2014 Balandžio 07

Tautos tėvas M.K.Ataturkas vartosi karste

veidas.lt

Scanpix

Nepaisant skandalų ir demonstracijų, peraugusių į susirėmimus su policija, Turkijos visuomenė remia Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybę ir yra pasirengusi atverti jam kelią į prezidento postą, o kartu – ir šalies reislamizacijai.

Studentų protestai bei brutalus jų malšinimas, vyriausybės korupcijos skandalai, slaptų aukšto rango pareigūnų pokalbių dėl Sirijos konflikto nutekinimas ir pilietinių laisvų suvaržymas – šie ir panašūs veiksniai dalį politologų privertė kalbėti apie daugiau nei dešimtmetį Turkiją valdančio premjero Recepo Tayyipo Erdogano “auksinės eros” pabaigą.
Tačiau paskutinį kovo mėnesio sekmadienį vykę šalies savivaldos rinkimai tik sustiprino prieštaringai tarptautinėje žiniasklaidoje vertinamo politiko pozicijas. Valdančioji R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) surinko per 45 proc. balsų ir išsaugojo svarbiausius – Stambulo ir Ankaros miestus.
“Mes esame pasirengę aukotis misijai, kuri mums bus skirta”, – susirinkusiesiems prie partijos rezidencijos apie savo ir šeimos siekį tarnauti Turkijai kalbėjo premjeras. Ir nepraleido progos įgelti politiniams oponentams pažadėdamas, kad tie, kurie kelią grėsmę nacionaliniam saugumui, bus priversti atsakyti už savo veiksmus.
“The Economist” teigimu, šie rinkimai gali būti laikomi lakmuso popierėliu, kuris ne tik parodo, ar visuomenė teberemia R.T.Erdoganą, bet ir leidžia prognozuoti šių metų spalio mėnesį pirmą kartą vyksiančių tiesioginių Turkijos prezidento rinkimų rezultatus. Geri rezultatai neleidžia abejoti, kad premjeras bus jų favoritas, o politinė konsolidacija šalyje gali tik stiprėti.

Turkijoje vyksta reislamizacija
Valdančioji AKP pastarąjį dešimtmetį išgyvena populiarumo laikotarpį: parama jai per pastaruosius trejus parlamentinius rinkimus didėjo, o 2011 m. R.T.Erdogano partija surinko kone pusę – net 49,9 proc. balsų.
“Dėl vykdytos socialinės ir augimą užtikrinusios ekonominės politikos R.T.Erdoganas įtvirtino trečdalio Turkijos visuomenės paramą AKP, tačiau dėl griežtos retorikos tokia pat visuomenės dalis nuo jo nusisuko. Tad lemiamas veiksnys yra savotiškų neutraliųjų trečdalio piliečių apsisprendimas”, – teigia Strateginių ir tarptautinių studijų centro analitikas Bulentas Aliriza.
Atrodo, kad valdančiajai partijai šią visuomenės dalį pavyko įtikinti. Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjo prof. Egdūno Račiaus teigimu, po savivaldos rinkimų verta ne sureikšminti eilinę AKP pergalę, o analizuoti gilesnius socialinius procesus: “Šie rinkimai parodė, kad Turkijos visuomenė darosi vis konservatyvesnė, o tai pasireiškia socialinės reislamizacijos institucionalizavimu rinkimuose. Kitaip tariant, demokratiniame kontekste atsiradus galimybei pasirinkti, kokio spektro partijos turi būti valdžioje, buvo pasirinkta nuosaikiai islamistinė AKP partija, atstovaujanti daugelio rinkėjų lūkesčiams. Kadangi ji buvo ne kartą perrinkta, akivaizdu, kad partijos moralinis nusiteikimas turkams imponuoja.”
Tai nereiškia, kad šalyje nėra stiprių opozicinių partijų, nors jos pastaraisiais metais ir lieka nuošalyje. Stipriausia iš jų – socialdemokratinė Respublikonų liaudies partija, kurią įkūrė pirmasis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Ataturkas. 1923–1938 m. valdęs politikas garbinamas iki šiol kaip dabartinės – pasaulietinės Turkijos tėvas, kuris diegė sekuliaristines idėjas, siekė vesternizuoti šalį, pasisakė už moterų emancipaciją.
E.Račiaus teigimu, šiandien kemalistinės idėjos yra netekusios vieno esminių užnugarių – kariuomenės. “Sunku rasti demokratinę visuomenę be politinių takoskyrų, Turkija – ne išimtis, – aiškina profesorius. – Stiprių opozicinių partijų, neretai vadinamų kemalistinėmis, idėjose ypač ryškus laicizmas – nusiteikimas prieš bet kokios religijos raišką viešojoje erdvėje. Šis frontas labai stiprus, tačiau nebe dominuojantis kaip prieš kelis dešimtmečius, kai prie to stipriai prisidėjo kariuomenė. Dabar kariuomenę kontroliuoja civilinė valdžia, atsidūrusi nuosaikių islamistų rankose. Opozicinės partijos neteko užnugario, kuriuo prisidengdamos siekdavo sugrįžti į valdžią: prisiminkime, kad Turkijoje buvo net trys, o kai kas sakytų – ir keturi perversmai. Tad jėgų santykis yra pasikeitęs, bet tai nereiškia, kad nebėra politinės poliarizacijos.”
Svarbų vaidmenį Turkijoje atlieka kurdai, sudarantys iki penktadalio gyventojų. Konfliktas su kurdų sukilėliais, besitęsiantis ne vieną dešimtmetį, pareikalavo per 40 tūkst. gyvybių, tačiau AKP valdymo metais santykiai pagerėjo: sumažintas rinkimų barjeras, atveriantis naujas galimybes mažumų politikams, išplėstas švietimas kurdų kalba.
“Kemalistinėje ideologijoje, kuri tiesmukai siejama su Turkijos etnosu, buvo neigiama kurdų teisė egzistuoti, – aiškina E.Račius. – Pakankamai liberalioje, jei taip galima sakyti, AKP politikoje, kurioje stiprios panislamistinės idėjos, kurdų etnosui paliekama galimybė reikštis. Galbūt ne taip, kaip mes įsivaizduotume tautinių mažumų teises, bet AKP valdymo laikotarpiu jie virto mažuma, kuri gali reikšti savo lūkesčius viešai. Paprastai tariant, pasikeitė valdžios požiūris, tačiau reikia, kad kistų ir visuomenės nuostatos. Turkijos visuomenėje įdiegta neapykanta, net jei nebepalaikoma instituciškai, gyva kultūroje, todėl kurdai vis dar susiduria su diskriminacija.”

Visuomenė draudimus vertina kitaip nei Vakarai
Prieš rinkimus R.T.Erdoganą ir AKP persekiojo skandalai, tačiau bene daugiausiai dėmesio sulaukė valdžios sprendimas apriboti nepalankios informacijos srautą, uždraudžiant šalyje socialinį tinklą “Twitter”, o netrukus – ir vaizdo įrašų peržiūros portalą “YouTube”.
Šie sprendimai susiję su paskelbtais telefoniniais pokalbiais, kuriuose premjeras bei artimiausia jo aplinka sprendžia aktualių su finansinėmis machinacijomis susijusių bylų klausimus, diskutuoja apie milijoninius sandorius bei kalba apie konflikto Sirijoje eskalaciją. Nors pats R.T.Erdoganas teigia, kad šie skambučiai sufabrikuoti politinių oponentų, į kuriuos, kaip nacionalinio saugumo grėsmes, ir apeliavo po laimėtų rinkimų, kol kas vyksta tyrimas dėl jų autentiškumo.
Tiesa, kaip pabrėžia E.Račius, interneto portalų blokavimą derėtų vertinti atsargiai, nes skubotai klijuojant autoritarizmo etiketes galima neatsižvelgti į specifinį kultūrinį kontekstą, lemiantį kitokį visuomenės požiūrį į šiuos procesus. Pavyzdžiui, prieš alkoholio ir tabako vartojimą nukreipta politika, draudžianti svaigalų pardavimą nuo 22 iki 6 val. ryto, taip pat bet kokią reklamą ir numatanti itin griežtas sankcijas už pažeidimus, iš pradžių sulaukė kritikos, bet galiausiai rinkėjų buvo įvertinta teigiamai.
“Kai paprasto turko paklausiama, kodėl nebuvo priešinamasi “YouTube” ar “Twitter” blokavimui, dažnai pasigirsta klausimas: apie ką jūs kalbate? Turkijos visuomenė džiaugiasi, kad AKP inicijavo alkoholio vartojimo suvaržymus, kad AKP pasiekė moterims galimybę dengtis plaukus ne tik privačioje erdvėje, bet ir viešumoje, netgi parlamente. Vakariečiams atrodo, kad be “Twitter” žlunga kasdienybė, bet taip vertinant galima įkliūti į spąstus, kai tam tikri kultūriniai elementai, būdingi ir globaliai, yra suabsoliutinami, tačiau atlieka kur kas mažesnį vaidmenį turkų rinkėjų akyse. Akivaizdu, kad ten konservatyvios idėjos tik stiprėja”, – pasakoja E.Račius.
Profesorius pabrėžia ir išorės veikėjų interesus: “Kalbant apie tarptautinės žiniasklaidos kritiką svarbūs du dalykai. Pirma, ji yra iš kitos ideologinės ir kultūrinės terpės nei Turkijoje, todėl atsiranda kultūrinių lūkesčių skirtumas. Bet tarptautinė žiniasklaida nėra nepriklausomas veikėjas – ji yra globalios ekonomikos žaidėjas, priklausantis vienam iš verslo konglomeratų. Potencialaus pelno ribojimas kurioje nors iš valstybių sukelia daug nepatogumų, į kuriuos yra reaguojama. Nenorėčiau sieti “Twitter” ar “YouTube” savininkų su žiniasklaidos priemonėmis, bet jei kas nors parodytų verslo ar idėjinį ryšį, manęs tai nenustebintų. Tokiu atveju negatyvi žiniasklaidos reakcija suprantama, nes draudimais apribojamos galimybės uždirbti. Tad klausimas, ar reakcija kilo dėl laisvės ir demokratijos siekio. Yra pagrindo manyti, kad ne, nes šiuo atveju vaidmenį atlieka verslas ir politika, o kovos laukas yra gerokai platesnis.”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. alikas alikas rašo:

    bababajai bababeja -kas senai aisku Atatiurko idejos isduotos,toli iki ES

  2. Nurchaci Alikui Nurchaci Alikui rašo:

    Pati Europa juos “bababina”, kai ištisais dešimtmečiais vilkina Turkijos priėmimą į ES, nors priima į ją tokius nepraustaburnius homo sovieticus, kaip mes ir mūsų kaimynai. Kas tai, jeigu ne rasizmas?
    Tada islamistai rodo pirštais į vakarietiškai orientuotus politikus ir sako liaudžiai – “štai jie, kurie patys žeminasi, ir mūsų tautą žemina”.
    Gaunasi Lotynų Amerikos efektas. Mums šito reikia? Ypač turint omenyje, kad Turkijos kariuomenė yra pagal dydį antra NATO kariuomenė po JAV.
    o Atatiurko idėjų taip lengvai niekas neperžengs, čia tau ne Iranas. Jos jau tapo turkų nacionalinio mentaliteto sudėtine dalimi.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...