2011 Vasario 20

Skirmantas Valiulis

Telemano užrašai

veidas.lt

"Veido" archyvas

Sausio pabaigoje anapilin iškeliavo iškili asmenybė Skirmantas Valiulis. Per visą savo gyvenimą jis parašė daugybę straipsnių, recenzijų ir kitokių tekstų. Dalis jų sudėta ką tik pasirodžiusioje a.a. S.Valiulio knygoje “Telemano užrašai”. O mes pateikiame ištrauką iš šios knygos.

Televizijos baruose

Televiziją žiūriu kasdien, nes nežiūrimą televiziją sunkiai įsivaizduoju. Bet gali būti, pavyzdžiui, programų savaitraščiai. Nuo jų ir pradedu, kiekvieną savaitę išbraižydamas galimą žiūrėjimo žemėlapį. Po to kas vakarą po šešias valandas peržiūrų. Į naktinę erotiką nelendu, nes neberandu veik nieko naujo. Šokinėju per televizijas it pirmokas. Ypač jeigu laidos senokos, jų struktūra gerai žinoma. Jei ką pražiopsai, yra pakartojimai. Jau penkiolika metų pasižymiu ir pastabas, pavardes, dialogų ar komentarų nuotrupas. Parašius porą apžvalgėlių per savaitę lieka įspūdžių ir ateičiai. Į šią knygą sudėjau tik dalį jų, jau publikuotų įvairiuose savaitraščiuose. Vienas kolega fotografas taikliai pastebėjo: dirbu it koks muzikas, vis plėtodamas keliolika motyvų. Gal ir taip? Įsirašinėju tik filmus ir kai kurias laidas meno temomis, nes praverčia paskaitoms. Nemanau, kad skaitmeninės televizijos laikais auditorija pultų masiškai daryti įrašų ir tiesioginis televizijos transliavimas nunyktų. Juk niekur nedingo poreikis lankytis kino teatruose, nors filmą lengva gauti bet kur – videotekose ar internete.

Televizijos šaknį traukiu atsargiai, nes čia ne ropė, kurią išrauti lengva, kai traukia visa šeima. Mano šeimoje žiūrovai skirtingi: žmona užsidaro su serialu, anūkų neatitrauksi nuo animacijos, vaikai retai kada žiūri, nes reikia sunkiai dirbti. Gerbiu ir tuos, kurie nuoširdžiai sako visai nežiūrintys televizijos. Dabar jau nemažai tokių, kurie ir nebeskaito. Atbukti galima nuo bet ko. Per televiziją keliauju kaip Robinzonas, vis tikėdamasis sulaukti penktadienio. Gana dažnai jis pasirodo. Vakar toks buvo Donato Katkaus kamerinis orkestras (LTV2) su pasvarstymais, kaip muzikantui išlikti individualiam dideliame kolektyve. O jeigu žiūrovų milijardas, kaip per pasaulio futbolo pirmenybes, kaip išlikti savimi? Ar televizija gali padėti, kai niekas neberūpi savyje? Jautiesi keistai – nieko bendro neturinčioje bendrijoje (apie tokį globališkumą yra rašęs filosofas Alphonso Lingis). Kitas žingsnis – internetinis “Facebook”. Esu milijardinis jo dalyvis, bet kol kas tik registruoju nepažįstamus draugus. Vaikystėje veikė paštas, kai išsiuntęs laišką keliais adresais su vienu rubliu tariamai galėjai tikėtis, kad kada nors grįš tūkstančiai. Kokie šansai dabar?

Mano televizijos pradžia – studentiška. Šiauliuose gaudėme iš Rygos rodomus filmus. Prisimenu Tykiojo Dono ekranizacijos šešėlius. Vilniuje, Tauro bendrabutyje, darėme tą patį. Buvo daug gerų filmų ir nereikėjo mokėti. Tačiau man patiko ir diktorė Gražina Bigelytė, ir Romualdas Lankauskas ar Algimantas Čekuolis, po pusvalandį ekranėlyje skaitantys savo apsakymus. Kaip rašė vienas pirmųjų televizijos teoretikų – maskviškis Vladimiras Sapakas knygoje Televizija ir mes, kuri vėliau buvo išversta į kitas kalbas, svarbiausia televizijoje – žmogus. Tuo dar kartą įsitikinau pernai per vieną Maskvos kanalų žiūrėdamas šešiolikos serijų memuarus, kur moteriškė pasakojo apie save ir savo pažįstamų intelektualų gyvenimą Stalino ir kitų sovietinių didžiūnų laikais. Tai buvo lyg televizinis Gulago archipelagas… Televiziją žiūrėjau visur. Krokuvoje (Lenkija) kelias naktis praleidau geležinkelio stotyje su televizija.

Mat rodė Federico Fellini “Saldų gyvenimą”. Pernai, viešėdamas Izraelyje, prie Negyvosios jūros vakarą leidau su televizija: stebėjausi kanalų, kalbų ir nuomonių įvairove.

Seniau televizorius buvo brangus ir beveik šventas daiktas, uždengiamas staltiesėle, kaip altorius. Gal jau tada nujautėme, kad mus gali kažkas stebėti? Nesu tikras, kad dabar taip ir nėra, ypač kabelinės televizijos laikais. Kai kas kaime televizorių laikė deficitu – nusipirkdavo po dešimt iš karto. Dabar jau reikia keisti kone kasmet, nes vis ką nors patobulina.

Septintasis praėjusio šimtmečio dešimtmetis buvo revoliuciškas visame pasaulyje. Atrodo, kad tik dabar pasaulis ir mes pradedame tą suvokti. Televizijos istorija – irgi. Vieni dainavo “The Beatles” dainas, kiti – žiūrėjo pasaulio futbolo pirmenybes. Visą 1966 m. liepą praleidau su futbolu ir savo metinuku – Erdvilu. Šiemet man jau talkino jo sūnus Norbertas: nagrinėjome rungtynes kaip spektaklį, kur visi ką nors vaidina. 1968 metais kibau į čekų ir slovakų spaudą – artėjo “socializmas su žmogišku veidu”. Per pusmetį išmokome skaityti spaudą be cenzūros. Vėliau buvo skaudu, kad viską sutraiškė tankai, bet sulaukėme “Solidarumo” ir Atgimimo. Kam čia televizija? Ji leisdavo atsikvėpti. Lietuva septintąjį dešimtmetį ieškojo televizijos specifikos, dairydamasi į Maskvą ir Varšuvą. Estai buvo priekyje, nes matė Helsinkį (…)

Žiūrėjau visus ano meto televizijos teatro spektaklius, todėl šiandien jo pasigendu. Danų režisierius Larsas von Trieras gerai pagavo televizijos teatro stilių filme “Dogvilis”. Žiūrėjau visus televizijos filmus, kurie buvo pradėti kurti 1961 metais. Storą knygą apie juos pernai išleido Roma Puplauskienė. Mėgino televizijoje kurti ir iškilūs kino režisieriai. Tačiau po Vytauto Žalakevičiaus filmo “Visa teisybė apie Kolumbą” bendravimas baigėsi, nes jis nepatiko Maskvai. Paplito neutralesnė kino forma – videoekranizacijos, į kurias Maskva nesikišo. Iš “Petraičių šeimos”, galima sakyti, išaugo “Giminės”. O iš jų – vėl “Giminės”, tik po dvidešimties metų. Čia kaip krepšinyje: kas dešimt metų – nauja karta. Ir vis gausėja atsiskyrėlių, bėgančių nuo gentainių į tolimas šalis.

Televizijos teorija prasidėjo nuo svarstymų, ar televizija yra menas. Gal manyta, kad bus kaip su kinu: iš pradžių “pabalaganys”, o paskui subręs. Marshallo McLuhano teorija, kad reikia analizuoti medijų raidą, Maskvos buvo kritikuojama kaip antimarksistiška. Bet ji pasitvirtino. Netgi daugiau – šiandien pradedama nuo interneto ir siūloma eiti atgal, nors iki Dzigos Vertovo, kad surastume tarpmedijinius ryšius. Kita nuolatinė paralelė – kinas. Tokia Roza Kopylova net keletą knygų išleido, įrodinėdama, kuo skiriasi televizija nuo kino – stambus planas, nepakankamai ryškus ekranas, aktoriaus dvipusiškumas – gali atlikti vaidmenį ir tuoj pat tapti vaidmens komentatoriumi ir panašiai.

Greičiausiai subliūško plano ir ryškumo teorijos. Kol buvo bandoma kino kalbą ir dramaturgiją pritaikyti serialams, amerikiečiai problemą išsprendė praktiškai: pirmieji sukūrė daugiaserijinius, sumontuotus iš kino kronikos istorinius filmus ir išpopuliarino vadinamąsias muilo operas. Šiandien jie kinui davė 3D (bus ir televizijoje), o televizijai – naujo tipo problemiškus serialus, pradedant “Simpsonais” ir baigiant “Seksu ir miestu” (…)

Žinios darosi sensacingesnės, bet dar nenusirito iki tokio lygio, kad nagrinėtų Natalijos Zvonkės katino mirties priežastis, nors šiaip katinų gyvenimas yra labai įdomus ir kasdien vis randu savo Lipčiuje ką nors naujo. Vertinu žinias bėgančia eilute. Jų daugiausia LNK. Labai trumpos ir vis atnaujinamos – BBC. Kartais pykstu, kai vėluoja: džiaugiasi, kad mūsų vaikinai krepšininkai nugalėjo serbus, bet nepraneša, kada jie kovos už auksą su rusais. Apskritai mūsų jaunimo krepšinis televizijoje buvo beveik nutylėtas. Trūksta nevienapusiškų žinių – iš Afganistano, Irano, Baltarusijos. Patinka “Lietuvos ryto” televizijos reporteriai: nelaksto paknopstom, turi laiko atskleisti temą detaliau. Tradiciškai dažniausiai žiūriu “Panoramą”, o vakare – RTVi žinias, nes jose labai įdomūs reitingai dienos klausimu (…)
LTV2 – atokvėpis šalia “Kelio į žvaigždes”. Net vasarą, kai visi kanalai tik atrajoja, ką prikūrė per žiemą. O čia ir pakartojimai – vertingi, nes vis kažką būni praleidęs. Televizijos laidų kultūros temomis konkursas parodė ypatingą šio kanalo poveikį regiono televizijoms, ypač Šiauliuose. Ten surandama tokių vietinių temų, kurios reikšmingos ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Puikūs žmonių portretai, gyva kalba, gerai panaudota vietos archyvų medžiaga. Visgi būtų labai gaila, jeigu LTV2 neturėtų finansinių galimybių kurti ir savo laidas…

Apie autorių ir knygą

"Veido" archyvas

Ką tik amžinybėn iškeliavusį Skirmantą Valiulį galima pristatyti įvairiai – fotografijos, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas, daugelio įvairių publikacijų kino, fotografijos ir TV klausimais Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose autorius. Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijų už kritikos darbus laureatas. 1994 m. autoriui suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos garbės vardas.

“Telemano užrašai” – tai trumpos esė apie nepriklausomos Lietuvos televizijos formavimąsi. Iš jų susidaro plati panorama – nuo nacionalinio transliuotojo misijos iki menkaverčių laidų, tenkinančių vartotojų visuomenės interesus ir kaprizus. Knygoje šmaikščiai pasakojama apie mums visiems žinomas asmenybes, tikras ir menamas žvaigždes, pikantiškus nutikimus už kadro, ilgam įsiminusias ir seniai pamirštas laidas, vienadienes ir pasaulį sukrėtusias naujienas…

“Televizija – keikiama ir aukštinama – neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Ar ji vis prastėja, ar tobulėja, o gal apskritai netoli jos pabaiga?” – klausia autorius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...