Kalbas apie šešėlinę ekonomiką Lietuvoje kartkartėmis pagyvina grėsmingi pranešimai apie kažkokius realius valstybės veiksmus, bandant į dienos šviesą traukti šiuos blogio daigus.

Neseniai klausėmės apie kovą su Gariūnų grupuotėmis, juokėmės klausydamiesi mokesčių surinkėjų prispaustų taksistų raudų apie mėnesio algą, kurį nesiekia nė 400 Lt, bet yra tokia patraukli, kad dirbti savivaldybės įmonėje už porą tūkstančių litų būtų tiesiog nesąmonė. Šiomis dienomis išgirdome ir apie tūkstančius šalies verslo įmonių, kurios mokesčių inspektorių dėmesio sulaukė todėl, kad jų darbuotojai uždirba minimalų ar net mažesnį už minimalų atlyginimą arba yra įtariamos po individualia veikla slepiančios darbo santykius.
Tiesa, keletas dalykų nuolat tarsi pažemina procesų svarbą. Tariamieji laisvosios rinkos šalininkai pradeda verkauti dėl per didelių mokesčių, kurie vargšus įtariamus sukčius tiesiog priverčia griebtis nedorų veiksmų. Komentatorių, tiek žurnalistų, tiek ekspertų, kalbose akcentuojamas kitas momentas: visa bėda esą ta, kad šešėlinė ekonomika ištraukianti pinigus iš biudžeto, tad valstybės galios finansuoti tuos ar kitus dalykus menksta. Dar blogiau tai, kad bent kol kas itin reta ir informacijos apie tai, kuo vis dėlto pasibaigia tie įvairūs tyrimai ir/ar teismai, kurie, tikėtina, ir turėtų vainikuoti proceso baigtį. Kad ir kokia toji būtų.
Vis dėlto paminėtos tiesos yra tiek akivaizdžios, kad nevertėtų joms ir laiko gaišti, jei ne vienas praktiškai visuotinai nutylimas dalykas. Kalbu apie šešėlio poveikį ūkiui ir verslo plėtrai, mat, kaip rodo daugelis pasaulyje atliktų tyrimų, didžiausia bėda čia ne viešojo sektoriaus finansavimas, o tai, kad pakirsdama konkurenciją visų rūšių pilkoji ekonomika mažina bendrą valstybės produktyvumo lygį, tad ir šalies augimą. Jei tokia analizės perspektyva būtų deramai įsisąmoninta, tai iš esmės keistų ir patį kalbėjimo toną, ir kalbančiųjų ratą.
Na, tikrai neįmanoma suprasti, kodėl toks tylus verslui (tikiuosi, deramam ir besilaikančiam šalies įstatymų) atstovaujančių organizacijų balsas? Išskyrus retus mėsininkų susivienijimo pagraudenimus, jo beveik ir negirdime. Dar mažiau suprantama, kodėl ir pati valdžia, kovodama su šešėliu, tą procesą linkusi pateikti iš esmės kaip biudžeto bėdą, o ne šalies ūkio ir, svarbiausia, jo verslo tragediją. Vis dėlto pastarasis bandymas susiremti su minimalių algų apologetais gali ryškinti ir tam tikrą mąstymo poslinkį.
Jau įpratome, kad valdžios žmonės mums nuolat aiškina, jog įžvelgti jokių realių galimybių aną minimalią algą artimiausiu metu didinti negalima, mat ūkio atsigavimas kol kas labai netvarus, o jau vargšas smulkusis verslas tai tokio žingsnio nė neišgyventų. Kokią žinią taip kalbėdami išties siunčia pareigūnai? Neįmanoma patikėti, kad jie nesuvokia, jog išgyventi iš nepilnų 700 Lt šioje šalyje šiuo metu neįmanoma. Taigi, lieka konstatuoti, kad valstybė pati tyliai sutinka su vokeliais, kad ir kaip žodžiais su jais kovotų.
Kita vertus, sunku patikėti ir tuo, kad valdžios pareigūnai neturi informacijos, kokia dalis gaunančiųjų tuos popierinius 800 Lt prisiduria per visokias socialines išmokas (tad dorai mokesčius mokančio verslo sąskaita), net jei oficialiai rodomos pajamos neišsemia visų jų srauto. Tačiau jei ta valdžia lyg užstrigusi plokštelė jau kelerius metus nuolat kartoja, kad minimali alga negali būti didinama, tai tikėtina, jog ji šešėlinę ekonomiką linkusi vertinti kaip tam tikrą ne tiek neigiamą, kiek prieštaringą socialinį reiškinį ir linkusi tyliai sutikti, kad šešėlis kuria darbo vietas nekvalifikuotiems darbuotojams ir mažina įtampą darbo rinkoje.
Visuomenės nuomonė irgi panaši. Daugelis nuoširdžiai tiki, kad jei nebus šešėlinio darbo, tai nebus darbo apskritai. Kiti įsivaizduoja, kad palaikydami šešėlį jie savotiškai atkeršija nemėgstamai ir jų vilčių nepateisinančiai valdžiai. Panašią poziciją kartą man netikėtai patvirtino net šiaip labai protingas kunigas, noriai paaiškinęs, kad jei žmogus per išpažintį sakosi nemokąs mokesčių, tai jis nuodėmes atleidžiąs, nors ir primena, jog „nemokėti gali tada, kai mokėdamas neišgyvensi“. Na, suprask, gali vogti, jei jau kitaip neišgyveni. Beje, tokia pozicija giežtai priešinga oficialiai Bažnyčios nuostatai.
Kas vis dėlto šešėlinę ekonomiką paverčia vėžiu, sugraužiančiu bet kokį ekonominį ir socialinį audinį? Ir kodėl jį būtina šalinti chirurginiu būdu? Priešingai, nei įprasta manyti, tyrimai (pavyzdžiui, įtakingojo McKinsey Global Institute analizės) rodo, kad augant oficialios ūkinės veiklos apimtims šešėlis taip pat auga. Nepasitvirtina ir verslo ekspertų aiškinimas, kad pritaikius įvairias madingas paramos verslui strategijas šešėlinę verslo dalį ilgainiui galima paversti oficialia. Tyrimai rodo, kad vengiant mokesčių, nevykdant reglamentų, samdant neįformintus darbuotojus gaunama sumažintų sąnaudų nauda su kaupu padengia tokių įmonių nedidelį našumą bei kuklų mastą. Tokiu būdu iškreipiama konkurencija, nes neefektyvus neformalus žaidėjas išlieka versle ir neleidžia įsitvirtinti produktyvesniam, formaliam verslui, kuris tokiomis sąlygomis nepajėgus užimti jam kitomis sąlygomis atiteksiančios rinkos dalies. Bet kokią trumpalaikę šešėlinių darbo vietų naudą ilgainiui su kaupu persveria tokios veiklos negatyvus poveikis ekonominiam augimui ir užimtumui.
Ekonomikos augimą ir produktyvumą pilkoji veikla žlugdo dvejopai: šešėlinės įmonės dėl savo veiklos ypatumų negali pasiekti deramo masto ir produktyvumo, tačiau tokios veiklos generuojama mažesnių sąnaudų nauda atima rinkos dalį iš oficialaus verslo. Tyrimai rodo, kad šešėlinių įmonių veiklos efektyvumas yra praktiškai perpus mažesnis nei tame pačiame sektoriuje veikiančių tos pačios rūšies geriausių oficialių įmonių. Šešėlis sumenkina ir tokio verslo investicines galimybes, tad jų gebėjimas plėstis menksta. Jei veikla nėra formaliai įteisinta, tai neįmanoma skolintis atvirai veikiančiose finansų institucijose, tad neišvengiamu atveju tenka remtis itin brangia nelegalia pinigų rinka.
Pilkojoje zonoje veikiančiam verslui sunku arba neįmanoma ginti savo nuosavybės teisių, keiptis į teismą dėl neįvykdytų sandorių, tad laipsniškai toks verslas suformuoja savotišką panašių tiekėjų ir vartotojų erdvę, kuri savo ruožtu toliau ir vis labiau ardo normalius ūkinius procesus. Taip pilkieji žaidėjai nuolat mažina bendrą šalies produktyvumą, tad ir jos gyvenimo lygį.
Svarbu ir tai, kad neigiamos šešėlio pasekmės nėra vien ekonominės. Šešėlis anksčiau ar vėliau pagimdo ir socialinę degradaciją, kurią, beje, jau galime atvirai matyti ir Lietuvoje, kaip plintantį nepasitikėjimo iš esmės visomis valstybės institucijomis užkratą.

Šešėlis anksčiau ar vėliau pagimdo ir socialinę degradaciją, kurią, beje, jau galime atvirai matyti ir Lietuvoje.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) informuoja, jog siekdama užkirsti kelią gaunamų pajamų neapskaitymui keleivių vežimo reguliariais maršrutais sektoriuje kartu su Valstybine kelių ir transporto inspekcija rugpjūčio 15 – 28 dienomis organizuos bendrus maršrutinių mikroautobusų patikrinimus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tai viena iš VMI įgyvendinamo projekto “Keleivių vežimas ir taksi” sudėtinių dalių.

Šių patikrinimų tikslas – išsiaiškinti, kaip keleivių vežėjai bei patys keleiviai laikosi savo mokestinių prievolių: vairuotojas privalo kiekvienam keleiviui išduoti kasos aparato kvitą (bilietą), o keleivis visą kelionės laiką turi jį saugoti. VMI pažymi, kad patikrinimų metu bus taikoma administracinė atsakomybė. Vairuotojams, kurie neišduos kasos aparato kvito keleiviams, bus taikomos baudos nuo 200 iki 500 litų; keleiviams, neturintiems kelionės bilieto, gali grėsti bauda nuo 60 iki 100 litų, todėl VMI ragina nelikti abejingais “šešėliniam verslui”, netapti jo dalimi ir reikalauti kasos aparato kvito (bilieto) iš vairuotojo.

“Projekto metu atliktų operatyvių patikrinimų duomenys rodo, jog kasos aparato kvitų (bilietų) neišdavimas yra vienas dažniausiai pasitaikančių pažeidimų keleivių vežimo sektoriuje. Dėl grynųjų pinigų pertekliaus kasoje ir/ar neišduoto kasos aparato kvito projekto vykdymo metu surašyta 30 Administracinių teisės pažeidimų protokolų. Maršrutinio mikroautobuso vairuotojo keleiviui išduotas kasos aparato kvitas patvirtina, jog keleivio už važiavimą sumokėtos piniginės lėšos buvo apskaitytos įmonių buhalterinėje apskaitoje. Kartu tai ir garantija, jog atsitikus eismo įvykiui keleivis galės reikšti pretenzijas vežėjui dėl suteiktų paslaugų kokybės, reikalauti atlyginti patirtą žalą ar sveikatos draudimo” – teigia projekto vadovas Rolandas Puncevičius.

Mokesčių administratorius pabrėžia, jog VMI įgyvendinamo projekto “Keleivių vežimas ir taksi” metu pagrindinis dėmesys skiriamas atrinktoms rizikingiausioms įmonėms ir jų atžvilgiu taikomos įvairios priemonės – stebėsenos, komunikavimo, pagalbos bei kontrolės. Šių priemonių pagalba bus siekiama, jog iš klientų gaunami pinigai būtų apskaitomi ir sumokami mokesčiai.

“Įvertinus surinktą informaciją, jau įvyko pokalbiai su 9 įmonių vadovais. Jų metu įmonių vadovai buvo supažindinti su patikrinimų rezultatais, jiems nurodyta imtis griežtesnių priemonių kontroliuojant vairuotojus. Vadovai paraginti įvertinti deklaruotų pajamų ir su darbo santykiais susijusių išmokų teisingumą bei esant pagrindui patikslinti pateiktas 2010 – 2011 m. deklaracijas, o taip pat užtikrinti, kad kiekvienam keleiviui būtų išduodamas kvitas” – teigia R. Puncevičius.

Griežtos kontrolės priemonės bus taikomos įmonėms, turinčioms didžiausią mokesčių nemokėjimo riziką, ir toms, kurios po pokalbių toliau vengs apskaityti visas gaunamas pajamas. Tokios įmonės gali sulaukti ir operatyvių patikrinimų, ir mokestinių patikrinimų, kurių metu bus taikomi specialūs mokesčių apskaičiavimo metodai – t.y. mokesčių bazė nustatoma pagal VMI įvertinimą.

Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskričių mokesčių inspekcijos, vykdydamos projektą per pirmąjį šių metų pusmetį jau atliko 65 operatyvius patikrinimus. Vienoje taksi įmonėje fiksuoti 4 taksometrų parodymai, pradėti 6 įmonių operatyvūs patikrinimai, siekiant nustatyti tikrąsias taksi įmonių apyvartas, taksometrų parodymai fiksuojami mėnesio pradžios ir pabaigoje. Atlikti ir kontroliniai važiavimai maršrutiniais mikroautobusais, siekiant nustatyti vežamų keleivių skaičių, tikrinamas darbo su kasos aparatais organizavimas bei darbuotojų darbo grafikai. Palyginus stebėjimo metu užfiksuotus duomenis su buhalterinės apskaitos duomenimis, nustatyta, kad apskaitoje atspindėtos nuo 2 iki 4 kartų mažesnės pajamos, nepagrįstai didinami maršrutų ilgiai ir atitinkamai – kuro sąnaudos. Taip pat nustatyti 2 atvejai, kuomet įmonių vadovai veiklai vykdyti įnešė ženklias sumas, valdo nekilnojamąjį turtą, kurio išlaikymui reikia turėti pajamų. Tokių pajamų šaltinis gali būti įmonių neapskaitytos pajamos, todėl šių fizinių atžvilgiu bus atliekami mokestiniai patikrinimai.

VMI primena, jog maršrutinių mikroautobusų ir taksi keleiviai bei visi mokesčių mokėtojai apie pastebėtus mokestinius pažeidimus gali pranešti VMI pasitikėjimo telefonu 1882, užpildę anketą interneto svetainėje www.vmi.lt ar apsilankę savo gyvenamosios vietos mokesčių inspekcijoje.