviliškis žinomas ne tik dėl praeities šmėklų. Ekologiški maisto produktai, kurių etiketėse – miestelio pavadinimas, iškeliauja į didžiuosius šalies prekybos centrus, taip pat Vakarų Europos šalis.

Sukant į vieno stambiausių Biržų rajono ūkininkų Romualdo Misiūno valdas reikia pasiruošti estetiniam išgyvenimui. Kelias į jo namus veda pro begalinius saulėgrąžų laukus. Peizažas atrodo lyg nutapytas. Nors auginti saulėgrąžas ūkininkas ėmėsi visai neseniai, garsas apie jas pasklido – geltonuojantys laukai labai patinka fotosesijas rengiantiems jaunavedžiams. Gretimuose plotuose tyvuliuoja pilni žuvų tvenkiniai, bėgioja stirnos, elniai, danieliai – tikra šiaurės kraštų idilė. R.Misiūnas baigia įgyvendinti ir savo svajonę turėti visų lietuviškų veislių naminių gyvūnų ir paukščių – kiaulių, avių, žemaitukų, vištų, šunų.

Bet visa tai – pramogai ir jauniausios dukters malonumui. Daugiau nei tūkstančio hektarų plote R.Misiūnas įkūrė ekologinį ūkį. Trečdalį jo užima grikiai, toliau – aliejinės saulėgrąžos ir rapsai, šįmet atsirado ir aliejinių kanapių. Dar šimtą hektarų ūkininkas apsėja žirniais, pupomis ir kitomis ankštinėmis kultūromis, augina ir speltos kviečius.

Sutuoktiniai teigia nuo pat pradžių rinkęsi ekologinį ūkininkavimą, ir ne dėl didesnio uždarbio ar išmokų, o skatinami pačių gyvenimo būdo. Grikius, nuo kurių pradėjo, auginti sekėsi, bet sunku buvo juos realizuoti Lietuvoje.

Prekybos centrai nusistatydavo tokius milžiniškus atkainius, kad grikiai tapdavo neįperkami. O partneriai Vakaruose nesiderėdami buvo pasiryžę supirkti viską iki paskutinio grūdo. Jiems labai tiko, kad tame pačiame ūkyje ir auginama, ir pakuojama. R.Misiūnas nepasidavė, jam tapo garbės reikalu, kad ir lietuviai, ne tik vokiečiai ar prancūzai, valgytų jo, o ne iš Kinijos importuotus grikius. Dabar jie siūlomi ne „elitinėse“ ekologiškų produktų lentynose, o bendrosiose. Tad akylai pakuotes nagrinėjantis pirkėjas turi galimybę už saikingą kainą įsigyti itin sveiką produktą.

Įdomi istorija, susijusi su aliejinių kultūrų auginimo pradžia. Tuo metu, kai dyzelino kainos smarkiai šovė į viršų, Romualdas nutarė pakeisti jį aliejumi ir nusipirko presą šiam spausti. Rusiškiems traktoriams ir kitai technikai naujieji degalai puikiai tiko, tik vakarietiškai – ne. Bet staiga dyzelinas vėl atpigo, tad ūkininko laukuose atsirado ekologiškų rapsų, saulėgrąžų ir kanapių. Tuo pačiu presu spaudžiamas jų aliejus keliauja pas vartotojus.

„Ūkininkauju kartu su dviem sūnumis. Visą gyvenimą siekiau, kad jie liktų Lietuvoje, prie žemės, nebėgtų į užsienius. Vyresnysis grįžo po studijų Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje, jaunesnysis dar kremta ekonomiką Aleksandro Stulginskio universitete. Padalinau ūkį į keturias dalis – savo, žmonos ir abiejų sūnų, nes jie labai norėjo stotis ant savų kojų“, – pasakoja R.Misevičius.

Dvylikos bei penkerių metų dukterys ūkyje taip pat turi pareigų, bet apie jų ateitį kalbėti dar anksti.

Moka dirbti ir ilsėtis

A.Misevičienei puikiai sekasi suktis kaimo turizmo srityje, į kurią ji paniro paauginusi vaikus. Keliuose nameliuose priimami vasarotojai, baidarininkai, rengiamos įvairios edukacinės programos.

Sutuoktiniams dabar linksma prisiminti, kokia sunki buvo jų pradžia šiose žemėse. Asta labai priešinosi Romualdo norui čia įsikurti, mat pati augusi kaime, ravėjusi kilometrines kolchozo lysves, svajojo apie gyvenimą mieste. Kai kartu atvažiuodavo į sodybą, protestuodama ji nelipdavo iš automobilio ir laukdavo vyro megzdama.

„Bet dabar šitos laisvės, kuri čia aplink mus, į nieką nekeisčiau. Vilniuje, Kaune pamatome daugiau negu ten gyvenantys draugai, nepraleidžiame nė vienos premjeros. Vasarą dirbame be sustojimo – dieną naktį, savaitgaliais, o nuo lapkričio mėnesio tik atostogaujame. Kasmet važiuojame su vaikais slidinėti į kalnus“, – pasakoja Asta.

O šįmet sutuoktiniams pavyko įveikti istorinį maršrutą baidarėmis. Pradėję plaukti Nemunėliu nuo namų, šiauriausio Lietuvos taško, toliau nuo Bauskės – Mūša, arba Lielupe, iki pat Baltijos jūros. Kelionė truko penkias dienas, aplankant įspūdingas atodangas, piliakalnius, prie kurių esantys aprašai ypač linksmino Romualdą, mat visas tas pilis sugriovę lietuviai. Ūkininkas tikina, kad nors kelionė buvo sunki, viena draugų pora iš pusiaukelės net pasitraukė, pavyko įrodyti, jog Nemunėliu įmanoma pasiekti Baltiją.

Neįprastai ilsėtis po darbų šiame krašte nesvetima daugeliui. Toliausiai šiuo keliu nuėjo seniūnas Giedrius. Kelerius metus jo balsas ir sodrūs posakiai buvo žinomi visiems krepšinio mėgėjams. Rimčiausio seniūnijos valdininko kostiumą dieną vilkintis vyras išsikraudavo komentuodamas Eurolygos rungtynes. Vienus sirgalius jo komentarai piktino, kitus linksmino.

Dabar vykstančias rungtynes G.Kubilius komentuoja tik kartu prie televizoriaus Nemunėlio Radviliškyje susėdusiems draugams.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...