2010 Balandžio 19

Dalia Grybauskaitė

Prezidentė nemato “Sodros” reformos

veidas.lt

Strateginės reformos stringa, bedarbių daugėja, žmonių nepasitenkinimas neapgalvotais valdančiosios koalicijos sprendimais didėja, o ir pati valdančioji koalicija braška. Kaip tokią padėtį vertina prezidentė Dalia Grybauskaitė? Ar prisiima už ją atsakomybę ir kokių išeičių siūlo? Galų gale kodėl pati valstybės vadovė, kritikuodama Vyriausybę už negebėjimą visuomenei paaiškinti savo sprendimų, kai kuriais atvejais vangiai aiškina savuosius? Apie tai – “Veido” interviu su prezidente D.Grybauskaite.

VEIDAS: Metų pradžioje Vyriausybei nurodėte aštuonias prioritetines sritis, kuriose šiemet būtinos radikalios permainos. Ketvirtis metų praėjo. Ar Jus tenkina, kaip vykdomi Jūsų iškelti uždaviniai?

D.G.: Vyriausybė bando daryti, kas privaloma bet kuriai vyriausybei tokiu laikotarpiu, – valdyti finansinę ir ekonominę situaciją. Darbai visomis prioritetinėmis kryptimis juda, tačiau matau jų tempo stoką, pačios Vyriausybės darbo koordinavimo stygių. Ko gero, pats ryškiausias pavyzdys – tai, kas įvyko su privalomojo sveikatos draudimo mokesčiais: viena žinyba nežino, ką daro kita, todėl atsiranda “netikėtumų”, kurie lyg ir buvo nuspręsti seniai.
Žinoma, yra ir pozityvių pavyzdžių – štai elektros biržos atsiradimas. Po 20 metų pirmą kartą sulaužėme stereotipą, kad monopolija energetikos srityje yra gerai. Rezultatas pranoko lūkesčius: elektros kainos mažesnės, nei galėjo būti, daugiau nei 35–40 proc. elektros energijos parduodama biržoje. Tiesa, kol kas tik pramonei, bet gal net greičiau nei iki 2012 metų, kaip kad planavome, galės prisijungti ir buitiniai vartotojai. Tačiau strateginių projektų rezultatai – ilgalaikiai, žmonės juos pajunta ne iš karto. O su smulkmenomis Vyriausybė susitvarko nelabai sėkmingai, ir žmonių nuomonė apie tai labai aiški. Negebėjimas matyti ir girdėti, išaiškinti žmonėms savo sprendimų, labai greitai taisyti klaidų – šios Vyriausybės bėda.

VEIDAS: Didžiausią problemą – nedarbą Vyriausybė pernai ignoravo, o šiemet jau keli mėnesiai pasiūlymai skęsta darbo grupėse ir teorinėse diskusijose. Kaip Jūs siūlote spręsti nedarbo problemą?

D.G.: Teorinės programos ir diskusijos Ūkio ministerijoje buvo labai geros, bet visos jos liko popieriuje. Žinoma, kad ir ką darytų Vyriausybė kovodama su nedarbu, daug lemia ir objektyvios priežastys: BVP – minus 15 proc., ir tai atspindi nedarbo lygmenį, kuris taip pat artėja prie 15 proc.

Nors absoliučiai nepasitikėčiau makroekonominiais skaičiais: esama netiesioginių rodiklių, kad nedarbas nėra toks didelis. Turiu omeny santaupas bankuose, kurios pernai ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo. Tai labai aiškiai rodo, kad žmonės gyveno ne iš santaupų, o iš pajamų, turėjo darbą, tik jis nebuvo viešai apskaitomas. Problema ta, kad labai daug žmonių nustūmėme į šešėlį, o darbo biržose jie registravosi, nes gaudavo tam tikrų lengvatų.

Vyriausybė kovai su nedarbu turi tokias išeitis: operatyviau priimti sprendimus, mažinti biurokratinius suvaržymus ir remti individualų, smulkųjį bei vidutinį verslą. Deja, būtent šioje srityje mokesčiai buvo labiausiai suvelti, ir tai stūmė į šešėlį labai didelę ekonomikos dalį. Prie to prisideda ir naujų improvizacijų, kaip kad dabar dėl sveikatos draudimo. Negali sveiku protu suvokti, ar tai sąmoningai padaryta, ar ministrai tokie neraštingi, kad daro tokias klaidas. Ši Vyriausybė kartais pati šaudo sau į kojas – nereikia nė priešų.

VEIDAS: O ar Jus tenkina “Sodros” reformos metmenų projektas?

D.G.: Tai, kas paskelbta, nevadinčiau “Sodros” reforma, reformos metmenimis – taip pat, tai atskiri elementai. Socialinės srities reformos turi būti nukreiptos 30–40 metų į priekį, turi būti matomas visas paveikslas, orientuotas į ilgalaikes permainas, kurių paskui nereikėtų atkeitinėti. Reikia žmonėms tai paaiškinti, o ne gąsdinti, kad tuoj pat pradėsime ilginti pensinį amžių, ką tikrai anksčiau ar vėliau reikės daryti. Bet kai taip iššaunama, žmonių reakcija, natūralu, būna neigiama, todėl šitaip tik viską sugadinsime ir nieko nepadarysime. Taip, krizės laikotarpiu porai metųreikia teoriškai nelabai gražiai atrodančių ekstraordinarių priemonių, bet reikia galvoti ir apie ilgalaikę perspektyvą.

VEIDAS: Tačiau ir Jūs ne visuomet paaiškinate savo sprendimus, pavyzdžiui, kodėl nevykote susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama.

D.G.: Viešojoje politikoje ne viską gali pasakyti. Aš laikausi principo, kad negaliu meluoti. Jei negaliu pasakyti – geriau nekalbu, bet ir nemeluoju. Sakau tai, ką galiu pasakyti viešai.

VEIDAS: Reikalavote sutramdyti monopolininkų apetitus ir užtikrinti žmonėms prieinamas kainas. Tačiau kainos tik kyla.

D.G.: Džiaugiuosi, kad pernai pakeista elektros skaičiavimo metodika ir dėl to po Ignalinos AE uždarymo elektros kainos yra mažesnės, nei galėjo būti, o rinkos atsiradimas elektros sektoriuje didins konkurencinį spaudimą. Netrukus matysime, kaip veiks vaistų maržos reguliavimas. Tačiau kaip prezidentė esu susidūrusi su labai daug korupcijos pavyzdžių bet kuriame sektoriuje, ir tai viena problemų, lemiančių dideles kainas. Žinyboms, kurios man tiesiogiai pavaldžios – STT, VSD, suformuluotas labai aiškus uždavinys: korupcija bet kokiu lygmeniu turi būti naikinama be išimčių jokiems politikams ar verslo rykliams. Pradėjome nuo sveikatos sistemos, tęsime ir toliau. Tačiau korupcija – problema ne tik tų, kurie ima, bet ir tų, kurie duoda. Tai epochos mentaliteto problema, kurios nei per metus, nei per dvejus nepakeisi.

O mokesčiai už šilumą – daugiausia savivaldybių politikų reikalas. Tose savivaldybėse, kurios elgėsi atsakingiau, įvedė mišrius katilus, kūrena atliekas, už kilovatvalandę mokama 18 centų, kitose – 25 ar 30 centų. Tačiau po kolektyviniu skydu prapuola atsakomybė, todėl viena mano idėjų – vietos politikai turi būti atskaitingesni žmonėms, taigi seniūną, merą reikėtų rinkti tiesiogiai.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl konservatoriai tam taip priešinasi?

D.G.: Ne tik konservatoriai. Manau, daugelis partijų bijo konkurencijos. Tiesioginiai merų rinkimai, aišku, būtų šokas, ir jokiu būdu nesakau, kad tai panacėja. Galėtų būti ir tikriausiai bus atskirų tokio fenomeno, kaip vietos karaliukas, pavyzdžių, pasitaikytų populizmo, bet jei veiktų politiko atšaukimo mechanizmas, rinkėjas turėtų jausti atsakomybę, už ką balsuoja. O sakydama, jog partijos monopolizavo ir uzurpavo valdžią, ir turėjau galvoje, kad jos pačios viduje netobulėja, neleidžia į valdžią ateiti jaunesnei kartai, o visuomenės grupėms dalyvauti rinkimuose. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad turi būti galimybė savivaldos rinkimuose dalyvauti nepartiniams asmenims ir visuomenės grupėms, tačiau įstatymai nepakeisti. Kol sistema bus tokia uždara, ir žmonės neigiamai vertins politines jėgas.

VEIDAS: Šnekate lyg iš šalies. Bet juk tai, kas vyksta šalyje, yra ir Jūsų atsakomybė.

D.G.: Be jokios abejonės. Todėl aš aiškiai ir garsiai kalbu ir reikalauju taisyti klaidas. Štai socialinės reformos projektą prašiau pateikti dar pernai rudenį, bet gavau tik socialinių išmokų mažinimo dvejiems metams projektą. Todėl ir ministrą keičiau. Dabar turime naują, tačiau neveiklumas tas pats, ministerijos gebėjimai tie patys. Deja, turime dirbti su tuo, ką turime. Valstybės administraciniai gebėjimai labai sumažėję, valstybės valdymo aparatas gerokai susidėvėjęs, “nusiplovęs” į privatų sektorių, sumenkęs ir atsakomybės supratimas, labai daug kas politizuota, neprofesionalu. Iš pradžių daug ką buvo galima suversti krizei, bet dar po pusmečio, kai matysime ekonomikos atsigavimo ženklų, mano požiūris ir reikalavimai Vyriausybei keisis.

Kad šalis nebankrutavo, yra gerai, ir nenoriu, kad susidarytų įspūdis, jog aš tik kritikuoju Vyriausybę. Ypač susitikimuose užsienyje jaučiu, kaip mus, palyginti su kai kuriomis kitomis šalimis, vertina gerai, nes gana neblogai išeiname iš situacijos. Tačiau šalies viduje nepasinaudojome sunkmečiu rimtoms struktūrinėms reformoms socialinės apsaugos, sveikatos srityse pradėti. Be abejo, esama objektyvių priežasčių – Vyriausybė koalicinė, o valdančioji dauguma nėra tokia stipri. Bet užmiršime kasdienes trintis ir ginčus dėl smulkmenų, o pagrindinis klausimas bus – kur reformos.

VEIDAS: Tad gal opozicija teisingai Jus suprato, esą Jums ima kilti abejonių, ar tikrai A.Kubiliaus Vyriausybė galės dirbti iki kadencijos pabaigos?

D.G.: Jokia Vyriausybė, jokia politinė jėga neturi garantijų, kad ją aklai palaikysiu. Niekam nesu įsipareigojusi – tik Lietuvos žmonėms, todėl jei ši Vyriausybė įstrigs tarp smulkmenų ir negebės jų taisyti, jei pamirš strateginius reikalus, be abejo, būsiu vis kritiškesnė jos atžvilgiu. Tačiau norėčiau pasakyti, kad dabartinė opozicija su savo vadinamąja alternatyvia programa nieko naujo ir radikalaus nepasiūlė, išskyrus tuščius pažadus, arba pakartojo, ką daro dabartinė valdančioji koalicija. Jei matyčiau politinių jėgų, kurios intelektualiai gali, sugeba ir nori perimti valdžią, gal ir galvočiau apie kitą valdančiąją koaliciją. Tačiau nematau. Ar per metinį pranešimą Seime nepasiūlysiu atsistatydinti Vyriausybei? Tokios kalbos – absoliučios spekuliacijos. Žinau, kas jas skleidžia, bet tegu pamiršta, nes intrigomis ir man numestomis idėjomis nesivadovauju.

VEIDAS: Vis dėlto garsėjate galvų kapojimu. Ar manote, kad tai tinkamiausias problemų sprendimo būdas?

D.G.: Vadovo galvos pakeitimas – šiokia tokia korupcijos prevencija, inercijos sumažinimas. Bet jei pati sistema, jos valdymas, reikalavimai nesikeis, nauja galva labai greitai pripras prie senos sistemos ir vėl reikės ją keisti. Pastarieji dešimt metų buvo labai inertiški, tad rotacija, mano manymu, reikalinga. Tiesa, nėra tiek daug žmonių, kuriais galėtume pasitikėti ir kurie norėtų eiti į tą mėsmalę. VSD galima kadrų klausimus spręsti statutiniais darbuotojais, bet generalinį prokurorą rasti sunkiau, nes nei geras prokuroras, nei teisėjas nelabai nori eiti, matydamas, kad politinis spaudimas didelis, o atlyginimas – ne.

VEIDAS: Tik išrinkta prezidente, “Veido” paklausta, į kurį iš pasaulio politinių lyderių norėtumėte lygiuotis, pirmiausia paminėjote Mahatmą Ghandi. Ar tebesijaučiate lietuviškąja tautos vienytoja, o ne geležine ledi?

D.G.: Kartais stebiu save kaip filme ir negaliu atpažinti: yra tūkstančiai grybauskaičių, kurios kalba mano vardu, naudojasi mano vardu. Kai išvažiuoju susitikti su žmonėmis, jie stebisi, kad esu visai kitoks žmogus, nei jie mato sukurtą viešojoje erdvėje. Ir aš pati labiau jaučiuosi žmogumi, kuris, kaip Ghandi, gali aukotis, gali pirmiausia galvoti apie kitus, o ne apie save. O kietumas, kurį man pripiešia, yra labiau dirbtinis vaizdas, susidarantis greičiausiai dėl to, kad aš viską darau iš širdies, iš įsitikinimo, nesidairydama į šonus, be prisitaikėliškumo ar baimės jausmo, kuris kitiems diktuodavo sprendimus.



Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. lina lina rašo:

    daugiau darbu


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...