Gabija SABALIAUSKAITĖ
Geroji feisbuko vertybė yra laisvė vartotojui susidėlioti tokį turinį, kokį jis nori gauti: bendrauji su draugais, su kuriais nori; ko matyti nenori – paslepi; nenori politikų brukamos reklamos – nedraugauji su jais, o jei ir iššoka kokia reklama, žadanti kiekvienam po naują butą ar medį, supranti, kad už jos rodymą sumokėta kompanijai „Facebook“, ir nekreipi dėmesio (pažymėta žodeliu sponsored).
Labiau erzina reklama ten, kur nesitikėtum jos rasti. Kai kurie vartotojai pasipiktino, kad jų prenumeruojamoje paskyroje apie Kauno miesto naujienas atsirado nufilmuotas eksperimentas, kaip įsigyti alkoholio pažeidžiant visas įmanomas taisykles, ir kvietimas diskutuoti: „Ar jau esame pasirengę realiems prekybos alkoholiu pokyčiams, o ne nieko nekeičiančiam „vaidinimui“, kuris šiuo metu vyksta prekybos centruose, kuomet dokumentų prašoma net iš senolių“. Viena vertus, gan įdomus klausimas ir gerai iliustruotas, o iš tikrųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinė reklama. Pažymėta reklama kainavo 484 eurus, tik už ją sumokėta ne „Facebook“, bet tos paskyros savininkams, kurie net įtraukti į oficialios politinės reklamos skleidėjų sąrašą.
Jei nepastebite politikų lauko reklamos, nematote jų klipų per televizorių ir atrodo, kad rinkimai apskritai nevyksta, ateikite į feisbuką. Socialdemokratai transliuoja tragikomišką siaubo filmo parodiją, rinkėjui sapnuojasi grėsmingos kregždės ir naktinė mokesčių reforma, Darbo partijos kandidatė rimtu veidu svarsto, kodėl vyrai neša moterų rankines ir klausia: „Ką tju?“, Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija Vijūnėlės dvaro fone traukia dainą apie mafiją.
Prieš šiuos Seimo rinkimus reklamos feisbuke gerokai daugiau nei prieš 2015-ųjų savivaldos rinkimus. Tuomet reklamą feisbuke esą pirko tik keturios partijos ir vienas visuomeninis rinkimų komitetas. Prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus tokios reklamos, jei tikėtume partijų ataskaitomis, nepirko niekas. Ekspertai sutaria, kad jau nebeliko partijų, ignoruojančių feisbuką.
Socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas tokį politikų pasidavimą į feisbuką vadina invazija. Vis dėlto feisbuko jis nehiperbolizuoja ir primena, kad socialinis tinklas – tik vienas iš visų politikų naudojamų komunikacijos kanalų.
Štai JAV prezidento rinkimų kompanijoje kandidatų naudojami komunikacijos kanalai persistumdė iš esmės. Respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas apskritai neperka reklamos televizijoje, bet pinigų socialiniams tinklams negaili: jo štabas jau vasarą buvo išleidęs 200 tūkst. dolerių grotažymei tviteryje, kurią mato visi vartotojai JAV, nusipirkti.
Lietuvos partijų rinkimų štabų vadovai sako, kad reklama feisbuke yra gana pigi, todėl socialiniam tinklui netaupo, leisdami pinigus kitos reklamos sąskaita. Kita vertus, donaldų trampų Lietuvoje taip pat nėra – geidžiamiausia, kaip ir brangiausia, politikų reklamos tribūna išlieka televizija.
M.Zuckerbergas neatrašo
Kiek partijos išleidžia reklamai feisbuke? Nežinia, nes tai esą jų vidiniai dalykai. Bet nedaug, nes reklama pigi, o tikslūs skaičiai bus pateikti kampanijai pasibaigus. Bent taip tikino daugelis „Veido“ apklaustų partijų rinkimų štabų vadovų.
To paties tikisi ir vienas iš feisbuko vartotojų, VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Jis primena bendrą rekomendaciją, kad politikai galėtų žymėti visą į feisbuką kraunamą reklamą, o jei už informacijos sklaidą feisbuke jie dar ir susimoka, tokią reklamą pažymėti privalo.
Paprastai tariant, politinės reklamos skelbimo socialiniame tinkle taisyklės yra miglotos, o atskirti reklamą gali būti dar sudėtingiau.
Z.Vaigauskas pripažįsta, kad visos reklamos feisbuke nesužiūrėsi, todėl reikės pasitikėti vien partijų deklaracijomis, nes nei „Facebook“, nei „Google“ tokių duomenų neteikia.
Dar šių metų pradžioje VRK žadėjo kreiptis į šias bendroves, kad galėtų gauti informacijos apie su jų pagalba besireklamuojančius Lietuvos politikus. VRK iš tikrųjų prisiruošė parašyti laišką, tik kad jokio atsakymo. „Kreipėmės, rašėme laiškus, bet realių atsakymų nesulaukėme“, – sako Z.Vaigauskas ir patikslina, kad iš „Facebook“ negavo apskritai jokio atsakymo.
„Jei feisbuke pasirodytų apmokėta, bet nepažymėta reklama, turėtume atlikti tyrimą. Esu įsitikinęs, kad „Facebook“ gerbtų Lietuvos įstatymus ir praneštų, ar ta reklama apmokėta, kas ją apmokėjo, – VRK pirmininkas. – Kai turėtume problemą, reikėtų ieškoti būdų, kaip ją išspręsti.“
Jis patikina, kad VRK, jei jau užsimotų vėzdu už nepažymėtą reklamą, tikrai baustų ne M.Zuckerbergą, bet partiją.
Pasirodo, vien už kandidatų „palaikinimą“ rimtų nuobaudų galėjo sulaukti ir keli rinkimų komisijų nariai. „Vienas ir į teismą žadėjo kreiptis. Pagal įstatymą, komisijos narys negali vykdyti rinkimų agitacijos, ir jei jis pradeda „laikinti“ kandidatus, žinutes siuntinėti, mūsų supratimu, jis užsiima netinkama veikla. Svarstomas narys bandė įrodyti, kad „laikinimas“ nėra politinė reklama, bet komisija vieningai nusprendė, kad toks elgesys netinkamas priesaiką davusiam komisijos nariui. Kaip juo gali pasitikėti rinkėjas?“ – stebisi Z.Vaigauskas.
Pats VRK vadovas tarp feisbuko draugų turi ir politikų, bet dabar dėl 5 tūkst. draugų limito nebegali priimti naujų žmonių. Šis feisbuko vartotojas politikų prašymų dalytis jų reklaminiais pažadais sako nesulaukiantis: „Žino, kad tai beprasmiška. Išmesčiau iš draugų.“
Kiek politikų pinigų feisbuke?
Pagal VRK pateiktas partijų ataskaitas, per 2015-ųjų savivaldos rinkimų kampaniją feisbuke besireklamavusios partijos išleido apie 11 tūkst. eurų, o ten reklamavosi tik keli dalyviai: Liberalų sąjūdis (LS), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“, partija „Lietuvos sąrašas“, Lietuvos žaliųjų partija.
Žinoma, jei ataskaitoje partija ir prisipažįsta, kad reklamavosi feisbuke, ji gali nurodyti tik tuos pinigus, kuriuos už reklamą sumokėjo iš kampanijos sąskaitos, bet kiek iš viso nupirkta reklamos ir kas už ją sumokėjo – neaišku. Jei tikėtume VRK pateikiamomis politinių kampanijų išlaidų ataskaitomis, 2012 m. Seimo rinkimuose partijos apskritai nesireklamavo nei feisbuke, nei „Google“. Tiesa, jei šią paslaugą partija perka iš reklamos agentūros, „Facebook“ pavadinimo ataskaitoje gali ir nebūti.
Taigi neįmanoma suskaičiuoti, kiek pinigų už politinę reklamą sumokama „Facebook“ ar „Google“ bendrovėms. A.Žakas patvirtina, kad tokių duomenų nėra, „Facebook“ jais nesidalija, o štai VRK politinės reklamos stebėjimo sistema, kuri lyg ir galėtų tai apskaičiuoti, buvo sukurta ir tebėra taikoma tik trims medijoms.
„VRK stebi reklamą spaudoje, televizijoje ir radijuje. Tarkime, jei vykdant politinę kampaniją feisbuke VRK reikia nurodyti, koks buvo jos tiražas, tai mažų mažiausiai absurdiška. Matyt, reikia veikti pagal tokią sistemą, kokia yra sukurta. „Facebook“ neskelbia duomenų apie tai, kas, kiek išleidžia, bet natūralu, kad pasiekti rezultato neišleidus pinigų nėra įmanoma“, – apibendrina A.Žakas.
Kiek politikams kainuoja brukti feisbuko vartotojams savo reklamą apie geresnį rytojų? A.Žakas skaičiuoja, kad pasiekti tūkstantį žmonių kainuoja vidutiniškai du eurus. Tačiau neužtenka, kad informaciją žmogus pamatytų vos vieną kartą, reikėtų jo dėmesį patraukti 6–8 kartus. Vadinasi, toks kontaktas su tūkstančiu feisbuko vartotojų kainuoja 16–20 eurų. Galima spėti, kad partijų auditorijos yra gerokai didesnės.
„Tačiau tai nėra televizijos reklama, kai džiaugiamasi, kad parodytas tam tikras skaičius reklamos klipų. Feisbuke rezultato negarantuoja vien tas faktas, kad pasiekėme žmones, nes skirtingai auditorijai siunčiame skirtingą žinutę, skirtinga žinutė turi skirtingą atoveiksmį“, – priduria A.Žakas.
Todėl jis sako sunkiai įsivaizduojantis, kad politinės kampanijos metu politikas vienas galėtų susitvarkyti su informacijos srautu feisbuke. Jei užsiimtų šiuo kanalu vien savo jėgomis, fiziškai neturėtų laiko jokiam kitam darbui.
Vienam politikui – 1,94 mln. valandų laiko
Liepą suskaičiuota, kad respublikonų kandidatas D.Trumpas socialiniuose tinkluose buvo paminėtas jau 129,7 mln. kartų, jo varžovė demokratų kandidatė Hillary Clinton – 37,3 mln. kartų. Vartotojai skaitydami D.Trumpo turinį socialiniuose tinkluose praleido 1,94 mln. valandų, H.Clinton – 630 tūkst. valandų.
Lietuvoje, kai feisbukas „neapskaitomas“, lieka labai primityvi statistika, kai jau kurį laiką virtualių sekėjų minias bandoma prilyginti aktyviems rinkėjams, nueinantiems iki balsadėžių. Pagal šią primityvią statistiką, daugiausiai šansų rinkimuose tebeturi liberalai, socialdemokratai – tiek pat kiek valstiečiai, konservatoriai – tiek pat kiek „darbiečiai“.
Komunikacijos socialiniuose tinkluose ekspertas A.Žakas sako, kad svarbiausia yra suprasti, kaip veikia feisbukas, ir skirti tam nemažai išteklių. Pasak jo, labai dažnai politikai prabunda tik prieš rinkimus, „atkomunikuoja“ ir dingsta, manydami, kad sulauks sėkmės, bet viskas gerokai sudėtingiau.
„Jei politikas eina į televizijos laidą, jis supranta, kad turi jai pasiruošti, nes gali sulaukti įvairių klausimų. Tas pats yra ir feisbuke, tik jame klausimai krinta kaip iš gausybės rago, o atsakymus į juos žmonės nori gauti iškart, – aiškina A.Žakas. – Dažnai tai neįvertinama, todėl pasitaiko, kad politikai, kažkur išgirdę, kad dabar jau tikrai turi ką nors daryti feisbuke, greičiau pakenkia sau, nei padeda. Tiems, kurie turi sekėjų gvardiją, pranešti savo žinutę lengviau, bet tiems, kurie ir šiaip nėra socialūs, socialiniai tinklai turbūt tik trukdo.“
„Socialaus marketingo“ vadovas primena, kad socialiniai tinklai – tik vienas iš kanalų, norint pasiekti rezultatų. Tačiau jei moki juo naudotis, ir tai darai nuolat, gali pasisekti. Tai esą rodo Liberalų sąjūdžio sėkmė iki grynųjų butelio dėžutėje skandalo. A.Žako teigimu, liberalų feisbuke sėkmę daugiausia lėmė atskirų jų politikų komunikacija.
„Matome, kad populiariausia komunikacija yra asmeninė, kai mūsų lyderiai bendrauja patys kurdami turinį, pranešdami žinutes, kurioms randa asmeninius kampus. Tarkime, neseniai Remigijus Šimašius pakvietė diskutuoti dėl medicininiams tikslams naudojamų kanapių legalizavimo. Į tokį kvietimą pokalbio atsiliepė labai daug feisbuko vartotojų“, – apie partijos narių gebėjimus išnaudoti feisbuką pasakoja Liberalų sąjūdžio rinkimų štabo vadovas Renaldas Vaisbrodas.
Daugiau kaip 10 tūkst. sekėjų feisbuke tebeturi ir buvęs liberalų pirmininkas Eligijus Masiulis, o štai naujasis lyderis Eugenijus Gentvilas feisbuke užsiregistravo tik vasarą ir dabar turi apie 1,6 tūkst. sekėjų.
R.Vaisbrodas neslepia, kad politinės kampanijos metu partija socialiniams tinklams skiria didžiulį dėmesį, pavyzdžiui, prieš šiuos rinkimus beveik visai atsisakyta reklamos spaudoje. Vis dėlto jis nesutinka, kad dialogas su rinkėjais feisbuke gal pakeisti bendravimą akis į akį.
TS-LKD rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys sako, kad partija pastaruosius ketverius metus remiasi aiškia komunikacijos socialiniuose tinkluose strategija. Prieš Seimo rinkimus konservatoriai daugiau dėmesio skiria reklamai feisbuke, apskritai internete ir regioninėje žinisklaidoje.
„Mūsų tikslas socialiniame tinkle – pasiekti pusę milijono vartotojų. Viena iš tokių sėkmingų žinučių – „Plano Lietuvai“ pristatymas, kuris surinko per 0,5 mln. peržiūrų. Kuriame kokybišką turinį, nenorime teršti erdvės tuo, kas nepatrauklu, nekokybiška ir neneša žinios“, – tvirtina D.Kreivys.
Darbo partija per šią rinkimų kampaniją feisbuko nesureikšmina – didesnį dėmesį komunikacijai socialiniame tinkle ji skyrė per praėjusius savivaldos rinkimus. Šios partijos rinkimų štabo vadovas Vytautas Gapšys skaičiuoja, kad per visą kampaniją „darbiečiai“ reklamai feisbuke neišleis daugiau kaip 5 tūkst. eurų, o VRK pateiks visas išlaidas, nes partijos komunikacija feisbuke užsiima reklamos agentūra.
„Jei sudėtume visų partijų reklamos feisbuke išlaidas, ši suma turbūt sudarytų vos kelias valandas kampanijos pajamų, todėl priversti deklaruoti, kiek feisbuke išleidžia mūsų politikai, būtų sudėtinga. Pilkoji zona – ar kandidatai nurodo, kur yra politinė reklama. Problema kyla tada, jei jie neįtraukia to į kampanijos išlaidas. Kad nekiltų tokių problemų, dirbame su agentūra, kuri išrašo sąskaitą, ir matyti, kiek pinigų skirta reklamai feisbuke“, – aiškina V.Gapšys.
Kad politinės kampanijos reklamos taisyklės yra šiek tiek atgyvenusios ir pritaikytos tik tradicinėms medijoms, sutinka ir Z.Vaigauskas: „Atsiranda medijos, keičiasi žiniasklaidos elgesys, galėtų būti ir įstatymo, reguliavimo pokyčių. Pavyzdžiui, 1992 m. įstatyme buvo įrašyta, jog kategoriškai draudžiama vykdyti sociologinius tyrimus ir pristatyti jų rezultatus likus mėnesiui iki rinkimų, kad jie nepaveiktų rinkėjų apsisprendimo.“
Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA
Loading ...