2015 Gegužės 03

Paulius Jurkevičius

Europą suskaldė ąsotėlis

veidas.lt

Maistologija. Tik trys Europos Sąjungos sostinės – Roma, Madridas ir Lisabona pagaliau suprato, kad kiekis yra atvirkščiai proporcingas kokybei. Berlynas ir Londonas aršiai gynė kiekį. Ir sėkmingai apsigynė nuo kokybės. Kitoms kontinento sostinėms šis klausimas apskritai nepasirodė vertas dėmesio. Įskaitant ir mūsiškę.

 

Spalvingų anekdotų apie Briuselio eurokratų fantazijas netrūksta. Eurokratai noriai reguliuoja viską, netgi agurkų kreivumą ir morkų gumbus. Ką jau kalbėti apie teisinį maksimalaus vandens kiekio tualeto bakelyje reglamentavimą. Rezultatas? Kai skamba galingas absurdo choras, atskirų solistų balsai pradingsta. Todėl „choristai“ salotas gardina šlamštu, o „solistai“ – kokybišku alyvuogių aliejumi.

Europietiškoje skonio kasdienybėje visas šis reikalas atrodo taip. Pirmoji situacija – Londonas (Berlynas, Vilnius, Talinas ir t.t.). Pietų metas. ~Bistrot~. Renkasi žmonės. Užsisakinėja patiekalus. Kuo sveikesnius, žinoma. Ekologiškas salotas, viso grūdo duoną, mineralinį vandenį. Jokio kečupo ~of course~, ant stalo – tyrų tyriausias alyvuogių aliejus. Jis „žaliuoja“ iš toli, nes paslaugus savininkas patiekia dailų skaidraus stiklo ąsotėlį. Pastato ir palieka. Pietautojai gausiai laisto aliejų.

Antroji situacija – Roma (arba Lisabona, arba Madridas). Pietų metas. ~La Trattoria~. Renkasi žmonės. Užsisakinėja patiekalus, mineralinį vandenį. Salotas, keptas daržoves. Bet ąsotėlio nematyti. Ateina užeigos savininkas, atsineša butelį alyvuogių aliejaus, paklausia, kas pageidauja, sulaisto pageidaujantiesiems salotas ir išsineša. Tiesa, paprašytas butelį aliejaus palikti – palieka, bet nelabai noriai.

Komentuoju, regis, esmingai nesiskiriančius sveikus pietus Londone ir Romoje. Yra tik vienas skirtumas – labai nedidelis. Tas pats, dėl kurio susipjovė Europos Sąjunga: Londonas su Roma, Berlynas su Madridu, Amsterdamas su Lisabona. Ąsotėlis. Londone (Berlyne, Amsterdame, Vilniuje ir t.t.) jis yra. Romoje, Madride ir Lisabonoje jo nėra.

Kas yra Londono (Berlyno, Amsterdamo, Vilniaus) ąsotėlyje? Paklauskime kavinės savininko. Jis atsakys: „Alyvuogių aliejus.“  Paklauskime – koks? „Tyras“; „Ypač tyras“; „Iš Italijos ūkio.“ Iš kokio ūkio? „Iš Toskanos ūkio.“ Ką apie jį galite pasakyti? „Išspaustas šaltuoju būdu.“ Daugiau klausimų nėra. Ne todėl, kad jų nebūtų. Nėra atsakymų. Kavinės savininkas nepajėgus kažko daugiau pasakyti apie ąsotėlio turinį. Jis tik dar kartą paragina negailėti tyro, šaltai spausto, iš gero Toskanos ūkio.

Kas iš tiesų žaliuoja dailiame skaidraus stiklo ąsotėlyje, greičiausiai jis ir pats nežino. O jeigu ir žino – nesako. Galime spėti, kad tas produktas kainuoja nelabai brangiai, nes niekas jo netaupo. Pila iš širdies, lėkštėje lieka žalsva balutė, kurią bent kartą pabuvusieji Apeninuose kone profesionaliai išlaižo pasitelkę duonos riekę. ~Viva l‘Italia!~ Tegyvuoja Italija…

Tad štai: Italija pasiūlė Europai nevaidinti itališkų komedijų ir baigti su ąsotėliais restoranuose. Nes Italijos tuose ąsotėliuose – nė lašo. Geros Ispanijos – taip pat nė lašo. Kas ką nori, tas tą ir pila. Pila Turkiją, Šiaurės Afriką, prastą Graikiją. Bet juk aliejukas ąsotėlyje – dailiai žalias, kone smaragdinis. Patinka. Tas ekologiškas ryškumas – labai mielas, bet tiek pat apgaulingas. Padailintas sintetiniu chlorofilu. Kvapas? Dėl kvapo ir dėl skonio nesiginčijama – protingai kone visoje Europoje sakoma. Taip sakome mes, britai, vokiečiai, olandai. Ir užpilame ketvirtį litro žaliojo ant keturių lapų salotų. O ką? Juk nemokamas.

Italų ir ispanų pasiūlymas atsisakyti aliejaus ąsotėlių „Michelin“ lygio ir dienos pietų restoranuose šiauriečiams sukėlė isteriško juoko priepuolį. Buvo prisimintos eurokratų istorijos apie agurkų kreivumą. Alyvuogių aliejaus klausimą Londonas ir Berlynas palygino su bandymu reglamentuoti vandens tūrį tualeto bakelyje. Esą šito daryti negalima, prieštarauja demokratijai, nes alaus šalių gyventojai tualete nuleisto vandens litrų neskaičiuoja. Prasto ir labai prasto alyvuogių aliejaus ąsotėlių – taip pat neskaičiuoja.

Vis dėlto į ąsotėlius aliejų pila nesusipratėliai. Esama ir aukštesniojo vartotojų lygio, kuriam ąsotėlis yra nemaloni užuomina į kaimą. Aukštesnis lygis nori butelių. Nori etikečių. Nori piešinėlių ant etikečių ir charizmatiškų ūkių, markizų, baronų pavadinimų. Tokių aukštesniojo lygio vartotojų poreikius kai kurių restoranų savininkai patenkindavo labai paprastai: ištraukdavo plastikinį gero aliejaus butelio kamštį – dozatorių ir pripildydavo jį tuo pačiu žaliuoju, kuris būdavo skirtas ąsotėliams. Aukštesnysis lygis paima į rankas butelį, pagano akis į etiketę, perskaito markizo pavardę, lengviau atsidūsta, ir pirmyn, tai yra žemyn, į lėkštę: ketvirtis litro ant keturių salotų lapų. Patenkinti visi – restorano savininkas ir aukštesniojo lygio klientai. Labiau, žinoma, patenkintas restorano savininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Paulius Jurkevičius:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...