Tag Archive | "Hikikomoriai"

Hikikomoriai – šių dienų Japonijos atsiskyrėliai

Tags: , ,


Hikikomori“ – japoniška sąvoka, skirta apibūdinti žmonėms, kurie savo noru visiškai atsisako socialinio gyvenimo ir niekada ar beveik niekada neišeina iš namų, o kartais ir iš kambario. Juos galime laikyti moderniųjų laikų atsiskyrėliais. Nors tokių atvejų fiksuojama ir kitose Rytų Azijos valstybėse, tačiau tik Japonijoje savanoriškas atsiskyrimas nuo visuomenės tapo rimta socialine problema.
Vytenis UTARAS
Sąvoka „hikikomori“ tiesiogiai verčiant iš japonų kalbos skambėtų kaip „atsitraukęs vidun“, šis žodis yra kartu ir daiktavardis, ir būdvardis. Juo apibūdinami žmonės, dažniausiai vyrai (80 proc. visų atvejų), kurie, paveikti įvairiausių priežasčių, nusisuka nuo visuomenės ir nepalaiko praktiškai jokių socialinių ryšių, nuo išorinio pasaulio atsiribodami savo buto sienomis.

Nors galima pamanyti, kad tokių individų pasitaiko vos vienas kitas, tikroji padėtis šiek tiek kitokia. Skaičiuojama, kad Tekančios Saulės šalyje yra bent milijonas hikikomorių – taigi atsiskyrėlio gyvenimą pasirinko maždaug vienas procentas visos Japonijos populiacijos. Ilgiausiai nuo išorinio gyvenimo atsiriboję žmonės taip gyvena jau apie 20 metų.

Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministerija oficialiai pripažįsta šią problemą: hikikomoriu galime laikyti žmogų, kuris atsiskyrė nuo visuomenės likdamas namie daugiau nei šešis mėnesius. Specialistai šiek tiek sukonkretino ir pridėjo kelis papildomus kriterijus:

individas beveik visą laiką praleidžia namie (vidutiniškai 20–24 valandas per parą);

vengia situacijų, kuriose reikalingi bent menkiausi socialiniai įgūdžiai, bendravimas;

normaliai socialiai nefunkcionuoja visuomenėje – neina į mokyklą, universitetą, darbą;

neserga rimtomis psichikos ligomis, tokiomis kaip depresija, paranoja, šizofrenija.

Labai svarbu suprasti, kad hikikomoriais žmonės tampa nesusirgę ar priversti – jie tiesiog patys pasirenka tokį saviizoliacijos būdą. Verta pabrėžti ir tai, kad hikikomoriais niekada netampa nepasiturintys žmonės, nes jie tiesiog negali sau leisti prabangos visą gyvenimą būti išlaikomi tėvų.

Konfucijus, Japonijos kultūros
subtilybės ir hikikomoriai

Norėdami suvokti esmines hikikomorių socialinio fenomeno priežastis turime suprasti Konfucijaus mokymą. Senovės Kinijoje gyvenęs mąstytojas teigė, jog tam, kad valstybė ir bendruomenė klestėtų, reikia atsisakyti individualumo. Kiekvienas žmogus naudingas tik tiek, kiek prisideda prie bendro gėrio. Be to, jis diegė „sūniško nuolankumo“ principą, kuris iš esmės reiškia absoliutų paklusimą asmeniui, esančiam nors laipteliu aukščiau socialinėje ar organizacinėje hierarchijoje: sūnus klauso savo tėvo, tėvas karys paklūsta generolui, šis imperatoriui.

Japoniją Konfucijaus mintys stipriai pakeitė XVII amžiuje, kai tuometė karinė šiogunų Tokugavų valdžia pritaikė jas šalies valdymui. Net ir praėjus šimtmečiams šios idėjos niekur nedingo, o tapo visuomenės gyvenimą diktuojančiomis tradicijomis ir principais.

Japonai nuo pat mažumės ruošiami tarsi varžyboms – jau eidami į parengiamąsias klases turi laikyti egzaminus, jei nori patekti į geriausią mokyklėlę. Vėliau tas pats kartojasi ir stojant į pradinę, vidurinę mokyklą bei universitetą. Po to atsakomybė tik didėja – tenka ieškotis darbo labai aršioje rinkoje. Daugelis hikikomorių atsiskyrėlio gyvenimą pradeda neatlaikę visų su jais siejamų vilčių ir manydami, kad toks gyvenimas neturi jokių perspektyvų. Japonijoje nesėkmė suvokiama kaip žmogaus negabumo ar tinginystės vaisius ir individas jaučiasi už tai atsakingas.

Negana to, Japonijoje socialiniai santykiai yra nepaprastai sudėtingi bei ritualizuoti. Geras to pavyzdys yra japonų kalba: formalioji ir neformaliosios formos turi po kelis gramatinės kalbodaros variantus, o kiekvienas jų taikomas tam tikro rango ar socialiniais ryšiais saistomam žmogui – netinkamai parinkti žodžiai gali žmogų įžeisti.

Niekas nepaneigs, kad santykiai šeimoje turi didelį vaidmenį formuojant bręstančią asmenybę. Deja, tėvai nelabai bendrauja su savo vaikais, tad šiems nėra kaip įgyti reikiamų socialinių įgūdžių mokantis iš gyvų pavyzdžių. Vyrai nuolatos dirba viršvalandžius, o po jų yra priversti (nori ar nenori) eiti pabendrauti su bendradarbiais. Neretai šitaip būna kasdien. Motinos dažniausiai užsiėmusios namų ruoša ir labiau rūpinasi, ar vaikai paruošė namų darbus. Na, o patys vaikai iš mokyklos netraukia tiesiai namo, nes eina į lavinamuosius būrelius, pas korepetitorius ar į specialias mokyklas, rengiančias egzaminams. Laiko bendravimui beveik nelieka.

Dar viena rimta bėda – patyčios. Japonai nėra išskirtiniai ir jiems taip pat sunkiai sekasi tvarkytis su šia problema. Vaikai vieni iš kitų šaiposi dėl keisčiausių dalykų: blogų pažymių, gerų pažymių, prastos socialinės padėties, aukštos socialinės padėties, išvaizdos, balso tembro. Sąrašą galėtume tęsti be galo. Vienas vyras, buvęs hikikomoris, pasakojo, kad jam teko patirti patyčias, nes buvo gabus beisbolui ir žaidimą perprato daug greičiau nei klasės draugai. Prasidėjo nuolatinis žeminimas, tyčiojimasis, ir nors jis kreipėsi pagalbos į mokytojus bei savo tėvus, jie, vyro teigimu, jam visiškai nepadėjo.

Ne visi japonai atlaiko tokį stresą keliančių kasdienių situacijų kokteilį. Jautresnės sielos žmonėms vienintelis užtikrintas būdas pabėgti nuo šių įvairių priežasčių keliamo streso rodosi galimybė pasislėpti saugioje, asmeniškoje vietoje – namie.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...