Menininkė Jūratė Rekevičiūtė pasirengusi stebinti, šokiruoti, provokuoti. Bet labiausiai – skleisti grožį ir gėrį savo darbais.

“Einam, užkursiu kūrybinę krosnį, o tada jau galėsime šnekėtis”, – netikėtai pokalbį pradeda menininkė Jūratė Rekevičiūtė ir iškart paaiškina: “Tai porceliano gamybos, lipdymo ir graviravimo krosnis. Be jos aš – kaip be rankų.”
Tikriausiai kiekvienas suglumtų, matydamas, kaip kokybiškas, plonas porcelianas daužomas plaktuku šipuliais byra ant žemės. “Toks mano darbas. Jei nori kažką kurti naujo, turi kažką seno sunaikinti”, – juokiasi pašnekovė ir į krosnį “pašauna” porceliano šukes. Toks likimas dar laukia šimtų beveidžių bespalvių puodelių, kad šie taptų meno kūriniais…
J.Rekevičiūtė – unikali menininkė. Nors tikroji jos sritis – grafika, dabar ji kuria instaliacijas, televizijos scenografiją, aksesuarus, dekoruoja porcelianą. Taip pat dalyvauja šiuolaikinio meno projektuose, kuria personalines parodas. Jūratė propaguoja daug meno rūšių, nes, kaip pati sako, labai svarbu “neužsisėdėti viename mene”. Ji patyrė, kad grafika – labai apribota meno rūšis, kamerinė, todėl norisi išreikšti save ir kitaip. “Kurdama aš noriu keliauti. Idėją iš grafikos galiu perkelti į aksesuarus, o iš jų – į porceliano dekoravimą. Nenuobodu. Nauja. Tai ir yra svarbiausia”, – kalba menininkė.
Jūratė prisipažįsta, kad per šiuos metus gerokai pavargo: “Keturios parodos, du dideli projektai, kai turi save “prikelti” naujoms idėjoms, sužadinti norą pateikti kažką naujo. Tai kainuoja daug jėgų. Dabar didžiulė mano svajonė – leisti sau vieną dieną tiesiog gulėti ir skaityti knygas”, – šypteli menininkė.
Jūratės dirbtuvėse knygos gula krūvelėmis ir ne vienoje vietoje. Nuo filosofinių ir psichologinių veikalų iki receptų knygų. “Mėgstu viską. Iškart skaitau po kokias šešias knygas. Kartais būna taip, kad tik per metus sugebu vieną baigti, nes niekaip nebelieka laiko”, – juokiasi pašnekovė.
Menininkė sako, kad šiemet jaučiasi persistengusi ir visai norėtų išeiti kūrybinių atostogų. Net metams. “Aš vis gąsdinu, kad mėnesiui uždarysiu studiją, bet niekaip nepavyksta”, – tarsteli Jūratė, ir šiuo metu turinti daug užsakymų, tad vos spėjanti suktis.

Kūryba turi džiuginti

Skiriamieji šios menininkės kūrybos bruožai – barokiškai įmantrios, puošnios formos. Tačiau pati Jūratė savo stiliaus nepriskiria jokiai epochai: “Pagrindinis mano kūrybos tikslas – atspausti, įprasminti laiką. Tikroji mano profesija – daryti gyvenimą gražesnį. Tai kartu yra visiškai utopiška. Aš visada ieškau rakto, kokie yra šios dienos laiko atspindžiai. Man visiškai neįdomu, kas buvo prieš šimtą metų, nedarau jokių kopijų, imitacijų. Aš ne už griovimą, bet už statymą. Bet kai statai, tai natūralu, kad kažką ir išgriauni.”
Pasak pašnekovės, nauja darydamas visada rizikuoji, nes paklusti taisyklėms – vadinasi, paprasčiau gyventi. Kūryboje ji mato tik viziją, žinojimą, ką nori sukurti, visa kita – kaip išeis. Juk nežinia, kokia bus tos dienos emocija, kaip papusryčiaus ar koks oras bus. “Mano kūryba turi džiuginti. Noriu, kad, paėmęs mano daiktą, žmogus patirtų laimės būseną. Tada ir aš laiminga”, – tikina Jūratė.
Paprastų, bet neprastų dalykų palinkėjimas taip pat būdingas jos darbams. Ant šukelių, puodelių, cukrinių, arbatinių ar papuošalų galima perskaityti “Šiandien gera diena”, “Jauskis laimingu žmogumi” arba tiesiog “Sėkmės”.

“Neformatas”

Tai, kad Jūratė yra tiesiog “neformatas”, byloja ir jos ekstravagantiška, vienus šokiruojanti, kitus pribloškianti, trečius žavinti išvaizda, stilius ir aksesuarai. “Nesu standartinė. Mane arba myli, arba manęs nekenčia. Mano kūryba vieniems gali būti šokiruojanti, o kitiems visiškai normali. Lietuva stokoja tolerancijos ir dažnai vienintelis požiūris į naujoves tebūna pareikštas “nesąmonė”, – sako grafikė.
Jos žodžiais, dažnas lietuvis meno kūrinį paprastai vertina pagal tai, kiek yra įdėta darbo. “Pamačiusi, kiek daug menininkas įdėjo darbo ir per kokias kančias “išgyveno” kūrinį, tiesiog atstumiu jį. Pati siekiu natūralumo, lengvumo, todėl ir norisi, kad kūrinys rastųsi ne iš gimdymo kančių, o iš pakylėjimo”, – pasakoja J.Rekevičiūtė ir priduria, jog pati nesikankino dėl nė vieno projekto ar kūrinio, nepriimtinų užsakymų taip pat nebuvo sulaukusi.
Paklausus, ar yra kada artimiesiems pirkusi dovanų, menininkė atsidūsta: “Jau tikrai teks pirkti. Nes ir dovanų originalios idėjos turi ribas. Mano draugai per daug nesikeičia, jie laiko patikrinti, tai ir fantazija baigia išsekti. Ir vis dėlto labai rengiuosi gimtadieniams, nes tai rodo požiūrį į žmogų.”
Beje, Jūratė labai mėgsta savo gimimo dienas, netgi kitiems primena, ką tai reiškia: “Šiemet per savo gimtadienį artimiesiems išsiunčiau trumpąsias žinutes su tekstu “Šiandien nuostabi diena, nes Dievas sukūrė mane”.”

Pirmasis bandymas – ant mamos servizo
Pirmas Jūratės darbas – Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus dailininkė. Čia ji pirmą kartą susidūrė su porcelianu – ant porcelianinių lentelių turėjo užrašyti lotyniškus augalų pavadinimus. “Nė neįsivaizdavau, kaip tai reikia padaryti, bet negalėjau sugadinti nė vienos lentelės. Todėl treniruotes pradėjau namie ant mamos servizo puodelių! Jos, aišku, tai nesužavėjo, bet indus puošusios gėlės man labai nepatiko ir tikrai reikėjo jas kaip nors panaikinti”, – juokiasi Jūratė ir pademonstruoja savo pirmąjį darbą – dekoruotą sovietinių laikų servizo puodelį.
Kalbėdama apie kūrybos pradžią menininkė pripažįsta karčią tiesą: “Kai pradedi kurti, tai kokius du mėnesius dirbi šiukšliadėžei. Ir tada arba pamatai šviesą tunelio gale, arba ne.”
Didžiausias kūrybos išbandymas – grafikos projektas “No art no future”, visa kita – daug paprasčiau ir lengviau.
Netrukus Jūratė pakyla nuo stalo ir pasiveda į šalį, kur stovi, kaip ji pati sako, didelės gyvenimo meilės: du grafikos presai. Vienas senas, kurio technologija ir sudėtis nepakitusi nuo XVI a., kitas – visiškai naujas, blizgantis. “Gal jums ir jokio skirtumo, bet čia tas pats, kas lyginti “zaporožietį” su “Lexus’u”. Pastarasis presas – mano pasididžiavimas, gal net vienintelis toks Lietuvoje. Jį labai puoselėju, kasdien dulkes valau”, – pamerkia akį menininkė.
Apsidairiusi kambaryje pastebiu daug lėlių. Meniškai sudėliotos, puošiančios interjerą arba tiesiog kieme susodintos, porcelianinių šukių paveiksluose įkomponuotos. “Kažkada visiems atrodė, kad jas kolekcionuoju, ir pradėjo tempti. O aš kaip tik rengiau parodą lėlės tema. Gal taip jų ir prisikaupė”, –  gūžteli pečiais moteris.

Tuščio lapo slibinas
“Įkvėpimas – tai mitas. Juk kai žmogus ateina į darbovietę, retai kas jo klausia, ar šiandien jį aplankė mūza… Taip ir čia. Tiesiog dirbi savo darbą”, – teigia pašnekovė.
Daiktas ar vaizdas savaime nėra įkvėpimo šaltinis. Jis turi sietis su maloniais ar nemaloniais prisiminimais ir svarbiausia, Jūratės teigimu, su jausmu ir išgyvenimu. Ją įkvėpti gali laikas. Buvimas čia ir dabar, įprasminimas esamojo laiko ženklų. Anot Jūratės, visų menininkų didžiausias siaubas – tuščio lapo slibino sindromas, kurį privalai nugalėti.
Jai tiesiog norisi kažką atrasti. Tačiau Jūratė ironiškai klausia, ar įmanoma šiandieniniame pasaulyje dar kažką atrasti? “Tai amžina kova su slibino galvomis. Ir man jas padeda kapoti tik idėjos aiškumas. Tai ilgas, sudėtingas procesas, tai darbas su savimi”, – apibendrina pašnekovė ir kaukšteli plaktuku per dailų porceliano puodelį.

Nuo 1987-ųjų iki 2012-ųjų surengta per 50 Jūratės Rekevičiūtės parodų ir įvairių grafikos projektų, instaliacijų. Darbus menininkė yra pristačiusi ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Belgijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Estijoje, Rumunijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Latvijoje.
STIPENDIJOS IR APDOVANOJIMAI
2007 m.    Künstlerhaus Lukas stipendija, Arenshopas, Vokietija
2006 m.    “Meistro” apdovanojimas, XIV tarptautinis menų festivalis “Master Klass”, Sankt Peterburgas, Rusija
2006 m.    Bienalės premija, Grafikos bienalė “Now Art Now Future. Freedom / Rytoj Yra Dabar. Laisvė”, Lietuva
2005 m.    Šiaurės šalių ministrų tarybos biuro Lietuvoje “Sleipnir” programos stipendija
1997 m.    Valstybinė jaunojo menininko stipendija

Grafikės Nijolės Šaltenytės komentaras
“Jūratė pati labai “dekoratyvi” menininkė, todėl nenuostabu, kad ir jos kūrybai būdingas žaismingumas, spalvingumas, netgi provokacija. Pamačius jos darbus nebelieka abejojančių, kūryba kviečia diskutuoti, aiktelėti. Tiek papuošalai, tiek porceliano dekoravimas, tiek grafikos darbai meta iššūkį, prikausto dėmesį. Tai – ieškojimų žmogus. Jūratei svarbiausia inovacijos, noras išreikšti save, būti atvirai pasauliui, bet iki galo neišduoti paslapčių. Tačiau paskutinėje jos parodoje atkreipiau dėmesį, kad darbuose atsirado susilaikymo, santūrumo, pamąstymų. Dabar jos kūryba gręžiasi į vidaus stebėjimą, vidinio gyvenimo išraiškas. Nežinau, ar labai tai susiję su jos dvasinio pasaulio kaita, bet kiekvienas menininkas yra patyręs virsmą, vertybių perkainojimą.”