2015 Balandžio 19

Paulius Jurkevičius

Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas vyno pavadinimas

veidas.lt

Someljė pradžiamoksliuose sakoma, kad vyną reikia vertinti akimis, nosimi ir gomuriu. Galimas daiktas. Bet sveikas protas irgi nepakenktų. Žvilgtelėjęs į kai kurių gamintojų etiketes, pradedu manyti, kad vyndariai tapo humoristais. Arba bepročiais.

 

Prie midijų savo sultyse tiktų ispaniškas baltasis „Žaliasis šuo“ (Kastilija). O prie argentinietiškos jautienos kepsnio – sicilietiškas „Tūkstantis ir viena naktis“. Arba – Avelino „Juodasis mėnulis“. Nors neblogai, matyt, būtų ir Friulio regiono „Skrisk, svajone“. O gal geriau – Trevizo „Mintys“? Juo derėtų ir pabaigti, nes laiku nesustoję sulauksime Valtelinos Alpių „Pragaro“. Bet yra ir išlaikyto („rezervinio“) „Rojaus“. Kam klius, kam neklius.

Nežinau, ar supratote, apie ką ši gastronominio teksto pastraipa. Jeigu manote, kad autorius prieš rašydamas kažko šiek tiek paragavo, – klystate. Autorius viso labo ėmėsi šiuolaikinių vyno pavadinimų tyrimo. Tai smagus užsiėmimas, nes apsvaigti galima nė neatkimšus butelio. Užtenka akimis peržvelgti vyno pavadinimus.

Todėl, užuot ragavęs vyną, bandau šifruoti vyno pavadinimus. Bandau aiškintis, kodėl jo vardai yra būtent tokie ir ką jie galėtų reikšti. Pradėkime nuo „Žaliojo šuns“ (isp. „El perro verde“). Tai ganėtinai gaivus baltasis iš ~verdejo~ vynuogių. Kaip jau minėta – tinka prie žuvų ir jūrų gėrybių. Arba vakarienės įžangoje – kaip aperityvas. Klausimas, kodėl reikėjo pavadinti vyną šuniškai, galėtų turėti įvairių loginių niuansų. Gal vyndarys turėjo šunį, kurį labai mylėjo. Gali taip būti? Manau, kad taip. O štai klausimas, kodėl tas šuo – žalias, yra keblesnis. Žalių šunų nebūna. Netgi Kastilijoje, manyčiau. Po truputį artėju prie išvados: matyt, šio vyno padauginus akyse pradeda lakstyti žali šunys. Gali taip būti? Nežinau. Tačiau aš, kaip vartotojas, šiam pavadinimui nepritariu.

Mąstome toliau. Kai vienas bičiulis pranešė, kad gimtadienio proga dovanos „Tūkstantį ir vieną naktį“ – nustebau: iš pasakų amžiaus, regis, išėjome abu ir visiems laikams. Bičiulis man įteikė ne knygą, o magnumą (dvigubą butelį) raudonojo „Mille e una notte“ ir patenkintas trynė rankomis, kad smagiai apšovė. Paaiškėjo, kad „Tūkstantis ir viena naktis“ yra jėga: garsaus Sicilijos ūkio „Donnafugata“ kūrinys iš ~nero d‘avola~ vynuogių, brandintas medyje, kvepia vyšnių uogiene, egzotiškais prieskoniais. Tik kažin ar kitą dieną būtume tryškę pasakiška sveikata, jeigu būtume tą magnumą išragavę dviese. Atidėjau į šoną.

Tiesa, vėliau teko bendrauti su „Donnafugata“ savininke Jose‘ Rallo. Ji man paaiškino, kad etiketėje pavaizduotas arabiško stiliaus rūmas Sicilijoje iš tiesų egzistuoja, jame gyveno kunigaikštis Tomasi di Lampedusa. Pavadinimui pritariu.

Dėl „Juodojo mėnulio“ – abejoju. Taip pasivadino ir savo butelius krikštija Kampanijos regiono ūkis. Paantraštėje – romantiška Oscaro Wilde’o citata: „Svajotoju gali pasivadinti tas, kuris save atranda mėnesienoje.“ Gražu. Bet astrologijoje juodasis mėnulis svajonių išsipildymo nežada. Atvirkščiai. Todėl „Luna Nera“ iš ~aglianico~ vynuogių – sodrus, piktų taninų pritvinkęs vynas. Kažin ar patiks svajotojams. Pritariu su išlygomis.

O dabar – „Skrisk, svajone!“ Daug ąžuole brandinto raudonojo nereikės – svajonės gan greitai atsiplėš nuo žemės, 14 laipsnių vynas „kabina“. Na, gal ne taip smarkiai, galingai kaip Giuseppe Verdi arija „Va pensiero“ iš „Nabuko“, bet šiokio tokio entuziazmo gali sukelti. Ir įvairių spėjimų. Ar vyndarys baigė konservatoriją, paskui ėmėsi vyno? O gal Verdis yra jo mėgstamas kompozitorius, ir šis vynas skirtas vergų choro fanams? Visi šie dalykai lieka paraštėje. Net nežinau, ar pavadinimui pritariu. Ypač dėl politinių priežasčių: rytinė Italija, regionai tarp Austrijos ir Slovėnijos vis žada atsiskirti nuo Italijos ir įkurti savo valstybę – Padaniją. Tokie šiauriečių siekiai –man įdomūs ir patrauklūs. Tiesa, vergų choras Italijoje, kaip mūsiškė Maironio „Tėvyne brangi“, – himnas šalies vienybei. Vyndarys, kiek suprantu, nenori nepriklausomos Padanijos. O gaila…

Toliau – „Mintys“ iš netolimo Trevizo. Tai desertinis vynas iš džiovintų vynuogių. Tinka sunkios vakarienės pabaigai. „I pensieri“ neabejotinai sukels įvairių minčių. Priklauso nuo vakarienės ir nuo kompanijos. Bet pavadinimui nepritariu. Banalus. Jeigu vynas nesukelia jokių minčių, geriau gerti gazuotą mineralinį.

Pabaigai – „Rojus“ arba „Pragaras“. Čia taip išeina, kad nė šventojo Petro ir paskutinio teismo nebereikia – nusprendžia pats vartotojas. Įdomu. Abu raudonieji – iš puikių ~nebbiolo~ vynuogių. Abu spaudžiami Valtelinos slėnyje, Alpių papėdėje.  Dėl „Rojaus“, tiesą sakant, abejoju. Ūkio „Nera“ savininkas, matyt, yra nepataisomas optimistas. Jo „rezervinis“ keletą metų ąžuole brandintas raudonasis vertas aplodismentų, bet vyno pavadinimas – retoriškas ir pretenzingas. O jeigu tas „Rojus“ kamščio ydą pasigaus? Bus rojus su yda? Kažin ar toks liturginis konceptas galėtų egzistuoti. Nelabai pritariu.

„Pragaras“ spaudžiamas Alpių šlaituose, pakeliui į slidinėjimo kurortus. „Juodoms“ trasoms nusiteikęs slidininkas išvakarėse vargu ar ragaus vyno, ant kurio didelėmis raidėmis parašyta: „Inferno“. Nelabai logiška. Bet pavadinimui pritarkime, nes logikos jame vis dėlto yra: vasarą Alpių šlaitų terasose, kur žaliuoja „Inferno“ vynuogynai, būna labai karšta. Kone pragaras. Žodžiu, vyno pragaras ir vyno rojus – vienas šalia kito, netoliese.

Šiek tiek keistų, labai keistų ir visai nesuvokiamų vyno pavadinimų vis daugėja. Matyt, taip diktuoja vyndarių fantazija. Gal netgi ne fantazija, o rinkos fokusai.  Kažin ar vyno ragautojai ir studiozai pastebi šią tendenciją. Knygyne renkamės knygą pagal autorių ir pavadinimą. Vyną kažkodėl renkamės neįsigilinę į pavadinimą. Įpratę prie klasikinių, nuobodžių ~chateau~ (pranc. – pilis), ~tenuta~ (it. ūkis, dvaras), prie sunkiai ištariamų vokiečių vyndarių pavardžių, armijos italų markizų ir baronų, nė nepastebėjome, kaip pasikeitė vyno pasaulis. Kinai tapo geriausiais „Chateau Lafite“ klientais, nes pavadinime nėra raidės „r“. Ir tegu. Mums, matyt, ne pakeliui.

Ispanai metėsi į gyvulių pasaulį ir neblogai parduoda. Jau minėjau „Žaliąjį šunį“. O kur dar „Katino kiaušai“? „Cojon de Gato“ – puikus Aragonos raudonasis su juoda etikete, kurioje pavaizduoti du balti bumbuliukai. Ką mąsto vyrai, degustuodami šį vyną – reikėtų klausti ūkininko. Moterims, matyt, nebus labai smagu su someljė (vyru) diskutuoti apie „Karvės tešmens“ aromato savybes. Šis grynuolis „Teta de Vaca“ iš ~tempranillo~ vynuogių kainuoja keletą eurų ir yra prieinamas eiliniam vartotojui.

Tikrų vyno profesionalų džiaugsmas, matyt, yra itališkas vynas iš Abrucų regiono „Chronicon“. Tai ~Montepulciano d‘Abruzzo vynuogės~, o etiketėje vaizduojamas rankas pamaldžiai sudėjęs diedulis. Įsivaizduoju, kaip ateinu mūsiškį prekybos centro vyno skyrių ir išsirenku porą butelių chronikono. Prie kasos visi į mane keistai žiūri, o aš apsimetu, kad nieko nesuprantu, ir tiek.

Amerikiečiai gerą vyną tapatina su moterų vilionėmis, ir jiems to neuždrausi. Todėl tik vyriškoje kompanijoje ragautinas raudonasis „Gili iškirptė“. Ant šio „Cleavage Creek“ (~cabernet sauvignon~) butelio vaizduojama tai, kas dėstoma pavadinime, – daili blondinė ir jos iškilus biustas (atrodo, kad natūralus, kaip ir vynas). Čia – pradžiai, o toliau, vyrams įsismaginus pasakoti savo nuotykius, tiktų „Beprotė namų šeimininkė“ („Mad housewife“). Ir taip toliau.

Beje, italai erotiškų vyno pavadinimų lenktynėse neatsilieka. Vienas labai neblogas „supertoskanietis“ iš ~merlot~ vynuogių vadinasi… Na, atvirai kalbant, nerizikuoju tiksliai išversti, nes redaktorius gali nepraleisti. Vadinasi jis „Topa Nera“. Čia – toskaniečių dialektas: „topa“ yra intymi moters vieta, o „nera“ – juoda. Vyndarys sako, kad visais laikais taip buvo: toskaniečiai garsėja ne tik puikiu vynu, bet ir savo palaidu liežuviu.

Išvada? Kai vyno someljė atneš pasirinktą ar rekomenduotą butelį, būtinai klauskite, ką konkrečiai reiškia pavadinimas. Nes ragauti baltąjį „De Puta Madre“ arba raudonąjį „Fat Bastard“ ir nežinoti, ką ragauji, būtų neatleistina vyno kultūros spraga.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Paulius Jurkevičius:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Monikutės vasara Monikutės vasara rašo:

    Vėl keliaklūpstis prieš vakarus, …. Lyg namie neturėtume intriguojančių pavadinimų gėrimų. Autoriui reikėtų išragauti vietinius, tik tada ras supratimą užsieniniuose


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...