2013 Spalio 18

Egidijus Kūris

“Tikrai nesu jokios įtakos, interesų grupės atstovas”

veidas.lt

Į “Veido” klausimus atsako teisininkas Egidijus Kūris

VEIDAS: Kasmet esate išrenkamas vienu įtakingiausių teisininkų. Kaip pats vertinate savo įtaką ir kaip ją panaudojate?
E.K.: Sutinku su tuo, kad mano nuomonė kartais padaro kam nors kokį nors poveikį ar kad ji pacituojama – nebūtinai visada tiksliai. Negaliu sakyti, jog visiškai nematau, kad kartais kur nors kokį poveikį padarau, bet tikrai nesu jokios įtakos, interesų grupės atstovas. Neatstovauju niekam, išskyrus paties smegeninę.
VEIDAS: Ar tiesa, kad 1992 m. prisidėjote prie Konstitucijos rengimo?
E.K.: Labai epizodiškai, ir tikrai nenorėčiau to dalyko sureikšminti. Žinote, kaip senais sovietiniais laikais juokaudavo, kad yra daugiau pogrindininkų, negu anksčiau buvo grindų, taigi ir aš pastebėjau, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie ypač pastaruoju metu kur nors žiniasklaidoje prisistato ar pristatomi kaip Konstitucijos autoriai. Yra žmonių, kurie buvo kokiose nors grupėse, bet jų indėlis, kiek neoficialiai žinau, yra minimalus, tai nenorėčiau būti į juos panašus.
Kiek aš prisidėjau? Man teko rašyti dviejų Konstitucijos skirsnių – antrojo ir trečiojo – pirmąjį variantą, kuris po to buvo koreguojamas, ir tikrai ne vienas žmogus prie to varianto ar jo atskirų fragmentų yra pridėjęs rankas. Tiesiog toks epizodinis dalyvavimas, bet malonu žinoti, kad ir tu kažkiek pirštą prie to esi pridėjęs.
VEIDAS: Teisininkai mini, kad vadovaudamas KT praplėtėte šio teismo gilinimosi ribas.
E.K.: Aš visą laiką įsivaizdavau, kad KT ne tik turi labai formaliai atsakyti į kokį nors klausimą, bet ir padėti pamatus problemai išspręsti. Nes jeigu šiandien išaiškinsime, kad įstatymas A prieštarauja Konstitucijai, nematydami, kad rytoj gali atsirasti įstatymas B, kuris bus identiškas, tai mes iš esmės nebūsime išsprendę problemos, nebūsime padėję pamatų tai problemai spręsti. Dėl to aš manau, kad KT turi būti aktyvus stengdamasis aiškinti Konstituciją taip, jog ateityje būtų aišku, kur yra tos ribos, kurias nubrėžia Konstitucija.
Jei pasakysime, kad Konstitucija ko nors nereguliuoja, tai, vadinasi, mes toje vietoje paliksime erdvės įstatymų leidėjų savivalei, o šito teisinėje valstybėje negali būti. Vadinasi, konstitucinė teisė ir Konstitucija negali būti traktuojama kaip sūris, kuriame esama skylių. Tokiu atveju tirdami kiekvieno akto atitiktį Konstitucijai nori nenori turime žvelgti į Konstituciją kaip į visumą. Gali būti, jog pareiškėjas, kuris kreipėsi į KT, nurodo, kad, jo manymu, tam tikras įstatymo straipsnis prieštarauja kuriam nors Konstitucijos straipsniui, bet mes turime pasakyti, ar jis prieštarauja Konstitucijai. Gal jis neprieštarauja tam straipsniui, bet gal jis prieštarauja kitam straipsniui, kurio pats pareiškėjas neįvardijo. Tai yra konstitucionalisto priedermė, jis neturi būti siauras.
VEIDAS: Kita vertus, esate kritikuojamas, kad jums vadovaujant susiformavo KT išaiškinimo neklystamumo doktrina – kaip Dievo žodžio, o tai pavojinga, nes juk neklystančių nėra.
E.K.: Aš niekados nesu pasakęs, kad KT nutarimas yra Dievo žodis, bet Konstitucija yra aukščiausia teisė, aukštesnės už ją nėra. Ir tėra viena institucija, kuri gali oficialiai aiškinti Konstituciją ir kurios žodis yra paskutinis ir lemiamas, – tai KT. Vienintelis dalykas, kurį noriu pabrėžti: kai KT priima sprendimą, tai nebėra kieno nors nuomonė – tai nebėra devynių teisininkų nuomonė, tai yra teisė, tai yra oficiali Konstitucijos tam tikrų nuostatų samprata. Visos kitos nuomonės, kurios gali konkuruoti su KT išreikšta pozicija, tėra nuomonės ir neturi teisinės galios.
Turiu pasakyti, kad buvo KT nutarimų, su kuriais aš pats nesutikau, – man irgi yra tekę balsuoti prieš. Tie oponentai niekada apie tuos dalykus nesusimąsto, bet aš tokiu atveju žinau, kad ta nuomonė, kurią turėjau balsuodamas prieš, ir liko mano nuomone. O nuo tada, kai nutarimas priimtas, teisė yra tokia, kokią pasakė ją esant KT, ir su ta teise turėsiu gyventi – ne su savo nuomone, net jei man kuris nors nutarimas atrodė neteisingas ar nepakankamai pagrįstas.
VEIDAS: Jums buvo klijuojama ir valstybininko ar jiems prijaučiančio etiketė. Ką į tai galite atsakyti?
E.K.: Aš galiu pasakyti, kad čia yra daug nesąmonių, daug insinuacijų. Aš esu skaitęs apie valstybininkų klaną, ir ten esu suporuotas ir su žmonėmis, su kuriais nebendrauju, ir su žmonėmis, kurių net nepažįstu. Bet yra žmonės, kuriems reikia pūsti tokį burbulą, ir aš žinau kai kurių jų išskaičiavimus – tai yra nešvarūs dalykai. Kai dirbi tokį darbą, kai kam užmini ant nuospaudos, o kai kas turi politinių išskaičiavimų, mažesnių ar didesnių kerštų ir pan. Išlenda kokie nors veikėjai, save vadinantys žurnalistais, ir pareiškia, kad aš su jais bendravau, sprendžiau, dariau tą ar kitą. Tai tiesiog melas. Galėčiau bylinėtis, bet nesinori kišti rankų į tokį purvyną.
VEIDAS: Dėl kurių politikų iniciatyvų teisinėje srityje šiandien jums labiausiai neramu?
E.K.: Deja, kuo toliau, tuo daugiau jų yra. Pagrindinis dalykas, kad politikoje lemia interesai, o teisėje – argumentai. Politikai vieną dieną gali kalbėti vienaip, kitą dieną kitaip, ir tai tam tikra prasme suprantama ir paaiškinama – jie atstovauja tam tikram interesui. O teisėje, jei žiūrime į ją kaip į kažką pakylėto ir nesuvaržyto politinių interesų, turime matyti tam tikrą vidinį nuoseklumą, sistemą, logiką. Jeigu tam tikras sprendimas ardo teisinės sistemos darną, mes tokio sprendimo negalime priimti. Čia du skirtingi požiūriai – politikų ir teisininkų. Deja, labai dažnai mes matome, kai interesai ima viršų prieš teisinės sistemos darnumo ir nuoseklumo principus – kai galima paminti ar pamiršti elementarias, visiems suprantamas Konstitucijos nuostatas, kurios neleistų priimti vienokio ar kitokio sprendimo. Bet į tai tiesiog niekas nekreipia dėmesio.
Pavyzdžiui, neseniai Seimas balsavo pirmą kartą, kol kas negalutinai, dėl Konstitucijos pataisos, pagal kurią asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, būtų leidžiama vėl užimti tam tikras pareigas, dėl kurių reikia duoti Konstitucijoje numatytą priesaiką.
Tam tikra pataisa yra reikalinga vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, bet mes turime situaciją, kurią ir pirmo kurso teisininkas įvardytų kaip atvirai antikonstitucinę. Pagal Konstituciją, siūlyti Konstitucijos pataisą gali tik du subjektai: ketvirtadalis Seimo narių (tai yra 36 Seimo nariai) arba 300 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Šiuo atveju turėjome situaciją, kai nustatytas skaičius Seimo narių (daugiau nei 36) pateikė Konstitucijos 56 straipsnio pataisą, siūlydami naujovę, kuri leistų įgyvendinti tą Strasbūro sprendimą. Pataisa buvo svarstoma Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete – ten jai nebuvo pritarta, bet komitetas pasiūlė pakeisti 74 straipsnį, visai kitą, ir pateikė Seimui balsuoti. Ir Seimas balsavo.
Tai dabar klausimas pirmo kurso studentams: ar teisėta šios Konstitucijos pataisos procedūra? Atsakymas, man atrodo, aiškus kaip dukart du: ne, neteisėta, nes pateikė ne tas subjektas – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuriame nėra 36 narių. Negana to, dėl panašios situacijos KT 1997 m., dar prieš man ten būnant, nagrinėjo bylą ir išaiškino, kad šitaip elgtis negalima, bet tai yra padaryta, ir niekas apie tai net neišsižioja.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...