2015 Spalio 21

Tik S.Aleksijevič galėtų įveikti A.Lukašenką?

veidas.lt

Scanpix

„Matote – verkiu“, – sakė apsiašarojusi 67-erių Svetlana Aleksijevič žurnalistams, kai šie paklausė, kaip ji sutiko žinią apie jai suteiktą Nobelio literatūros premiją. Paprastas atsakymas apsunkino darbą tiems, kurie apie 2015-ųjų laureatę norėtų rašyti įmantriai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Į ankštą laikraščio „Naša niva“ redakciją su­sirinkusiems žurnalistams (erdvesnių pa­talpų Baltarusijos sostinėje neatsirado) lau­reatė pasakė ir kitą paprastą dalyką: šiais laikais žmogui sunku būti sąžiningam. Lite­ratūrai neabejingas doras skaitytojas, kuris No­belio premijos skyrimo dieną pirmąkart išgirdo Alek­sijevič pavardę, nevaizduos, kad yra skaitęs jos veikalų.

Panaršius kultūrinę žiniasklaidą aiškėja, kad apie rusiškai rašančią Baltarusijos pilietę nuo 2013 m. kalbama kaip apie potencialią nobelistę. Švedijos PEN centras pirmąkart ją nominavo dar 2002-aisiais. Bet Lietuvos skaitytojai turi kitų favoritų.

„Gaila, kad mano Haruki Murakami negavo Nobelio“, – pasakė japonų rašytojo gerbėja, kuriai 86-eri. Šešiais dešimtmečiais jaunesnė skaitytoja panašią nuomonę išreiškė gerokai karščiau ir nelabu žodžiu apibūdino Švedijos akademiją, skiriančią premiją.

Vargu ar šie nusivylę žmonės vyks prie Stok­­­holmo rotušės, kai S.Aleksijevič ten sakys laureato kalbą. Tačiau leidybos statistika pa­tvirtina tai, ką nestatistiškai atskleidžia pažįsta­mų lentynos: H.Murakami’o daug, o S.Alek­­­sijevič – nulis, ir tai nepaisant to, kad lie­tuviškai išleistos jos knygos „Paskutinieji liudytojai“ (1989 m.) ir „Černobylio malda“ (1999 m.).

Dokumentinės prozos gaivalas

Bandant sąžiningai pristatyti visiškai nepažįstamą autorę tenka per daug nesirenkant ryti S.Aleksijevič tekstų kąsnius. Visa tai, už ką baltarusė gavo Nobelio premiją, laisvai prieinama internete rusų kalba. Tokia literatūra dabar vadinama non fiction – negrožine literatūra, dokumentine proza. S.Aleksijevič kū­ryba – beveik neapdoroti kitų žmonių pasakojimai.

Prietaringai tikintiems pirmojo įspūdžio tikrumu pažersiu keletą pastebėjimų. Šiek tiek pavargęs nuo vienu metu atverstų A.Alek­si­jevič veikalų, persijungiau į Ukrainos visuomeninės TV tinklalapį hromadske.tv. Ten radau in­terviu su rusiškai kalbančia pensininke iš Kra­matorsko, kurį dabar vėl kontroliuoja Ki­jevas. Lazdele besiramsčiuojanti moteris gyvai pasakoja, kaip ji kažkokioje salėje giedojo Ukrainos himną, tačiau kai himno kartu klausęsi, bet neatsistoję kaimynai parodė jai špygą, pensininkė dešinę ranką atitraukė nuo širdies ir panaudojo atsakomajai trijų pirštų kombinacijai.

Tada pagalvojau, kad niekur aš nepabėgau, esu tame pačiame gaivale, iš kurio trykšta S.Alek­­sijevič herojų liudijimai. Minėtas TV epizodas kažkiek juokingas, tačiau tenka pa­tikslinti, kad į gyvenimą rašytoja žvelgia anaiptol ne satyriko žvilgsniu. S.Aleksijevič – ne Mi­chailas Zoščenka.

Jos veikalai daugiausia parašyti pirmu asmeniu. Herojai pasakoja apie savo išgyvenimus per karą, Černobylio avariją, „perestroiką“. Krinta į akis, kad regimai paprastų tekstų sintaksė mirga nuo kabučių ir daugtaškių – do­ku­mentinėje prozoje reikia pažymėti pašnekovų tiesioginę kalbą ir kupiūras. Naršau „Pa­skutiniuosius liudytojus“ rusų kalba. Skaitinėju pasakojimų pradžią.

„Aš išmokau melstis… Dažnai prisimenu, kad per karą išmokau melstis…“

„Papasakosiu apie karą… Kaip kvepia ka­ras…“

„Prieš karą… Tarsi save pamenu… Viskas buvo gerai: vaikų darželis, rytmečiai, mūsų kiemas. Berniukai ir mergaitės. Aš daug skaičiau, bijojau kirmėlių ir mylėjau šunis…“

„Per karą mėgau sapnus… Mėgau sapnus apie taikų gyvenimą, apie tai, kaip mes gyvenome iki karo…“

Pirmųjų sakinių magija: jei dabar tai nebūtų pažymėta auksiniu Nobelio ženklu, gal atsiversčiau kitą tinklalapį. Tačiau Nobelio literatūros premija, matyt, suteikta ne už daugtaškius ir kabutes. Vadinasi, reikia naršyti toliau ir giliau.

Kiaurai skrodžianti istorija

Viename ankstesnių interviu S.Aleksijevič aiš­kino: „Laikas, kur patekome, atsidūrėme, tai katastrofos ir katastrofos-utopijos laikas. Ir mes galbūt net iki galo nesuprantame, į kokį laiką patekome, ir gal prireiks nutolti, ir mes kaip nors kitaip į tai pažvelgsime. Aš rašiau ir dabar baigiu rašyti utopijos žmonių istoriją – tai yra žmonių, kurių daugiau niekada nebus – taip aš pasakyčiau, nes dabar tas žmogus nueina nuo istorijos scenos. Ir tai ne mano pasaulėžiūros reikalas, o reikalas toks, kad tas žmogus taip gyveno.

Kadangi aš tiesiog ėjau su juo, štai dvidešimt metų ėjau su juo, ir paaiškėjo, kad reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Aš dar užklupau revoliucijos žmones, kurie visa tai pra­dėjo, idėja buvo jauna, stipri, patraukli. Se­kiau iki galo, kas su ja įvyko – iki suirimo, iki Černobylio. Ir todėl tai, apie ką mes kalbėjome… aš garbingai įvykdžiau savo rašytojo pa­reigą, būtent taip, kaip buvau rusų kultūros ir rusų literatūros išauklėta. Bet jau šiame cikle – vadinu tai „Žmogus-pažįstamas“ – aš supratau, kad trūksta dviejų knygų, kuriose būtų privatus žmogus: tai knyga apie meilę ir paskutinė, septintoji šio ciklo knyga – tai žmogus senatvėje, žmogus vienatvėje su tuo išėjimu, išnykimu, ka­da jis paklaus: kam visa tai?“

S.Aleksijevič žmogus-pažįstamas – anaiptol ne angelas ir ne vien auka: „Mano knygoje „Second hand laikas“ yra tokia istorija: vienas iš herojų dar būdamas berniukas buvo įsimylėjęs suaugusią moterį, tetą Olią. Paskui, kai jis jau mokėsi institute, prasidėjo perestroika, ir mama papasakojo, kad teta Olia apskundė tikrą brolį, šis žuvo lageryje. Tuo metu teta Olia sirgo vėžiu, jau buvo prie mirties, jis atvažiavo pas ją ir paklausė: „Kokius atsimeni 1937-uosius?“. Ir ji sako: „Tai buvo puikus laikas! Geriausias mano gyvenimo me­tas. Buvau laiminga, mane mylėjo.“ Jis klau­sia: „O kaipgi brolis?“. O ji atsako: „Na, pa­ban­dyk tuo metu atrasti sąžiningą žmogų.“ Jį apstulbino, kad apie tą laikmetį jau tiek pripasakota, tiek kny­gų išleista – o ji dėl savo teisumo nė trupučio neabejojo.“

Pozicijų išradimo menas

Filologijos daktaras Aleksandras Mar­kovas iš Maskvos universiteto parašė įmantriai, nors tai ne S.Aleksijevič kalbų ir raštų bruožas: „Nobelio premija – politinio žaidimo ir kompromiso menas, ir tai kompromisas ne tarp pozicijų, ne tarp argumentų ir partijų, bet tarp galimybių išrasti naujas pozicijas, verti jas ant so­cialinės aistros siūlo. Nobelio premiją visai galėjo gauti jaunas Serhijus Ža­danas ar senolis Milanas Kundera – nepai­sant am­žiaus, tai di­dūs pozicijų išradimų meis­trai, ku­rie pasiekė savo nušvitimą. Tačiau pasirinkta Svetlana Alek­sijevič – su­griauto, Antrojo pa­saulinio karo sutraiškyto paribio, pasienio atstovė. Kada traiško šalį – tai žemina, kada traiško pa­ribį – tai katastrofiška. Pa­kankamos atminties apie katastrofą nebuvimas, katastrofos sumenkinimas iki sugriovimų ir asmeninių tragedijų – štai prieš ką pasisako Alek­sijevič. Jai katastrofa – tai viršasmeninė tragedija.“

Išties Švedijos akademija išradinėja naujas pozicijas, dėl kurių galima diskutuoti. Ernesto He­mingway‘aus „nobelystė“ (1954 m.) – tarsi sa­vaime suprantamas dalykas, o metais anksčiau premiją gavęs Winstonas Churchillis ma­žai kam žinomas kaip literatūrinės Nobelio premijos laureatas.

S.Aleksijevič – nauja pozicija rusakalbių nobelistų gretoje. Prieš ją buvo Ivanas Bu­ni­nas (1933 m.), Borisas Pasternakas (1958 m.), Mi­chai­las Šolochovas (1965 m.), Alek­san­dras Sol­ženicynas (1970 m.), Josifas Brodskis (1987 m.). W.Churchillis, be viso kito, gavo Nobelį už ora­torystę (dar rašė istorinius ir biografinius vei­kalus), tad kodėl nesuteikus premijos S.Alek­­sijevič už dokumentinę prozą?

S.Aleksijevič kūryba – kelios neplonos knygos, kino scenarijai, pagal kuriuos sukurti do­kumentiniai filmai. Autorė ieškojo žmonių, kal­bino juos, įrašinėjo pokalbius, dėliojo iš tos medžiagos tekstus. Panašiai fotografas darbuojasi su objektyvu, tačiau tai tik reikalo pradžia – reikia atrinkti nuotraukas, jas kadruoti, o ir pradinis vaizdas priklauso nuo intuicijos, jautrumo aplinkai. Kadangi meninė fotografija neužmušė drobės, molberto ir paletės, tikėkimės, kad žmogus su diktofonu neužmuš romanisto.

Kol kas dar menamas S.Aleksijevič kūrybinis konkurentas – kokios nors solidžios ar ne­solidžios žiniasklaidos interneto komentarų re­daktorius. Atradęs „perlų“ (o jų pasitaiko rep­­likų sraute), sudėliojęs juos pagal savo talentą, toks fotografą primenantis autorius ga­lė­tų su­kurti ką nors įdomaus. Panašų darbą atl­ie­ka tie, kurie kuria vadinamuosius daidžestus (san­traukas) iš tinklaraščių ištraukų.

Ką nervina S.Aleksijevič

Jeigu S.Aleksijevič pykina rusus, tai tik to­dėl, kad ji cituoja kitus rusus, kurie, pavyzdžiui, taip apibūdina savo tautą: „Pagrindinė profesija – skaitytojas. Žiūrovas. Kartu su tuo – ypatin­gumo, išskirtinumo jausmas, nors tam nėra jokio pagrindo, išskyrus naftą ir dujas. Iš vienos pusės, būtent tai ir kliudo gyvenimo permainoms, o iš kitos pusės, suteikia prasmės pojūtį ar kažką panašaus. Visada sklando ore, kad Ru­­­sija turi sukurti, parodyti pasauliui ką nors iš­skirtinio. Dievo išrinktoji tauta. Ypa­tin­gas ru­siškas kelias. Pas mus vien oblomovai – guli ant minkštasuolių ir laukia stebuklo.“

Kairiuosius turėtų sunervinti kito jos pašnekovo frazė: „Komunistas – tas, kuris Marxsą skaitė, o antikomunistas – tas, kuris jį suprato.“

Tačiau nervinti Nobelio premijos laureatė gali ir pati. „Aš pirmoje spaudos konferencijoje pa­sakiau, kad Ukrainą okupavo. Tuo visa Putino ir Medvedevo meilė man baigėsi“, – svarstė S.Alek­sijevič apie savo pareiškimus iš­kart po No­belio premijos suteikimo.

Kadangi rašytoja, tikėkimės, kada nors at­vyks ir į Lietuvą, galime spėlioti, kuo ji su­ner­vins mus. Gal pradės kalbą apie Lietuvos po­licijos batalionų veikimą Baltarusijoje An­trojo pasaulinio karo metais?

Pirmąją nepriklausomos Baltarusijos pilietę, ga­vusią Nobelio premiją, pasveikino ir ką tik pe­r­­rinkęs save dar vienai kadencijai Aliaksandras Lu­kašenka, nors rašytoja vertina jį labai kritiškai, sa­­kydama, kad Baltarusijos šviesuomenė ne­­įvertino A.Lukašenkos klastos. Spaudos kon­fe­rencijoje Berlyne spalio 10 d. rašytoja pa­sakė pa­prastai ir aiškiai: „Kas ketveri metai nauji Eu­ropos valdininkai ateina į valdžią ir mano, kad gali išspręsti Lukašenkos klausimą, nežinodami, kad tai žmogus, kuriuo negalima pasitikėti.“

Baltarusijos prezidento rinkimų baigtį ji pa­komentavo Stalino, iš kurio nėra ėmusi in­ter­viu, žodžiais: „Nesvarbu, kas balsuoja, svarbu, kas skaičiuoja balsus.“

A.Lukašenka per daugelį metų turėjo ne vieną progą pasveikinti autorę, kurios knygos išverstos į dvi dešimtis kalbų, kūryba apdovanota ne vien sovietinėmis, bet ir prestižinėmis Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Švedijos, JAV pre­mijomis, Prancūzijos ordinu, – A.Lukašen­ka galėjo nedrausti Baltarusijoje naujų jos knygos leidimų. Autorė jau daugelį metų tėvynėje nespausdinama.

Po Nobelio premijos skyrimo amžinasis Bal­tarusijos valdovas reiškėsi kaip literatūros kritikas: „Tai gerai, kad žmogus turi savo poziciją, gal kažkiek ir opozicinę… Ji parašė norma­lių knygų, jos atitinkamas stilius… Tai jos for­ma, jos stilius. Aš nieko prieš neturiu… Dabar svarbiausia, kaip tu pasinaudosi tuo bagažu. Jeigu tu Baltarusijos pilietė, tai tavo žemė, tavo valstybė, ar tau patinka, ar nepatinka, tačiau tu šiandien žmogus, kuris pakilo aukštai, – pažiūrėsime, kaip tu tą įvaizdį, tą bagažą, kuris pas tave atsirado, panaudosi savo liaudies labui.“

Galima spėlioti, kiek A.Lukašenkai, kuris pats nusprendžia, ką ir kaip apdovanoti Bal­tarusijoje, nemalonus tas faktas, kad „kažkokie švedai“ iškėlė jam oponuojančią rašytoją į dė­mesio ir garbės aukštumas.

Retas diktatorius mėgsta rašytojų šlovę. Svertų atkeršyti A.Lu­kašenka turi ne itin daug. Minske mokytojauja S.Aleksijevič įdukra – bet juk dabar nedarysi iš jos įkaitės.

Rašytoja turės sumokėti mokesčius nuo to maždaug milijono dolerių, kurį dabar gauna no­belistai. Kas nutinka tiems, kurie nemoka mo­kesčių, žinome iš Alesio Beliackio pavyzdžio – šis kovotojas už žmogaus teises ne be Lie­­­­tuvos įstaigų idiotizmo praleido trejus me­tus Baltarusijos kalėjime.

Žinant, kaip Rytų Europos žmonės kartais garbina rašytojus, galima tikėtis, kad S.Alek­si­jevič taps guru – gyvenimo mokytoja daliai bal­tarusių ir rusų. Ar tai ir politinė pozicija? „Ba­rikados – pavojinga vieta menininkui“, – yra pa­sakiusi S.Aleksijevič.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...