Kodėl japonai vieninteliai pasaulyje savižudybę pavertė institucionalizuota ir valstybės sankcionuota bausme? Kita vertus, kodėl galimybė persirėžti pilvą buvo laikoma viena didžiausių privilegijų? Šįmet „Veido“ nr. 15 rašyta apie seppuku, arba hara-kiri, – ritualinę savižudybę, kurios metu žmogus persipjauna pilvą trumpu kardu, o jo sekundantas kaishaku, dažniausiai geras draugas ar giminaitis, nukerta galvą, taip užbaigdamas savižudžio kančias. Šis paprotys glaudžiai susijęs su bushido (bušido) – samurajų garbės kodeksu.

Vytenis UTARAS

Bušido ir sepuku

Bušido pažodžiui reiškia „kario kelią“. Šios moralinės sistemos principai kažkada persmelkė visos japonų tautos mentalitetą. Bušido apraiškų galime matyti netgi naujausiais laikais. Bušido vertybių sistemos „tėvu“ laikomas Yamamoto Tsunetomo, kuris – savotiškas paradoksas – nenusižudė, kai mirė jo daimis (feodalinis valdovas; Europoje feodalo ponas vadinamas siuzerenu, jo valdinys – vasalu). Paprotys nusižudyti – atlikti sepuku – mirus ponui vadinamas junši. Samurajai seka paskui savo daimį į anapilį.

Valdant Tokugavų klanui (1600–1868) junši išpopuliarėjo. Per bene tris šimtus metų vyravusią vidinę taiką nekilo nė vieno rimtesnio karinio konflikto. Su išore irgi nekariauta, nes režimas siekė izoliuotis nuo pasaulio. Nebuvo mūšių, kuriuose samurajus galėjo įrodyti savo atsidavimą, tad liko tik drastiškas junši veiksmas.

Labai populiari Japonijoje istorija apie keturiasdešimt septynis roninus (taip vadinami samurajai, neturintys šeimininko) – bene geriausias junši pavyzdys. Šie samurajai, netekę daimio, kuris buvo nubaustas pasidaryti sepuku, nužudė savo pono priešą, dėl kurio bausmė buvo skirta, paskui patys šventykloje persipjovė pilvus. Šia tema yra parašyta grožinių kūrinių, sukurta filmų. Keturiasdešimt septynių roninų ištikimybė išreiškia esminius bušido principus.

Tokugavoms tokie dalykai visai nepatiko, nes daugybė žmonių savo noru pasitraukdavo iš gyvenimo. Galiausiai tokia praktika buvo uždrausta. Nusižudžiusio samurajaus šeima netekdavo visų titulų, žemių ir t.t. Bet kai kurių ypač ištikimų karių neveikdavo nei grasinimai, nei sankcijos giminaičiams.

Bušido pagrindėjas Y.Tsunetomo tokios išeities nepasirinko, nes tam visų pirma nepritarė jo miręs daimis. Priėmęs vienuolio įžadus ir pasivadinęs Jōchō, jis užrašė savo draugo samurajaus Tsuramoto Tashiro mintis apie samurajų kastą – taip atsirado pamatinė bušido knyga „Hagakurė“.

Šis veikalas, nors ir ne vienintelis toks, nusako esminius bušido principus. Samurajus tėra įrankis, kuris tarnauja vieninteliam tikslui – visiškai pasiaukoti savo daimiui ir jo tikslams. Nelikus daimio, samurajaus gyvenimas netenka prasmės – būtent todėl paplito junši.

Šis paprotys persmelktas neokonfucionizmo. Ta filosofija, pabrėžianti hierarchijos bei socialumo svarbą žmogaus gyvenime, Tokugavų laikais buvo pritaikyta valdant šalį. Kiekvieno pareiga yra visiškai paklusti vyresniam amžiumi ar padėtimi. Viena iš „Hagakurėje“ papasakotų istorijų tai puikiai iliustruoja. Užsidegus daimio rūmams, šis labai krimtosi dėl to, kad pražus mėgstamas rankraštis, tad jo ištikimas tarnas nieko nelaukęs šoko į liepsnas. Jį rado tik užgesus gaisrui. Tarnas žuvo, tačiau rankraštį išgelbėjo – buvo įsikišęs jį į perpjautą pilvą.

Ne vien neokonfucionizmas turėjo įtakos „Hagakurei“ ir bušido. Savo įspaudą paliko ir budizmas, kuris Japonijoje pasirodė VI a. ir po truputį ten įsitvirtino. Labiausiai kariniam etiketui ir garbės kodeksui buvo priimtina zen (dzenu) vadinama budizmo atmaina, akcentavusi savikontrolę, asketiškumą, saviugdą. Pasitelkdamas dzeno praktiką samurajus susitaikydavo su tuo, kad jo gyvenimas yra laikinas, kad karys gali bet kada žūti, atsitikus kad ir labai nereikšmingam incidentui. Pagal „Hagakurę“, tikras karys visada pasirengęs atiduoti savo gyvybę kovoje dėl garbės.

Vienas keisčiausių ir savaip absurdiškų dalykų yra tai, kad bušido koncepciją kūrė žmonės, kurie beveik arba visiškai nebuvo matę karo. Bet jiems tai netrukdė kurti labai vienpusiško, radikalaus kario elgesio principų.

1899 m. Nitobe Inazō išleido knygą knygą anglų kalba „Bushido: The Soul of Japan“ („Bušido: Japonijos siela“), kurioje dar kartą buvo susistemintos ir vakariečiams suprantamiau išdėstytos bušido idėjos. Net ir po vadinamosios Meidži restauracijos 1868 m., žlugus bakufu (karinė Tokugavų vyriausybė) ir pradėjus nykti samurajų kastai, šios idėjos išliko svarbios ir toliau gyvavo tuometinėje Japonijoje. Paties pavadinimo žodžiai „Japonijos siela“ gerai apibūdina knygoje dėstomų dalykų reikšmę – tai buvo gyva ne vien samurajų, bet ir paprastų japonų širdyse. Vis labiau į nacionalizmą linkstanti šalies valdžia stengėsi masiškai įtvirtinti šiuos principus, ir jai tai puikiai pasisekė.

Hara-kiri intstitucionalizacija

Iki XVI a. amžiaus samurajai nesivargindavo su ceremonijomis – dažniausiai, suvokdami savo neišvengiamą galą, tiesiog bet kokioje vietoje persipjaudavo pilvą ir taip baigdavo gyvenimą. Tačiau Tokugavų valdymo metais viskas po truputį ėmė keistis. Žinoma, ir anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai savo daimių, stambių žemvaldžių, galėjusių sutelkti dideles karines pajėgas, paliepti samurajai nusižudydavo. Bet nuo XVII a. amžiaus hara-kiri (charakiris) tapo visuotinai priimta bausme, kartu ir privilegija, nes šlovingai paleisti sau žarnas galėjo tik karių luomo atstovai.

Yra liudijimų, kad pirmieji nurodymai, kaip atlikti sepuku ritualą, buvo parašyti maždaug 1520 m. Deja, iki šių dienų jie neišliko. Detaliausiais ir patikimiausiais šaltiniais laikomi „Sepuku sekundanto veiksmai“ („Seppuku kaishaku no shidai“) bei „Pagrindiniai sepuku principai“ („Seppuku mokuroku“), abu parašyti XVIII a. pradžioje. Šiuose veikaluose gan tiksliai aprašyta visa ritualo eiga. 1633 m. sukurtas „Sepuku atlikimo būdas sekundantui“ („Seppuku kaishaku den“) turi daugiausiai patirtimi grįstų patarimų.

Yamaokos Shunmei, kuris buvo labiau mokslininkas nei samurajus, darbas „Mintys apie pilvo persipjovimą“ („Hara-kiri ko“), parašytas 1772 m., yra pirmas veikalas, tyrinėjantis savižudybės tradiciją. XIX amžiuje atsiranda daugiau veikalų: „Liudijimai apie savižudybę kardu“ („Jijin-roku“, 1840 m.), Usami Tomoharu parašytos „Sepuku taisyklės“ („Seppuku-kuketsu“, apie 1840 m.) ir nežinomo autoriaus „Sekundanto metodas“ („Kaishaku no shikiho“, apie 1830 m.).

Visi minėti šaltiniai vaizdžiai aprašo ritualą bei jo aplinkybes, bet labiausiai išskirti reikėtų minėtus „Pagrindinius sepuku principus“, nes šis veikalas buvo pats populiariausias ir lengviausiai pasiekiamas to meto skaitytojams. Remdamasis šiais šaltiniais japonologas Davidas Rankinas trumpai aprašė sepuku ritualo aplinkybes ir eigą.

Bausmės paskelbimas pasmerktajam. Pranešimas, kad teks mirti, nėra labai malonus, tad ši žinia turėjo būti pranešta šaltai ir be jokių emocijų. Svarbu kalbėti taip, kad samurajui būtų įkvepiama drąsos. Iškart po to konfiskuojamas kario kardas, o bausmė paprastai įvykdoma kitos dienos rytą. Nuo akimirkos, kai perskaitomas nuosprendis, prasikaltėlis juridiškai jau laikomas mirusiu.

Vietos pasirinkimas. Atsižvelgiant į tai, koks samurajaus rangas ir padėtis visuomenėje, ceremonijos vieta galėjo smarkiai skirtis: kalėjimas, šventykla, namai, kuriuose laikomas pasmerktasis. Senesni, labiau gerbiami samurajai charakirį dažniausiai atlikdavo rūmų sode – savo, jei buvo pakankamai turtingi. Daimiai ar jų tiesioginiai pavaldiniai gyvenimą galėjo baigti ir rūmų salėje. Tačiau pageidavimai ir norai būdavo patenkinami ne visada. 1646 m. Kurita Aemonas, kuris iš keršto nužudė kitą samurajų, pageidavo pilvą persipjauti Dairyuji šventykloje, bet jam to padaryti nebuvo leista, nes jis nepateikė jokių rimtesnių savo poelgio paaiškinimų. Būdavo atsižvelgiama į tai, ką ir kodėl samurajus padarė: priklausomai nuo aplinkybių, mirtis galėjo būti didinga ir graži, pavyzdžiui, su smilkalais, išpuoselėtame sode padedant sekundantui kaishaku (kaišaku). Kitas taip pat XVII a. atvejis: Sugimoto Kajuro, žaisdamas stalo žaidimą go, susipyko su savo varžovu (abu buvo tik paaugliai) ir galiausiai jį užmušė. Šis jaunuolis buvo žemo rango samurajaus sūnus ir pasiprašė jų valdovo leisti numirti jo rūmuose. Jaunuolio prašymas buvo patenkintas, nes priešininkas žuvo lygioje ir teisingoje kovoje, taigi nebuvo jokio kriminalinio poelgio atspalvio. Valdovui, kurio namuose viskas turėjo įvykti, nepatiko, kad jo namuose kas nors persipjaus pilvą. Bet galų gale jis leido jaunuoliui pasidaryti galą sode pastatytoje palapinėje.

Sepuku ritualo vietos paruošimas. Viskas priklausė nuo pasmerktojo rango ir svarbos. Paprastam samurajui nebuvo labai ko ir ruošti: jei viskas vyko lauke, prieš pilvo pjovimą būdavo iškasama duobė galvai. Labiau nusipelnę kariai (dažniausiai tuo, kad buvo iš kilmingos ir turtingos giminės) mirdavo daug puošniau ir iškilmingiau. Paprastai būdavo patiesiami trys tatamiai (kilimai), vieta šiek tiek pritemdoma, rūkomi smilkalai – kad nesijaustų iš perrėžto pilvo sklindančio dvoko. Dažnai naudoti ir raudoni kilimėliai, kad paslėptų kraują. Sode pastatoma palapinė su įėjimais šiaurės bei pietų pusėse, prie tatamių uždegamos žvakės. Kibiras su vandeniu, kardas, krepšys galvai ir kiti dalykai paslepiami už baltos širmos. Dalyvauja iš anksto pranešę apie dalyvavimą liudininkai. Jiems pasiūloma arbatos ir saldumynų, tačiau mandagu jų atsisakyti (juk ir mes prie pat karsto neužkandžiaujame). Šeimos nariai į ceremoniją neįleidžiami, tačiau pasmerktasis jiems galėjo palikti priešmirtinius laiškus.

Kardas. Pats samurajus naudodavo ne ilgesnį nei 9 sun ilgio (maždaug 25 cm) kardą – wakizashi. Ištraukti iš makščių ašmenys prie rankenos apvyniojami baltu audeklu, kad būtų patogiau suimti ir pasmerktasis nesusipjaustytų rankų, – žaizdotais pirštais pjauti nelengva. Sekundantas paprastai naudodavo ilgąjį kardą, valdomą abiem rankomis.

Apranga ir išvaizda. Kiekvienas save gerbiantis samurajus visuomet turėjo savo namuose turėti drabužius, skirtus būtent sepuku ritualui. Jei karys yra aukšto rango, jis dėvi ypatingą drabužį kami-shimo („samurajaus drabužis“, arba „drabužis, skirtas ceremonijai“). Spalva paprastai būdavo šviesiai mėlyna, nors jokių apribojimų netaikyta. Tik labai reikšmingi ir kilmingi samurajai rengdavosi baltai. Prieš ceremoniją būdavo nuskutama dalis galvos (likę plaukai surišami į kuodą – taip yra už ko laikyti nukirstą galvą demonstruojant publikai). Tai labai primena budistų galvos skutimąsi – šiuo gestu jie parodo, kad atsiriboja nuo pasauliečių. Mirti pasirengęs žmogus taip pat atsiriboja nuo gyvųjų pasaulio. Būdavo būtina nusiprausti. Švelniai paraudoninti žandai irgi pagirtinas dalykas – net ir miręs samurajus turi atrodyti kupinas žydinčių jėgų.

Sekundanto vaidmuo. Dažniausiai sekundantu tapdavo pasmerktojo draugas ar bendražygis. Tai buvo ir didelė garbė, nes tokiu gestu parodomas pasitikėjimas, ir neeilinė atsakomybė – kaišaku turėjo ne tik nukirsti galvą nutraukdamas kančias, bet ir pasirūpinti visa ceremonija, jos eiga. Todėl kai kurie samurajai kratėsi tokios „garbės“ – naudos mažai, o dėl kokios nors nesėkmės gali tekti kentėti gėdą visą likusį gyvenimą. Sekundantas turėdavo bent vieną pagalbininką, kuris padėdavo viską suruošti ir rūpinosi, kad ritualas vyktų be jokių trukdžių. Žinoma, visa tai buvo prieinama tik turtingiesiems aukštos kilmės samurajams, o paprastam žemo rango samurajui galvą nuritindavo tiesiog kalėjimo prižiūrėtojas.

Pilvo pjovimo eiga. Veiksmas vyksta visiškoje tyloje. Samurajus atsisėda kojas pakišęs po savo kūnu. Seiza poza primena klūpėjimą, tik sėdmenys nuleidžiami ant sulenktų kojų, o rankos padedamos ant šlaunų. Atlaisvinęs drabužį pasmerktasis iki pusės išsirengia. Kaire ranka paima priešais jį maždaug metro atstumu padėtą kardą… Svarbiausias momentas – jis tris kartus duria sau į pilvą, laikydamas ašmenis kaire ranka šiek tiek žemiau šonkaulių, kairėje pilvo pusėje. Skausmas būna itin stiprus. Bet to dažniausiai būna negana, todėl suėmus kardą abiem rankomis padaromas pjūvis per visą pilvą iš kairės į dešinę. Tai dar skausmingiau. Žinoma, skausmas yra labai asmeniškas ir subjektyvus dalykas – kai kurie kariai padarydavo ne vieną, o kelis pjūvius neišleidę nė garso, kol būdavo nukirsdinti, o kiti pradėdavo vaitoti vos įpjovę odą. Tokugavų valdymo pabaigoje daugelis pasmerktųjų netgi nepjaudavo pilvo, o naudodavo ritualines vėduokles: vos ši paliesdavo pilvą, kaišaku kirsdavo kardu.

Pilvo pjovimosi būdai. Pats dažniausias būdas atlikti sepuku buvo tiesiog persipjauti pilvą iš kairės į dešinę vienu pjūviu (vadinamasis ichimonji, nuo skaičiaus „vienas“ – ichi), tačiau kai kurie samurajai buvo itin atsidavę šiam reikalui, tad sugalvojo ir kitų, skausmingesnių būdų. Pirmasis ir gan populiarus būdas buvo vadinamasis jumonji – žaizda panaši į kryžių, o japonams – į skaičių „dešimt“ (hieroglifas 十). Kiti, irgi su skaičiais sietini būdai: hachimonji – du statmeni pjūviai, kurių forma kaip skaičiaus „aštuoni“ hieroglifo (八), bei sanmonji – trys horizontalūs pjūviai, atrodantys kaip trejeto hieroglifas (三). Visus šiuos būdus nustelbia kage-bara, vadinamasis paslėptas pjūvis. Samurajus persipjaudavo pilvą namuose, susitvarstydavo, kad viduriai beeinant neiškristų laukan, po to, atvykęs pas savo priešus, dramatiškai nusiplėšdavo tvarstį ir tėkšdavo savo žarnas jiems į veidus. Kyla klausimas, ar šis būdas buvo kada nors panaudotas, nes patikimų įrašų neliko.

Galvos nukirsdinimas ir demonstravimas. Svarbiausia sekundanto užduotis – meistriškai nukirsti galvą vienu kirčiu. Jei netyčia nepasisektų, buvo sugalvotos situaciją palengvinančios išeitys. Pavyzdžiui, jei samurajaus galva atkakliai laikosi, ją galima nupjauti kardu lyg pjūklu arba pasinaudojus kitų pagalba bandyti atskirti trumpesniu kardu – vienas laiko galvą už plaukų kuodo, o kaišaku pjauna. Kai galva jau nukirsta, ji paimama už kuodo ir parodoma visiems liudininkams. Jei kuodo nėra, galima įsmeigti kardą į kairę ausį – taip galvą lengviau išlaikyti.

Tokugavų valdymo laikotarpiu sepuku paprotys buvo privilegijuota bausmė valdančiajai karių klasei, tačiau didelė charakirių dalis nebuvo susijusi su valdžios paskirta bausme. Kariai žudėsi mirus jų valdytojui. Kita priežastis – paprasčiausia savižudybė, noras palikti šį pasaulį dėl depresijos, mylimųjų netekties, materialinių sunkumų ar kitų negandų. 1685 m. jaunas kardininkas Hashi Seishinas baigė gyvenimą sepuku būdu Kogonji šventykloje. Jis paliko atsisveikinimo raštelį, kuriame atsiprašė už sukeltus nepatogumus ir aiškino taip pasielgęs dėl to, kad neturėjo jokių giminių, draugų bei nematė prasmės tęsti gyvenimą.

1600–1868 m. paplito vadinamosios dvigubos kaltės principas. Tai reiškia, kad jei esi užpultas kito samurajaus ir su juo įsiveli į kovą, abu nuteisiami mirti. Visiškai nesvarbu, kad priešininkas nebuvo provokuojamas, įžeidinėjamas, konfliktui nebuvo jokios dingsties. Samurajai neprieštaraudavo tokiam nuosprendžiui – garbė jiems buvo svarbesnė už gyvenimą.

Generolo Nogi Maresuke atvejis

1868 m. Japonijoje įvyko perversmas, kurio metu suiro daugiau nei du su puse šimto metų išsilaikiusi Tokugavų klano karinė vyriausybė. Imperatorius tapo viso politinio gyvenimo centru, jam suteikta daug politinių galių. Sostinė iš Kioto perkelta į Tokiją.

Kartu buvo panaikinta ir Tokugavų laikais vyravusi kastų sistema. Nuo 1871 m. samurajai prarado savo dominuojantį vaidmenį Japonijos visuomenėje. 1873 m. sepuku bausmė panaikinta, 1876 m. uždrausta nešiotis kardus. Toks sprendimas sulaukė didžiulio karių nepritarimo, per Japoniją nusirito sepuku banga. Kardas buvo samurajaus sielos dalis, galios ir statuso simbolis, tad daugelis karių jautėsi pažeminti jo netekę ir, nematydami prasmės gyventi be garbės, pasirinko mirtį.

Žinoma, negalima sakyti, kad japonai užmiršo savo praeitį, bet iš esmės tokiems dalykams kaip junši ar kaišaku naujojoje Japonijoje nebuvo vietos. Britų mokslininkas Basilas Hallas Chamberlainas, gyvenęs Japonijoje Meidži valdymo metais, sakė, kad samurajai yra „feodalizmo palikimas, kuris dabar užmigo nirvanos būsenos“.

Vienas labiausiai to meto visuomenę sukrėtusių įvykių buvo imperinės kariuomenės vado, 1849 m. gimusio generolo Nogi Maresuke charakiris, įvykdytas 1912 m. rugsėjo 12 d. Visu imperatoriaus Meidži valdymo laikotarpiu 1868–1912 m. šalis žengė greitos, kartais netgi drastiškos modernizacijos keliu. Japonijos lyderiai atsižvelgė į to meto Azijos rytų regione vyravusias aplinkybes, pavyzdžiui, du Opiumo karus, kuriuos Kinija gėdingai pralaimėjo britams. Japonija suvokė, kad norint atsilaikyti prieš Vakarų jėgą būtina keistis. Per labai trumpą laikotarpį šalis nuo feodalizmo perėjo prie santvarkos, kurią bandyta grįsti vakarietiškais principais.

N.Maresuke buvo iš senos ir kilmingos giminės – jo protėvių linija kilo iš X amžiuje gyvenusio imperatoriaus Uda (867–931). Jaunystėje būsimasis generolas labiau linko prie literato karjeros, tačiau jo tėvas manė kitaip. Galiausiai po kelerių bohemiškų metų 1870-aisiais jaunuolis pradėjo tarnybą kariuomenėje, kur sėkmingai kilo karjeros laiptais.

1877 m. įsižiebus Satsumos sukilimui Nogi susidūrė su Saigō Takamori (1828–1877) vadovaujamomis sukilėlių pajėgomis. Mūšio metu kritus vėliavnešiui Nogi dalinys neteko vėliavos. Generolas negalėjo sau to atleisti, todėl parašė laišką vyresnybei, kuriame prašėsi nubaudžiamas. Jo vadai, apsvarstę įvykių eigą, pripažino, kad nebuvo nusikalsta.

Satsumos sukilimas buvo didžiulis išbandymas vyrui, augusiam konservatyvioje samurajų šeimoje, nes daugelis giminių ir draugų palaikė sukilėlius, o Nogi brolis netgi stojo jų pusėn ir galiausiai žuvo Nogi pajėgoms sutriuškinus sukilėlių būrį.

1894–1895 m. karas su Kinija padarė N.Maresuke tautos didvyriu. Jis per vieną dieną užėmė strategiškai labai svarbų Port Arturo uostą, garsėjusį kaip neįveikiama tvirtovė.

1904 m., prasidėjus Japonijos karui su Rusija, Nogi vėl buvo duota užduotis užimti Port Arturo miestą, šįkart valdomą rusų. Nors galiausiai 1905 m. uostas ir buvo užimtas, kampanija buvo katastrofiškai nesėkminga ir generolas iš herojaus tapo paniekos objektu. Karys jautėsi atsakingas už nuostolius. Audiencijos pas imperatorių metu jis atsiklaupęs ant kelių maldavo leisti pasidaryti sepuku. Valdovas atsakęs, kad dabar ne metas mirti, bet jei Nogi negali kitaip, tepadaro tai po imperatoriaus mirties.

Šis karys nusižudė imperatoriaus Meidži laidotuvių dieną – jis buvo rastas persipjovęs pilvą ir dar persidūręs gerklę geriausiu, labiausiai brangintu kardu. Šalia gulėjo mirtinai susibadžiusi jo sutuoktinė. Kaip tikra samurajaus žmona, ji verčiau pasirinko mirti kartu su vyru, negu likti be jo.

Toli gražu ne visos žmonos buvo pasirengusios mirti dėl savo vyrų – šie dažnai jas nužudydavo prieš savo sepuku, kad pamiršusios pareigą nepabėgtų pas giminaičius ir toliau sau gyventų.

Nogi pasirinkimas visiems paliudijo, kad neįmanoma lengvai sunaikinti amžius tvėrusios pasaulėžiūros, filosofijos bei tradicijų.

Vienas žymiausių japonų rašytojų Sōseki Natsume (1867–1916, tikrasis vardas Natsume Kinnosuke) savo bene garsiausioje knygoje „Kokoro“ (verčiama kaip „širdis“ – jausmų, sielos ir emocijų simbolis, o ne kūno organas) svarstė apie N.Maresuke pasirinkimą: „[…] pastebėjau, kad mintyse automatiškai suskaičiavau metus, kuriuos generolas nugyveno visad galvodamas apie mirtį. Kaip žinote, Satsumos sukilimas įvyko 1877-aisiais. Jis turėjo nugyventi trisdešimt penkerius metus, laukdamas tinkamo laiko mirti. Ir aš paklausiau savęs, kada jis kentėjo didesnę agoniją – per tuos trisdešimt penkerius metus ar tuo metu, kai kardas perdūrė jo vidurius?“

Japonų rašybos sistema laikoma viena sudėtingiausių pasaulyje: ši tauta naudoja logografinius hieroglifus, dvi garsines abėcėles (hiraganą ir katakaną), arabiškus skaitmenis bei lotynišką abėcėlę – ir visa tai lengvai galite rasti viename, atrodo, paprastučiame laikraščio tekste.

Vytenis UTARAS

Rašto istorija Tekančios Saulės šalyje prasideda maždaug penktame amžiuje po Kristaus – nėra jokių istorinių šaltinių, rodančių, kad senovės japonai prieš tai rašė ar bent jau bandė tai daryti. Daugiausiai apie to meto Japoniją sužinome iš keliaujančių kinų raštų, jie aprašė šią tuo metu tolimą ir beveik visiškai nuo išorinio pasaulio izoliuotą šalį. Tie patys kinai ir atnešė japonams savo rašto sistemą kartu su religija – budizmu.

Tuo metu Kinija buvo viena pažangiausių (jei ne pati pažangiausia) civilizacijų visame pasaulyje ir jau daug amžių jos valdantysis elitas bei biurokratai mėgavosi rafinuota estetika ir literatūra: kiekvienas save gerbiantis asmuo puikiai išmanė poeziją. Tačiau japonus visų pirma pasiekė religiniai budistų traktatai, o juos reikėjo kažkaip perskaityti. Atvykėliai vienuoliai išmokė japonus savo rašto – hieroglifų. Neilgai trukus visas elitas jau mokėjo kinų raštą ir juo buvo rašomi įvairiausi pranešimai, nutarimai, įsakymai, analai.

Japonai labai dažnai „pasiskolina“ iš kitų įvairių dalykų ir juos pakeičia taip, kad atitiktų jų tautos kultūrinius bei estetinius poreikius. Taip atsitiko ir su raštu – hieroglifai buvo pritaikyti japonų kalbai, tačiau šis eksperimentas nebuvo iki galo sėkmingas. Užrašytus tekstus buvo labai sudėtinga perskaityti, o perprasti tarties subtilybes – dar sunkiau. Kinų hieroglifų sistema japonų kalbai buvo per griozdiška ir trukdė tinkamai reikšti mintis. Dažnai turinys būdavo suprantamas tik pagal naudojamų simbolių prasmę, o ne juos perskaičius fonetiškai, kaip dabar įprastai daroma daugumoje rašto sistemų visame pasaulyje.

Problema buvo išspręsta sukūrus kana abėcėles – hiraganą ir katakaną. Kiekviena jų turi 46 bazinius daugiausia dvigarsius simbolius bei dar 25 išvestinius simbolius. Jos buvo sukurtos aštuntame mūsų eros amžiuje ir yra naudojamos iki šiol. Kana rašybos simbolius jų atsiradimo aušroje daugiausia naudojo moterys ir kurį laiką šis raštas buvo laikomas moterišku. Štai pirmąjį japonų romaną „Genji monogatari“ („Sakmė apie princą Gendžį“) vienuoliktame amžiuje sukūrusi Murasaki Šikibu jam užrašyti naudojo hiraganos sistemą.

Galiausiai, siekiant geriausiai perteikti japonų kalbos grakštumą, rašant pradėtos naudoti visos sistemos. Geras to pavyzdys yra veiksmažodis „matyti“, kuris japoniškai rašomas štai taip: 見る (tariama miru). Simbolis 見 (mi) yra hieroglifas ir turi dar kelis kitus skaitymus – priklauso nuo to, kokiame žodyje jis bus. O štai simbolis る (ru) yra hiraganos abėcėlės dalis, prijungiama prie pagrindinio hieroglifo. Tokiu skirtingų rašto sistemų jungimo principu japonai naudojasi iki šių dienų ir bent jau kol kas tikrai neketina jo keisti.

Japonijos literatūros ištakos

Jokia rašytinė tradicija Japonijoje iki šešto amžiaus po Kristaus neegzistavo. Kaip jau minėta, visa rašto, rašymo ir literatūros istorija prasidėjo nuo budizmo mokymo. Natūralu, kad tekstai buvo grynai religiniai (jei tik budizmą galima įvardyti kaip religiją Vakaruose suprantamu apibrėžimu). Į Kiniją budistai atkeliavo iš savo gimtosios Indijos (kurioje, ironiška, budizmas neišsilaikė ir ilgainiui sunyko, pozicijas visuomenės gyvenime perėmus hinduizmui), tad pirmieji tekstai buvo stipriai paveikti tiek Kinijos, tiek Indijos kultūrų.

Pirmoji mitologinė-istorinė senosios Japonijos kronika „Kojiki“ (tiesiogiai verčiama kaip „Senovės įvykių užrašai“) buvo parašyta dar apie 712 metus. Tai didelės apimties istorijų rinkinys, kuriame pasakojama šalies atsiradimo istorija, aprašomos dievybės, žmonės, valdovai. Žymus japonų tyrinėtojas Motoori Norinaga šį senovinį veikalą vertė net 35 metus. Darbas buvo tikrai sudėtingas – senoji kalba, jos gramatika stipriai skyrėsi nuo tuo metu naudotos, o pats tekstas užrašytas naudojant kinų hieroglifus, tačiau visai ne jų prasminiu principu – hieroglifai naudoti tik garsams išreikšti.

Panašiu metu, apie 720 metus, pasaulį išvydo ir „Nihon Shoki“ (dar vadinamas „Nihongi“, kas abiem atvejais reikštų „Japonijos kronikos“). Šis veikalas buvo parašytas kiniškai ir apėmė beveik tokią pačią informaciją kaip „Kojiki“, tačiau laikomas istoriškai tikslesniu šaltiniu, nes jame rašoma ir apie imperatorių valdymo metus, pradedant nuo mitinio valdovo Džimu.

Dar vėliau, aštuntame amžiuje, apie 759 metus, išleidžiama poezijos antologija „Man‘yōshū“ (verčiama kaip „Dešimties tūkstančių žiedlapių kolekcija“). Šis poezijos rinkinys taip pat parašytas naudojant tokią pačią sistemą kaip ir „Kojiki“, kai kiniški hieroglifai naudojami tik tam, kad išreikštų garsus.

Moderni Japonijos rašto sistema

Šiuo metu naudojamą rašto sistemą tikrai galime vadinti sudėtinga, nes ji derina kelias iš esmės skirtingu principu sukurtas sistemas ir, negana to, sujungia jas į bendrą darinį.

Kanji hieroglifai

Japonai naudoja vadinamuosius kanji hieroglifus, kurių dauguma yra kiniški, nors nemaža dalis buvo sukurti ir pačių japonų. Kai kurie kalbos entuziastai kūrė vis naujus simbolius. Šiuo metu suskaičiuojama apie 50 tūkst. skirtingų hieroglifų. Žinoma, eilinis japonas visų jų tikrai nepamena ir tai toli gražu nebūtų reikalinga. Pagal 2010 m. valstybės patvirtintą švietimo sistemos įsaką mokykloje japonui teks išmokti „tik“ 2136 kanji simbolius.

Svarbu suprasti ir tai, kad hieroglifai nėra skaitomi vienu būdu, kaip mums įprasta. Skirtingame kontekste jie gali skambėti visai skirtingai. Vienas hieroglifas gali turėti kad ir septynis skaitymus, dauguma kurių naudojami labai retai, tad visko atsiminti praktiškai neįmanoma. O ką jau kalbėti, jei reikėtų mokėti visus 50 tūkst. egzistuojančių simbolių.

Žinoma, ir patys japonai supranta, kad tikėtis įsiminti tiek daug informacijos naivu, nes tam prireiktų daugybės metų, tad dažniausiai laikraštyje, knygoje ar žurnale prie rečiau naudojamo hieroglifo ar sudėtingesnio jais užrašomo žodžio (viename žodyje gali būti panaudoti kad ir keturi simboliai; teiginys, kad vienas hieroglifas gali reikšti visą sakinį, yra iš piršto laužtas) pateikiamas ir fonetinis jos skaitymas, užrašytas hiraganos abėcėle.

Hiragana

Kaip jau minėta, ši abėcėlė sudaryta iš 71 vieno skirtingo simbolio, kurių dauguma skaitomi kaip dvigarsiai. Tik balsiai ir priebalsis „n“ turi atskirą simbolį. Pavyzdžiui, nei „k“, nei „m“ savo atskiro simbolio neturi.

Hiraganos panaudojimas – labai platus. Visų pirma ji naudojama kaip priesaga prie hieroglifo, taip nurodydama, koks tai žodis: daiktavardis, būdvardis, veiksmažodis ir t.t. Taip pat hiragana rašomos priesagos nurodo ir laikus – sistema labai panaši į naudojamą lietuvių kalboje (tik mes neturime jokių hieroglifų). Be to, visi prielinksniai taip pat rašomi naudojant hiraganą. Visi japoniški žodžiai gali būti užrašyti vien tik hiragana – taip padarę nepažeisite jokių gramatikos taisyklių, tiesiog tai būtų labai neįprasta, nes taip rašo tie, kurie tik pradėjo mokytis japonų kalbos.

Hiragana suteikia rašymo sistemai lankstumo ir leidžia paprastai ir aiškiai užrašyti bei išreikšti tai, kas naudojant hieroglifus būtų neįmanoma, mat kanji buvo pasiskolinti iš kinų kalbos, o jos logika tikrai skiriasi nuo japonų.

Įdomu, kad japonai savo kalboje neturi raidės „l“, todėl jiems tenka mokytis ją tarti ir jie dažnai ją keičia garsu, daug panašesniu į „r“. Anksčiau lietuviai taip pat yra susidūrę su panašia problema, nes garsas „f“ mūsų kalboje neegzistavo, todėl dar galima išgirsti senų žmonių, vietoj „f“ tariančių „p“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Japonija – viena iš pasaulio lyderių švietimo srityje. Absoliuti dauguma šalies gyventojų yra raštingi, įgyja privalomąjį pagrindinį išsilavinimą. Net 60 proc. japonų stoja į universitetus ar kolegijas ir gali pasigirti bent jau bakalauro mokslinį laipsnį atitinkančiu diplomu. Magistrantų ir doktorantų procentas Japonijoje bene didžiausias visame pasaulyje.

Vytenis UTARAS

Raštas Japonijoje iki VI amžiaus po Kristaus iš esmės neegzistavo, o vieni artimiausių kaimynų, kinai, japonus laikė visiškais barbarais – aprašė juos kaip nemažai girtaujančius, šiurkščius žmones juodai dažytais dantimis, valdomus karalienės šamanės.

Gal šiuose pasakojimuose yra šiek tiek tiesos (japonus tikrai valdė imperatorė ir jie tikrai dažė dantis juodai), bet rimtai jais tikėti neverta. Senovėje japonai daug ką perėmė iš Kinijos, kuri tuo metu buvo bene labiausiai technologiškai ir kultūriškai išsivysčiusi civilizacija (nors Tekančios Saulės šalies gyventojai šiuos faktus kategoriškai neigia arba pripažįsta labai nenoriai).

Raštas į Japoniją atkeliavo kartu su budizmu VI mūsų eros amžiuje iš Kinijos. Kartu su religija pasirodė ir įvairiausių religinių tekstų, kuriuos reikėjo mokėti skaityti. Kadangi diduomenė paskelbė šį mokymą pagrindine šalies religija, visa aristokratija išmoko kinų kalbą ir rašė pasitelkdama jų ženklų sistemą – „kandži“ hieroglifus. Vėliau pradėta rašyti japoniškai naudojant kinų hieroglifus, bet tai buvo labai nepatogu, todėl atsirado japonų raštas – dvigarsės abėcėlės hiragana ir katakana, kurios pradėtos integruoti į bendrą trijų abėcėlių sistemą.

Jau VIII amžiuje buvo parašytos seniausios istorinės ir mitologinės kronikos „Kojiki“ (apie 712 m.), „Nihon Shoki“ (apie 720 m.) bei pirmoji poezijos antologija „Man‘yōshū“ (apie 759 m.). Šiek tiek vėliau, XI amžiuje, rašytoja Murasaki Šikibu parašė pirmąjį romaną – „Genji Monogatari“, kuriame pasakojo princo Gendži gyvenimo istoriją.

Budistų šventyklos tapo pagrindiniais mokymo centrais, kuriuose buvo mokoma rašto, religinės filosofijos. Aukščiausias pozicijas intelektiniame gyvenime budistai prarado tik XII amžiuje, nors ir vėliau buvo ypač gerbiami, o išsilavinusių vienuolių patarimų klausydavo ir šiogūnai (karo vaidai, faktiškai valdę Japoniją iki pat XIX amžiaus pabaigos).

Nuo 1600 m. šalyje įsivyravus taikai, išsimokslinimas tapo daug svarbesnis nei karo menų išmanymas. Beveik pusė visos Japonijos vyrų ir apie 20 proc. moterų mokėjo geriau ar prasčiau skaityti, o žmonės, priklausantys aristokratijai, mėgavosi rafinuota kultūra, literatūra, religijos, filosofinės minties bei estetikos studijomis.

Modernusis Japonijos švietimas, ar bent jau panašus į egzistuojantį šiandien, gimė 1873 m., kai Švietimo ministerija, raginama imperatoriaus Meidži, išleido specialų įsaką, pagal kurį buvo sukurta privalomojo visuotinio pradinio švietimo sistema.

Antroji XIX amžiaus pusė šaliai buvo sudėtinga. Po įvykusio Satsumos sukilimo valdžia iš karių sugrįžo į imperatoriaus rankas. Greitai po sukilimo Japonija pasuko modernizacijos ir vesternizacijos keliu, nes manė, kad tik pasivijusi (o tada ir pralenkusi) Vakarų valstybes turi galimybę išlikti. Tuo metu galingiausios kolonijinės jėgos jau rodė susidomėjimą Tekančios Saulės šalimi, tad veikti teko greitai.

Jau 1886 m. švietimo sistema buvo visiškai parengta ir reglamentuota, su patvirtintomis mokymo priemonėmis, jų turiniu ir centrinės valdžios nurodymus vykdančiais švietimo sektoriaus darbuotojais. Daugelį metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos mokykla buvo ta vieta, kur jauni japonai ne tik mokėsi svarbiausių disciplinų, bet jiems buvo diegiamos ir imperialistinės bei nacionalistinės šalies karinio elito vertybės (tuo Japonija visiškai nesiskyrė ir nuo kitų panašiu keliu pasukusių Europos valstybių – Italijos, Vokietijos ar Sovietų Sąjungos).

Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, šalį iki 1953 m., kai valdžia vėl atiteko japonams, valdė amerikiečiai. Jų iniciatyva švietimo sistema 1947 m. buvo pertvarkyta ir įgavo vadinamąjį 6-3-3-4 pavidalą. Tai reiškia, kad šešerius metus mokomasi pradinėje mokykloje, tuomet eina treji metai žemesnėje vidurinėje ir treji aukštesnėje vidurinėje mokyklose, po to galima ketveriems metams stoti į aukštąjį 
 išsilavinimą teikiančią mokymo įstaigą (nors tai nėra privaloma). Iš esmė sistema išliko beveik nepakitusi iki pat šių laikų.

Nuo darželio iki universiteto

Japonijoje mokymasis prasideda nuo mažų dienų. Vos vienų metų sulaukę vaikai priimami į darželius, kurie skirstomi į įprastus, tai yra viešuosius, ir prestižinius. Norėdami savo vaiką leisti į gerą darželį tėvai privalo ne tik turėti stiprias finansines pozicijas, bet ir pereiti kažką panašaus į kontrolinį patikrinimą – pateikti informaciją apie save, o jų vaikas, kad ir koks dar mažas būtų, egzaminuojamas norint įvertinti jo gebėjimų lygį. Taigi spaudimas dėl mokymosi pasiekimų japonų vaikus dažnai užgula vos spėjusius išmokti vaikščioti ir kalbėti.

Tačiau tuo iššūkiai tik prasideda. Laukia stojamieji egzaminai į pradinę mokyklą, kuri yra pirmasis privalomo išsilavinimo lygis. Ją vaikai lanko nuo 6–7 iki 11–12 metų amžiaus. Žinoma, reikia pabrėžti, kad stojamuosius egzaminus tenka laikyti tik tiems vaikams, kurių tėvai, kaip minėta, turi dideles pajamas ir išgali juos leisti į elitines mokslo įstaigas, – kitų gyvenimas būna šiek tiek lengvesnis.

Pradinė mokykla vaikams suteikia esmines žinias, jų pagrindą. Daug dėmesio skiriama mokymuisi žaidžiant – bandoma kurti jaukią, malonią atmosferą, tačiau labai didelis dėmesys skiriamas disciplinai. Vaikai turi griežtai laikytis nurodymų, juos vykdyti, nes manoma, kad tai padeda tinkamai formuoti besivystančią asmenybę ir padės išvengti nepageidaujamo ar asocialaus elgesio ateityje. Kiekviena klasė turi vieną mokytoją, kuris (ar kuri) dėsto visus dalykus, asmeniškai pažįsta visus vaikus (jų klasėje būna 35–40).

Ketvirtoje klasėje mokymosi turinys vis sunkėja, o per paskutinius dvejus metus muzikos ir fizinio rengimo pamokose klasės auklėtoją pakeičia profesionalūs šių sričių mokytojai – taip vaikai pratinami prie vidurinio lavinimo sistemos.

Pradinėse klasėse daug dėmesio skiriama ir užklasinei veiklai, kuri yra privaloma. Vaikai pagal pomėgius gali pasirinkti būrelį, o jame ne tik gilinasi į tai, kas juos domina, bet ir mokosi bendrauti su bendraamžiais.

Nors egzaminai pereinant į trejus metus trunkantį etapą, kurio baigimas (sulaukus 15 metų) suteikia pagrindinį išsilavinimą, neprivalomi, tačiau, kaip minėta, juos tenka laikyti norint patekti į geresnes mokyklas. Tad jau penktos šeštos klasės mokiniai vakarais lanko parengiamąsias mokyklas, o vasaros atostogų metu jose rengiami ir papildomi žinių gilinimo kursai.

Po trejų metų laukia pasirinkimas: pereiti į aukštesnį lygį ir mokytis siekiant vidurinio išsilavinimo ar rinktis profesinio rengimo mokyklą. Bet kuriuo atveju laikomi japonų ir anglų kalbų, matematikos ir mokslo (fiziką, biologiją ir chemiją apimantis dalykas) egzaminai. Net 95 proc. japonų renkasi mokytis toliau ir tik nedidelė dalis tobulinasi profesinėse mokymo įstaigose.

Paskutiniai treji mokyklos metai laikomi sunkiausiais japonų gyvenime. Apie laisvalaikį tais metais iš esmės reikia pamiršti, nes tenka mokytis tiesiog beprotiškai daug siekiant tobulų rezultatų. Jų reikia norint įstoti į prestižinį universitetą, kuris praktiškai garantuos gerai apmokamą darbo vietą bei materialiai aprūpintą gyvenimą. Dėl tokio didelio spaudimo ir nuolatinio nervinio išsekimo japonų paaugliai dažnai kenčia nuo rimtų psichologinių sutrikimų.

Norint įstoti į prestižinį universitetą ir vėl reikia laikyti egzaminus. Deja, įstoti pavyksta ne visiems, tad nemažai studentų laukia kitų metų stojamųjų ir per turimus laisvus metus toliau mokosi. Tokius studentus be universitetų vadina roninais – taip anksčiau buvo sakoma apie samurajus be šeimininkų.

Pagaliau įstojus į universitetą prasideda laisvesnis ir ne toks griežtas, ne taip suvaržytas gyvenimas. Žinoma, niekas nesako, kad Japonijos aukštosiose lengva, tačiau nemažai studentų į studijas žiūri gan aplaidžiai, nes jiems reikia tik diplomo. Todėl tai būna jei ne smagiausi, tai bent mažiausiai atsakomybe suvaržyti jų gyvenimo metai.

Formuojasi ir tam tikri neigiami aukštojo mokslo precedentai. Jį renkasi ir baigia bent 60 proc. vidurinių mokyklų absolventų. Kai kurie studentai į prestižinius universitetus pakliūva dėl to, kad jų tėvai geba dosniai sumokėti įstaigai, o kiti, nors ir įstoję savo jėgomis, net neketina nuoširdžiai gilintis į pasirinktą specialybę. Šie žmonės dažniausiai neišnaudoja jiems suteikto mokslinio potencialo, tačiau užkerta kelia kitiems. Taip daug didelį potencialą turinčių protų „nuteka“ į žemesnio lygio mokymo įstaigas, kur jų intelektiniai poreikiai ne visada būna patenkinti.

Žinoma, ši problema, nors ir rimta, dar nepasiekė epideminio lygmens. Tikriausiai niekada ir nepasieks – prestižinių universitetų nėra daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Neseniai kinuose turėjome galimybę išvysti naują Martino Scorcese‘s filmą „Tyla“ („Silence“). Juosta pasakoja XVII amžiaus pradžioje į Japoniją atvykusio jauno portugalo misionieriaus gyvenimo istoriją. Krikščionybė, kad ir kaip stengėsi misionieriai, dėl daugelio priežasčių Japonijoje neprigijo. Tačiau kiek anksčiau, XVI amžiuje, šalyje buvo nemažai tikinčiųjų, o žymiausias ir įtakingiausias iš jų buvo Takayama Ukonas. Šis vyras tikėjimo neatsisakė net ir mirties akivaizdoje, dėl jo neteko savo aukštos padėties bei turtų, o 2017 m. Bažnyčia jį paskelbė palaimintuoju.

Vytenis UTARAS

Istorinis kontekstas

XVI amžius Japonijai buvo ypač sudėtingas. Šalį faktiškai valdę karo vadai Oda Nobunaga (1534–1582), Toyotomi Hideyoshi (1536–1598) ir Tokugawa Ieyasu (1542–1616) nuolat kariavo tarpusavyje dėl įtakos sferų. Tokių įvykių kontekste šalį pasiekė krikščionių misionieriai, priklausantys pranciškonų bei jėzuitų ordinams. Patys japonai juos laikė indais ir apie krikščionybę kalbėdavo kaip apie naują „indų tikėjimą“.

Misionierių skleidžiama religija buvo visiškai nauja, nes daugelį amžių tiek valdantysis elitas, tiek liaudis išpažino įvairias budizmo formas bei garbino ir vietines, senąsias Japonijos dievybes (šintoizmas, kaip etninė organizuota japonų religija, susiformavo tik XIX amžiuje, nors ir šventyklos, ir kunigų sluoksnis koegzistavo su budizmu).

XVI amžiaus viduryje atvykę kunigai buvo sutikti skeptiškai, tačiau niekas jiems kurį laiką netrukdė skleisti krikščionybės. Deja, greitai padėtis pasikeitė, tikintieji buvo pradėti persekioti, misionieriai išvyti. Per beveik tris šimtus metų trukusią Japonijos saviizoliaciją krikščionybė kaip religija pranyko, o dabar šį tikėjimą Tekančios Saulės šalyje išpažįsta tik kiek mažiau nei vienas procentas visų gyventojų.

Šių istorinių faktų kontekste ir kalbame apie Takayamą Ukoną, įtakingą politiką, feodalą ir krikščionybės skleidėją. Visą savo gyvenimą Ukonas tvirtai laikėsi krikščionių tikėjimo ir prisidėjo prie jo plitimo Japonijoje. Bendravo su 
 misionieriais, juos rėmė bei saugojo, įkūrė kunigų seminariją. Neatsisakė savo tikėjimo netgi žinodamas, kokių rimtų padarinių toks sprendimas gali turėti, visada atvirai jį deklaravo net matant aukščiausiems valdžios žmonėms.

Nors galų gale Takayama Ukonas buvo ištremtas ir mirė toli nuo savo namų, Maniloje, jo indėlis yra didžiulis: būdamas galinga figūra tiek iš karinės, tiek iš politinės perspektyvos, savo galias jis naudojo krikščionybei skleisti bei įtvirtinti.

Samurajų giminė

Takayama Ukonas gimė 1552 m. Jo tėvas buvo galingos pilies valdytojas, to meto visuomenėje gan įtakingas asmuo, išpažino budizmą, kuris buvo dominuojanti religija šalyje, ir pakvietė Gasperą Vilelą, portugalų misionierių, į atvirus debatus, kurių metu turėjo būti diskutuojama religiniais klausimais. Tačiau Vilelą debatuose pakeitė kitas vienuolis – brolis Lorenzo, buvęs biwahoshi (taip Japonijoje vadinami klajojantys dainiai), kurį Jamagučio mieste pakrikštijo garsus misionierius Francis Xavier (1506–1552), po mirties dar ir paskelbtas šventuoju. Pilies valdytojas, nors buvo išsilavinęs vyras, nesugebėjo palenkti Lorenzo ir galiausiai buvo taip sužavėtas jo kalbų apie krikščionybę, kad visa Takayamos giminė pasikrikštijo.

Kai Takayama Ukonas sulaukęs vienuolikos metų tėvo valdomoje pilyje buvo pakrikštytas, gavo Justo vardą. Būdamas 21 metų jis pradėjo politiko karjerą – susiklosčius palankioms aplinkybėms taip pat buvo paskirtas strategiškai svarbios pilies valdytoju. Atstatinėjant anksčiau sudegintą Takatsuki pilį, išryškėjo Ukono karinis bei administracinis talentas.

Karo vaidai buvo patenkinti savo valdinio darbu. Ukonui sulaukus 25 metų jo puiki politinė karjera atrodė užtikrinta. Jį siejo draugiški ryšiai su Araki Murashige, galingu feodalu. Araki taip pat labai žavėjo arbatos gėrimo ceremonija, jos estetiniai idealai. Tikėtina, kad viešėdamas Araki pilyje Ukonas ir pats susižavėjo arbatos ceremonija. Ten jis pirmą kartą sutiko garsųjį Sen no Rikyu – žymiausią Japonijos arbatos ceremonijos meistrą.

Rikyu nuo pat mažumės studijavo budizmą bei arbatos ceremonijos ypatumus ir tarnavo daugybei žymių Japonijos istorinių asmenybių – Odai Nobunagai, Toyotomi Hideyoshi, kurio dėka galiausiai buvo pradėtas vadinti Japonijos arbatos meistru, o pats Hideyoshi į jį kreipėsi prie vardo pridėdamas priesagą „ko“, taip išreikšdamas pagarbą.

Ukonas visą savo gyvenimą palaikė draugiškus santykius su šiuo arbatos meistru ir žavėjosi arbatos ceremonija. Sen no Rikyu padarė didžiulę įtaką jo pažiūroms ir pasaulėžiūrai. Ukonas patarė Araki Mushikage‘i nesusidėti su Nobunagos priešininkais ir netgi kaip geros valios ženklą perdavė jam savo seserį ir sūnų kaip įkaitus.

Takatsuki pilis ir jo valdos buvo tarp Kioto ir Osakos, tai yra tarp Nobunagos ir Araki valdomų teritorijų. Murashige, nepaisant Ukono geros valios ženklų, galiausiai nusprendė jį pulti, o būdamas vasalas Ukonas turėjo paklusti savo feodalo valiai. Tačiau Nobunaga išgirdęs šią žinią taip pat suprato kelis dalykus – jis atsiuntė italą misionierių Organtino Soldi su žinia, kad jei Takayama Ukonas paklus Araki, mirties bausme bus nubausti misionieriai ir sudegintos visos Ukono teritorijoje esančios bažnyčios.

Pats Organtino spaudė Ukoną sakydamas, kad jis švaria sąžine negali paklusti savo feodalo reikalavimams, tačiau Ukonas pasvėrė ir kitas priežastis – savo, kaip samurajaus, garbę ir tai, kas nutiktų jo pasiųstiems įkaitams. Po ilgų svarstymų Takatsuki pilies durys buvo atvertos. Ukonas galiausiai nusprendė pasielgti pagal samurajų garbės kodekso bušido principus.

Takayama Ukonas suprato, kokių pasekmių gali sukelti toks sprendimas ir nepaklusnumas Odai Nobunagai. Ukonas nusiskuto galvą ir be jokios palydos bei ginklų pasirodė prieš Nobunagą. Šio nusižemino gesto efektas buvo netikėtas – kadangi Oda Nobunaga galėjo laisvai užimti Takatsuki pilį, jis atleido Takayamoms ir apdovanojo Ukoną, grąžindamas valdas ir netgi jas padidindamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m

Vytenis UTARAS

Seppuku arba hara-kiri – tai japonų ritualinė savižudybė, kurios metu žmogus pats sau persipjauna pilvą trumpu kardu, o jo sekundantas (kaishaku – dažniausiai geras draugas ar giminaitis) nukerta galvą užbaigdamas kančias. Kodėl japonai vieninteliai pasaulyje savižudybę pavertė institucionalizuota ir valstybės sankcionuota bausme? Kodėl galimybė persirėžti pilvą buvo laikoma viena didžiausių privilegijų?
Hara-kiri yra ypač skausmingas ir toli gražu ne greitas būdas mirti, jei neturite sekundanto: generolas Ōnishi Takijirō, laikomas savižudžių lakūnų (kamikadzių) idėjos sumanytoju, kankinosi net penkiolika valandų.

Savižudybė karo ar karo menų kontekste nėra vien tik japonams būdingas dalykas ar jų „išradimas“: savo noru mirdavo graikai, romėnai, Skandinavijos vikingai, persai, trakėnai, netgi mūsų kaimynai prūsai – visi esame girdėję apie Pilėnus ir jų likimą. Šiame kontekste ryškiau išsiskiria Indijoje gyvenantys radžputai: jų karių elito žmonos ir vaikai, pamatę, kad pralaimėjimas neišvengiamas, susidegindavo, o vyrai puldavo į beviltišką mūšį ir šlovingai pasitikdavo mirtį – tokia elgsena vadinama saka.

Japonijos istorija nuspalvinta krauju – sau gyvybę atima į kampą užspeisti išdidūs samurajai, nelaimingi įsimylėjėliai kartu palieka šį pasaulį, broliai perduria vienas kitą, didikai nužudo savo šeimą, o po to, padegę rūmus, šoka į liepsnas ir jose žūva. Būdų buvo įvairiausių, priežasčių taip pat. Tačiau Japonijoje, kaip niekur kitur pasaulyje, savižudybė tapo socialiai priimtinu dalyku ir buvo institucionalizuota kaip privilegija, kartu ir bausmė valdančiajai klasei – samurajams. Šios tradicijos šaknys slypi žiloje senovėje.

Ivanas Morrisas savo knygoje „The Nobility of Failure: Tragic Heroes in the History of Japan“, rašydamas apie savižudžius lėktuvų pilotus, atakavusius JAV karinį laivyną, rašė: „Sprendimas naudoti savižudišką taktiką buvo priimtas per kelias minutes, tačiau psichologinės prielaidos buvo kuriamos amžius.“ Seppuku idealai išliko japonų tautos atmintyje ir buvo gyvi net ir XX amžiuje.

Kardo vaidmuo

Kardai, rasti archeologinių kasinėjimų metu, byloja, kad iš pradžių jie buvo reikalingi įvairiose ceremonijose ir Japoniją pasiekė maždaug penktame mūsų eros amžiuje. Ant ašmenų išlikę užrašai skelbia, kad jų savininkai buvo žemės bei dangaus valdovai, o kardas ligi šių dienų yra viena iš trijų šventųjų Japonijos imperatoriaus šeimos relikvijų.

Šalį valdant samurajams kardas įgavo ypač didelę svarbą, jis tapo kario sielos dalimi, jo egzistencijos palydovu ir tam tikra prasme netgi priežastimi. Šis įrankis įprasmino kario būtį, nes pagrindinė užduotis buvo paprasta – atimti gyvybę, ir kardas šią užduotį gerokai palengvindavo. 1582 m. Sakamoto pilies valdovas Akechi Hidemitsu (1536–1582) netgi sudarė paliaubas su priešininkų pajėgomis, kad galėtų perduoti savo branginamą kardų kolekciją. Tai atlikęs Akechi daugiau nesismulkino – nužudė savo šeimą, persipjovė pilvą ir šoko į liepsnas.

Nitobe Inazō savo veikale „Bushido: the Soul of Japan“ tam netgi skiria visą skyrių ir kalba apie kardo svarbą samurajaus gyvenime. Žinoma, nieko naujo ten nerasite – kardas yra lyg samurajaus sielos dalis, jam suteikiama kone dieviška reikšmė. Ir iš tikrųjų, kai kurie kardai (bent jau senesniais laikais) buvo laikomi kami – dievybėmis. Kai 1876 m. buvo uždrausta nešiotis kardus, šalyje kilo neramumai ir pati didžiausia seppuku banga. Buvę samurajai (kadangi anksčiau gyvavusi klasių sistema panaikinta 1868 m.) nematė gyvenimo prasmės be kardo – iš jų atėmė patį brangiausią jiems dalyką. Dalyką, kurio vertė buvo neišmatuojama: tai buvo jų asmeninės garbės, karo filosofijos ir garbės kodekso simbolis.

Hara-kiri ar seppuku?

Hara-kiri verčiant tiesiogiai iš japonų kalbos reiškia „pilvą pjauti“(腹切). Kai kur galima rasti nuomonę, kad šis pavadinimas nevartotinas kaip vulgarybė ir buvo sukurtas vakariečių, kurie neteisingai perskaitė žodžio seppuku hieroglifus (切腹) – tiesiog juos apkeitė vietomis, kuo tiki ir daugelis japonų. Tiesa ta, kad hara-kiri terminas buvo pradėtas vartoti istoriniuose tekstuose jau XIII–XIV amžiuje, taigi yra daug senesnis ir archajiškesnis, nors laikomas kone naujadaru ar japonų kalbos neišmanymo rezultatu. Seppuku pasirodė tik XV amžiuje, o įsitvirtino Edo periode (1600–1868 m.). Spėjama, kad priežastis, kodėl buvo sukurtas seppuku terminas, yra estetinė: šiuo pavadinimu apibūdinamas pilvo pjovimo veiksmas, nepavartojant nė vieno iš šių žodžių. 

 Skirtumą tarp šių dviejų terminų galima įžvelgti tik jų vartojimo kontekste. Hara-kiri dažniausiai vartojamas literatūroje (Yamaokos Shunmei knyga „Hara-kiri ko“ – „Mintys apie pilvo persipjovimą“) ar teatre („Nagamachi onna no hara kiri“ – „Moters iš Nagamačio pilvo persipjovimas“), o seppuku – oficialiuose dokumentuose, įsakymuose ar įstatymuose. Pavyzdžiui, Tokugavų režimo įrašuose žmogus, pasmerktas ritualinei savižudybei persipjaunant pilvą, vadinamas seppuku-jin (tiesiogiai verčiant – „žmogus, pjaunantis (sau) pilvą“).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m

Beveik visi yra girdėję apie kamikadzes – japonų savižudžius pilotus, savo noru nukreipdavusius sprogmenų prifarširuotus naikintuvus į amerikiečių lėktuvnešius. Šių dienų aplinkybėmis suprasti tokio fanatiško ir radikalaus elgesio priežastis bei už to slypėjusią ideologiją yra svarbiau nei bet kada anksčiau – juk Vakarų pasaulis nuolat kenčia dėl radikaliojo islamo išpažinėjų mirtininkų atakų.
Vytenis UTARAS

Kamikadzių fenomeno ištakos slypi Japonijos istorijoje. 1912 m. mirus imperatoriui Meidži prasidėjo naujas Japonijos istorijos laikotarpis – vadinamoji Taišo era, trukusi nuo 1912 iki 1926 m. (Japonija turi kiek kitokią amžių skaičiavimo sistemą – istorinius laikotarpius skirsto į eras, pavadintas imperatorių ar valdančiųjų karo vadų giminių vardais).

Imperatoriaus Meidži valdymo laikotarpiu (1868–1912 m.) Japonija labai sparčiai keitėsi. Prieš tai japonai ištisus amžius – nuo 1600 iki 1868 m. praleido visiškai atsiskyrę nuo išorinio pasaulio. Su užsieniu prekiavo tik vienas nedidelis uostas.

Japonija norėjo tapti modernia valstybe, tad pasinaudojo Vokietijos biurokratinio modelio pavyzdžiu. Per gan trumpą laiką buvo pasiekta puikių rezultatų – šalis sustiprėjo, kitaip nei jos kaimynės, kurias visaip ujo Europos kolonijinės jėgos. Japonija XX amžiaus pradžioje, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, tapo faktiškai stipriausia jėga visame pietinės Azijos regione, o laivyno dydžiu pasaulyje nusileido tik Didžiajai Britanijai ir JAV. Tai buvo šiuolaikiška ir pažangi valstybė, kurios greitai auganti karinė galia privertė į ją rimtai žiūrėti netgi stipriausias pasaulio šalis.

Taip pat labai svarbu, kad nuo 1868 m. šintoizmas (japonų etninių tikėjimų tradicija) tapo valstybine religija. Anksčiau šinto tikėjimo nebuvo galima pavadinti bendra, organizuota religija. Nors ir buvo bendras, visai šaliai žinomas ir pažįstamas dievų panteonas, tačiau tai buvo veikiau liaudies tikėjimų, tūkstančių dievybių nesistemingas garbinimas.

Įvykus Meidži restauracijai visa reali valdžia atiteko imperatoriui (anksčiau valdė karo vadai, imperatoriaus valdžia buvo tik simbolinė). Japonijoje nuo VI amžiaus vidurio pagrindinė religija buvo budizmas, o filosofinė kryptis – Konfucijaus mokymas. Šintoizmas puikiai tarnavo valdžios įtvirtinimo ir įteisinimo tikslams, vėliau – ir kraštutinio nacionalizmo pagrindimui: japonų etninis tikėjimas sako, kad japonų tauta kilusi iš dievų (kami), o pats imperatorius yra tiesioginis saulės deivės Amaterasu palikuonis, dievas žemėje. Beje, japonai oficialiai vis dar laikosi šios pozicijos, o imperatorių linija niekada nėra nutrūkusi nuo realiai veikiausiai neegzistavusio mitinio valdovo Džimu laikų.

Taišo eros metais Japonijoje pradėjo vyrauti imperialistinės ir nacionalistinės nuotaikos, vyko aktyvi propaganda – buvo skelbiama, kad japonų tauta yra pranašesnė už kitas ir kad tuo remiantis turėtų valdyti visą Pietų Azijos regioną. Šis procesas buvo labai panašus į nacistinės Vokietijos ideologijos plėtrą Trečiojo reicho laikotarpiu. Naciai taip pat teigė, kad yra viena tyra arijų rasė, kuriai skirta valdyti kitas, menkesnes tautas. Iš esmės panaši fašistinė doktrina ir leido šioms jėgoms tapti sąjungininkėmis. Naciai oficialiai laikė japonus Azijos arijais.

Iki Antrojo pasaulinio karo Japonija geopolitiškai įsitvirtino kaip neabejotinai stipriausia jėga regione ir, užgrobusi daugybę naujų teritorijų, siekė jas kolonizuoti (geriausi pavyzdžiai – Korėjos bei Mandžiūrijos, Kinijos teritorijų okupacija). Tuo laikotarpiu gimęs nacionalizmas buvo aiškinamas japonų tautos pranašumu, dažniausiai grindžiamu šintoizmo religinėmis doktrinomis.

Kartu su nacionalizmu prasidėjo ir spartus ginklavimasis, o šį papildė iš esmės šiek tiek pakeisto bušido (kario garbės kodekso) vertybių sistemos pritaikymas kariuomenėje. Visų pirma karo kultūra Japonijoje ir taip buvo labai stipri, nes šalies valdantysis elitas daugelį amžių buvo karių, samurajų elitas. Japonų mentalitetui būdingą supratimą apie pareigą valstybei ir imperatoriui buvo lengva paversti galinga ir praktiškai neginčijama ideologija – tuo ir buvo pasinaudota.

Tačiau Antrajam pasauliniam karui einant prie pabaigos, visiems, net ir patiems japonams, tapo aišku, kad šalis negali laimėti karo su JAV. Gresiančio pralaimėjimo aplinkybėmis atsirado visame pasaulyje žinomi lėktuvų pilotai savižudžiai – kamikadzės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m

„Hikikomori“ – japoniška sąvoka, skirta apibūdinti žmonėms, kurie savo noru visiškai atsisako socialinio gyvenimo ir niekada ar beveik niekada neišeina iš namų, o kartais ir iš kambario. Juos galime laikyti moderniųjų laikų atsiskyrėliais. Nors tokių atvejų fiksuojama ir kitose Rytų Azijos valstybėse, tačiau tik Japonijoje savanoriškas atsiskyrimas nuo visuomenės tapo rimta socialine problema.
Vytenis UTARAS
Sąvoka „hikikomori“ tiesiogiai verčiant iš japonų kalbos skambėtų kaip „atsitraukęs vidun“, šis žodis yra kartu ir daiktavardis, ir būdvardis. Juo apibūdinami žmonės, dažniausiai vyrai (80 proc. visų atvejų), kurie, paveikti įvairiausių priežasčių, nusisuka nuo visuomenės ir nepalaiko praktiškai jokių socialinių ryšių, nuo išorinio pasaulio atsiribodami savo buto sienomis.

Nors galima pamanyti, kad tokių individų pasitaiko vos vienas kitas, tikroji padėtis šiek tiek kitokia. Skaičiuojama, kad Tekančios Saulės šalyje yra bent milijonas hikikomorių – taigi atsiskyrėlio gyvenimą pasirinko maždaug vienas procentas visos Japonijos populiacijos. Ilgiausiai nuo išorinio gyvenimo atsiriboję žmonės taip gyvena jau apie 20 metų.

Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministerija oficialiai pripažįsta šią problemą: hikikomoriu galime laikyti žmogų, kuris atsiskyrė nuo visuomenės likdamas namie daugiau nei šešis mėnesius. Specialistai šiek tiek sukonkretino ir pridėjo kelis papildomus kriterijus:

individas beveik visą laiką praleidžia namie (vidutiniškai 20–24 valandas per parą);

vengia situacijų, kuriose reikalingi bent menkiausi socialiniai įgūdžiai, bendravimas;

normaliai socialiai nefunkcionuoja visuomenėje – neina į mokyklą, universitetą, darbą;

neserga rimtomis psichikos ligomis, tokiomis kaip depresija, paranoja, šizofrenija.

Labai svarbu suprasti, kad hikikomoriais žmonės tampa nesusirgę ar priversti – jie tiesiog patys pasirenka tokį saviizoliacijos būdą. Verta pabrėžti ir tai, kad hikikomoriais niekada netampa nepasiturintys žmonės, nes jie tiesiog negali sau leisti prabangos visą gyvenimą būti išlaikomi tėvų.

Konfucijus, Japonijos kultūros
subtilybės ir hikikomoriai

Norėdami suvokti esmines hikikomorių socialinio fenomeno priežastis turime suprasti Konfucijaus mokymą. Senovės Kinijoje gyvenęs mąstytojas teigė, jog tam, kad valstybė ir bendruomenė klestėtų, reikia atsisakyti individualumo. Kiekvienas žmogus naudingas tik tiek, kiek prisideda prie bendro gėrio. Be to, jis diegė „sūniško nuolankumo“ principą, kuris iš esmės reiškia absoliutų paklusimą asmeniui, esančiam nors laipteliu aukščiau socialinėje ar organizacinėje hierarchijoje: sūnus klauso savo tėvo, tėvas karys paklūsta generolui, šis imperatoriui.

Japoniją Konfucijaus mintys stipriai pakeitė XVII amžiuje, kai tuometė karinė šiogunų Tokugavų valdžia pritaikė jas šalies valdymui. Net ir praėjus šimtmečiams šios idėjos niekur nedingo, o tapo visuomenės gyvenimą diktuojančiomis tradicijomis ir principais.

Japonai nuo pat mažumės ruošiami tarsi varžyboms – jau eidami į parengiamąsias klases turi laikyti egzaminus, jei nori patekti į geriausią mokyklėlę. Vėliau tas pats kartojasi ir stojant į pradinę, vidurinę mokyklą bei universitetą. Po to atsakomybė tik didėja – tenka ieškotis darbo labai aršioje rinkoje. Daugelis hikikomorių atsiskyrėlio gyvenimą pradeda neatlaikę visų su jais siejamų vilčių ir manydami, kad toks gyvenimas neturi jokių perspektyvų. Japonijoje nesėkmė suvokiama kaip žmogaus negabumo ar tinginystės vaisius ir individas jaučiasi už tai atsakingas.

Negana to, Japonijoje socialiniai santykiai yra nepaprastai sudėtingi bei ritualizuoti. Geras to pavyzdys yra japonų kalba: formalioji ir neformaliosios formos turi po kelis gramatinės kalbodaros variantus, o kiekvienas jų taikomas tam tikro rango ar socialiniais ryšiais saistomam žmogui – netinkamai parinkti žodžiai gali žmogų įžeisti.

Niekas nepaneigs, kad santykiai šeimoje turi didelį vaidmenį formuojant bręstančią asmenybę. Deja, tėvai nelabai bendrauja su savo vaikais, tad šiems nėra kaip įgyti reikiamų socialinių įgūdžių mokantis iš gyvų pavyzdžių. Vyrai nuolatos dirba viršvalandžius, o po jų yra priversti (nori ar nenori) eiti pabendrauti su bendradarbiais. Neretai šitaip būna kasdien. Motinos dažniausiai užsiėmusios namų ruoša ir labiau rūpinasi, ar vaikai paruošė namų darbus. Na, o patys vaikai iš mokyklos netraukia tiesiai namo, nes eina į lavinamuosius būrelius, pas korepetitorius ar į specialias mokyklas, rengiančias egzaminams. Laiko bendravimui beveik nelieka.

Dar viena rimta bėda – patyčios. Japonai nėra išskirtiniai ir jiems taip pat sunkiai sekasi tvarkytis su šia problema. Vaikai vieni iš kitų šaiposi dėl keisčiausių dalykų: blogų pažymių, gerų pažymių, prastos socialinės padėties, aukštos socialinės padėties, išvaizdos, balso tembro. Sąrašą galėtume tęsti be galo. Vienas vyras, buvęs hikikomoris, pasakojo, kad jam teko patirti patyčias, nes buvo gabus beisbolui ir žaidimą perprato daug greičiau nei klasės draugai. Prasidėjo nuolatinis žeminimas, tyčiojimasis, ir nors jis kreipėsi pagalbos į mokytojus bei savo tėvus, jie, vyro teigimu, jam visiškai nepadėjo.

Ne visi japonai atlaiko tokį stresą keliančių kasdienių situacijų kokteilį. Jautresnės sielos žmonėms vienintelis užtikrintas būdas pabėgti nuo šių įvairių priežasčių keliamo streso rodosi galimybė pasislėpti saugioje, asmeniškoje vietoje – namie.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m