2011 Spalio 12

Tinkama tėvų kontrolė – balansas tarp griežtumo ir jautrumo

veidas.lt


Didaktinio auklėjimo sąlygomis sovietmečiu užaugusiems dabartiniams tėvams tenka krimsti efektyvaus auklėjimo pradžiamokslį.

Daugelis Lietuvos mokyklų jau džiaugiasi turėdamos elektroninius dienynus – interneto platformą, kurioje paprasta bendrauti mokiniams, mokytojams ir tėvams. Pastarieji gali realiu laiku matyti, ką gero – ar blogo – mokykloje per dieną nuveikė jų atžalos, kokius gavo pažymius, ar dalyvavo visose pamokose, sulaukė pastabų ar pagyrimų.
Kokių pranašumų turi toks naujas tėvų bendradarbiavimo su mokykla įrankis? Kaip juo naudotis, kad vaikas nesijaustų užspaustas nuolatinės tėvų kontrolės, bet justų dėkingumą jiems už pagalbą mokantis? Mokyklų psichologai vienareikšmiškai giria elektorinius dienynus – jie sudaro galimybes tėvams aktyviau domėtis savo vaikų mokykline veikla. Tačiau kartu ir perspėja, kad naujasis įrankis yra dar vienas iššūkis paauglių psichologijos neišmanantiems gimdytojams, kurie uoliai sekdami savo atžalų laimėjimus namus gali paversti pragaru.

Pradžia – pirmose klasėse

Vilnietės Loretos Mažeikienės šeimoje auga 11-metė duktė Marija, šį rugsėjį pradėjusi lankyti penktą klasę vienoje Vilniaus progimnazijų. Mergaitė guvi, linksma, jai patinka mokykloje, ją domina ir daugelis dalykų už mokyklos sienų – lanko muzikos, sporto būrelius. Mokslai taip pat sekasi gerai, tačiau tik tada, kai mergaitė sugeba ilgesniam laikui prisėsti prie namų darbų, susikaupti, kruopščiai atlikti užduotis, pasigilinti į dalykus, kurių ji nespėjo suprasti klasėje. Problemų kyla dėl to, kad pati mokinė tokio poreikio – nuosekliai gilintis į mokslus, kruopščiai atlikti mokyklines užduotis – visai neturi; namų darbus ji skuba padaryti bet kaip – svarbu, kad jie apskritai būtų padaryti, testams ir kontroliniams darbams rengiasi atmestinai. Kitaip yra tik tada, kai mokymosi procesą imasi kontroliuoti tėvai – tikrina namų darbus ar net padeda juos ruošti, atidžiai seka dukters mokyklinius laimėjimus elektroniniame dienyne. „Matau, kad priešingu atveju dukters mokslai mokykloje būtų kur kas blogesni. Tačiau nuolat sprendžiu dilemą – kur ta riba tarp mano kontrolės ir vaiko savarankiškumo? Kada dukra pati pajus visišką atsakomybę už savo laimėjimus mokykloje?“ – svarsto L.Mažeikienė. Ji supranta, kad palikti savo dukters likimo valiai negali – nors pati mama visada mokėsi tik labai gerai, buvo tikras uolumo ir pareigingumo pavyzdys, – jos vaikas yra kitoks, linkęs gyvenime ieškoti lengvesnių būdų.
Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė, kuri specializuojasi paauglių psichologijoje, pabrėžia, kad nėra vienodų vaikų, taigi nėra ir universalių, visiems vienodai tinkančių jų auklėjimo taisyklių. „Kaip rodo ir jūsų pateiktas pavyzdys – yra mokinių, kurie turi įgimtą pareigos, atsakomybės jausmą, jie patys, niekieno neraginami ir nekontroliuojami atlieka visas užduotis, stengiasi labai gerai mokytis. Tačiau turbūt kur kas daugiau yra tokių, kuriems tokius įgūdžius turi padėti suformuoti tėvai“, – sako specialistė.
Kaip tuos įgūdžius suformuoti? Pradėti reikėtų nuo pirmos klasės. Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje dirbantis mokytoja Daiva Vaičaitytė pataria jau nuo pirmųjų dienų mokykloje vaikus pratinti prie atsakomybės ir darbo, o to lengviau pasiekti, kai laikomasi tam tikros rutinos – pamokos atliekamos kiekvieną dieną tuo pačiu metu. Ji nepataria namų darbų atlikinėti kartu su vaikais – jiems tik reikia padėti suprasti užduotį, padrąsinti klausti, jei kas neaišku. „Bet reikia skatinti vaiką mąstyti pačiam, o ne klausinėti, ką jam daryti kiekviename žingsnyje“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja.

Suderinti jautrumą ir reiklumą

Psichologė J.Sondaitė sako, kad toks ydingas vaikų ir tėvų santykis, kai pastarieji prisiima atsakomybę už namų darbų kokybę, gali persikelti ir į vyresnes klases. „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol po darbų grįš tėvai, ir tik tada, jų prižiūrimi, eina ruošti namų darbų. Tai – mokinių, o ne jų tėvų užduotis. Jei jau susiklostė tokia praktika, ją reikėtų keisti, nustatyti naujas taisykles – tarkime, kad mokiniai užduotis atlieka patys, o grįžę tėvai jas tik patikrina“, – pataria paauglių psichologijos specialistė. Ji drąsina tėvus nebijoti keisti nusistovėjusią tvarką – visada reikia prisiminti, kad tai jie, o ne vaikai, diktuoja taisykles, nes tik tėvai turi sukaupę gyvenimiškos patirties, yra atsakingi už savo atžalas. „Nereikia bijoti vadovauti, svarbu tik, kad jūsų auklėjimo stilius derėtų su dviem dalykais – ir reiklumu, ir jautrumu savo vaikams“, – sako pašnekovė.
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos psichologė Vida Usnienė taip pat pataria medį lenkti, kol jaunas: jei tėvai vaiko mokyklos reikalais pradeda domėtis tik paauglystėje, kyla natūralus pasipriešinimas tokiai staiga atsiradusiai kontrolei. „Tačiau bijoti taip pat nereikėtų – tėvai visada turi teisę domėtis savo vaikų gyvenimu. Svarbu – kaip jie tai daro. Vien bausti, barti, žeminti vaiko taip pat negalima – tuo nieko nepasieksi. Išklausyti, suprasti, stengtis suprasti, dėl ko vaikui kyla sunkumų mokantis, jis nedrausmingai elgiasi – tokia turėtų būti tėvų pagalba“, – pataria mokyklos psichologė.
Darbo įvairiose Lietuvos mokyklose patirties sukaupęs psichologas Nerijus Ogintas pabrėžia, kad tėvams turi rūpėti vaikų mokslo įvertinimas. „Jei tėvai visai nesidomi vaiko pažymiais, jam atrodo, kad jis tėvams nerūpi“, – teigia jis. Tačiau svarbu ir neperlenkti lazdos: „Jei kas dieną nėra kitos temos, tik pažymiai ir mokymasis, jei vaikas pareina namo ir mato, kad mama sėdi prie elektroninio dienyno – ji tarytum gyvena ne savo, o vaiko gyvenimą.“
Psichologas įsitikinęs, kad net ir prasti vaiko pažymiai gali tapti gera proga šeimai bendrauti, kartu spręsti problemas. „Vaikas tuomet jaučiasi svarbus, jis įgyja naudingos patirties, kad nesėkmes galima išspręsti gražiai, konstruktyviai“, – sako N.Ogintas.

Elektroninis dienynas – ne iškrovai

Visi „Veido“ kalbinti mokinių psichologijos specialistai vienbalsiai sutaria: elektroninis dienynas yra puiki priemonė aktyvesniam tėvų dalyvavimui mokyklos gyvenime ir savo vaiko ugdymo procese.
„Mokymosi rezultatai visada geresni, kai tėvai bendradarbiauja su mokytojais, o ne visą atsakomybę užkrauna mokyklai, laukdami, kad tai ši visko išmokys“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja D.Vaičaitytė. Ji pataria dar pradinėse klasėse pripratinti vaiką pasipasakoti apie mokykloje prabėgusią dieną, skatinti jį, nesibaiminant dėl bausmių, patį prisipažinti ne tik apie gerus, bet ir apie blogus ten nutikusius dalykus – blogesnį pažymi, elgesio problemas.
Gimnazijos psichologė V.Usnienė sako, kad galimybė tėvams kasdien matyti, kaip jų vaikui sekais mokykloje, puiki pagalba šeimai. „Tačiau klausimas, kaip tėvai interpretuoja tą gaunamą informaciją. Puiku, jeigu matydami blogesnius rezultatus jie nori suprasti, dėl ko taip yra, sugeba išklausyti savo vaiką, drauge ieškoti išeičių. Blogai, jei dėl netenkinančių rezultatų yra tik barama ir baudžiama“, – tikina psichologė.
Daug su paaugliais dirbanti J.Sondaitė sako, kad elektroninis dienynas sudaro galimybes tėvams nepražiopsoti vaikų mokymosi spragų, padėti suprasti, dėl ko kai kurie dalykai mokykloje sekasi sunkiau. „Tačiau nereikia perspausti su kontrole – taip vaikui gali dingti motyvacija stengtis pačiam. Ypač, jei tėvai susikoncentruoja tik į sunkumus ir pamiršta pagirti, kai vaikui kas nors pasiseka“, – sako ji.
N.Ogintui lengva įsivaizduoti ir situaciją, kai elektroninis dienynas šeimoje atlieka meškos paslaugą: „Būna, kad mus kas nors supykdo, bet atsikirsti tam asmeniui negalime – gal jis, pavyzdžiui, darbdavys. Tačiau blogos emocijos nedingsta, vaikštai su jomis ir ieškai būdų jų atsikratyti. Ir štai toks suirzęs tėvas prisimena elektroninį dienyną, prisijungia, pamato blogus pažymius ir jam palengvėja – jis gali išsikrauti ant savo vaiko“, – kaip elgtis nereikėtų nurodo psichologas.
J.Sondaitė iš savo praktikos sako patyrusi, kad dauguma dabartinių tėvų dar tik mokosi tinkamai auklėti savo vaikus. „Juk mus augino sovietmečiu, auklėjimo stilius buvo didaktinis: tėvai, mokytojai pasakė – ir šventa. Vyravo autoritetingas auklėjimo stilius. Dabar nurodymai be argumentų nebeveikia – tėvai turi mokytis paisyti vaiko interesų, pagrįsti savo auklėjimą ir kartu neprarasti reiklumo, griežtumo“, – teigia psichologė.
Ji pripažįsta, kad išmokti subalansuoti šiuos du dalykus – jautrumą savo vaiko poreikiams ir reiklumą jo atsakomybei, darbštumui, pareigos jausmu yra labai nelengvas uždavinys. Tačiau tie tėvai, kuriems iš tiesų rūpi išmokti autoritetingo auklėjimo stiliaus, patarimų gali gauti ir iš šiuolaikinės psichologijos literatūros, ir iš psichologijos specialistų. Ir tam visai nebūtina mokėti už brangias individualias paauglių psichologo konsultacijas – tėvų savitarpio pagalbos grupės veikia prie kai kurių Lietuvos bažnyčių, užtektinai kvalifikacijos konsultuoti ne tik mokinius, bet ir jų tėvus turi mokyklų psichologai.

Psichologė J.Sondaitė: „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol grįš tėvai, ir tik tada eina ruošti namų darbų.“

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...