2012 Rugsėjo 14

Testas Lietuvos partinei sistemai

veidas.lt


Blogiausia, kas galėtų nutikti Lietuvos partinei sistemai po šių Seimo rinkimų, – socialdemokratų ir konservatorių koalicija.

Lietuvoje veikiančių partijų visumą įprasta vadinti partine sistema. Tačiau dažnai pamirštama, kad sistema tam tikrą reiškinį padaro ne tiesiog dalių suma, o bendros, tik sistemai būdingos savybės. Be to, tikra sistema turi pasižymėti tęstinumu.
Teksaso valstybinio universiteto (JAV) profesorius Omaras Sanchezas iškėlė idėją, kad ne kiekviena partijų visuma yra verta partinės sistemos vardo. Turėtume skirti partijų sistemas nuo partijų antisistemų, kuriose neįmanoma įžvelgti net minimalaus stabilumo. Pavyzdžiui, Gvatemaloje pagrindinių partijų kaita yra tokia didelė, kad 2007 m. parlamento rinkimuose tarp keturių pirmųjų partijų (pagal gautus balsus) buvo tik viena, patekusi į ketvertuką 1999 m., ir nė vienos, turėjusios atitinkamą rezultatą 1990 m.
Nurodomi trys pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima vertinti partinės sistemos „sistemiškumo“ lygį. Pirmieji du yra minimalūs reikalavimai, kad partija nebūtų priskirta prie partijų antisistemų grupės (kaip minėta Gvatemala): šalyje turėtų veikti bent dvi partijos ir būti išlaikomas pagrindinių komponentų, kurie sudaro partinę sistemą, – partijų tęstinumas. Trečiasis kriterijus skiria nesusiformavusias, tačiau vis dėlto partines sistemas nuo jų stabilesnių atmainų: pastarosiose papildomai turėtų egzistuoti didesnis rinkėjų preferencijų stabilumas, net jeigu laikui bėgant tam tikros partijos iškyla ir kitos nunyksta.
Lietuvoje nuo pat 1990 m. rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) veikė bent dvi politinės jėgos, todėl šis reikalavimas yra akivaizdžiai išpildytas. Trečiojo mūsų šalies partinė visuma taip pat akivaizdžiai nepatenkina, rinkėjų rinkiminės preferencijos yra gana nestabilios. Tačiau kaip su antruoju – pagrindinių komponentų tęstinumu?
Lentelėje galima matyti daugiausiai balsų Seimo daugiamandatėje apygardoje gavusių partijų ketvertukus nuo 1992 m. rinkimų ir raudonai paryškinome tas partijas, kurios buvo tarp keturių lyderių prieš tai buvusiuose rinkimuose. 1992 m. paryškinimo nėra dėl to, kad prieš juos vykusiuose rinkimuose (1990 m.) pasiskirstymas į partijas nebuvo aiškus – realiai konkuravo tik Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos kandidatai. 2012 m. nurodo prognozuojamą lyderių ketvertuką, kuris tikėtiniausias pagal apklausų rezultatus. (…)
Partinei sistemai svarbu ne tik tai, kiek išlieka tų pačių partijų ir kiek jos gauna ar praranda balsų. Partijų tyrimų klasiko italo Giovanni Sartori teigimu, tikra sistema privalo pasižymėti savybėmis, kurių neturi atskiri jos elementai. Partinėje sistemoje turėtume pastebėti aiškias, prognozuojamas sąveikas: tai partijų bendradarbiavimo šablonai sudarant koalicijas, taip pat ir ideologiniai skirtumai tarp politinių jėgų. Taigi itin svarbi yra partijų konkurencijos struktūra: ar egzistuoja aiškūs koalicijas linkusių sudaryti partijų blokai, ar koalicijų alternatyvos nesunkiai numatomos.
Žinoma, partinės konkurencijos struktūrai itin nepalanku tai, kad ties kiekvienais rinkimais partinėje sistemoje atsiranda naujų reikšmingų partijų, o prieš tai buvęs lyderių ketvertukas reikšmingai susilpnėja. Vis dėlto net ir tokioje aplinkoje įmanoma aptikti tam tikrų dėsningumų ir atskirti aiškius blokus. Tačiau tam reikėtų, kad partinės sistemos senbuviai racionaliai įtrauktų naująsias jėgas į jau žinomas koalicines alternatyvas ir pasitaikytų kuo mažiau dalinių valdančiųjų koalicijų pasikeitimų, kai ta pati partija išlieka valdžioje keičiantis partneriams.
Konkurencija tarp Lietuvos partijų buvo aiški pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį: LDDP Vyriausybę pakeitė dešiniųjų jėgų koalicija, o 2000 m. ministrų postus jau dalijosi naujosios politikos blokas. Tačiau 2001–2008 m. konkurencijos struktūra tapo visiškai destabilizuota. Socialdemokratams išlaikant premjero postą, partinė valdančiųjų koalicijų sudėtis keitėsi į ją įtraukiant vis naujas politines jėgas, o visą šį periodą vainikavo anksčiau sunkiai įsivaizduotas reiškinys: konservatorių remiama socialdemokratų mažumos Vyriausybė su vienu buvusios LDDP lyderių (Gediminu Kirkilu) premjero poste.
Įdomu tai, kad šitokį „viena valdančioji plius bet kas, kas sutinka su jos sąlygomis“ koalicijų sudarymo modelį perėmė ir dažna Lietuvos savivaldybės taryba. Pavyzdžiui, Ukmergėje nuo 2000 m. mero postą turintys valstiečiai koalicijoje spėjo pabūti ir su socialliberalais, ir su socialdemokratais, o dabar yra susitarę su liberalcentristais.
Partinę konkurenciją į bent santykinai aiškesnius rėmus Lietuvoje vėl grąžino ekonominis sunkmetis – šiuo atsakingo valdymo ir nepopuliarių sprendimų reikalaujančiu laikotarpiu opozicijai aiškiai trūko rimtesnių paskatų bandyti perimti valdžią, viliojant vieną ar kitą konservatorių koalicijos partnerį. Atmetus Tautos prisikėlimo partijos skilimą ir Arūnui Valinskui ištikimų likusių jos narių prisijungimą prie liberalcentristų, pastaruosius ketverius metus partinių blokų struktūra Lietuvoje buvo aiški kaip LDDP ir TS priešpriešos laikais: dešinėje – konservatoriai ir dvi liberalų partijos, kairėje – socialdemokratai, “Tvarka ir tesingumas”, Darbo partija. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...