2012 Kovo 25

Tanzanija – pažįstama, bet nepažįstama

veidas.lt


Nors dauguma žmonių ne ką težino apie tokią šalį kaip Tanzaniją, tačiau beveik visi ar iš mokyklos laikų, knygų ar televizijos yra girdėję apie tokias pasaulines garsenybes kaip Kilimandžarą, Serengetį, Ngorongorą, Zanzibarą, Tanganiką.

Visi šie geografiniai ir turistiniai objektai susiję būtent su šia šalimi. O kur dar masajai, didžiosios gyvūnų migracijos, žmonijos lopšys? Visa tai irgi yra Tanzanija.

„Sveiki sugrįžę į namus“, – tokiais žodžiai mus netikėtai, bet labai išdidžiai pasveikino Olduvajaus tarpeklyje „Žmonijos lopšio muziejuje“ gidu dirbantis Jemmy. Kaip ir dera šeimininkui, jis paklausė, iš kur esame. Atsakius, kad iš Lietuvos, Jemmy tuojau pat išvardijo visas Baltijos šalis ir jų sostines bei pridūrė, kad mes, lietuviai, čia itin reti svečiai.
Laikantis evoliucijos teorijos, žmogus kilęs iš Afrikos. Būtent čia, Tanzanijos šiaurėje, XX a. buvo rasta daugybė pirmykščių žmonių palaikų. Pasaulinę šlovę pelniusi archeologų Lykių šeima šiame 90 metrų gylio upės išgraužtame žemės plyšyje surado sensaciją pasaulyje sukėlusio 1,75 mln. metų amžiaus hominido, pavadinto Australopithecus Boisei, kaukolę, o kiek vėliau į mus jau palyginti panašaus Homo habilis palaikus. Tačiau dar senesnių įrodymų, grindžiančių tai, kad pirmykščiai žmonės galėjo vaikščioti stačiomis, teikia netoli nuo šio tarpeklio Laetelio apylinkėse aptikti net 3,6 mln. metų senumo pėdsakai, įspausti stačiomis vaikščiojusių būtybių.
Bekraštėse savanos platybėse pasimetusios archeologinės vietovės puikiai pritaikytos lankymui, tad svečiuojantis Tanzanijoje užsukti į „savo namus“ visada verta…

Safarių rojus – Serengetis
Kepinant beveik pačiame zenite kybančiai saulei ir svilinant kokiems 35°C, Kenijos pasienietis už „papildomus arbatpinigius“ sutiko mus palydėti iki legendinės Maros upės. Jau po pirmų žingsnių supratome, kam tas per petį permestas šautuvas. Sliūkinant per savanos brūzgynus ir regint tūkstančius kanopų įspaustų pėdsakų, jaučiau, kad visai neseniai, gal vakar, čia vyko įstabus gamtos spektaklis – kanopinių gyvūnų persikėlimas per Marą iš Kenijos į Tanzaniją. Išsibarstę keliautojai nuščiuvo, pamatę taip arti nuo mūsų Maroje plaukiojančius garsiuosius Niko krokodilus, gretimai plūduriuojančius tarsi balionai išsipūtusius hipopotamus, įlankėlėse nugulusią ar upės išplautą antilopių dvėseną. Čia tyko daug liūtų, kurie mėgsta pulti aukas iš pasalų. Pėsčiomis be šautuvo laukinėje savanoje – nė žingsnio. Ir štai mes „nelegaliai“ kertame Kenijos-Tanzanijos sieną. Kitoje Maros pusėje prieš mūsų akis atsivėrė iki horizonto nusidriekiančios žaliosios pievos, kuriomis į lengvą įkalnę darnia virtine išsirikiavę migravo koks tuzinas didelių ir mažų dramblių. Pasienietis atsiduso ir ištarė „Ten – Serengetis“.
Skylančios Afrikos ugnikalnių masyvo pašonėje besidriekiančią savaną masajai nuo seno taikliai vadina „serengeti“, kas reiškia „bekraštes platybes“. Nors Afrikoje ir visame pasaulyje daug nacionalinių parkų, gamtos draustinių ir rezervatų, nei Afrikoje, nei kur kitur mūsų planetoje nėra kitos tokios vietos, kurioje būtų tokia milžiniška kanopinių ir plėšriųjų gyvūnų koncentracija. Šiame gamtos prieglobstyje gyvūnai nepaiso nei valstybių sienų, nei tvorų ir paklūsta tik gamtos šauksmui. Vanduo ir maistas yra pagrindinės priežastys, verčiančios suktis gyvybės ratui Serengetyje (Tanzanija) ir Masajų Maroje (Kenija).
Kasmet per didžiąsias ir mažąsias liūtis maždaug du milijonai baltabarzdžių antilopių gnu, zebrų ir gazelių, o įkandin jų tūkstančiai liūtų ir kitų plėšrūnų, dalyvauja didžiojoje gyvūnų migracijoje. Prieš laikrodžio rodyklę migruojančių gyvūnų kelyje nėra pradžios ir pabaigos. Pamatyti šį spektaklį, tiksliau, jo fragmentą, vadinasi, turėti galimybę prisiliesti prie kažko amžino.
Garsiausio Tanzanijoje ir, beje, visoje Afrikoje, Serengečio nacionalinio parko (UNESCO paveldas) platybių grožį ir savitumą reikia pajausti. Čia nepadės jokie aprašymai, knygos, pasakojimai. Savo akimis reikia pamatyti tūkstančius gyvūnų, savo ausimis, ne per youtube, išgirsti jų kanopų keliamą dundesį, stebėti iš pasalų sliūkinančius liūtus, erdvę skrodžiančius gepardus, grožėtis tingiai medžiuose snaudžiančius leopardus, tiesiai į akis pažvelgti buivolams, išgyventi nuolatinės kovos tarp žvėrių, lydimos garsų, susistumdymų ir kraujo, dramas.
Daugeliui vyresnės kartos žmonių Serengetis žinomas iš garsaus vokiečių tėvo ir sūnaus Grzimek‘ų kurto filmo ir knygos tuo pačiu pavadinimu „Serengetis neturi mirti“. Būtent šių prieš pusšimtį metų laukinės gamtos grožį įžvelgusių žmonių pastangomis pavyko įrodyti vietiniams gyventojams, kokią vertybę jie turi ir kodėl ją būtina saugoti ateitiems kartoms.
Tanzanijoje yra 14 nacionalinių parkų, daugybę kitokį statusą turinčių saugomų gamtos teritorijų. Neįtikėtina, tačiau beveik 30 proc. šalies ploto yra saugoma ir tai bene didžiausias rodiklis pasaulyje. Be Serengečio, Tanzanijoje ypač garsūs Tarangire, Ruaha, Mahale, Katavi nacionaliniai parkai. Šalies vyriausybė deda daug pastangų, kaip pritraukti daugiau turistų į savo šalį. Tuo tikslu vykdoma aiškinamoji kampanija vietos gyventojams, kurios esmė tokia: „turistai – mūsų šalies pajamos, mūsų gerovė, jūsų vaikų ateitis, turistus privalu gerbti ir saugoti“. Reikia džiaugtis, kad šiuos šūkius žmonės išgirdo, tad keliauti po Tanzaniją gana saugu.

Sniegas ant Kilimandžaro
Pirmą sykį šie žodžiai buvo ištarti dar XIX a. viduryje, kai būsimieji kolonizatoriai vokiečiai su misionierių misijomis žvalgėsi po šiuos kraštus. Dideliu atstumu iš toli matomas Kilimandžaras yra aukščiausias atskirai stovintis kalno masyvas pasaulyje. Kaip ir dera tiems laikams, išplatinusieji žinią apie sniegą prie pusiaujo, buvo išjuokti ir pavadinti bepročiais, o jau po dešimties metų šį beveik 6 km aukščio siekiantį kalną iš visų pusių užgriuvo vokiečių ir anglų ekspedicijos.
Po pirmojo europiečio žinios apie Kilimandžarą, teko keturiasdešimt metų laukti žinios apie tai, kad po daugybės bandymų šį kalną pavyko įveikti. Ir turbūt neatsitiktinai, nes gretimais gyvenanti chagga tauta kalną nuo seno vadina „Kilema Kyaro“, kas reiškia „Tas, kurio neįmanoma įveikti“. Pirmasis į ją įkopė vokiečių geografas Hansas Meyer.
Mūsų laikais tūkstančiai žmonių tarsi skruzdėlės įvairiais maršrutais, visais metų laikais ropščiasi į Kilimandžarą. Kas – save įveikti, kas – pliusiuką užsidėti. Veik šešių kilometrų aukštis – nėra taip ir mažai. Be kintančios gamtos grožybių, kerinčių reginių, tenka išlieti daug prakaito, pajusti išretėjusį orą, kopti, eiti, kopti, kol pagaliau pasiekiamas aukščiausias taškas – Kibo (5985 m). Nereikia alpinizmo įrangos ar kažkokio ypatingo pasiruošimo, tačiau būtina turėti daug valios ir ryžto.
Net ir nekopiant į svaiginantį aukštį, Kilimandžaras turi ką pasiūlyti. Aplink šį snaudžiantį ugnikalnį (paskutinį syk veržėsi prieš 200 metų) pūpso kiti kalnai, driekiasi savanos, įkurti nacionaliniai parkai.
Keliaujant po Tanzaniją, nepamatyti Kilimandžaro arba nemėginti to padaryti, negalima, tačiau reikia susitaikyti, kad jis stūkso toje Tanzanijos vietoje, tiksliau, abiejų šalių paribyje, kur dėl gamtos sąlygų gyvena labai daug žmonių. Čia ypač derlingi vulkaniniai dirvožemiai, puikus net mums europiečiams klimatas.
Pasaulinę šlovę kalnui suteikė Ernestas Hemingvėjus, parašęs knygą „Kilimandžaro sniegynai“. Galima teigti, kad ši knyga padarė didžiausią visų laikų reklamą ne tik kalnui, bet ir Afrikai.

Akis į akį su masajų kariu
Dulkėtu keliu dardėdami per išdegintą, lietaus seniai mačiusią, bet labai afrikietišką savaną, artėjome prie tikro, nesuvaidinto masajų kaimo. Mąsčiau, kaip mes susišnekėsime. Sustojus, tuoj prisistatė kaimo viršininkas Moosa, kaip jis pats teigė.
Šios tautos gyvenimo būdas taip persipynęs su supančia gamtine aplinka, naminiais gyvuliais ir toks žemiškas, kad žvelgiat į šiuos žmones ar juo labiau bendraujant su jais, galima net suabejoti daugeliu vakarietiškų vertybių. Masajai gyvena iš karvių mėšlo ir molio drėbtose apvaliose arba stačiakampėse trobelėse. Jų gyvuliai – masalas plėšrūnams, dėl to kiekvieną kaimą supa dygliuotų šakų pinučiai. Ausį rėžia faktas, kad masajų pagrindinis maistas – pienas ir kraujas, o mėsa valgoma tik tada, kai krenta gyvūnai.
Spektaklis prasidėjo nuo legendinio karių šokio, kai kiekvienas masajų vyras stengiasi stačiomis iššokti kuo aukščiau. Šias varžytuves linksmino masajų moterų ir merginų koncertas. Apžiūrėjus varganas šių išdidžios tautos žmonių gyvenimo sąlygas, supratau, kokie mes skirtingi. Lioviausi į visą tai žiūrėti per fotoaparato langelį ir ėmiau klausinėti bei domėtis jų gyvenimu.
Masajai yra viena iš maždaug 130 Tanzanijos teritorijoje gyvenančių etninių grupių. Greta didžiųjų tautų – sukumos ir nijamvezi – masajai tesudaro vos 3 proc. šalies gyventojų.
Vis daugiau jaunų masajų atsisako hierarchinės kario prievolės, o tai iš esmės griauna visą masajų kultūrą. Įvedus privalomą pradinį ugdymą ir išmokus skaityti, vis daugiau jaunuolių palieka savo mėšlinas trobeles ir vyksta mokytis į miestus. Džiugina tai, kad mokslo įgavę, o kai kurie net prasigyvenę masajai, atvyksta į savo kaimus pas gentainius, pasistato greta trobelių savo automobilius ir savaitę kitą, vilkėdami ryškias margas tunikas, trumpam vėl įsilieja į pirmapradę būtį. Paklūsta hierarchijai, statusui, geria kraują ir pieną, šoka ir dainuoja. Pasibaigus šiai ekskursijai į begalinę praeitį, ilgai laukto atsisveikinimo momentu į Moosa ranką įbrukau solidžių arbatpinigių, o iš jo gavaus vizitinę kortelę su telefono numeriu, elektroninio pašto adresu ir iškiūtinau iš kaimo. Vis apsigręždamas mėginau suprasti – ar masajai jau laimingi, ar dar laimingi? Daviau sau pažadą, kad būtinai dar atvyksiu į šią nuostabią šalį Tanzaniją ir atsakysiu sau į šį klausimą.
Grįžus namo po kurio laiko parašiau bandomąjį el. laiškelį Moosai ir gavau atsakymą, kad jo kaimas persikėlė į vešlesnes ganyklas už 20 km.

Rytas Šalna
Geografas ir kelionių gidas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...