Rytis Juozapavičius / BFL / K.Vanago nuotr.

Didžiausiu istorijoje tituluojamas mokestinių dokumentų nutekinimas „Panama Papers“ kasdien padeda atskleisti mokesčių vengusių ir turtus slėpusių politikų, sporto ir pramogų pasaulio veikėjų pavardes. Kaip į šią informaciją reaguojama pasaulyje ir Lietuvoje, tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo buvęs „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas, mokymų ir diskusijų fasilitatorius Rytis Juozapavičius.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Ar „Panama Papers“ kažką pakeis Lietuvoje, priklauso nuo oficialių institucijų reagavimo. „Wikileaks“ atvejis parodė, kad jeigu pilietinės visuomenės, žurnalistų atskleidžiamos informacijos nepatvirtina teismai, tai jokios permainos nevyksta“, − skeptiškai į tokios informacijos kaip „Panama Papers“ reagavimą Lietuvoje vertina pašnekovas.

Kuo pažangesnė šalis, tuo jautriau reaguojama į informaciją.

R.Juozapavičius sektinu pavyzdžiu laiko Islandiją, kurioje paskelbus nutekintą mokestinę informaciją išaiškėjo, kad šalies premjeras turi nepaviešinto ofšorinio turto. Antradienį jis atsistatydino. Pašnekovas pamini, kad Islandija yra viena iš laimingiausių pasaulio šalių. Islandija pasižymi puikiais gerovės kriterijais, tai įrodo, kaip rimtai žiūrima į pasitikėjimo kultūros ir pasitikėjimo santykių kūrimą.

„Kuo pažangesnė šalis, tuo jautriau reaguojama į informaciją.  Žinoma, pažengusiose valstybėse informacija daug kokybiškesnė, nes yra labiau tikrinama“, − šalių reagavimą į dokumentų paviešinimus vertina pašnekovas.

Šią mintį jis iliustruoja palyginimu, kad Rusijoje į „Panama Papers“ reaguojama neigiamai, o Rytų Europoje su daliniu pripažinimu.

„Nutekinta informacija turi tokią savybę, kad ji turi būti tikrinama. Be oficialių institucijų patikrinimo su ja galima žaisti sakant, kad tai tiesa, o gal netiesa. Todėl dabar yra svarbiausia oficialių institucijų, turinčių tyrimo galią, pozicija“, − vertina R.Juozapavičius.

Anot Finansinių nusikaltinimų tyrimų tarnybos vadovo Kęstučio Jucevičiaus, šiuo metu informacija vertinama ir analizuojama siekiant nustatyti, ar per šias sąskaitas vykdytos finansinės operacijos nėra susijusios su pinigų plovimu.

Reakcija Rusijoje

Kalbėdamas apie Rusijos reakciją į paviešintus dokumentus, R.Juozapavičius sako: „Ten tiek visko buvo paviešinta, kad jau darosi nebesvarbu. Pirma, tokie dalykai dar atrodo svarbūs, o paskui jau nebe, nes atrodo, kad tai priešai tave juodina ir tada faktai ir jų skaičius nebetenka reikšmės. Įvairūs paviešinimai pradedami vertinti kaip eilinis priešų antpuolis.“

Jeigu tik piliečiai kalba, o valdžia į tai nereaguoja, tada ir lieka tarpusavio nepasitikėjimas ir pokyčiai visuomenėje nevyksta.

Pašnekovas dar pastebi, kad keisti žmonių požiūrį yra labai sunku. „Visiems sunku priimti neigiamą informaciją apie sau svarbius žmonės. Todėl ir atrodo, kad paviešinta informacija greičiausiai yra netiesa. Tai čia gal būtų Rusijos atvejo paaiškinimas“, − vertina R. Juozapavičius.

Demokratinėse šalyse, pasak buvusio Vyriausiosios etikos komisijos tarnybos nario, informacijos viešinimas pastiprinamas pilietinės visuomenės ir valdžios bendradarbiavimu. „Jeigu tik piliečiai kalba, o valdžia į tai nereaguoja, tada ir lieka tarpusavio nepasitikėjimas ir pokyčiai visuomenėje nevyksta“, − bendradarbiavimo svarbą įvardija pašnekovas.

Ar išviešinta informacija turi neigiamą poveikį?

Vystoma dar keletas panašių projektų į „Panama Papers“. „LuxLeaks“, „SwissLeaks“ irgi tiria mokestinę informaciją. Atrodo, kad šie projektai veda prie teisingesnės visuomenės, didesnio atskaitingumo, bet visgi Ryčio Juozapavičiaus klausiu, ar jis įžvelgia tam tikro neigiamo poveikio nutekinant informaciją.

Atkūrus nepriklausomybę aš irgi galvojau, kad reikia kautis ieškant tiesos, bet naivu galvoti, kad laimi stipresnis argumentas, laimi tas, kuris garsiau ir greičiau rėkia.

„Viešinama informacija yra gerai, bet ji turi būti apmąstoma, kritiškai įvertinama. Kai dirbau Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje, kuri atlikdavo tyrimus remdamasi spaudos pranešimais, tai apie du trečdalius pranešimų pasirodydavo nepagrįsti. Verslas pelnosi iš to mesdamas kam nors įtarimą ir taip išlaiko dėmesį, pelningumą. Įtarimai yra „gerai“, bet jie turi būti analizuojami, tam reikia dialogo tarp teisėsaugos institucijų, kurios turi tyrimo galią, ir pilietinės visuomenės“, − remdamasis patirtimi aiškina pašnekovas.

Pasak jo, viešinimas be dialogo neduoda rezultatų. Kai nėra dialogo, informacija patenka į propagandinio karo kontekstą, kuriame pralaimima, kai pradeda atrodyti, kad tiesos nėra. „Pasakymas, kad tiesos nėra, yra baisiausias pralaimėjimas, nes viskas patampa propaganda“, − sako R. Juozapavičius.

„Atkūrus nepriklausomybę aš irgi galvojau, kad reikia kautis ieškant tiesos, bet naivu galvoti, kad laimi stipresnis argumentas, laimi tas, kuris garsiau ir greičiau rėkia. Dialogui reikia kitų įgūdžių: nuostatos, kad turime laimėti kartu“, − kalba R. Juozapavičius. Pasak jo, dialogo link Lietuvoje dar tik einama.

„Esu fasilitatorius – padedu diskusijose, matau, kad viešojo sektoriaus organizacijos vis labiau linkusios atsiverti, įtraukti visuomenę netgi į savo strateginių planų svarstymą. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija, vadovaujama Sauliaus Skvernelio, kurdama strategiją siekė įtraukti ir visuomenės atstovus“, − teigiamą pavyzdį įvardija pašnekovas.

Grįžtant prie „Panama Papers“ paskelbimo, buvęs „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas apibendrina, kad paviešintos informacijos tyrimas bus efektyvesnis tik tokiu atveju, jei vyks tiriamąją galią turinčių valdžios institucijų dialogas su visuomene.

BFL / T.Urbelionio nuotr.

Lietuvoje korupcijos mažėja. Bent taip teigia „Transparency International“, pateikusi 2015-ųjų Korupcijos suvokimo indekso tyrimą, kuriame Lietuvai skirtas 61 balas iš 100 galimų ir 32 vieta 168 šalių sąraše. 5-ios pagrindinės išvados:

1. Lietuva pakilo per septynias vietas bendrame sąraše.

Pernai Lietuva gavo 58 balus ir užėmė 39 vietą iš 174 valstybių. 2013 m. Lietuva surinko 57 balus ir buvo 43-ia.

2. Lietuva užima 18 vietą tarp ES ir Vakarų Europos valstybių, pernai ji buvo 20. Ji lenkia kaimyninę Latviją (40 vieta), bet atsilieka nuo Lenkijos (30 vieta) ir Estijos (23 vieta). Už pirmojo šimtuko ribų liko Baltarusija (107 vieta) ir Rusija (119 vieta)

3. Lietuva 32 vietą dalinasi su Izraeliu ir Kipru.

4. Pasak Prezidentūros, efektyviau kovojama su stambiąja korupcija viešuosiuose pirkimuose ir sveikatos sektoriuje – vien tik pernai ikiteisminių tyrimų sveikatos apsaugos srityje pradėta dvigubai daugiau nei 2014-aisiais, aktyviau kovojama ir su korupcija savivaldoje. Tačiau net 79 proc. 2014 m. už kyšininkavimą nuteistų asmenų atsipirko baudomis, kurių dydžiai neatgraso. Vidutinė bauda už korupcinį nusikaltimą 2015 m. siekė 4,5 tūkst. eurų ir tai sudarė tik dešimtadalį galimos maksimalios baudos.

5. Kaip ir 2014 m. vėl pirmauja Skandinavijos šalys: 1-oji vieta – Danijai (91 balas), toliau seka Suomija (90 balų) ir Švedija (89 balai). Paskutiniai sąraše yra Šiaurės Korėja ir Somalis (po 8 balus).

Korupcijos suvokimo indeksas yra vienas garsiausių pasaulyje korupcijos suvokimo tyrimų, parodantis, kaip įvairioms pasaulio valstybėms pavyksta kontroliuoti korupciją. Esama padėtis įvertinama konkrečiu skaičiumi šimto balų skalėje nuo nulio iki 100, kurioje 0 reiškia absoliučiai korumpuotą šalį, o 100 – labai skaidrią valstybę. Korupcijos mastą viešajame ir politikos sektoriuose vertina įvairių sričių ekspertai ir verslo lyderiai.

„Matome, jog, verslininkų nuomone, korupcijos lygis Lietuvoje mažėja, korupcija ne taip trukdo verslui. Tačiau ekspertai pažymi, kad politikai ir valstybės tarnautojai turi geriau atsiskaityti visuomenei, o priimti įstatymai neveikia. Tad mūsų svarbiausi namų darbai yra aiškūs. Turime praskaidrinti lobistinę veiklą bei galų gale iš esmės pagerinti viešųjų paslaugų kokybę“, – sako „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.

Tyrimo ieškokite čia

Lietuvoje daugelyje sričių trūksta skaidrumo naudojant viešuosius pinigus. Tai didelė problema, nes kalbame apie mokesčių mokėtojų pinigus, ir nesvarbu, ar jie iš Lietuvos biudžeto, ar iš ES fondų.

Dažnai net sunku suprasti, dėl kokių priežasčių skiriami pinigai vienam ar kitam projektui ir kaip jie panaudojami. Kai žmonės to nesupranta, jiems kyla klausimas, ar pinigai naudojami skaidriai.

Vienintelis būdas išsklaidyti abejones – pateikti kuo daugiau aiškios ir susistemintos informacijos. Pavyzdžiui, šiemet balandį Viešųjų pirkimų tarnyba galų gale paskelbė stambiausių perkančiųjų organizacijų ir teikėjų šimtukus. Iš jų matyti, kas per viešųjų pirkimų konkursus daugiausiai išleidžia pinigų ir kas juos laimi. Tai pirmasis žingsnis, kuriam žengti prireikė tiek daug metų. Bet dabar kyla ir kitų klausimų: kokios tai sutartys ir kaip jos buvo pasirašytos? Šį žingsnį irgi turėsime žengti. Ir čia galėtume pasimokyti iš išsivysčiusių ir itin skaidrių šalių, tarkime, Skandinavijos, patirties.

Kita vertus, kai kalbame apie skaidrumą panaudojant lėšas, be galo svarbu suprasti, kad neužtenka vien viešumo. Labai dažnai korupcijos ausys kyšo rengiant sąlygas ir techninius reikalavimus nugalėtojams atrinkti. Vadinasi, turime suprasti, kad viešieji pirkimai nėra tikslas panaudoti lėšas, o pasirinkti tinkamiausią ir efektyviausią sprendimą. Kaip tai padaryti? Vakarų šalyse seniai taikomos išlaidų naudos analizės ir galimybių studijos. Lietuvoje to beveik nėra. Bet be jų nebus gero valdymo. O kai jo nėra, atsiranda terpė piktnaudžiauti.

Dabartinė valdžia atėjo su įspūdinga antikorupcine programa. Būtų be galo graudu, jeigu jiems nepavytų šių pažadų įvykdyti. Demokratinėje visuomenėje žmonės valdžią vertina ne tiek pagal išsikeltus tikslus, kiek pagal atliktus darbus.