Tag Archive | "Vietnamas"

Vietnamas – turizmo dar nesugadinta šalis

Tags: ,


"Veido" archyvas

Vietnamo vizitinės kortelės – autentiški Pietryčių Azijos kaimeliai kalnuose ir gamtos stebuklu vadinamas salynas iš dviejų tūkstančių įvairiausių formų salų.

“Vietname tikėjausi daug paprastesnių ir mažiau išlepusių žmonių nei Tailande, mažiau turistų, mažesnių kainų ir daugiau autentikos. Taip ir buvo”, – kelionės įspūdžiais dalijasi Vietname dvi savaites viešėjusi klaipėdietė Sandra Gabrilavičienė, keliavusi po šią šalį su vyru Raimundu ir draugų pora.

Senuose filmuose matytą vaizdą, kad Vietnamas – nesibaigiantys miškai ir ryžių laukai, kuriuose prašmėžuoja smailiakepuriai vietos gyventojai, teks pamiršti. Iš tiesų Vietname rasite naktiniu gyvenimu pulsuojantį miestą Saigoną, judrius pajūrio kurortus, autentiškų kaimų Šiaurėje ir į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktą salyną su stalagmitų urvais Halongo įlankoje.

Šiaurėje – autentiški kaimai

Vos atvykus į Vietnamo sostinę Hanojų iškart apgaubia Pietryčių Azijai būdingas šurmulys – gatvės prekeivių klegesys, pro šalį nardančios rikšos ir motoroleriai. Nors Hanojuje turistams siūloma aplankyti senovinių šventyklų, ežerų, Prancūzų kvartalą ir jų kultūrinį pasididžiavimą – tik Šiaurės Vietnamui būdingą vandens lėlių teatrą, lietuviams slogų įspūdį paliko centre matoma tarybinį stilių primenanti architektūra ir pūpsantys šiukšlių kalnai.

Iš Hanojaus lietuviai patraukė į Šiaurę – 1,6 km aukštyje įsikūrusį miestą Sapą. Į šį regioną kalnuose keliautojai vyksta pažiūrėti tikros autentikos ir įstabios gamtos. “Tai viena gražiausių vietų visame Vietname – Halongo įlanka ir Sapa yra Vietnamo vizitinė kortelė. Ten plyti ryžių terasos, įsikūrę autentiški vietnamiečių kaimai, kur vietos gyventojai vaikšto apsitaisę tautiniais drabužiais – juos kiekvienas kaimas turi skirtingus”, – įspūdžiais dalijosi klaipėdietė. Moterys nešioja savo rankomis austus lino sijonus, kuriuos nudažo žemės spalva ir išsiuvinėja kryžiuku ryškiomis spalvomis. Atvykėlius vakariečius stebina ir įvairūs papročiai – pavyzdžiui, vietinės Dao genties moterys ištekėjusios nusidažo dantis juodai.

“Tik turistams reikia turėti omenyje, kad Sapoje visada šalta. Mes to nežinojome. Laimė, kad nuvažiavau ne mūvėdama šortais, nes kai atvykome anksti ryte buvo tik 5 laipsniai šilumos”, – įspėja Sandra.

Viešbutyje, kuriame gyveno, lietuviai užsisakė visureigį su vairuotoju ir gidu ir penkias dienas važinėjo po apylinkes – lankė kaimus, apžiūrinėjo ryžių terasas, apsuptas migloje paskendusių viršukalnių, krioklius. Sandra pataria į Sapą važiuoti kovo mėnesį, kai žaliuoja ryžiai ir pasitinka švelnesnis oras. Beje, vietinės kelionių agentūros siūlo turus su nakvyne pas vietos gventojus, tačiau lietuviams keliautojams toks pasiūlymas pasirodė pernelyg ekstremalus. “Nesiryžome nakvoti, nes sąlygos kaip akmens amžiuje – temperatūra naktį nukrinta iki 0 laipsnių, o žmonės miega ant grindų – net be čiužinių. Labai varginga liaudis. Daug ten sergančių, sloguojančių”, – apgailestauja klaipėdietė.

Halongo įlanka – rojaus kampelis Vietname

Daugumos į Vietnamą atvykusių keliautojų maršrute didžiosiomis raidėmis įrašoma Halongo įlanka, esanti už 3 valandų kelio autobusu nuo sostinės. “Nuvažiavus į Vietnamą reikia pamatyti tokią vietą, nes daugiau pasaulyje tokių nėra. Plauki tarp tūkstančių iš vandens kyšančių salų ir atrodo, kad tuoj ant kurios nors užplauksi. Tai labai mistinė vieta”, – įsimintiną pasiplaukiojimą prisimena Sandra, lygindama matytą peizažą su filme “Karibų piratai” rodomais vaizdais.

Lietuviai viešbutyje užsisakė senovinį medinį laivą, jame plaukė tik keturiese – už dienos turą po salas jie sumokėjo 120 dolerių. Į šią kainą taip pat įėjo bilietas į keletą urvų salose. Įdomu, kad tarp salų sutinki ir plaukiojantį turgų, kur galima nusipirkti jūros gėrybių, o prekeivis čia pat jas ir iškeps. “Tik dvi salos pritaikytos turistams – ten galima pasivaikščioti, jos garsėja stalaktitų ir stalagmitų urvais. Vienoje saloje galima laiptukais pakilti į kalvos viršų, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas”, – pasakoja Sandra.

Ilgiau dviejų dienų Halongo įlankoje likti neverta, tad toliau lietuvių maršrutas driekėsi į Saigoną, kur jau laukė 35–40 laipsniai karščiai. Keliautojai į šį miestą skrido iš Hanojaus su pigių skrydžių oro bendrove, sumokėję 50 dolerių už bilietą vienam. Kita alternatyva – keturių ar penkių dienų kelionė traukiniu, kainuojanti beveik tiek pat. Atstumas nuo Hanojaus iki Saigono driekiasi apie 1700 km, o traukiniai Vietname labai lėti – pasiekia vos 60 km/h greitį. Šis būdas keliauti iki Saigono tinka turintiems daug laiko, nes siūloma pirkti bilietą su galimybe bet kada išlipti ir po dienos ar kelių vėl tęsti kelionę. Tokiu būdu keliaujant pakeliui galima aplankyti miestelius – Hue, Danangą.

“Saigone pamatai visai kitą Vietnamą – ten žmonės daug turtingesni, ten šilta ir visai kitoks supratimas apie aptarnavimą. Saigonas – vakarietiškas miestas su dideliais dangoraižiais. Jis artimas Bankokui”, – dėsto keliautoja.
Saigone verda naktinis gyvenimas, veikia didžiuliai turgūs, galima lankyti muziejus ir vykti į įvairias ekskursijas. Lietuviai apžiūrėjo Karo nusikaltimų muziejų, kuriame lankytojams atskleidžiamos Vietnamo karo metu amerikiečių panaudotų masinio naikinimo ginklų pasekmės – išsigimimai, deformuoti vietinių kūnai. Vis dėlto, nors apsilankius ten suvoki, kiek daug šios tautos žmonės prisikentėjo, Sandrai įsiminė, kad vietnamiečiai nepikti nei ant amerikiečių, nei ant europiečių. Lietuviai taip pat vyko į labiausiai užterštos pasaulyje Mekongo upės deltą ir garsiuosius Cu Chi tunelius, po žeme besidriekiančius 250 km. Šiais netoli Saigono prasidedančiais tuneliais, kurie tęsiasi iki Kambodžos, Vietnamo karo metu buvo gabenami ginklai į Saigoną. Turistams atverta trasa, kurią dėl klaustrofobijos baimės baigti įstengia ne visi, nes iš pradžių gali eiti atsitūpęs, po to tenka ropoti keliais, o galiausiai trasą baigi šliauždamas pilvu.

Keliaujant svarbu neprarasti budrumo

Keliaujant po tolimas šalis arčiausiai prie jų prisilieti važinėdamas vietos transportu ir valgydamas ten, kur ir gyventojai. Tad Sandra ir Raimundas valgė gatvėse pardavinėjamą maistą, o į pajūrį vyko vietiniais autobusais. Nors kelionių gidai trečiojo pasaulio šalyse dažniausiai pataria nevalgyti gatvėse, lietuviai tvirtina, kad jokių skrandžio bėdų dėl to nekilo. Tiesa, Tailande du kartus viešėjusiems ir tenykščiais patiekalais susižavėjusiems keliautojams gana prėskas vietnamietiškas maistas labai nepatiko – jame nebuvo justi nei prieskonių, nei aštrumo. O jūrų gėrybės Vietname brangios, todėl lietuviai turguje pirko labai daug vaisių – mangų, duonmedžių, ananasų.

Vietname taip pat galima paragauti ir egzotikos, pavyzdžiui, šunienos arba vištos vidurių su neišsiritusiais kiaušiniais. Maistas gaminamas greitai, mėsa praktiškai neverdama o tik nuplikoma. Nacionalinis patiekalas “Pho” – apvirta mėsa ir sojų makaronai, kur prieskoninių žolių kiekvienas dedasi pagal skonį, kainuoja vieną dolerį. Vietnamiečiai labai didžiuojasi savo kava, kuri geriama iš specialių puodelių ir su kondensuotu pienu. Kiekviename turguje galima rasti vietnamietiškos kavos pupelių, kurias jūsų akivaizdoje sumals ir supakuos į specialius vakuuminius maišelius.

Lietuviams itin įsiminė viena kelionė vietiniu autobusu į pajūrį. Kadangi Vietname stotelių nėra, žmonės su savo ryšulėliais autobusų laukia tiesiog šalikelėje, o kad nereikėtų prie kiekvieno jų sustoti, prie autobuso vairuotojo šono įsitaisęs vadybininkas. Jis visą kelią važiuoja iškišęs galvą pro langą, garsiai rėkdamas maršrutą ar susišūkaudamas su potencialiais klientais. “Nustebome, kad kai autobuse nebeliko laisvų vietų, tas žmogus toliau šūkavo laukiantiems autobuso. Kai atsirado klientų, ant praėjimo tarp sėdynių dviem eilėmis buvo pristatyta kėdučių ir važiavome kaip silkės statinėje. O kai gale sėdėjusiam vaikinui reikėjo išlipti, jis tiesiog atsidarė langą, išsimetė savo šmutkes ir iššoko”, – iš kultūrinio skirtumo juokėsi Sandra.

Beje, keliaujant į Vietnamą reikėtų būti budriems, nes kai kurie keliautojai mini įvairius apgaulės atvejus – pavyzdžiui, užsieniečius autobuso vairuotojas išsodina likus keliems kilometrams iki miesto, kur tokių aukų trindami rankas laukia taksistai motociklininkai. Ypač reikia stebėti kainas ir visur dėl jų derėtis. Kartą, kai lietuviai grįždami iš Halongo įlankos įlipo į autobusą ir vairuotojui padavė 70 tūkst. dongų (apie tris su puse dolerio) – tiek pat, kiek mokėjo važiuodami į priekį, vairuotojas ėmė purtyti galvą ir aiškinti, kad kelionė kainuos 350 tūkst. dongų vienam. Lietuviai pasipiktino, rodė oficialų bilietą su nurodyta kaina, kurį gavo važiuodami į priekį, tačiau tik tada, kai jau susiruošė išlipti iš autobuso, vairuotojas nuleido kainą iki 90 tūkst. dongų.

Apskritai, kainos Vietname mažos ir keliautoją maloniai nustebina visur. Už naktį trijų žvaigždučių lygio viešbutyje lietuviai mokėjo 20 dolerių, pigiai valgė ir už kelis dolerius vykdavo šimtus kilometrų. Mėnesio trukmės kelionė – dvi savaitės po Vietnamą ir dvi po Tailandą – dviem keliautojams atsiėjo 12 tūkst. Lt.

Faktai apie Vietnamą

Gyventojų skaičius – 87  mln.
Vietnamas – komunistinio režimo šalis
Valiuta – dongas
Valiutos kursas skirtingas kiekviename mieste. Dažniausiai palankiausias kursas – turguose.
Naujieji metai Vietname – šeimos šventė, kaip vakariečiams Kalėdos.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Lietuvos gimnazijų reitingas 2014
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT dienos klausimas

  • Kaip vertinate A. Butkevičiaus vyriausybę?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...