Visą rinkimų dieną be perstojo merkęs lietus buvo ženklas, kad laimės konservatoriai. Blogas oras per visus rinkimus būdavo palankus šiai partijai, turinčiai drausmingiausią elektoratą. Šįsyk jo neišgąsdino ne tik stichija, bet ir jaunesnės kartos perversmas partijos viduje.

 

Aušra LĖKA

 

Neišsipildė Valentino Mazuronio prognozė, kad jo vadovaujama Darbo partija šiuose rinkimuose bus pirma. Jos, 2012 m. rinkimų pirmojo turo nugalėtojos, visai neliko Seime. O visą kadenciją buvę vienvaldžiai apklausų lyderiai socialdemokratai nukarūnuoti. Dar prieš porą mėnesių toks scenarijus atrodė vargiai tikėtinas. Rinkėjai gerokai perbraižė politinį žemėlapį.

1. Zenonas Vaigauskas ir 5 mln. eurų

Pirma šių rinkimų sensacija nutiko dar net neužsidarius rinkimų apylinkėms – fiasko patyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenų valdymo sistema, kainavusi 5 mln. eurų. Rinkėjai, pasinaudoję teise balsuoti ne savo rinkimų apylinkėje, stovėjo eilėse, nes sistema  „nesuveikė“. Valandinėse eilėse stovėjo ir iš anksto balsavę rinkėjai, mat niekas nesitikėjo tokio rekordinio – 6,7 proc. rinkėjų noro balsuoti ne rinkimų dieną (2012 m. – 5,5 proc.).

Beveik iki vidurnakčio žinias apie rinkimų sėkmes ar nesėkmes partijoms ir žurnalistams diktavo žmonės iš rinkimų apylinkių, nes VRK sistema visai įstrigo. Bet kai kur kaprizingoji duomenų valdymo sistema, atvirkščiai, buvo labai atvira: iki rinkimų dienos ryto buvo bet kam prieinami rinkėjų asmeniniai duomenys – vardai, pavardės, gimimo metai, adresai.

Ar rinkimai atėjo netikėtai, kad jiems taip prastai pasirengta? Ar bus atsakymas, kaip galėjo šitaip nutikti ir kas dėl to kaltas?

 

2. Darbo partijai – mirties nuosprendis

Pirmą kartą praėjusių rinkimų pirmojo turo nugalėtoja jau kituose išmetama už borto: Darbo partija 2012 m. daugiamandatėje pelnė pergalę (laimėjo 17 mandatų) ir tik po intensyvios antiagitacijos antrajame nesugebėjo išlaikyti lyderystės. 2004 m. rinkimuose „darbiečiai“ buvo laimėję net 39 mandatus. Bet, tikėtina, dabar partija, kaip ne viena likusi už parlamento borto, nueis į politinę užmarštį, nors jų naujausias pirmininkas V.Mazuronis buvo deklaravęs, kad ji šiuose rinkimuose bus pirma.

Tikrai pirma, tik už patekusiųjų į Seimą brūkšnio, o tai partijai reiškia beveik mirties nuosprendį. Negali sakyti, kad toks rezultatas visai netikėtas: iš 18,4 proc. „darbiečių“ rėmėjų „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc. Nuo jos bėgo ne tik rinkėjai, bet ir nariai: „darbiečiai“ per kadenciją prarado 4667 bendrapartiečius, nors vis dar yra antra pagal dydį partija (20 659 nariai).

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, Darbo partija buvo radusi žmonėms patrauklų viliojimo būdą: jų lyderis Viktoras Uspaskichas, charizmatiška persona, sėkmės lydimas verslininkas, tikino žinantis, kaip visai valstybei išbristi iš problemų. Partijai, žinoma, pakenkė V.Uspaskicho, kaip partijos pirmininko, praradimas, bet, politologės vertinimu, dar labiau pakenkė lyderių kaita, o V.Mazuronis, nors ėjo partijai vadovauti, bet nevedė jos į rinkimus, nes jam labai jau gaila buvo prarasti dosnų europarlamentaro mandatą. Beje, šis jam ir beliko, nes po tokio vadovavimo fiasko V.Mazuronis atsistatydino iš partijos pirmininkų.

O buvusi partijos pirmininkė Loreta Graužinienė, savo tėvonijoje – Ukmergėje net nepatekusi į antrąjį rinkimų turą, pareiškė visai pasitraukianti iš Darbo partijos.

 

3. Užsitęsusi Rolando Pakso politinio skrydžio pabaiga

Politologai prognozavo, kad „darbiečiai“ šiaip ne taip persiris per 5 proc. barjerą, o „Tvarka ir teisingumas“ liks kitapus, nors abiem žadėjo greitą politinę mirtį.

„Tvarkiečiai“ per kadenciją „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausose buvo smukę nuo 6,9 iki 4,8 proc., bet rinkimuose vos 0,33 proc. peržengė 5 proc. ribą ir pateko į Seimą. Tačiau šviesios ateities jiems niekas nežada.

Juolab partija po rinkimų liko be savo lyderio R.Pakso – šis atsistatydino. Pavyzdys, kas belieka „autorinėms“ vieno asmens partijoms netekus savo vėliavnešio, – Darbo partija.

„Tvarkiečiai“ kažkada atrado nišą: elitas – blogai, o jie geri. Dabar tai nebe toks svarbus argumentas, kad žmonės balsuotų. Be to, daug metų partijos eksploatuojamas vis tas pats R.Pakso – nuskriausto lyderio, kurio reikia pagailėti, modelis žmonėms jau nusibodo“, – „tvarkiečių“ kryčio priežastis vardija politologė J.Novagrockienė.

„Tvarkiečių“ šlovės valanda, kai jų lyderis 2004 m. laimėjo prezidento rinkimus, liko istorija.

 

4. Neogelbėtojai – už borto

Staigmena galima vadinti ir tai, kad pirmą kartą per pastaruosius keliolika metų už parlamento ribos liko prieš rinkimus susikūręs neogelbėtojų „projektas“.

2000 m. Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) laimėjo 29 mandatus, 2004 m. Seimo rinkimuose debiutavę „darbiečiai“ – 39, 2008 m. debiutantė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija – 16, 2012 m. „Drąsos kelias“ – 8, kol pagaliau – nulis. Net savireklamoje savo simboliu pasirinkusi trispalvius kumščius (ar turėtas omeny posakis: jei turi jėgos, proto nereikia?) Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija liko už Seimo durų. Tiesa, pats N.Puteikis šiek tiek pirmauja vienmandatėje Danės apygardoje Klaipėdoje, kurioje buvo išrinktas per praėjusius rinkimus. Daugiau kumščiais mojuojančiųjų rinkėjai į antrąjį turą nepraleido. Net kita koalicijos vardo persona K.Krivickas Justiniškių vienmandatėje Vilniuje patyrė fiasko.

Teisybės dėlei, jei šie du garsūs (nesigilinant – gerąja ar ne prasme) veikėjai nebūtų taip savimi pasitikėję ir rinkimuose būtų pasirinkę ne koalicijos variantą, jie Seime būtų turėję šešis septynis mandatus. Su 6,07 proc. balsų jie pralenkė patekusias į Seimą dvi partijas – „Tvarką ir teisingumą“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Tačiau iki koalicijai būtinos 7 proc. kartelės pritrūko.

Vis dėlto 6,07 proc. – mažiau nei 2012 m. protesto balsų gavo rinkimų naujadaras „Drąsos kelias“ (7,99 proc.), šiemet tesulaukęs 0,28 proc. rinkėjų paramos.

Šįkart fiasko patyrė ir kitos rėksminga retorika į Seimą bandžiusios pakliūti liliputinės partijos ar radikalai.

 

5. Gabrielius Landsbergis: auksinis debiutas

Konservatorių rizika nustumti dalį senosios gvardijos, ją pakeičiant net ir nieko lig tol nenuveikusiu partijoje (kai kuriais atvejais – ir apskritai gyvenime) jaunimėliu, pasitvirtino.

Buvo dvejonių, kaip drausmingasis konservatorių elektoratas reaguos į gana drastišką partijos atsinaujinimą, o vienmandatėse apygardose – į visiškai naujus partijoje vardus vietoj kelias kadencijas jose rinktų patyrusių politikų. Bet pasirodė buvę teisūs tie politologai, kurie sakė, kad kol partijoje yra Vytautas Landsbergis, tol drausmingasis konservatorių elektoratas balsuos už bet ką, kas bus pasiūlytas partijos viršūnių . Maža to, konservatorių atsijauninimas jiems atvedė ir naujų rinkėjų: naujausiose „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ visuomenės nuomonės apklausose pirmą kartą šią partiją palaikančiųjų dalis tarp jaunimo viršijo dalį tarp vyresnės kartos. Net jei dėl tokio staigaus atsijauninimo konservatoriai ir prarado kokį senolį rėmėją, elektorato jaunėjimas partijai žada kur kas daugiau dividendų.

 

6. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: nuo vieno mandato iki „sidabro“

Skaičiuojant procentiškai didžiausią šuolį padarė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), mat dabartiniame Seime jie teturi vieną mandatą, laimėtą Rimos Baškienės. Dabar daugiamandatėje LVŽS jų jau turi 19, o į antrojo turo finalą išėjo dar 40 (konservatorių – 42, o pirmaujančiųjų abi partijos turi po lygiai).

Valstiečiai pastarąjį kartą į Seimą buvo patekę 2004 m. (tuomet partija vadinosi Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga), kai partijai vadovavo Kazimira Prunskienė.

Dar prieš porą metų sociologas dr. Vladas Gaidys atkreipė dėmesį į laipsniškai kylantį LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio populiarumą, nuosekliai ėmė kilti ir LVŽS.

Susidirbus Liberalų sąjungos, kuriai dar šių metų pradžioje prognozuota antra vieta rinkimuose po socialdemokratų, tuomečiam lyderiui Eligijui Masiuliui, LVŽS kaipmat užėmė antrąją poziciją apklausose, o per rinkimus gerokai aplenkė ir iki rudens dar vis favoritais laikytus socialdemokratus.

Politologai ir sociologai šią partiją iš kitų išskyrė ne tik dėl jos pasirinkto „nepartinės partijos“ modelio, bet ir, anot V.Gaidžio, dėl „auksavidurkiškos“ pozicijos, nesidrabstymo purvais ant politinių konkurentų. Tad daugumos partijų elektoratas LVŽS nurodydavo kaip galimą ant-rą pasirinkimą, o prieš rinkimus tie, kurie buvo nusivylę savo remta partija, atidavė balsus valstiečiams.

Klausimas vienas: kaip tokia „sumestinė“ partija išlaikys nors kokį vieningumą ilgiau, nei pasidalys postus? Nebent būtent baimė prarasti postus ir bus šio darinio cementas.

Politologės J.Novagrockienės vertinimu, ši sugrįžusi į Seimą partija neturi aiškios tapatybės, nors turi stiprių asmenybių, bet nepakankamą kiekį. Keistas ir LVŽS politikos supratimas – kad turėtų valdyti visų sričių profesionalai ir net ministras pirmininkas turėtų būti ne politikas. Nors tokiame poste kaip tik turi būti politikas, kuris matytų visumą, o jei kas nepavyktų, prisiimtų politinę atsakomybę.

 

7. Socialdemokratai rinkimus jau pralaimėjo

Sensacija galima vadinti socialdemokratų pralaimėjimą. Stebėtinai visą kadenciją laikęsi sociologinių apklausų viršūnėje ir netgi gerokai atsiplėšę nuo artimiausių konkurentų, paskutiniais prieš rinkimus mėnesiais jie ėmė prarasti pranašumą.

„Auksinių šakučių“ skandalo, kaip ir ankstesnių vijūnėlių dvarų ir panašių, dangstymas, besiblaškanti partijos lyderio Algirdo Butkevičiaus pozicija šiais (kaip ir daugeliu kitų) klausimų prieš rinkimus ėmė smarkiai tirpdyti socialdemokratų ir jų

lyderio populiarumą. O po „Vilmorus“ apklausos, kaip žmonės vertina Darbo kodeksą, šios bendrovės vadovas sociologas V.Gaidys teisingai prognozavo, kad nuo esamų reitingų reikia drąsiai nubraukti bent kokius 5 proc. Realybėje prireikė net ir dvigubai daugiau.

Nieko gera socialdemokratams nežada ir kovos rinkimų antrajame ture: konservatorių ir LVŽS atstovų ten varžysis atitinkamai 42 ir 40, o socialdemokratų – vos 21, tad socialdemokratams rinkimai jau pralaimėti. Tačiau jų lyderis, žadėjęs atsistatydinti, jei praras nors vieną dabar turimą mandatą, tokią progą padaryti rinkimų naktį praleido.

Socialdemokratų lyderis patyrė dvigubą traumą: ne tik partija prarado lyderystę, bet ir savo tėvonijoje – Vilkaviškyje, savo uošvijoje, kur jaunystėje pradėjo partinę ir darbinę karjerą, A.Butkevičius buvo pratęs laimėti rinkimus jau pirmajame ture. Šįsyk teks varžytis su LVŽS kandidatu antrajame.

Beje, kaip skirtingai savo narius vertina patys socialdemokratai ir kaip – jų partijos rinkėjai, parodė ir reitingavimas. Bent jau užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių iš partijos jam paskirtos 34 vietos rinkėjai pakėlė į devintą.

 

8. Liberalai – išrišimas ar beviltiškumas

Neprognozuotai daug – 9 proc. balsų ir 8 mandatus laimėjo Liberalų sąjūdis, nors po E.Masiulio „rečitalio“ televizijose liberalai apklausose buvo nukritę gerokai žemiau 5 proc. ribos.

Tačiau ar tai jau reiškia, kad liberalų rinkėjai atleido jiems nuodėmes, ar tai tik beviltiškumas, neradus už ką daugiau balsuoti? Kad ir kaip ten būtų, liberalų lyderiai rinkimų naktį jau nuėjo į konservatorių štabą – gal ne tiek pasidžiaugti šių sėkme, kiek pradėti derėtis dėl vietos prie valdžios stalo. Kur kas kuklesnės, nei prognozuota iki E.Masiulio skandalo, bet kur kas svaresnės, nei buvo galima tikėtis mėnuo iki rinkimų.

Liberalams pasisekė turbūt ir todėl, kad žmonės nori permainų. Beje, ne tik partijų rikiuotėje, bet ir pačiose partijose. Konservatorių eksperimento sėkmė turėtų įkvėpti ir kitas atsinaujinti bei atsijauninti. Gera žinia ir ta, kad žmonės nori naujų politikų, bet ne tokių, kuriems geriausias veikimo politikoje būdas atrodo mojuoti kumščiais.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Premjeras Algirdas Butkevičius negalėjo dalyvauti tiesioginėje nacionalinio transliuotojo televizijos laidoje, nes kandidatuoja rinkimuose, naujienų portalas lyg ir neturėjo rašyti apie visuomenės apklausų rezultatus ir aiškintis partijų populiarumo priežastis, nes tai – paslėpta politinė reklama. Bent jau taip teigia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Ir paslėptos, ir juokingos, ir įkyrios politikų reklamos per šią kampaniją kaip niekada anksčiau daug yra ir feisbuke. Kada VRK imsis nurodinėti Markui Zuckerbergui?

 

Gabija SABALIAUSKAITĖ

 

Geroji feisbuko vertybė yra laisvė vartotojui susidėlioti tokį turinį, kokį jis nori gauti: bendrauji su draugais, su kuriais nori; ko matyti nenori – paslepi; nenori politikų brukamos reklamos – nedraugauji su jais, o jei ir iššoka kokia reklama, žadanti kiekvienam po naują butą ar medį, supranti, kad už jos rodymą sumokėta kompanijai „Facebook“, ir nekreipi dėmesio (pažymėta žodeliu sponsored).

Labiau erzina reklama ten, kur nesitikėtum jos rasti. Kai kurie vartotojai pasipiktino, kad jų prenumeruojamoje paskyroje apie Kauno miesto naujienas atsirado nufilmuotas eksperimentas, kaip įsigyti alkoholio pažeidžiant visas įmanomas taisykles, ir kvietimas diskutuoti: „Ar jau esame pasirengę realiems prekybos alkoholiu pokyčiams, o ne nieko nekeičiančiam „vaidinimui“, kuris šiuo metu vyksta prekybos centruose, kuomet dokumentų prašoma net iš senolių“. Viena vertus, gan įdomus klausimas ir gerai iliustruotas, o iš tikrųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinė reklama. Pažymėta reklama kainavo 484 eurus, tik už ją sumokėta ne „Facebook“, bet tos paskyros savininkams, kurie net įtraukti į oficialios politinės reklamos skleidėjų sąrašą.

Jei nepastebite politikų lauko reklamos, nematote jų klipų per televizorių ir atrodo, kad rinkimai apskritai nevyksta, ateikite į feisbuką. Socialdemokratai transliuoja tragikomišką siaubo filmo parodiją, rinkėjui sapnuojasi grėsmingos kregždės ir naktinė mokesčių reforma, Darbo partijos kandidatė rimtu veidu svarsto, kodėl vyrai neša moterų rankines ir klausia: „Ką tju?“, Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija Vijūnėlės dvaro fone traukia dainą apie mafiją.

Prieš šiuos Seimo rinkimus reklamos feisbuke gerokai daugiau nei prieš 2015-ųjų savivaldos rinkimus. Tuomet reklamą feisbuke esą pirko tik keturios partijos ir vienas visuomeninis rinkimų komitetas. Prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus tokios reklamos, jei tikėtume partijų ataskaitomis, nepirko niekas. Ekspertai sutaria, kad jau nebeliko partijų, ignoruojančių feisbuką.

Socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas tokį politikų pasidavimą į feisbuką vadina invazija. Vis dėlto feisbuko jis nehiperbolizuoja ir primena, kad socialinis tinklas – tik vienas iš visų politikų naudojamų komunikacijos kanalų.

„Feisbukas, kaip komunikacijos kanalas, gali būti lygiai toks pat efektyvus arba neefektyvus kaip ir bet kokia kita medija – televizija, radijas, spauda. Feisbukas politikams išskirtinis tuo, kad šis socialinis tinklas Lietuvoje turi 1,3 mln. vartotojų, o tai turbūt sudaro apie 80 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų. Tai kanalas, kuriuo tikrai galima pasiekti labai didelę auditoriją“, – sako A.Žakas.

Štai JAV prezidento rinkimų kompanijoje kandidatų naudojami komunikacijos kanalai persistumdė iš esmės. Respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas apskritai neperka reklamos televizijoje, bet pinigų socialiniams tinklams negaili: jo štabas jau vasarą buvo išleidęs 200 tūkst. dolerių grotažymei tviteryje, kurią mato visi vartotojai JAV, nusipirkti.

Lietuvos partijų rinkimų štabų vadovai sako, kad reklama feisbuke yra gana pigi, todėl socialiniam tinklui netaupo, leisdami pinigus kitos reklamos sąskaita. Kita vertus, donaldų trampų Lietuvoje taip pat nėra – geidžiamiausia, kaip ir brangiausia, politikų reklamos tribūna išlieka televizija.

 

M.Zuckerbergas neatrašo

Kiek partijos išleidžia reklamai feisbuke? Nežinia, nes tai esą jų vidiniai dalykai. Bet nedaug, nes reklama pigi, o tikslūs skaičiai bus pateikti kampanijai pasibaigus. Bent taip tikino daugelis „Veido“ apklaustų partijų rinkimų štabų vadovų.

To paties tikisi ir vienas iš feisbuko vartotojų, VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Jis primena bendrą rekomendaciją, kad politikai galėtų žymėti visą į feisbuką kraunamą reklamą, o jei už informacijos sklaidą feisbuke jie dar ir susimoka, tokią reklamą pažymėti privalo.

„Feisbuke yra įvairiausios reklamos. Viena užsakoma, mokama už jos parodymą. Pats matau daug tokios reklamos, ypač kelių partijų. Ji pažymėta, tikiuosi, kad išlaidos jai bus deklaruotos taip, kaip numato įstatymas, – sako Z.Vaigauskas. – Dar yra „savos gamybos“ reklama, kai kandidatai savo paskyrose platina kažkokią medžiagą, primena, kad kandidatuoja, prašo draugų palaikymo. Tokie dalykai nieko nekainuoja, bet esame prašę, jog ir tai būtų pažymėta kaip politinė reklama, pagaminta kandidato lėšomis, kad nebūtų įtarimų, kaltinimų pažeidimais. Žinoma, jei kandidatas  bendrauja įprastai, dalijasi įspūdžiais, rašo laiškus draugams ir staiga ims rašinėti, kad tai – galima politinė reklama, irgi atrodys keistokai. Tačiau pasitaiko, kad draugai susipyksta ir apskundžia mums. Šito, mano supratimu, nei sukontroliuoti įmanoma, nei tai būtų labai korektiška.“

Paprastai tariant, politinės reklamos skelbimo socialiniame tinkle taisyklės yra miglotos, o atskirti reklamą gali būti dar sudėtingiau.

Z.Vaigauskas pripažįsta, kad visos reklamos feisbuke nesužiūrėsi, todėl reikės pasitikėti vien partijų deklaracijomis, nes nei „Facebook“, nei „Google“ tokių duomenų neteikia.

Dar šių metų pradžioje VRK žadėjo kreiptis į šias bendroves, kad galėtų gauti informacijos apie su jų pagalba besireklamuojančius Lietuvos politikus. VRK iš tikrųjų prisiruošė parašyti laišką, tik kad jokio atsakymo. „Kreipėmės, rašėme laiškus, bet realių atsakymų nesulaukėme“, – sako Z.Vaigauskas ir patikslina, kad iš „Facebook“ negavo apskritai jokio atsakymo.

„Jei feisbuke pasirodytų apmokėta, bet nepažymėta reklama, turėtume atlikti tyrimą. Esu įsitikinęs, kad „Facebook“ gerbtų Lietuvos įstatymus ir praneštų, ar ta reklama apmokėta, kas ją apmokėjo, – VRK pirmininkas. – Kai turėtume problemą, reikėtų ieškoti būdų, kaip ją išspręsti.“

Jis patikina, kad VRK, jei jau užsimotų vėzdu už nepažymėtą reklamą, tikrai baustų ne M.Zuckerbergą, bet partiją.

Pasirodo, vien už kandidatų „palaikinimą“ rimtų nuobaudų galėjo sulaukti ir keli rinkimų komisijų nariai. „Vienas ir į teismą žadėjo kreiptis. Pagal įstatymą, komisijos narys negali vykdyti rinkimų agitacijos, ir jei jis pradeda „laikinti“ kandidatus, žinutes siuntinėti, mūsų supratimu, jis užsiima netinkama veikla. Svarstomas narys bandė įrodyti, kad „laikinimas“ nėra politinė reklama, bet komisija vieningai nusprendė, kad toks elgesys netinkamas priesaiką davusiam komisijos nariui. Kaip juo gali pasitikėti rinkėjas?“ – stebisi Z.Vaigauskas.

Pats VRK vadovas tarp feisbuko draugų turi ir politikų, bet dabar dėl 5 tūkst. draugų limito nebegali priimti naujų žmonių. Šis feisbuko vartotojas politikų prašymų dalytis jų reklaminiais pažadais sako nesulaukiantis: „Žino, kad tai beprasmiška. Išmesčiau iš draugų.“

 

Kiek politikų pinigų feisbuke?

Pagal VRK pateiktas partijų ataskaitas, per 2015-ųjų savivaldos rinkimų kampaniją feisbuke besireklamavusios partijos išleido apie 11 tūkst. eurų, o ten reklamavosi tik keli dalyviai: Liberalų sąjūdis (LS), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“, partija „Lietuvos sąrašas“, Lietuvos žaliųjų partija.

Žinoma, jei ataskaitoje partija ir prisipažįsta, kad reklamavosi feisbuke, ji gali nurodyti tik tuos pinigus, kuriuos už reklamą sumokėjo iš kampanijos sąskaitos, bet kiek iš viso nupirkta reklamos ir kas už ją sumokėjo – neaišku. Jei tikėtume VRK pateikiamomis politinių kampanijų išlaidų ataskaitomis, 2012 m. Seimo rinkimuose partijos apskritai nesireklamavo nei feisbuke, nei „Google“. Tiesa, jei šią paslaugą partija perka iš reklamos agentūros, „Facebook“ pavadinimo ataskaitoje gali ir nebūti.

Taigi neįmanoma suskaičiuoti, kiek pinigų už politinę reklamą sumokama „Facebook“ ar „Google“ bendrovėms. A.Žakas patvirtina, kad tokių duomenų nėra, „Facebook“ jais nesidalija, o štai VRK politinės reklamos stebėjimo sistema, kuri lyg ir galėtų tai apskaičiuoti, buvo sukurta ir tebėra taikoma tik trims medijoms.

„VRK stebi reklamą spaudoje, televizijoje ir radijuje. Tarkime, jei vykdant politinę kampaniją feisbuke VRK reikia nurodyti, koks buvo jos tiražas, tai mažų mažiausiai absurdiška. Matyt, reikia veikti pagal tokią sistemą, kokia yra sukurta. „Facebook“ neskelbia duomenų apie tai, kas, kiek išleidžia, bet natūralu, kad pasiekti rezultato neišleidus pinigų nėra įmanoma“, – apibendrina A.Žakas.

Kiek politikams kainuoja brukti feisbuko vartotojams savo reklamą apie geresnį rytojų? A.Žakas skaičiuoja, kad pasiekti tūkstantį žmonių kainuoja vidutiniškai du eurus. Tačiau neužtenka, kad informaciją žmogus pamatytų vos vieną kartą, reikėtų jo dėmesį patraukti 6–8 kartus. Vadinasi, toks kontaktas su tūkstančiu feisbuko vartotojų kainuoja 16–20 eurų. Galima spėti, kad partijų auditorijos yra gerokai didesnės.

„Tačiau tai nėra televizijos reklama, kai džiaugiamasi, kad parodytas tam tikras skaičius reklamos klipų. Feisbuke rezultato negarantuoja vien tas faktas, kad pasiekėme žmones, nes skirtingai auditorijai siunčiame skirtingą žinutę, skirtinga žinutė turi skirtingą atoveiksmį“, – priduria A.Žakas.

Todėl jis sako sunkiai įsivaizduojantis, kad politinės kampanijos metu politikas vienas galėtų susitvarkyti su informacijos srautu feisbuke. Jei užsiimtų šiuo kanalu vien savo jėgomis, fiziškai neturėtų laiko jokiam kitam darbui.

 

Vienam politikui – 1,94 mln. valandų laiko

Liepą suskaičiuota, kad respublikonų kandidatas D.Trumpas socialiniuose tinkluose buvo paminėtas jau 129,7 mln. kartų, jo varžovė demokratų kandidatė Hillary Clinton – 37,3 mln. kartų. Vartotojai skaitydami D.Trumpo turinį socialiniuose tinkluose praleido 1,94 mln. valandų, H.Clinton – 630 tūkst. valandų.

Lietuvoje, kai feisbukas „neapskaitomas“, lieka labai primityvi statistika, kai jau kurį laiką virtualių sekėjų minias bandoma prilyginti aktyviems rinkėjams, nueinantiems iki balsadėžių. Pagal šią primityvią statistiką, daugiausiai šansų rinkimuose tebeturi liberalai, socialdemokratai  – tiek pat kiek valstiečiai, konservatoriai – tiek pat kiek „darbiečiai“.

Komunikacijos socialiniuose tinkluose ekspertas A.Žakas sako, kad svarbiausia yra suprasti, kaip veikia feisbukas, ir skirti tam nemažai išteklių. Pasak jo, labai dažnai politikai prabunda tik prieš rinkimus, „atkomunikuoja“ ir dingsta, manydami, kad sulauks sėkmės, bet viskas gerokai sudėtingiau.

„Jei politikas eina į televizijos laidą, jis supranta, kad turi jai pasiruošti, nes gali sulaukti įvairių klausimų. Tas pats yra ir feisbuke, tik jame klausimai krinta kaip iš gausybės rago, o atsakymus į juos žmonės nori gauti iškart, – aiškina A.Žakas. – Dažnai tai neįvertinama, todėl pasitaiko, kad politikai, kažkur išgirdę, kad dabar jau tikrai turi ką nors daryti feisbuke, greičiau pakenkia sau, nei padeda. Tiems, kurie turi sekėjų gvardiją, pranešti savo žinutę lengviau, bet tiems, kurie ir šiaip nėra socialūs, socialiniai tinklai turbūt tik trukdo.“

„Socialaus marketingo“ vadovas primena, kad socialiniai tinklai – tik vienas iš kanalų, norint pasiekti rezultatų. Tačiau jei moki juo naudotis, ir tai darai nuolat, gali pasisekti. Tai esą rodo Liberalų sąjūdžio sėkmė iki grynųjų butelio dėžutėje skandalo. A.Žako teigimu, liberalų feisbuke sėkmę daugiausia lėmė atskirų jų politikų komunikacija.

„Matome, kad populiariausia komunikacija yra asmeninė, kai mūsų lyderiai bendrauja patys kurdami turinį, pranešdami žinutes, kurioms randa asmeninius kampus. Tarkime, neseniai Remigijus Šimašius pakvietė diskutuoti dėl medicininiams tikslams naudojamų kanapių legalizavimo. Į tokį kvietimą pokalbio atsiliepė labai daug feisbuko vartotojų“, – apie partijos narių gebėjimus išnaudoti feisbuką pasakoja Liberalų sąjūdžio rinkimų štabo vadovas Renaldas Vaisbrodas.

Daugiau kaip 10 tūkst. sekėjų feisbuke tebeturi ir buvęs liberalų pirmininkas Eligijus Masiulis, o štai naujasis lyderis Eugenijus Gentvilas feisbuke užsiregistravo tik vasarą ir dabar turi apie 1,6 tūkst. sekėjų.

R.Vaisbrodas neslepia, kad politinės kampanijos metu partija socialiniams tinklams skiria didžiulį dėmesį, pavyzdžiui, prieš šiuos rinkimus beveik visai atsisakyta reklamos spaudoje. Vis dėlto jis nesutinka, kad dialogas su rinkėjais feisbuke gal pakeisti bendravimą akis į akį.

TS-LKD rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys sako, kad partija pastaruosius ketverius metus remiasi aiškia komunikacijos socialiniuose tinkluose strategija. Prieš Seimo rinkimus konservatoriai daugiau dėmesio skiria reklamai feisbuke, apskritai internete ir regioninėje žinisklaidoje.

„Mūsų tikslas socialiniame tinkle – pasiekti pusę milijono vartotojų. Viena iš tokių sėkmingų žinučių – „Plano Lietuvai“ pristatymas, kuris surinko per 0,5 mln. peržiūrų. Kuriame kokybišką turinį, nenorime teršti erdvės tuo, kas nepatrauklu, nekokybiška ir neneša žinios“, – tvirtina D.Kreivys.

Darbo partija per šią rinkimų kampaniją feisbuko nesureikšmina – didesnį dėmesį komunikacijai socialiniame tinkle ji skyrė per praėjusius savivaldos rinkimus. Šios partijos rinkimų štabo vadovas Vytautas Gapšys skaičiuoja, kad per visą kampaniją „darbiečiai“ reklamai feisbuke neišleis daugiau kaip 5 tūkst. eurų, o VRK pateiks visas išlaidas, nes partijos komunikacija feisbuke užsiima reklamos agentūra.

„Jei sudėtume visų partijų reklamos feisbuke išlaidas, ši suma turbūt sudarytų vos kelias valandas kampanijos pajamų, todėl priversti deklaruoti, kiek feisbuke išleidžia mūsų politikai, būtų sudėtinga. Pilkoji zona – ar kandidatai nurodo, kur yra politinė reklama. Problema kyla tada, jei jie neįtraukia to į kampanijos išlaidas. Kad nekiltų tokių problemų, dirbame su agentūra, kuri išrašo sąskaitą, ir matyti, kiek pinigų skirta reklamai feisbuke“, – aiškina V.Gapšys.

Kad politinės kampanijos reklamos taisyklės yra šiek tiek atgyvenusios ir pritaikytos tik tradicinėms medijoms, sutinka ir Z.Vaigauskas: „Atsiranda medijos, keičiasi žiniasklaidos elgesys, galėtų būti ir įstatymo, reguliavimo pokyčių. Pavyzdžiui, 1992 m. įstatyme buvo įrašyta, jog kategoriškai draudžiama vykdyti sociologinius tyrimus ir pristatyti jų rezultatus likus mėnesiui iki rinkimų, kad jie nepaveiktų rinkėjų apsisprendimo.“

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

 

“Veido” diskusija: Ar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), svarsčiusi portalo lrt.lt publikaciją, savo veiksmais įrodė, kad ir toliau turėtų būti atsakinga už sprendimus, ar žiniasklaidoje yra paslėpta politinė reklama, ar ne?

TAIP

Jonas Udris, VRK narys

VRK praėjusią savaitę jau priėmė sprendimą, kad tai nėra politinė reklama. Ginčas kilo dėl to, ar VRK apskritai kompetentinga vertinti tokius dalykus. Yra tam tikras konfliktas tarp žurnalisto teisės rašyti, ką jis nori, ir tarp įstatyminio reikalavimo, kad politinė reklama turi būti atskirta nuo visos kitos viešosios informacijos ir pažymėta nurodant lėšų šaltinį.

Šiandien nėra vienareikšmio atsakymo, ar visuomenės informavimo priemonės, žurnalistų, redaktoriaus nuomonė – nesvarbu, pozityvi ar negatyvi politinės partijos ar kandidato atžvilgiu – gali būti laikoma politine reklama politinės kampanijos finansavimo kontekste. Mano asmenine nuomone, taip neturėtų būti.

Kur bėdą mato VRK? Kad prisidengiant redakcijos ar žurnalisto asmenine nuomone nebūtų piktnaudžiaujama konstitucine žodžio laisve ir rašomi tendencingi straipsniai ar rengiamos tendencingos laidos, o juose paslėptai reklamuojamas kandidatas ar politinė partija. Sakykime, koks nors su politine partija susijęs koncernas ar komercinė grupė vienoje ar kitoje žiniasklaidos priemonėje perka pakankamai daug savo komercinės reklamos, o mainais redakcija rašo tendencingus straipsnius apie vieną ar kitą kandidatą arba partiją. Jeigu tai yra legaliai užsakoma ir pažymėta politinė reklama, viskas gerai. Bet jei matome, kad serija straipsnių giria vieną ar kitą kandidatą, kyla klausimas, ar tai žodžio laisvė, ar paslėpta politinė reklama. Galima ginčytis, kiek VRK yra kompetentinga tai įvertinti. Mano nuomone, nėra, nes komisiją sudaro teisininkai, o ne viešųjų ryšių specialistai, komunikacijos ekspertai. Kol neturime informacijos iš teisėsaugos institucijų ar kitų šaltinių, kompetentingai nuspręsti negalime. Tačiau jeigu yra skundas, mes privalome reaguoti.

Man, kaip ir kaip kurioms sureagavusioms žiniasklaidos priemonėms, nepatiko pati tyrimo forma, kai pasikviečiamas žurnalistas ir jo klausiama, kodėl jis uždavė būtent tokius klausimus ar sudėjo būtent tokias nuotraukas. Turėtume geriau atlikti savo namų darbus. Bet kad turėtume visai nusišalinti – nemanau.

 

Ne

Arūnas Armalis, Ryšių su visuomene agentūros „Opinio“ vadovas

Prasidėjus rinkimų kampanijai žurnalistai jau ir taip tampa labai atsargūs, o į kiekvieną naujieną, ateinančią iš aktyviai veikiančio politiko, jei tik jis kandidatuoja į Seimą, žvelgia įtariai. Ir nesvarbu, ar tas politikas šiuo metu veikia savivaldoje, ar Seime.

Ypač tai liečia aktyviuosius politikus, o ne tuos, apie kuriuos sužinome tik artėjant naujiems rinkimams. Viešųjų ryšių specialistų darbas su jais prieš rinkimus sudėtingėja dvigubai.

Deja, tokios VRK įžvalgos, kokios buvo padarytos dėl lrt.lt portale pasirodžiusios informacijos, tikrai iškreipia situaciją. Nes kaip tuomet objektyviai žurnalistai turi nušviesti arba aptarinėti kandidatus, jeigu jie jaučia grėsmę, kad paskui gali būti svarstomi VRK?

Žiniasklaida jau ir taip tampa labai atsargi, o po šio precedento, kuris baigėsi sėkmingai žiniasklaidos pusei, žiniasklaida bus dar atsargesnė, ypač regionuose.

VRK veiksmai vietos žiniasklaidą paprasčiausiai stumia į kampą. Jau esu susidūręs su tuo, kad regioninė, tiksliau, vietos žiniasklaida mažuose miesteliuose, prasidėjus politinei kampanijai, iš viso eliminuoja bet kokią informaciją iš miesto tarybos. Arba ji būna visiškai nuasmeninta. Mano nuomone, tai nesveika praktika.

Kitas klausimas: jeigu VRK nariams kilo įtarimų dėl politinės reklamos, ar tai tikrai turėjo tapti tokiu procesu, kokiu tapo?

Aš tuo nesu tikras. Manau, viskas galėjo vykti kur kas paprasčiau. Tam galėjo vykti diskusija prie apskritojo stalo sukvietus tuos ekspertus, kurie gali pareikšti tikrai kompetentingą nuomonę. O dabar matėme tik VRK narius, kurie net ne visi yra teisės specialistai, – kiek žinau, tokių ten tik keletas, o visi kiti yra įvairių skirtingų sričių ekspertai. Ir tokie žmonės ėmėsi nagrinėti sritį, kuri jiems yra tamsus miškas. Neabejoju, kad tai irgi prisidėjo prie žiniasklaidos ir visuomenės veikėjų reakcijos. Nesąmonė, kad tavo darbą analizuoja žmonės, neišmanantys tos srities. Taip neturėtų būti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA