Tag Archive | "taršos leidimai"

Taršos kvotų devyngyslės: tai tik verslas, nieko ekologiško

Tags: , , , , ,


A.Ufarto nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jei rengiant publikaciją dalis pašnekovų prašo jų necituoti, tai aiškus ženklas, kad tema yra klampi, o joje sukasi dideli interesai ir pinigai. Rašant apie taršos leidimus didžioji dalis pašnekovų kaip tik pageidavo likti anonimais.

 

Rima JANUŽYTĖ  Specialiai „Veidui“ iš Strasbūro

 

Idėja, pradėta įgyvendinti prieš keliolika metų, iš pirmo žvilgsnio labai graži: Europoje buvo nuspręsta kiekvieną toną CO2 įkainoti. Kitaip sakant, sumanyta, jog teršėjas turi susimokėti už tai, kad teršia. Pereinamajam laikotarpiui leista dalį išmetamų teršalų į aplinką „paleisti“ nemokamai, tą dalį nuolat mažinant. Likusieji teršalai kainuoja, tad manyta, kad kiekviena Europoje veikianti pramonės įmonė verčiau investuos į technologijas ir mažins taršą, nei mokės už taršos leidimus. Tad ir prekyba taršos leidimais šiuo požiūriu turėjo būti teigiamas dalykas: jei įmonė sugeba nepanaudoti visų jai suteiktų taršos leidimų, vadinasi, ji teršia vis mažiau. O už parduotus leidimus gautus pinigus ji, taip išeitų, investuoja į žaliąsias technologijas, dar labiau mažinančias išmetamų teršalų kiekį. Viskas taip ir būtų, jei ne vienas „bet“: iš esmės ši sistema išsikreipė ir tapo ne skatinimu mažiau teršti, o galimybe pasipelnyti. O šiuos už ačiū gautus pinigus panaudoti ne pagal paskirtį. Taršos kvotos įmonėms ir valstybėms suteikiamos atsižvelgiant į tai, kiek buvo teršiama ankstesniu laikotarpiu, t.y. už istorinę taršą. Štai čia – pirmasis kabliukas. Lietuva šiandien gauna daug daugiau kvotų, nei reikia jos pramonei: reali taršos leidimų sistemoje dalyvaujančių įmonių tarša per metus siekia apie 6,845 mln. tonų CO2 ekvivalento, o leidimų suteikta 10,052 mln. tonų. Tik kelios įmonės, tokios kaip „Achema“ ar „Mažeikių nafta“, išnaudoja visus gautus taršos leidimus ir dar yra priverstos jų papildomai įsigyti. Panaši situacija – visoje ES. Mat suteikiamų taršos leidimų kiekis apskaičiuojamas pagal ankstesnį laikotarpį, o šiuo atveju tai prieškrizinis lygis, kai pramonė išgyveno pakilimą, o kaminai rūko visu pajėgumu. Tačiau vėliau Lietuvos ir visos ES įmonių produkcijos apimtys sumažėjo, bet kvotos taip ir nebuvo perskaičiuotos. Todėl Lietuvos pramonė jų gavo tiek, kad gali sukti didžiulį verslą jas pardavinėdama. O apie taršą ir jos mažinimą galvojama bene mažiausiai. Viena vertus, įmonės gauna užtektinai kvotų. Kita vertus, net jei tų taršos leidimų kuriai pritrūksta, jų galima nusipirkti, ir labai pigiai. Tai – antrasis kabliukas.

 

Maklerių žaidimai

Prieš daugiau nei dešimtmetį Europoje sumanius leisti įmonėms prekiauti kvotomis nepagalvota, kad tai taps savotišku vertybiniu popieriumi, o kvotomis prekiaus net makleriai. Ir kad kvotų kaina ne visada kandžiosis. Kaip „Veidui“ teigia Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys, makleriai įmonių taršos leidimais jau seniai prekiauja kaip vertybiniais popieriais. Tiesa, daug metų leidimų kaina kilo, tačiau praėjusių metų pabaigoje situacija pasikeitė: kaina ėmė drastiškai kristi. Teorijų, kodėl taip atsitiko, – daug. Esą kaltos kritusios naftos ar dujų kainos, neapibrėžta situacija Europoje, stagnuojanti pramonė. Tačiau iš esmės taršos leidimų pasiūla pasidarė didesnė už paklausą, ir kaina nukrito dvigubai. Palyginimui, anksčiau už vieną leidimą (toną CO2) tekdavo mokėti aštuonis eurus, dabar – vos apie keturis, o kaina, kuriai esant įmonės verčiau investuotų į žaliąsias technologijas, nei pirktų papildomų taršos leidimų, turėtų būti apie 15 eurų už leidimą. Dabar šie taršos leidimai nebeturi pirkėjo, nes pramonės įmonėms jų pakanka per akis. Skaičiuojama, kad Lietuvoje tik 3 proc. įmonių gauna mažiau taršos leidimų, nei joms reikia. Visoms kitoms (maždaug 90 įmonių) jų pakanka, o kai kurios nepanaudotus leidimus net pardavinėja. Ir ką daro su gautais pinigais – jų reikalas. Faktas, kad tie pinigai panaudojami toli gražu ne aplinkosaugos tikslams: iš jų mokami atlyginimai, dividendai, investuojama į plėtrą, o kai kuriais atvejais – sumokami įsiskolinimai tiekėjams. Viena aišku – kovos su klimato kaita požymių Lietuvos pramonės padangėje nedaug, nes 2015 m. šalies įmonių tarša buvo didesnė nei 2005 m.

 

Kovos su klimato kaita požymių Lietuvos pramonės padangėje nedaug, nes 2015 m. šalies įmonių tarša buvo didesnė nei 2005 m.

Valstybių su tokiu neigiamu rezultatu visoje ES yra tik dvi. Vien nuo 2005 iki 2007 m. Lietuvos įmonėms iš viso buvo suteikta per 35 mln. apyvartinių taršos leidimų, iš kurių tik šiek tiek daugiau nei puse joms prireikė padengti savo taršą. Likusius įmonės galėjo parduoti arba įkeisti. Dalis jų leidimais išties prekiavo, tačiau investicijos į gamybos žalinimą buvo vangios.Įmonėms buvo suteikta didelė laisvė disponuoti savo taršos leidimais ir už taršą atsiskaityti mažiausiomis sąnaudomis, o paprasčiausias būdas buvo nedaryti nieko. Visai kas kita, kai kalbama apie kitą taršos leidimų kategoriją. Tai leidimai, kurie padalijami ne įmonėms, o valstybėms. Ir kai taršos leidimus parduoda Lietuva, tai jau ne įmonių, o viešieji pinigai, kurie turi būti panaudojami pagal paskirtį. Toji paskirtis – kova su klimato kaita. Oficialiai tai skamba taip: „Lėšos, gautos už parduotus Lietuvai priklausančius apyvartinius taršos leidimus ir nustatytosios normos vienetus (NNV), patenka į Klimato kaitos specialiąją programą ir naudojamos projektams, kurie mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2 ir kt.) išmetimą į atmosferą.“ Bet tik nuo valstybės priklauso, kaip ji su tuo šiltnamio efektu kovoja.

 

Gerasis Estijos pavyzdys

Labai dažnai minimas Estijos pavyzdys: esą tai bene vienintelė Rytų Europos valstybė, už taršos leidimus gautus pinigus panaudojusi išmaniai ir pagal paskirtį. V.Auglys primena, kad šiuo atveju kalbama ne apie europinius, o apie tarptautinius, vadinamuosius Kioto taršos leidimus. „Dabar jų kaina yra tiek nukritusi, kad apie juos neverta net kalbėti. Tačiau kadaise Estija iš jų išpešė nemažai naudos. Kol jų kaina buvo didelė, Estija sugebėjo juos parduoti kompanijai „Mitsubishi“, o ši atsiskaitė ne pinigais, o 500 elektromobilių ir instaliuotomis jų įkrovimo stotelėmis“, – pasakoja ekspertas. Tiesa, V.Auglys atkreipia dėmesį, kad tai pirmieji, todėl, palyginti su šiandieniniais, netobuli elektromobiliai. Jų įkrovimo stotelės naujiems elektromobiliams taip pat esą netinka – jas reikėtų modernizuoti. Vis dėlto Estija iš šios istorijos pasidarė puikią šalies reklamą, o „Mitsubishi“ elektromobiliai ir šiandien važinėja Estijos keliais. Lietuva į šią prekybos tarptautiniais taršos leidimais rinką įšoko vėliau, tad tokio laimikio neparnešė, nors teigiama, kad už šiuos taršos leidimus gauti pinigai yra didelė paskata renovuoti mokyklas, darželius, atnaujinti viešojo transporto parką, įrengti biokuro katilus. „Pavyzdžiui, taršos leidimus iš Lietuvos pirkusi Ispanijos įmonė pageidavo, kad už šiuos pinigus būtų perkami autobusai ir statomi biokuro katilai. Tad dabar Lietuvos savivaldybėse važinėja apie 80 dujomis varomų ir 10 hibridinių autobusų, – skaičiuoja V.Auglys, – O Liuksemburgo, Japonijos kompanijų pinigai skirti mokyklų, darželių energiniam efektyvumui didinti, atsinaujinančių išteklių energetikai skatinti.“ Tiesa, lėšų už tarptautinius taršos leidimus Lietuva jau nebeturi, tačiau nuolat gauna įplaukų už parduotus europinius taršos leidimus. Bet kuriuo atveju pinigai į valstybės biudžetą nuolat kapsi – maždaug kas dvi savaites Lietuva gauna įplaukų už tarptautinėje rinkoje parduotus taršos leidimus. Dalis šių lėšų skiriama renovacijai, dalis – transporto ūkio modernizavimui ir taip toliau (žr. detalią lentelę). Šių metų skaičiai ir lėšų panaudojimas įtarimų lyg ir nekelia.Tačiau Lietuvoje jau nuskambėjo istorijos, kai už pinigus, gautus iš prekybos taršos leidimais, planuota pirkti ir tokių kovos su klimato kaita „įrankių“, kaip sraigtasparniai ar Druskininkų funikulieriai. Diskutuota, ką bendro šie projektai turi su taršos mažinimu, nors, žinoma, atsirado ne tik tokių sprendimų kritikų, bet ir gynėjų. Kad ir kaip būtų, jei yra sistema, atsiras ir jos spragų. O apie kai kurias spragas, aptiktas tik Lietuvoje, kol kas nenutuokia net sistemos sumanytoja Europos Komisija.

 

Biokuro stebuklai

Prekybos taršos kvotomis sistemos pradininkė yra Europa, bet šią sistemą nusižiūrėjo ir Kalifornija (JAV), Australija, kai kurios Kinijos provincijos. Tačiau galima lažintis, kad lietuviai išradingumu nurungia visus kitus. Kitose šalyse apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema daugiau mažiau veikia taip, kaip turi veikti, t.y. kaip rinkos mechanizmas, kuris skatina (esant gerai kainai) investuoti į pažangias technologijas. „Dėl tokios sistemos daug įmonių, ypač katilinių, turi naudos.

 

Pinigai panaudojami toli gražu ne aplinkosaugos tikslams: iš jų mokami atlyginimai, dividendai, investuojama į plėtrą, o kai kuriais atvejais – sumokami įsiskolinimai tiekėjams.

Daugiausiai – jeigu pereina prie biokuro. Biokuras laikomas nulinės taršos kuru, todėl įmonėms, kurios investavo į biokurui pritaikytas technologijas, lieka visi joms skirti leidimai“, – gerąją praktiką aiškina V.Auglys. Tačiau katilinių vadovai, girdėdami tokius gražius žodžius, ko gero, tyliai krizena. Dabar – šiek tiek pikantiškų faktų apie tokias „ekologiškas“ katilines. Skelbti savo vardo ir pavardės nenorintis pašnekovas, anksčiau dirbęs vienoje „žalioje“ katilinėje, pasakoja, kad katilinių vadovai biokurą traktuoja labai įvairiai. Pavyzdžiui, iš baldus gaminančių įmonių pusvelčiui perka baldų gamybos atliekas, o jos su ekologija neturi nieko bendro, nes tai – klijų ir faneros mišinys. Labai nuodingas, užtat pigus ir gerai dega. Tokia katilinė išlaiko nulinės taršos statusą, prekiauja taršos leidimais ir sėkmingai kūrena beveik nieko nekainuojantį kurą, nuodydama aplinkinius gyventojus. Ne vieną panašų atvejį prisimena ir biokuro gamybos įmonės „Baltic Ecofuel“ vadovas Remigijus Garška: „Savo akimis prieš kokius penkerius metus esu matęs, kaip tuo metu didžiausia biokuro tiekėja šilumininkams, deginantiems biokurą, atveždavo malto faneros ir klijų mišinio. O kad aplinkosaugininkai nenutvertų už pakarpos nei jos, nei pirkėjų – šilumininkų, tokį kurą įmonė gabendavo ne sostinės, o provincijos katilinėms, kur smalsių akių gerokai mažiau.“ R.Garškos teigimu, tai niekaip neįrodomi faktai, nes važtaraščiuose užfiksuojamas biokuras, tačiau tokia praktika Lietuvoje yra plačiai paplitusi. Ir ne vien iš piktos valios, bet ir dėl finansinių sunkumų. „Viena biokuro katilinė, beje, prekiaujanti taršos leidimais, buvo patekusi į labai keblią finansinę situaciją ir joks tiekėjas jai nesutiko vežti biokuro. Kad per didžiausius šalčius neužgestų gyvenvietę šildančios jos krosnys, o gyventojams nesutrūkinėtų vamzdžiai, kūrikas visą naktį degino medinius padėklus ir… padangas. Štai jums ir lietuviška ekologija“, – pasakoja R.Garška. Beje, jo minima katilinė tuo metu už parduotus taršos leidimus per metus gaudavo apie pusę milijono litų pajamų, bet šiuos pinigus panaudodavo ne su ekologija susijusiems tikslams, o skoloms ir darbuotojų atlyginimams sumokėti. Kitos biokuro katilinės, pašnekovų teigimu, pirkdavo ne tokį taršų, bet dar smardesnį kurą – kaulų miltus. Dega jie labai gerai, kainuoja labai mažai. Dėl to, pavyzdžiui, pigiu šildymu pagarsėjusioje Tauragėje žmonės negalėdavo atsistebėti, kodėl „biokuras“ taip dvokia. Iš esmės tai tik keli pavyzdžiai, kad taršos leidimų sistema ne visada veikia taip, kaip tikėtasi. O Lietuvoje – dar ir gerokai blogiau nei kitose ES šalyse.

 

Nebesiderėtų taip uoliai

Kaip jau minėta, vien nuo 2005 iki 2007 m. Lietuvos įmonėms iš viso buvo suteikta per 35 mln. apyvartinių taršos leidimų, iš kurių tik šiek tiek daugiau nei puse joms prireikė padengti savo taršą. Likusius įmonės galėjo parduoti arba įkeisti. Dalis jų leidimais išties prekiavo, tačiau investicijos į gamybos žalinimą, kuris būtų palengvinęs taršos leidimų įsipareigojimų naštą kitais prekybos laikotarpiais iki ir po 2012 m., buvo vangios.Lietuvos vardu derybose dėl taršos leidimų dalyvavęs Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius savo socialinio tinklo paskyroje viešai prisipažįsta klaidingai manęs, kad didesnis taršos leidimų kiekis reiškia daugiau pastangų kovoti su klimato kaita. Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuva – viena iš dviejų ES šalių, kuriose tarša 2015 m. buvo didesnė nei 2005 m. Ir prie to prisidėjo būtent „geroji“ taršos leidimų sistema. „Dalyvavau derybose su Europos Komisija, – rašo M.Nagevičius. – Man tiek Aplinkos ministerijos, tiek Ūkio ministerijos keliamas tikslas buvo įrodyti kiek galima didesnį nemokamų aplinkos taršos leidimų (ATL) kiekį Lietuvai. Aš dirbau kaip profesionalas, argumentavau augančia ekonomika, uždaroma Ignalinos AE, didėjančiu elektros poreikiu, problemomis dėl elektros importo iš Rusijos. Net ekonominiais sunkumais vartotojus apkrauti papildomomis sąnaudomis. Jokios žaliųjų visuomenininkų opozicijos Lietuvoje tuo metu nebuvo, nežinau – gal nesuprato apie ką tai…Kas išėjo? 2005–2007 m. Lietuvos įmonės nemokamai gavo kur kas daugiau taršos leidimų, nei realiai išmetė tonų CO2. Panašiai, tik mažesniu mastu, įvyko ir 2008–2012 m. Įmonės ATL perteklių, kurį pardavinėjo rinkoje, pradėjo laikyti vos ne ES paramos forma. Ir labai nedaug tų lėšų, gautų pardavus ATL, kas nors naudojo tolesniam CO2 emisijų mažinimui, investuojant gautus pinigus į taršos mažinimą. O kam? Juk tai atrodė ilgam. Kaip mūsų narystė ES. Panašūs derybininkai dirbo, matyt, visose ES valstybėse, ypač Rytų Europoje. Atsitiko taip, kad norinčiųjų ATL parduoti Europoje atsirado kur kas daugiau nei pirkėjų, priverstų ATL pirkti. Krito ATL kaina Europos rinkoje. Pasidarė taip, kad investuoti į CO2 mažinimą, norint išvengti ATL pirkimo ar padidinti ATL pardavimą, neapsimoka…Ir tik nuo 2013 m. Lietuvos įmonės pagaliau gavo mažiau ATL, nei realiai išmetė CO2. Lietuvoje atsirado ir tų, kurie buvo priversti ATL pirkti. Tai iš pradžių buvo šokas įmonėms, „Akmenės cemento“ direktorius dar dabar su manim nesišneka. Bet žala buvo padaryta didelė. Per 2005–2015 m. Lietuvos įmonėms padalinta 11,3 mln. ATL daugiau, nei įmonės išmetė tonų CO2. Panaši situacija daugelyje ES šalių. Dabar tas perteklius kiekvienais metais mažėja, bet jis dar didelis. Beje, Lietuva yra viena iš dviejų valstybių, kuriose 2015 m. įmonės, dalyvaujančios ATL prekybos sistemoje, išmetė daugiau tonų CO2 nei 2005 m. Aišku, reikia įvertinti, kad ATL prekybos sistema kiek išsiplėtė, į ją buvo įtraukta daugiau įmonių. Bet visose kitose ES valstybėse žaidimo taisyklės keitėsi analogiškai, o CO2 emisijos ten mažėjo… ATL sistema nepakankamai motyvavo įmones mažinti CO2 emisijas, o kitų motyvacinių sistemų investuoti į CO2 mažinimą Lietuvoje, matyt, buvo mažiau nei kitose ES valstybėse.Žinote, kas blogiausia? Blogiausia, kad tuo ATL didesnio kiekio kaulijimu mes sugadinom tikrai gerą idėją. Aš ir dabar manau, kad liberali sistema yra kur kas efektyvesnė, nei reikalavimai kiekvienai įmonei atskirai tam tikru procentu sumažinti CO2 emisijas. Jei įmonei yra labai brangu sumažinti CO2 emisijas, nes nėra gerų galimybių, ji gali sumokėti už ATL įmonėms, kuriose už gautus pinigus CO2 emisijas galima sumažinti kur kas labiau. Taip išeina, kad bendras ES tikslas pasiekiamas mažiausiais galimais kaštais. Su rinkos pagalba. Visa tai taip, jei bendras paskirstytų ATL kiekis nebūtų tiek per didelis…“M.Nagevičius sako, kad dabar elgtųsi kitaip – nebebūtų toks uolus derybininkas. Gal tada Lietuva negautų tokio taršos leidimų pertekliaus, o tai valstybei galiausiai išeitų į naudą. Ne finansinę, žinoma.

 

Europa imsis permainų?

Prekybos taršos leidimais sistema sugedusia vadinama ne vien Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Šį mėnesį Europos Parlamentas sutarė, kad nuo 2020 m. prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema turi keistis. Europarlamentarai ragina peržiūrėti dabar galiojančias taisykles ir sukurti naują taršos leidimų paskirstymo modelį, kuris būtų paremtas ne praeities tarša, o realia, „einamąja“. Europos klimato veiksmų tinklo ekspertas Damienas Morrisas ragina imtis drastiškų veiksmų ir padaryti viską, kad valstybės nebegautų taršos leidimų pertekliaus. Skaičiuojama, kad jei taršos leidimai su mažėjimo tendencija būtų apskaičiuojami pagal realią to meto taršą, tai leistų 300 mln. tonų sumažinti taršos leidimų perteklių Europos mastu. Na, o kol kas situaciją mėginama gelbėti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, išimant iš rinkos dalį leidimų – juos atidedant arba, kitaip sakant, padedant „į rezervą“. „Vis dėlto per daug drastiškų priemonių imtis vengiama, nes reikia galvoti ir apie grėsmę, kad CO2 nutekėjimui „jautrios“ (taršios – red. past.) įmonės gali iškelti savo gamybą į kitas šalis, kur aplinkosaugos reikalavimai nebus tokie griežti. Pavyzdžiui, į Baltarusiją“, – sako V.Auglys. Tad paradoksas, bet taršiausioms įmonėms (pavyzdžiui, chemijos, stiklo, elektros energijos gamybos įmonėms) netgi pridedama nemokamų taršos leidimų.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lietuvai nepavyksta parduoti taršos leidimų

Tags: ,


Lietuvos planai į šių metų biudžetą iš perteklinių taršos leidimų pardavimo gauti 500 mln. litų, kurie būtų panaudoti mokyklos ir ligoninėms renovuoti, kol kas lieka neįgyvendinti, nors Latvija ir Estija sėkmingai pardavinėja savo leidimus.

Tai, kad planai gauti 500 mln. litų iš leidimų pardavimo yra nerealūs, pripažįsta ir prekybos taršos leidimais vyriausioji derybininke, aplinkos ministro patarėja Laura Dzelzytė, trečiadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

“Tai iš tiesų sunkiai pasiekiama, nes pasaulyje įvyksta nedaug pardavimo sandorių. Sunku pasakyti, kodėl biudžete numatyta iš to gauti net 500 mln. litų”, – sakė L.Dzelzytė.

Lietuva jau kelerius metus gali prekiauti oro taršos leidimais tarptautinėje rinkoje, tačiau kol kas šalis nesurado nė vieno pirkėjo. Pasak L.Dzelzytės, šiuo metu Lietuva derasi su Ispanija, o su Liuksemburgu pasirašytas memorandumas.

Lietuva bando parduoti 50 mln. taršos leidimų, vieno jų kaina – apie 6 eurus (20,7 lito).

Tuo tarpu Estija teigia jau sutarusi su Japonijos korporacija “Mitsubishi” mainyti 10 mln. vienetų taršos leidimų į 507 naujus elektromobilius. Jie bus perduoti šalies specialiosioms tarnyboms. Dalį perteklinių taršos leidimų sėkmingai pardavė ir latviai, čekai, ukrainiečiai, kai kurios Vakarų valstybės.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...