2015 Vasario 23

„Expo 2015“: namai yra – maisto užveš „Maxima“?

veidas.lt

Maistologija. Mano blogi spėjimai, atrodo, vis dėlto pasitvirtino. Apie Lietuvos dalyvavimą „Expo 2015“ parodoje kažkaip įtartinai mažai naujienų.

Milane kabinsime makaronus. Makaronų meistrams italams ir visam pasauliui. Iki pasaulinės parodos „Expo 2015“ liko gerokai mažiau nei šimtas dienų, o mūsiškė Žemės ūkio ministerija savo tinklalapyje įjungė skaitiklį, „mušantį“ dienas, likusias iki „Agrobalt“ parodos, kuri įvyks kitais metais.

Galvojau, parašysiu tekstą apie tai, kad tampame, o gal jau ir tapome gurmė valstybe (gurmė yra tas, kuriam rūpi maisto malonumas). Specializuoti kavos barai, kone kas savaitę atidaromi nauji restoranai, virėjų – asmenybių mada, pasakiški gurmė krautuvių asortimentai, vis platėjančios vyno išmanytojų gretos. Dar pridėkime skaitomiausių knygų dešimtukus: receptų kūrėjai jau seniai iš barščių išmetė eilėraščių kūrėjus.

Esame pačiame virtuvinio sąjūdžio įkarštyje. Belieka sveikai pasigirti. Visus šiuos ir kitus gastronominius procesus parodyti pasauliui. Atsiverti: kas esame, ką valgome ir kuo užgeriame. Kaip tai padaryti? Per trumpą laiką pasipasakoti apie saldainius, sūrius, alų, dešras, medų ir talentingus šefus nėra paprasta užduotis. Gal net ir nelabai įmanoma. Jeigu ne „Expo 2015“. Jeigu ne dieviškoji galimybė užlipti ant Milano gastronomijos podiumo!

Gegužės pirmąją prasidedančios pasaulinės parodos tema – maistas. Štai ji – ideali proga pademonstruoti nacionalinį gastronominį progresą dvidešimčiai milijonų Milane laukiamų parodos lankytojų! Perkelti visam pusmečiui į Italiją lietuvišką gero skonio šurmulį, tą simpatišką kulinarinį entuziazmą, kuris pagaliau apniko pilkų cepelinų valgytojų šalį.

Entuziazmo kurį laiką būta ir dėl „Expo 2015“. Tiesa, tas entuziazmas buvo ne gastronominio, o statybinio pobūdžio. Patyręs „Expo“ parodų organizavimo vilkas Lietuvos paviljono komisaras Romas Jankauskas sugebėjo įžiebti netgi tam tikrą intrigą: paskelbė atvirą paviljono konkursą, kuriame dalyvavo geriausi šalies architektai. Spaudoje vyko įdomios diskusijos apie Lietuvos namus Milane, jų vidų, išorę, estetiką. Buvo paskelbtas konkurso laimėtojas. Ir viskas. Su pasauline paroda susijęs entuziazmas išblėso. Dabar jis lygus absoliučiam nuliui.

Aš nė kiek neabejoju, kad Lietuvos paviljonas Milane architektūriniu požiūriu nebus prastesnis nei kaimynų. Kad bus laiku pastatytas, įrengtas ir šalies Prezidentei nebus gėda jo atidaryti. Bet aš esu gastronomijos žmogus. Man šiuo atveju visiškai nerūpi Lietuvos skonio forma – paviljonas. Man rūpi skonio turinys – paviljono ekspozicija.  Kas Milane svarbiau – forma ar turinys? Parodos tema ar temos architektūrinis lukštas? Čia tokie patys klausimai, kaip ir dilema, ar teatrui svarbiau graži rūbinė, ar solistų pajėgumas. Geri solistai gali dainuoti ir be gražios rūbinės, ir bus išgirsti.  Įdomų gastronominį turinį parodoje galima būtų išdėlioti be sienų, be architektoninių efektų – tiesiog ant žolės! Kaip Edouardo Manet paveiksle. Ir, manau, atsirastų susidomėjusiųjų!

Milane ant žolės neliksime. Esame kūrybingų architektų, dizainerių ir išmoningų statybininkų tauta. Esame formos ir pakavimo meistrai. Žavingos lėkštės, dailios dėžutės, elegantiška pakuotė, įspūdinga tara – tai dalykai, kuriuos esame įvaldę tobulai. Kai Vilniuje man įpila espreso kavos į manieringą stiklinaitę – sutrinku. Čia tai bent! Kai kas nors atveža į Romą lauktuvių – lietuviškų saldainių žaismingoje dėžutėje, Roma stebisi: oho! Kai dovanoju mūsų alaus elegantiškame stiklo butelyje su reljefiškai įspaustais gamintojo simboliais, prie alaus ~haute couture~ nepratę italai netiki, kad stikle – ne brendis ir ne likeris.

Lietuvos paviljono likimas Milane – tai dar viena lietuviška formos pergalė prieš turinį. Išvaizdos – prieš skonį. Architektūros – prieš gastronomiją. Statybininkų – prieš ūkininkus. Kartojasi daugsyk girdėta istorija apie tai, kaip pinigų nestokojantis verslininkas atidaro savo restoraną. Ką dės į lėkštes savo klientams, jis tiksliai nežino, bet lėkščių dizaino viziją turi, ir netgi labai aiškią. Po kažkiek laiko restoranas, taip ir neradęs savo turinio, numiršta, o jo kūrėjas reiškia apgailestavimą, kad maitinimo verslas – nuostolingas, nes niekam nereikia gerų restoranų.

Likus mažiau nei šimtui dienų iki pasaulinės parodos apie maistą atidarymo, gurmanizuotoje visuomenėje – absoliutus štilis. Nevyksta viešos diskusijos dėl Lietuvos paviljono „Expo 2015“ turinio. Nesiginčijame, nesijaudiname, menkai svarstome, ką pasauliui – dvidešimčiai milijonų – duosime paragauti Milane.  Problema išspręsta lietuviškai – statomas didelis, gražus namas. O jeigu bus didelis namas, bus ir valgyti. Kažko bus…

Jausmas toks, kad Milano „Expo“, kuri Lietuvai kainuos keturis milijonus eurų, įdomi nebent kelionių agentūroms ir dar porai ministerijų. Jeigu kalba būtų apie Europos krepšinio čempionatą – trykštų patriotizmas. Jeigu tai būtų olimpinės žaidynės – regėtume dar didesnį patriotizmo protrūkį. O „Expo 2015“ kažkodėl patriotizmo negeneruoja, ir tiek. Milano pasaulinę parodą daug kas įsivaizduoja kaip didelį tarptautinį maisto „kermošių“. Ką nuveši – tą suvalgys. O ko nesuvalgys – tą parsiveši atgal!

Bet kalbos jeigu ir vyksta, tai daugiausia pakavimo temomis. Atrodytų, namas jau yra, galvokime, ką ant stalo padėsime. Bet mūsų maistininkai toliau užsispyrę svarsto, ne ką, o kaip. Jų nuomone, pamatęs Lietuvos paviljoną, lankytojas – gurmė stebėsis unikalia paviljono architektūra. Paskui lankytojas – gurmė įeis į vidų ir žavėsis paviljono interjeru. Tada nukreips žvilgsnį į ekspoziciją. Manote, lankytojas – gurmė pagaliau pradės kažką ragauti? Klystate. Jam teks įvertinti lietuviškų stendų kokybę. „Svarbiausia tokio dydžio parodose – įrengti patrauklius stendus“, – kalba apie „Expo 2015“ vienos didelės maisto bendrovės vadovas. Jam kelia juoką skonio dalykai. Jam rūpi rodyti pramonę: „Gal ir neblogas dalykas ekspozicijose yra medus ir kaimiška dešra. Bet žmonės, tai matydami, susidaro nuomonę, kad tai – dar neišsivysčiusi valstybė. Užtat svarbu parodyti, ant kokio tvirtumo pamato stovi mūsų maisto pramonė.“

Jeigu šis maisto pramonės bosas užsuktų, tarkime, į vieną įdomiausių maisto parodų – „Slow Food“ pasaulinį maisto saloną Turine, jis pamatytų itin mužikiškus stendus ir neįtikėtiną gastronomijos kokybę. Kas šiais laikais yra gastronominė kokybė?  Atsakymas paprastas ir tuo pat metu labai nepatogus didiesiems maisto pramonininkams: įvairovė ir savitumas. Milane mums nereikėtų pasakoti, kad nesame alkani ir turime ką valgyti. Nereikėtų girtis fabrikų architektūra, gamybos plėtra, apyvarta ir eksportu. Nebūtina užsiminti apie lietuvišką ementalį, dzūkišką „prosecco“ vyną, aukštaitišką mocarelą. Užjuoks.

Bandau įsivaizduoti, kas atstovaus Lietuvai pasaulinėje parodoje: a) maži sūrininkai ar b) „Rokiškio sūris“? A) mažos alaus daryklos ar b) Klaipėdos „Švyturys“? A) nišiniai gastronominiai produktai ar b) masinė gamyba? Jeigu visi atsakymai – b, tada į Milaną vežkime „Maximą“. Apie viską pagalvos ir nereikės raudonuoti.

Lietuvai reikėtų lygiuotis į maisto lyderius. Lyderė šioje srityje yra Italija. Ne ta Italija, kuri juokino pasaulį, niekaip nesugebėdama apsaugoti „Expo“ statybų aikštelės nuo Kalabrijos ir Sicilijos mafijos čiuptuvų. Ne ta Italija, kuri tragiškai vėluoja su parodos objektų statybomis. Mums turėtų rūpėti gastronominė, puikių produktų ir unikalaus skonio Italija. Ji yra lyderė, todėl ir pasiūlė pasauliui maisto temą. Šioje šalyje nominali papildoma vertė, gaunama iš vieno hektaro bet kokių kultūrų, yra 300 proc. didesnė, palyginti su Didžiąja Britanija, 200 proc. – palyginti su Ispanija ir Vokietija, 70 proc. – su Prancūzija. Italija pasaulyje pirmauja ekologiško ūkininkavimo srityje, nes 43 852 įmonės pagamina 17 proc. visos Europos ekologiško maisto produkcijos.

Bet svarbiausias Italijos turtas yra gastronominis savitumas: ši šalis turi 268 produktus, įvertintus saugomos geografinės ir kilmės vietos nuorodomis. Antroje vietoje – Prancūzija su 207, trečioje – Ispanija su 162 nuorodomis.

Mes esame stipriausi tarp Baltijos šalių su šešiomis nuorodomis: tai Stakliškių midus, baltas varškės sūris, Seinų-Lazdijų medus, Daujėnų duona, žemaitiškas kastinys, skilandis. Šie produktai turėtų būti mūsų gastronominės delegacijos vėliava, mūsų „sunkioji artilerija“, mūsų gastronominio patriotizmo smogiamoji jėga. Ar bus? Pažiūrėsime. Esame elegantiški fasuotojai, aukščiausio lygio pakuotojai, unikalios taros kūrėjai. Bet kažkodėl pamirštame ant balto varškės sūrio etiketės įkalti saugomos geografinės nuorodos registro ženklą.

Tuos, kurie svajoja apie patrauklius „Expo 2015“ stendus, galiu patikinti: stendai nėra pasaulinės parodos tema. Statistinis Milano parodos lankytojas bus gastronomiškai išsilavinęs, smalsus naujų aromatų ir skonio medžiotojas, o ne stendų vertintojas.  Technologiškai pažangius stendus pasilikite „Agrobalt“ ir kitoms (maisto) pakavimo parodoms. Į Milaną vežkite unikalų medų ir rankomis minkomą duoną. Bet ar prasimuš ant gastronominio podiumo patys mažiausi ir įdomiausi? Šiuo metu tai – esminis nacionalinės maisto politikos klausimas.

Kol kas vangus pasirengimas „Expo 2015“ parodai rodo, kad nacionalinė maisto politika yra labai vangi. Ar ji apskritai egzistuoja? Pamatysime Milane.

Paulius Jurkevičius, Roma

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...