2011 Liepos 01

Raimundas Milašiūnas

Tas keistas žmonių pasaulis

veidas.lt

"Veido" archyvas

Keistas tas žmonių pasaulis: gyvename pilni įvairiausių, net kvailų, fantazijų ir įsitikinimų, tačiau visais būdais bandome jais pasidalyti su kitais.

Daug metų dirbau psichiatru ir savo akimis galėjau stebėti keistą žmonių, sergančių psichikos ligomis, pasaulį. Jis, beje, visai ne toks, kokį bando pavaizduoti humoristai ar fantastinių istorijų išsiilgę paprasti Žemės gyventojai. Psichiatrijos ligoninės tikrai nelūžta nuo napoleonų, leninų ar Jėzumi Kristumi apsiskelbusių piliečių. Jose tenka pabūti žmonėms, kurių vidinė ir išorinė realybė ima gerokai skirtis, o fantazijos įgauna tokį mastą, kad tampa kliedesiais ar nuolat įkyriai į galvą besiskverbiančiais svetimais balsais, medicinoje moksliškai vadinamais haliucinacijomis. Bėda ta, kad šie vargdieniai netenka galios skirti, kur baigiasi jų vidinis pasaulis ir prasideda išorinė tikrovė. Ir tuomet jie ne tik kad nenori pripažinti savo pasaulio pažinimo liguistumo, bet kartais bando ir kitus priversti patikėti jų matymu bei pasaulio tvarka.

Daugelis pasakys: “Tikri ligoniai!” Bet nenorėčiau su jais sutikti. Psichiatrija apima gerokai daugiau, nei kliedesiai ir haliucinacijos. Ji domisi ir paprastesniais fenomenais, kurių turime kiekvienas mūsų. Visi kartais imame nerimauti, ir tas nerimas pradeda trukdyti mūsų kasdienei veiklai, virsdamas psichiatrine diagnoze – nerimo sutrikimu. O kartais patenkame į aklavietę, kuri verčia liūdėti ir prarasti gyvenimo skonį tiek, kad žodis “depresija” jau tampa kasdienės leksikos dalimi… Ligoniai?

Prieš gerą dešimtmetį įžengiau į psichoanalizę, kuri atskleidė ir naują požiūrį į žmogų. Į mano kabinetą ateina dar kitokie žmonės, kurie tenori giliau pažinti save, atverdami pasąmonės duris ir įžengdami į paslaptingą sapnų, fantazijų ir giliai slepiamų vaikystės išgyvenimų pasaulį. Jie niekuo nesiskundžia, tačiau atvėrę pasąmonės duris kartais atranda tai, kas keičia jų gyvenimą… Ir tai esate jūs, mielieji skaitytojai. Jūs manote, kad niekuo nesiskundžiate, neturite jokių bėdų, o jei kada kokia neganda ir padilgina širdį, tai juk visiems būdinga… “Mes – ne ligoniai!” – net šūktelės ne vienas. Tiesa, tačiau pažiūrėkime, ar tikrai tik vadinamieji ligoniai pameta ribą tarp vidinio bei išorinio pasaulio ir imasi aplinkinius įtikinėti savo vienintele tiesa.

Praėjusiojo amžiaus pradžioje Sigmundas Freudas parašė vieną didžiųjų savo darbų “Kasdienio gyvenimo psichopatologija”, kuriame aprašė paprastų žmonių gyvenime nutinkančius išgyvenimus, galinčius papildyti ir ne vieną psichiatrijos vadovėlį. Jo išvada buvo gana paprasta: mūsų pasąmonėje pilna įvairiausių reiškinių, procesų, kuriuos patiria visi – tiek sveikieji, tiek niekinamai pavadinamieji ligoniais.

Mūsų šiandieninis gyvenimas nė kiek nepakeitė S.Freudo įžvalgų. Ir šiai tiesai pagrįsti nereikia ilgų paieškų, kartais užtenka pasekti žiniasklaidos naujienas, pasiklausyti televizijos žinių laidų, o kartais tiesiog išeiti į gatvę.

Štai ką tik nuskambėjo eilinis Seimo skandalas. Vienas iš parlamentarų buvo pagautas gerokai viršijęs greitį savo automobiliu. Įstatymų leidėjas pats laužo įstatymus! Sakysite, anoks čia skandalas… O skandalas, mano akimis, yra tas, kad parlamentaras pripažino savo kaltę ir pats pasitraukė iš užimamo posto! Keistas tas žmonių pasaulis, ar ne? Jei mums netikėta tai, kad žmogus prisipažįsta esąs kaltas ir atsisako sotaus kąsnio, matyt, kažkas mūsų vidinėje tikrovėje jau sutrikę…

Bet ar gali būti kitaip, jei prieš tai girdėjome vien kitokias istorijas: kyšį paėmęs ir už rankos pagautas parlamentaras garsiai pareiškia, kad tai provokacija; o kitas politikas, aiškiai “susidirbęs” per neaiškius ryšius su skandalingais verslininkais ir dėl to netekęs posto, iki šiol tebetąso tą patį žodį “provokacija” ir kaltina visus susidorojimu su juo.

Psichoanalizė turi tokį projekcijos terminą, kuris reiškia sau nemalonių savybių ar jausmų perkėlimą kitam žmogui, sakant, kad tai jo, o ne mano bėda. O jei grįžtume prie mūsų temos, tai norėčiau paklausti: ar tai nėra vidinės ir išorinės realybės supainiojimas? Ar mums nebandoma įrodyti, kad mūsų tikrovės suvokimas klaidingas ir reikia prisitaikyti prie vieno žmogaus vidinės realybės? Tai kas ligonis?

O ar nėra keistas vidinės ir išorinės tikrovės supainiojimas tuomet, kai vardan valdžios einama į koaliciją su amžinais priešais, kurie anksčiau vadinti nusikaltėliais, kitos šalies agentais ir dar kitokiais epitetais? Ir nesvarbu, kad geidžiamas koalicijos partneris kiekviename žingsnyje teršia Lietuvos ir koalicijos iniciatorių vardą, skundžia ją visokiausioms Europos institucijoms, – pranešimuose žiniasklaidai jis vadinamas “patikimu ir prognozuojamu” partneriu. Ar tai reiškia, kad mes visi nebesuvokiame išorinės realybės? O gal vidinę ir išorinę realybę supainiojo politikai? Tai kas tada ligoniai, ponai?

Beje, nebūtina žvalgytis vien į politikus, jei norime savo psichopatologiją pamatyti. Po Joninių, kurios, beje, su Šventu Jonu Krikštytoju, o ne su Rasomis susijusios, į galvą atėjo dar vienas prisiminimas: prieš porą mėnesių buvo kilęs grupelės keistuolių sujudimas, skambiai apostaze pavadintas. Mat kažkam nebepatiko būti vadinamam kataliku, todėl nuspręsta viešai atsisakyti Romos katalikų tikėjimo. Na, ir tegul atsisako, bet keistai atrodė tas begalinis viešumo siekis. Viename socialinių tinklų kažkuris apostatikas net reikalavo draugų visais įmanomais būdais brautis į internetą, televiziją, žiniasklaidą, kad visi apie tai sužinotų.

Iš savo praktikos žinau, kad kuo daugiau bandoma kitam savo tiesą įbrukti, tuo labiau autorius savimi nepasitiki. O jei savimi nepasitiki, tai, matyt, kažkas vaikystėje santykiuose su tėvais negerai buvo. Krikštijo ir katalikais mus pavertė būtent jie, tad siekiant tėvams atkeršyti galima pasirinkti ir kitą, su jais susijusį objektą. Kadangi turime reikalą su baziniu nepasitikėjimu savimi, verta pasirinkti tą, kuris nesigina, nes besiginantis atsikirsti gali, o tai vėl nepasitikėjimą savimi augina. Bažnyčia nėra karinė institucija ir ginklais nežvangina, tai ir tampa tinkamu objektu garui nuleisti. Psichoanalizėje tokie manevrai perstūmimu vadinami. Ir vėl kažkoks tikrovių supainiojimas.

Tokios tad tokelės… Projekcija, perstūmimas – tik lašas psichologijos jūroje. O tai juk mūsų – sveikųjų – psichopatologija… Keistas tas žmonių pasaulis: gyvename pilni įvairiausių, net kvailų, fantazijų ir įsitikinimų, tačiau visais būdais bandome jais pasidalyti su kitais, savo vidinę realybę versdami išorine tikrove, kuria turi patikėti ir priimti aplinkiniai. Ir tai esame mes visi. Todėl ir klausiu dar kartą: tai kas ligoniai, ponai?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...