Lietuvos intelektualų bendruomenė „Santara-Šviesa“ šiandien sau kelia jau visai kitokius tikslus nei prieš šešis dešimtmečius. Šio judėjimo pradininkai – išeiviai iš Lietuvos. Apie tai, kas šiandien yra santariečiai, kokiomis idėjomis jie maitina Lietuvos kultūrinį ir politinį gyvenimą, kalbamės su literatūrologu, literatūros kritiku, leidėju Sauliumi Žuku.

Rima JANUŽYTĖ

– Praėjusią savaitę Molėtų rajone, Alantoje, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas rinkosi jau 60 kartą. Kaip šis judėjimas evoliucionuoja, ką dabar reiškia būti santariečiu?

– Buvimas santariečiu visuomet bylojo apie pritarimą tam tikroms vertybėms, jų puoselėjimą. Bet šio judėjimo tikslai kito. Vienokie jie buvo sovietmečiu, kai „Santaros-Šviesos“ susitikimai vykdavo tik Amerikoje. Juk tik paskutiniais sovietmečio metais, šiek tiek atšilus klimatui, į šiuos susitikimus nuvykdavo ir vienas kitas žmogus iš Lietuvos.

Susitikimus pradėjus rengti Lietuvoje, o juose aktyviai dalyvaujant ryškiausiems mūsų emigracijos autoritetams – Vytautui Kavoliui ir kitiems, mums tai reiškė liberalaus kultūrinio gyvenimo parametrų perkėlimą į Lietuvą.

Kai Lietuva prezidentu išsirinko Valdą Adamkų, „Santaros-Šviesos“ idėjos natūraliai tapo valstybinio masto. V.Adamkaus požiūris į gyvenimą – visuomenės atvirumas, tolerancija – tapo visos šalies vertybėmis. Tai buvo „Santaros“ idėjų kulminacija.

– Ar ši kulminacija vis dar tęsiasi?

– Tokios kulminacijos, kokia buvo V.Adamkaus prezidentavimo metais, jau nebėra. Nors negali sakyti, kad V.Adamkui baigus kadenciją „Santaros“ idėjos išnyko, – kai kurios jų yra gana gerai įsitvirtinusios. Tarkime, Lietuvos užsienio politika tuoj po nepriklausomybės atkūrimo buvo suformuluota remiantis Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos, kitų intelektualų politinėmis nuostatomis. Tuo metu „Santaros“ įtaka buvo didelė, ji pasireiškė visur.

Paskui vienas po kito išėjo dabartinių santariečių mokytojai – išeivijos metrai, kurie mums buvo tikras autoritetas. Jų nelikus dažniau pradėjome kelti klausimą, kas mes per organizacija, kaip ji turi veikti, kieno nuomonė čia turi būti pagrindinė. Atsirado daugiau diskusinių dalykų. Bet tokia diskusinė platforma yra patraukli ir reikalinga.

– Paminėjote „Santaros“ įtaką formuojant valstybės pamatus. O kiek santariečių idėjos gali veikti ir veikia kasdienius politinius klausimus ir procesus?

– Aš nesu pats aktyviausias organizatorius, tik kartais pasirodau susitikimuose, bet galiu pasakyti viena: į konkretybes per daug nesigilinama, nesvarbu, ar tai politinės aktualijos, ar kokie nors tuo metu vykstantys skandalai. „Santaros“ susitikimuose diskutuojama bendresnėmis temomis. Žinoma, įskaitant ir politines temas, aspektus, pavyzdžiui, santykius su Rusija.

– Arba su Lenkija? Juk Lietuvos intelektualai dažnai pabrėžia, kad santykiai su šia kaimyne yra blogi.

– Taip, vienareikšmiškai. Bet ką tu gali padaryti? Užsienio reikalų ministrui ar Prezidentei kalbų neparašysi. Pusės problemų neliktų, jei būtų paklausyta „Santaros“ ir tokių intelektualų, kaip Egidijus Aleksandravičius ar Alfredas Bumblauskas. Tiesa, A.Bumblauskas „Santaroje“ tiesiogiai mažiau dalyvauja, bet savo dūšia jis yra tikras santarietis.

– Sakote, kad būtų gerai, jei santariečių kas nors paklausytų. O juk kai kuriose šalyse tokie intelektualai, valstybės mąstymo branduolys, prašomi išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu valstybei svarbiu klausimu, į juos kreipiamasi patarimų, konsultacijų.

– Nors yra tekę girdėti užsienio svečius stebintis, kad Lietuvoje egzistuoja toks judėjimas, kurio diskusijos niekam nedarytų gėdos, bet kad kokia Užsienio reikalų ministerija paklaustų „Santaros“ narių, kaip jie vertina vieną ar kitą dalyką, – to tikrai neatsimenu. Pačioje nepriklausomybės pradžioje į „Santarą“ rinkdavosi ir politinis elitas, vykdavo gana stiprios ir audringos intelektualinės diskusijos.

Bet tam, ką jūs sakote, vis tiek reikalinga kažkokia institucija, arbitras. Kas juo galėtų būti? V.Kavolio nebėra, o šiandien tokių aiškių lyderių, koks būdavo jis, neturime.

Mes galime diskutuoti, pasvarstyti, bet ar galime prieiti prie kažkokios rezoliucijos, kurią visa „Santara“ po balsavimo pasirašytų? Tokios praktikos nėra. Diskusijos vyksta per daug neįsipareigojant.

– Šių metų „Santaros“ susitikimo pagrindinė tema, matyt, yra Algirdas Julius Greimas.

– A.J.Greimo kolegos ir mokiniai šiemet sudarė stiprų „Santaros“ susitikimo branduolį. Skirta laiko ir dvitomės monografijos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ pirmosios dalies pristatymui. Čia pateikiama labai daug naujos medžiagos, atskleidžiančios A.J.Greimo asmenybę: jo paties autobiografiniai rašiniai, Lietuvoje beveik nežinomi interviu iš prancūziškų leidinių, laiškai, pokalbiai, įvairių žmonių atsiminimai, Thomo F.Brodeno studija apie A.J.Greimo metus Lietuvoje ir rašinys, skirtas jo pokarinei rezistencinei veiklai Paryžiuje.

A.J.Greimo potencialas Lietuvoje nėra išnaudotas. Pradedant jo mitologinėmis studijomis ar mokymu, kaip skaityti tekstus – tiek poeziją, tiek mitologinius ar tautosakos tekstus, baigiant jo kultūros projektais. Ačiū Dievui, jis sulaukė nepriklausomybės, paskui buvo parašęs „Pro memoria“ tumetiniam Lietuvos vadovui prof. Vytautui Landsbergiui apie tai, kokia Lietuva turėtų būti ateityje. Ten kalbama apie labai daug aktualių dalykų – Arūnas Sverdiolas apie tai skaitė pranešimą. Kiti iš įvairių pusių pasižiūrėsime į A.J.Greimo palikimą, aktualumą.

A.J.Greimą mums skaityti ir skaityti. Nes jis aprėpia plačius ne tik humanitarinių, bet ir socialinių dalykų plotus.

– Kai sakote, kad A.J.Greimo potencialas neišnaudotas, ką konkrečiai turite omenyje? Kaip galime „panaudoti“ A.J.Greimą XXI amžiuje?

– Turiu omenyje jo įtaką. A.J.Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro absolventai, kurių yra labai gausus būrys, dirba reklamos ir įvairiose kitose srityse, ten, kur siejamas humanitarinis ir socialinis žinojimas, ieškoma bendrumų. A.J.Greimas pasitarnautų etnografiniuose, lietuvių kultūros praeities tyrinėjimuose, kur yra likę nepagrįstai daug romantizmo. To romantizmo mes paskui mokome mokinius, o galiausiai stebimės, kodėl jie kalba tokiomis romantinėmis klišėmis. Remiantis A.J.Greimu galima pasitelkti kritiką ir labai daug ką padaryti. Tai stumia dalykus į priekį.

Netgi mūsų noras atnaujinti švietimą – A.J.Greimas pasitarnautų ir čia, nes jis moko, kaip skaityti. Pavyzdžiui, mūsų skaitymo gebėjimai, kaip rodo tyrimai, yra labai menki ir toliau menkėja. Panaudojant keletą fundamentalių A.J.Greimo idėjų galima tai pakeisti.

Taip, A.J.Greimo tekstai dažnai sudėtingi, o norint paskaityti grynąją jo semiotiką reikalingas ir specialus pasirengimas, bet viskas ar beveik viskas yra persakyta paprastai. Visa tai galima pritaikyti labai plačiai.

– Švietimas jums itin svarbi tema ir kaip žmogui, ir kaip santariečiui, ir kaip vadovėlių leidėjui. Kokio postūmio švietimo srityje jums norėtųsi labiausiai?

– Dabar daug šnekų apie norą atnaujinti švietimą. O mes jau ir naujiname. Pavyzdžiui, dabar autorių grupė rašo penktų–dešimtų klasių vadovėlius pagal naują lietuvių kalbos ir literatūros programą. Išsikeltas uždavinys atsižvelgti į tarptautinių tyrimų kriterijus ir rezultatus. Šie tarptautiniai tyrimai nereikalauja kokių nors tekstų skaitymo – jie reikalauja skaitymo kokybės.

Ir tam pasiekti kai kuriais atvejais reikia gana esmingo posūkio. Pagal vidurinėje mokykloje susidėliojusią tradiciją skaitomas koks nors kūrinys, pavyzdžiui, Jono Biliūno „Ubagas“. Tuomet mokomasi, kaip jį suprasti, o žinių patikrinimo metu vertintojai tikisi išgirsti tai, kokios interpretacijos buvo mokomasi.

Bet iš esmės reikėtų mokyti ne pakartoti žinias, t.y. atkartoti „Ubago“ interpretaciją, o mokytis, remiantis šiuo kūriniu, analizuoti bet kokį kitą. Tokiu atveju patikrinimo metu turėtų būti analizuojamas bent jau kitas J.Biliūno apsakymas, šį darbą mokinys atliktų savarankiškai.

Jeigu pažiūrėtume į tarptautinį skaitymo gebėjimų vertinimą, ketvirtame, penktame lygyje yra nežinomo teksto analizė, nors mūsų vaikai tam net nerengiami. O šeštame lygyje – dar ir nežinomas kontekstas. Tai nereiškia, kad žinių nereikia, – jų reikia labai daug, nes interpretacija nėra tik analitinės procedūros. Reikia literatūrinio, kultūrinio konteksto, istorijos išmanymo.

Į metodinius reikalavimus, net nekeičiant programų, įrašius tokį tikslą – mokiniui savarankiškai analizuoti kūrinį, mes iš karto pakeltume mokymosi lygį.

– Ir čia vėlgi – A.J.Greimas…

– A.J.Greimas, nors ne vien jis. Europiniame kontekste jis duoda papildomų teksto suvokimo instrumentų, bet tai daroma ir be A.J.Greimo. O mes galime ir su A.J.Greimu eiti, ir gal mūsų instrumentai kai kuriais atvejais bus dar labiau išaštrinti.

Taigi sakyčiau – mažiau kalbų. Geriau padarykime kelis neskausmingus judesius, kurie veda į mūsų vaikų rezultatų gerinimą, o iš esmės bendrųjų skaitymo gebėjimų ugdymą, ir šioje srityje būsime padarę labai svarbų žingsnį.

Įveskime į programas tokį kriterijų – tarptautinius vertinimus, ir žinosime, kaip atnaujinti programas ir pagerini rezultatus. Kai kas sako – mes mokomės ne dėl tarptautinių tyrimų. Taip, ne dėl jų. Bet šie tyrimai signalizuoja, kokį žmogų mes ugdome ateičiai. Jis turi būti kūrybingas, turi mokėti spręsti problemas, kurių nėra mokęsis spręsti. Mes jam turime duoti įrankių, kurie bus pritaikomi keičiantis situacijai. Kiekvieno teksto, o tuo labiau sudėtingo, pavyzdžiui, eilėraščio skaitymas ir supratimas prilygsta problemos sprendimui.

– O ar pedagogai tam pajėgūs?

– Kelkime tokį tikslą. Yra pedagogų, kuriems lengviau mokyti ir laukti žinių pakartojimo. Bet yra tokių, kurie ir šiandien žengia minėtus žingsnius, nors to nelabai reikia. Todėl yra ir mokinių, kurie dalyką išmano rimčiau, negu reikia laikant abitūros egzaminą. Tokie mokiniai ciniškai pataikauja vertintojams: jie žino, kas vertintojams tiks, kas ne, ir rašo tai, ko reikalaujama, nors galvoja kitaip.

Bet padarykime posūkį, ir mažais žingsneliais judėkime tikslo link.

Dabartinė valdžia savo programose juk buvo įrašiusi, kad reikia pagerinti vertinimų rezultatą. O kaip jį gerinti? Dabar tam labai geras laikas, nes vadovėliai dar tik rašomi. Reikia tik sudėlioti akcentus. Šiuo metu tai darome tarsi pasislėpę po stalu. Bet aš tai jau kuris laikas kartoju viešai. Ir ministerijoje. Mane lengva apkaltinti, kad aš atseit suinteresuotas. Bet man rūpi, kur eina pasaulis, iš ko mokosi mano vaikas, o čia – mano sritis, aš ją šiek tiek išmanau, todėl siūlau labai konkrečius judesius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m

BFL

Aušra LĖKA

„Nežinau, turbūt gerai neparašyčiau nė vienos temos. Gal nebent „Dvaras lietuvių literatūroje“. Bet irgi ne, nes nieko iš nurodytų autorių nemoku mintinai, o reikia citatų. K.Donelaičio moku mintinai, bet tos citatos netinka duotai temai“, – ką reiktų daryti šiųmečio abituriento kailyje gavus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino temas, balsiai svarsto Maironio literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Jei jau rašytoja ir literatūrologė kelia rankas, tai ką darė 32 592 šių metų abiturientai? Jie – rašė, nes lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas privalomas, be jo brandos atestato negausi. Rašė, nors teko rinktis vieną iš keturių temų, tarp kurių praktiškai nelabai ir buvo tokių, kokioms rengtasi pamokose.

Net lituanistai spėlioja, kas paslėpta po temomis

„Negalėčiau pasakyti, kad temos būtų sunkios, bet jos buvo netikėtos, nes tuo požiūriu, koks buvo suformuluotas egzamino užduotyje, nurodytų autorių kūrybos nenagrinėjome. Manau, daug abiturientų dėl to pyksta ant užduočių kūrėjų“, – sako sostinės abiturientas Henrikas.

Jis, kaip ir beveik visi jo bendraklasiai, pasirinko temą „Kaip suprantamas vyriškumas?“ Henrikas daugiausia rėmėsi Vincu Krėve. Kitą pasiūlytą autorių – Joną Radvaną mokėsi labai seniai ir, kaip prisipažįsta abiturientas, ne ką prisimena. O trečias nurodytas autorius – Jurgis Kunčinas irgi nelipo prie temos, nes vienintelio privalomos programos jo kūrinio – „Tūlos“ vyriškumo aspektu mokykloje jie visai nenagrinėjo.

Abiturientai pasakojo, kad ją išvydę vos ne verkti norėjo, tad gelbėjosi, jų manymu, lengvesne tema apie vyriškumą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja ekspertė Nijolė Bartašiūnienė patvirtina abituriento žodžius: programose nėra nei moteriškumo, nei vyriškumo temų – nurodomi galimi analizės aspektai, bet šįkart egzamine buvo kitokie.

„Šiemet turbūt sunkiausia tema – „Kam žmogui duota vaizduotė?“. Abiturientai pasakojo, kad ją išvydę vos ne verkti norėjo, tad gelbėjosi, jų manymu, lengvesne tema apie vyriškumą. Pernai abiturientai džiūgaudami rinkosi neva lengvą temą „Ką gali juokas?“, bet šia tema stiprių rašinių nebuvo daug“,  – prisimena N.Bartašiūnienė.

Pedagogai nerimauja, kad tikrai bus sunku objektyviai įvertinti rašinius tiesiog platesnėmis nei plačios samprotavimo temomis „Kam žmogui duota vaizduotė?“ ar „Kaip suprantamas vyriškumas?“ valstybiniame ir „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ ar „Kodėl žmonės švenčia šventes?“ mokykliniame egzamine. O literatūrinio rašinio temos (ypač valstybinio egzamino – „Dvaras lietuvių literatūroje“) itin sukonkretintos.

Pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, apie dvaro kultūrą rašė nedaug lietuvių autorių (praktiškai visi ir sudėti į užduotį), tad pamokose šiai temai dėmesio mažai ir skirta. Jei abiturientas sirgo ir praleido tas kelias pamokas, nedaug ką galėtų parašyti. Bet net ir buvęs pamokose – kaip parodys savo kūrybinį mąstymą, jei tokia siaura tema?

N.Bartašiūnienė – tikrai labai patyrusi mokytoja, bet ir jai kyla klausimų, ką užduočių rengėjai paslėpė po gaivališkos prigimties lietuvių literatūroje tema. Pedagogę stebina ir tai, kad mokyklinio egzamino tema „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ sunkesnė nei valstybinio apie vyriškumą, nors turėtų būti atvirkščiai.

Būtų įdomu žinoti, ko ieškoti rašiniuose bus instruktuojami rašinių vertintojai – vyriškumo stereotipo gynimo (vyriškumo kulto, juk net nesakoma „didmoteriškumas“) ar provokacijos, kad būtų pasvarstyta, ar vyriškumas visuomet teigiamas.

„Baltų lankų“ leidyklos, leidžiančios ir mokyklinius vadovėlius, vadovas bei vadovėlių autorius doc. dr. Saulius Žukas, aptardamas bene labiausiai diskutuojamą rašinio temą apie vyriškumą, svarsto: „Iš vienos pusės, į taip suformuluotą temą tarsi laukiama stereotipiško atsakymo, tačiau mokymo programose pabrėžiama vengti stereotipų. Gal norima, kad abiturientas papolemizuotų su stereotipu? Tačiau ar jie išdrįs, nes tai neatitiks vertinimo kriterijų. Tai lyg spąstai abiturientui. Būtų įdomu žinoti, ko ieškoti rašiniuose bus instruktuojami rašinių vertintojai – vyriškumo stereotipo gynimo (vyriškumo kulto, juk net nesakoma „didmoteriškumas“) ar provokacijos, kad būtų pasvarstyta, ar vyriškumas visuomet teigiamas.“

Beje, pernai buvo tema apie moterų vaidmenį literatūros kūriniuose. Gal, kad nebūtų skundų Lygių teisių kontrolieriaus institucijai, kitąmet pamatysime kokią temelę apie translytiškumą?

Rašytojos ir literatūrologės A.Ruseckaitės nuomone, abiturientams rašiniui pasiūlytos temos keistokos, ypač apie vyriškumą. „Gal nebijokime ir temų apie patriotiškumą, jei dejuojame, kad jaunimas nemyli Lietuvos, jei tokio masto emigracija. O viena tema galėtų būti laisvesnė, žinoma, ne apie debesis ir vėją, bet tokia, kur jaunas žmogus, remdamasis savo skaityta lietuvių literatūra ir kitais autoriais, nebūdamas įrėmintas konkrečių trijų, atvertų visas čakras ir išdėstytų savo mintis. Ir jau visiška absurdo viršūnė – moksleiviai pasakoja, kad mokytojai parenka ir jie mintinai kala poezijos ir net prozos kūrinių citatas, nes kaip parašyti rašinį necituojant, o kūrinio tekstu egzamine neleidžiama naudotis. Tai absoliutus atbaidymas nuo literatūros, nes vaikai tai gali prisiminti kaip siaubą“, – baisisi A.Ruseckaitė

Kuo J.Radvanas geresnis už M.Daukšą, o išeiviai – už neemigravusiuosius

„Nemokame kaip prancūzai, anglai, rusai mylėti ir gerbti savo literatūros klasikų. Nereikia įsivaizduoti, kad privalu mėgti jų kūrinius, bet turėtume mokėti džiaugtis, kad jie yra mūsų literatūros istorijoje. Tikrai nesu prieš jaunus autorius, bet štai Žemaitė ar klasikų klasikas dramaturgas Juozas Grušas – jau nebe programiniai autoriai, vadinasi, jų nėra ir egzaminų užduotyse“, – apgailestauja Maironio literatūros muziejaus direktorė A.Ruseckaitė.

Bet ir tie programiniai sulaukia toli gražu netolygaus egzaminų rengėjų dėmesio, ir sunku rasti argumentų kodėl. Štai per pastaruosius trejus metus dažniausiai į egzamino užduotis pateko Antanas Škėma, po jo – Marius Katiliškis ir Kristijonas Donelaitis. Gal sutapimas, bet du iš šios trijulės – išeivijos kūrėjai.

Trečioje pagal populiarumą egzamino užduočių autorių grupėje Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Justinas Marcinkevičius ir dar vienas daug metų ne Lietuvoje gyvenęs rašytojas – Jurgis Savickis. Kas galėtų kvescionuoti A.Škėmos, vieno populiariausių tarp jaunimo lietuvių autorių, ar M.Katiliškio indėlį į lietuvių literatūros klasiką. Bet, kaip ironizavo viena mokytoja lituanistė, tai asocijuojasi ir su mūsų provincialumu, kai plauti indus anglijose skamba kažkaip svarbiau nei kokiame Balbieriškyje.

Bet jau ką myli egzaminų užduočių sudarytojai, tai akla meile: A.Škėma tiko visoms  temoms: ar egzistuoja tik viena tiesa, apie prarastos tėvynės ilgesį, apie šeimą, apie atmintį, apie laisvę, ieškant atsakymo, ar galima gyventi be kaukių. M.Katiliškio egzaminų užduočių rengėjai nerado kuo pakeisti nei gaivališkumo, nei moters vaidmens, nei meilės, nei pavasario, nei žmogaus santykio su žeme temomis.

O neapsakomo gražumo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas ar iškilieji Vytautas Mačernis, Adomas Mickevičius, Sigitas Geda per pastaruosius trejus metus prisiminti tik po vienąkart.

Pastaruosius trejus metus iš eilės tarp egzamino autorių vis atsiduria J.Radvanas (leisiu priminti, nes ne tik abiturientai buvo primiršę jo kūrybą, – tai apie XVI a. vidurį, –1592 m. lotyniškai kūręs poetas). Egzaminų sudarytojų jis priderinamas prie bet kokios temos: šių metų egzamine juo remtis buvo siūloma ne tik rašant, kas tas vyriškumas, bet ir tema „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“, o pernai – „Pareigos samprata Lietuvos literatūroje“.

Bet ar tikrai nebevertas abiturientų dėmesio į mokyklos programą įtrauktas, bet į egzaminų temas nebepatenkantis Mikalojus Daukša? O „privalomajam“ Martynui Mažvydui per minimą laikotarpį pavyko prasibrauti į užduotis vos kartą. „Nėra jie mažiau verti už J.Radvaną. Bet kažkas pasidaro madingas, tą kasmet ir įrašo“, – pastebi A.Ruseckaitė.

Beje, kas parenka temas ir autorius – beveik valstybės paslaptis, kurią saugo Nacionalinis egzaminų centras. Ar tikrai tai ir po egzamino turi likti paslaptimi?

Ką tikrina egzaminas

„Lietuvių kalbos ir literatūros rašinio egzamino reikia, nes vaikai nebemoka reikšti minčių, o jie turi to išmokti. Bet švietimo ekspertai taip ir neišgryninę egzamino koncepcijos, ką jis turi tikrinti: ar ko vaikas neišmoko, ar ką moka ir kaip geba žinias bei gebėjimus pademonstruoti per egzaminus“, – sako Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė N.Bartašiūnienė.

Literatūrologės ir rašytojos A.Ruseckaitės manymu, apskritai gal abiturientų rašybą patikrinti reikėtų diktantu, nes jaunimas tampa beraštis, o literatūros egzaminas galėtų būti pusiau žodžiu, nes jaunimas ir žodžiu reikšti minčių neišmoksta, ir prastai orientuojasi literatūros istorijoje.

Pernai Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė dr. Irena Smetonienė ir Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios katedros profesorius dr. Dainius Vaitiekūnas, išanalizavę egzamino rašinius, konstatavo, kad abiturientai neturi susiformavę asmeninio santykio su literatūra, rašo klišėmis, abstraktybėmis. O juk mokykline programa siekiama ugdyti individualų kritinį mąstymą, mokėti lyginti ir vertinti kūrinius, aptarti sąsajas su dabartimi, ugdyti stiliaus individualumą, gebėjimą autentiškai mąstyti.

Bet, pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, sunku to tikėtis, kai tam turima tiek pamokų, kad per privalomą programą tik perbėgama. Tad vaikams net painiojasi autorių pavardės ir kūrinių pavadinimai, o juk reikėtų laiko apie kūrinius diskutuoti, įrodinėti tiesas. „Gaila, kad švietimo strategai nėra iki galo sutarę dėl esminių principų: vienas rodo į dangų, kitas į vandenį, trečias į sausumą“, – apgailestauja pedagogė.

O pabaigoje – klausimas jums: kokią temą rinktumėtės, jei šiemet būtumėte abiturientas ir tikėtumėtės gauti brandos atestatą? Ne vienas to paklaustas rašytojų gildijos narys, pedagogas ar knygų leidėjas ilgai dvejojo, ką atsakyti, bet viešai dvejonėmis dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduočių retas dalijosi. Kas nenorėjo kritikuoti kolegų, o kas – maitinančios Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos institucijų rankos.

Shutterstock

Daugėja viešų diskusijų apie mūsų švietimo padėtį. Matyt, be aktyvesnio visuomenės, tėvų, pagaliau pačių pedagogų ir akademinio pasaulio įsikišimo sunku įsivaizduoti realius pokyčius, nes dabar stebime vis prasidedančias, bet – dažnai ir dėl valdžių keitimosi – iki galo neįvykdomas reformas. Norėčiau atkreipti dėmesį į kelis bendro pobūdžio švietimo aspektus ir pasvarstyti pokyčių galimybes.

Saulius ŽUKAS

Suomiai mokysis pagal temas

Šį pavasarį šiokių tokių kalbų pedagoginėje visuomenėje sukėlė britų žurnalisto Richardo Garnerio straipsnis apie planuojamas Suomijos švietimo pertvarkas. Pagrindinė naujovė yra mokomųjų dalykų keitimas mokymusi pagal temas.

Kitaip sakant, tai integruotas ugdymas, kai aplink temą sukasi skirtingos disciplinos. Patys suomiai mano, kad tai taps dideliu jų švietimo proveržiu. Visa tai turėtų tapti alternatyva tradiciniam dalykinių egzaminų konvejeriui. O kalbėdami apie ugdymą žemesnėse klasėse suomiai pabrėžia, kad mokymasis turi būti dar ir smagus.

Ką reiškia smagiai mokytis?

Smagu mokytis, kai tau įdomu, kai patinka, ką darai, kai jautiesi saugus, kai ugdymo aplinka yra įkvepianti, provokuojanti, kai nebijai suklysti, kai tavo pastangos yra pastebėtos ir įvertintos, kai toks mokymasis tampa sveiku polinkiu ar įpročiu.

Šiurkščiai imant, ugdymo procesą sudaro dvi dalys: mokomoji medžiaga, kurią pateikia programos, mokytojai, vadovėliai ir pan., ir vaiko įsitraukimas, įsipareigojimas tai išmokti.

Mokomoji medžiaga yra tai, ką manome, kad vaikui reikia „sukišti“ į galvą, o su jo įsitraukimu sudėtingiau. Kad ir kokia mums atrodytų svarbi siūloma mokomoji medžiaga, jei moksleiviui viskas nuobodu ir įkyrėję, jis neįsitrauks.

Šis įsitraukimas susijęs su motyvacija – kai kas nors mus jaudina, domimės, ieškome žinių ir judame į priekį. Jei veikla nemeta iššūkio, būna nuobodu. Bet jei mokymo procesas išstumia mokinį per toli, jis nebesupranta, kaip reikia ką nors atlikti, mokinys, kaip sakoma, stresuoja. Abiem atvejais mokymas neefektyvus.

Optimalus susijaudinimas reiškia, kad mokinys jaučia esant iššūkį, bet nėra jo pritrėškiamas. Taip, čia vienas iš sunkiai įveikiamų edukacijos mazgų: vienam mokiniui ta pati užduotis gali būti įdomus iššūkis, kitam – jo galimybių neatitinkantis, nuobodulį keliantis dalykas. Pasaulis čia tvarkosi individualizuodamas ugdymo procesą, kai mokytojas siūlo moksleiviams individualius mokymosi planus, – ir tai neišvengiama švietimo sistemos ateitis.

Beje, domėtis, eiti pirmyn skatina net ir nedidelė mokinio galimybė rinktis bent iš keleto siūlomų galimybių, pavyzdžiui, iš kelių projekto temų, kelių skaitytinų knygų ir pan.

Įsitraukimas ar disciplina?

Kai mokinys aktyviai ir kūrybiškai įsitraukia į tai, ko mokosi, emocinis jo santykis su ugdymo turiniu yra pozityvus. Bet mokymas gali būti paremtas labai griežta disciplina, kuri gali būti išugdoma ar išsiugdoma. Vis dėlto vien disciplina paremtas ugdymas yra problemiškas, nes ji neformuoja teigiamo emocinio santykio su tuo, ko mokomasi.

Mokinys tarsi laikosi per atstumą nuo to, ką turi išmokti, o jei išmoksta, kaip sakoma, jau kitą dieną pamiršta, nes iš esmės tai jam neįdomu. Kai ugdymo metu atsiranda aistra ką nors sužinoti, suvokti, tai gali vesti prie stebėtinų pasiekimų, kūrybinių proveržių. Kai tai tik privaloma iškalti medžiaga, ji geriausiu atveju bus tik atkartojama.

Man sako: bet vaikas, kaip ir kiekvienas kitas, turi įsitempti, norėdamas ką nors rimto nuveikti, o tą įsitempimą garantuoja disciplina, nebūtinai vien išorinė, bet ir išsiugdyta vidinė. Beje, disciplinuoja ne tik rykštės baimė, bet ir meduolis, stipendija pažangiesiems.

Tačiau man atrodo, kad savanoriškas, kūrybinis įsitempimas yra tikrai ne mažesnis už disciplininį ir jį dar lydi teigiamos emocijos, be to, jo pasekmės ilgalaikės, nes tai pasitikėjimą savimi ugdantis procesas.

Ar galima tikėtis, kad visus 12 metų vaiką, vėliau jaunuolį turi lydėti vien ugdymo proceso entuziazmas ir euforija?

Pradinėje mokykloje to turėtume siekti. Tai, ką matau ir girdžiu bendraudamas su pradinių klasių mokytojais, leidžia daryti vieną išvadą: jei pradinukas nenori eiti į mokyklą, tai mokytojo ir mokyklos problema. Vyresnėse klasėse reikalai sudėtingesni, tad mūsų sąlygomis galėtume svajoti bent apie kelis mokytojus ar nors vieną mokytoją, su kuriuo turėtų susitikti kiekvienas vidurinį mokslą baigiantis mokinys.

Tokių mokytojų gebėjimas suintriguoti, patraukti savo dalyko mokomąja medžiaga ir mokinio įsitraukimas, kurį lydi ir emocinis ryšys, gali tapti modeliu, pritaikomu ir kitose ugdymo srityse bei apskritai gyvenime, taip pat renkantis vėliau ir studijų kryptį. Nelaimingi mūsų vaikai, jei baigia mokyklą (kad ir gerais pažymiais), bet nėra patyrę įtraukiančio, aistros lydimo mokymosi džiaugsmo.

Problemų sprendimas

Mes, suaugusieji, manome, kad žinome, kokio ugdymo turinio reikia mūsų vaikams, siekiant išugdyti moralius, patriotiškus, galinčius įsijungti į darbo rinką jaunuolius. Tradiciškai šiam turiniui apibūdinti ir jo įsisavinimo kiekiui apskaičiuoti parankūs kanono, standarto, kvalifikacinio minimumo ir kiti normatyviniai apibūdinimai. To turinio įsisavinimo lygį padeda įvertinti standartizuoti testai ir panašios priemonės.

Bet ar to šiandien užtenka?

Imkim vieną aspektą. Šiandien visuose ugdymo lygiuose pabrėžiamas problemų sprendimas. Tai, beje, yra mūsų vaikų peilis tarptautinių tyrimų metu. Tarptautinių tyrimų užduotys reikalauja kūrybiško savo žinių panaudojimo. Problemos, kaip ir iš tiesų gyvenime, yra sinkretinio pobūdžio, todėl vieno dalyko žinojimu neatsipirksi. Reikia tarsi pažvelgti į reikalą iš šalies ir sugalvoti (!), kaip spręsti užduotį jungiant įvairiopus savo gebėjimus.

Mes įpratę eiti viena vaga, po to kita vaga, po to trečia vaga, nors mūsų prašo kūrybiškai sujungti ėjimo skirtingomis vagomis patirtį. Problemos turi vieną bendrą bruožą – jas galima spręsti įvairiai. Kai pasiskirstę grupelėmis moksleiviai sprendžia kokią nors problemą, yra minčių lietaus etapas – gali ir turi būti siūlomi įvairiausi problemos sprendimo variantai, nes tik esant įmanomai plačiam pasiūlymų spektrui bus lengviau pasirinkti tinkamą sprendimo būdą.

Taigi šiuolaikinis ugdymas reikalauja neapsiriboti kad ir aukštu vienos srities – disciplinos – standartų pasiekimu, jis kviečia žengti toliau, gebėjimų jungimo link. O šiems žingsniams mūsų švietimo sistema dar nėra reikiamai pasiruošusi. Trūksta metodinės informacijos, trūksta kvalifikuotų specialistų, todėl mūsų ugdymo programos – net ir naujausios ar tuoj turinčios atsirasti – geriausiu atveju tik deklaruoja probleminio ugdymo poreikį, bet nepertvarko savo turinio, kad problemiškai formuluotų ugdomąją medžiagą.

Kaip vertinti?

Kai kalbame apie apibrėžtus ugdymo standartus, dalykai tarsi aiškesni. Niekas neabejoja, kad mokykloje reikia išmokti be klaidų rašyti, kad būtina mokėti daugybos lentelę ir daugelį kitų kanoninių dalykų. Šiuos gebėjimus nesunkiai įvertina testai. Tačiau kaip vertinti atsakymus į vadinamuosius atvirus klausimus? Kaip vertinti originalų teksto interpretavimą? Kaip vertinti grupės mokinių pasiūlytą originalų problemos sprendimą?

Jeigu kanoninį literatūros kūrinį lydi mokytojo išsakyta ar vadovėlyje užrašyta kanoninė to kūrinio interpretacija ir mokinys ją tik pakartoja, tada klaidos aiškios ir jų skaičius lemia pažymį. Bet jei į klasikinį kūrinį mokinius kviesime pažvelgti kaip į interpretacinę problemą, kurios sprendimui jie turės pasitelkti visą savo literatūrinę, kalbinę, kultūrinę ir asmeninę patirtį, vertinimas nebus toks paprastas.

Šiandieninis, o ypač rytojaus pasaulis, kurio iššūkius turės priimti mūsų vaikai, reikalauja mąstyti netradiciškai, nebijoti rizikuoti, nebijoti suklysti. Mąstyti netradiciškai nereiškia mąstyti be tradicijos – tai atsispirti nuo tradicijos ir eiti tolyn. Čia galima kalbėti panašiai kaip ir apie intuiciją – be tos srities žinojimo ji neveikia.

Klaidos baimė

Klaida – baisiausias dalykas mūsų mokykloje. Prisiminkime vaiką, kuris mokosi skaityti. Kai jau pamažu ima tai daryti, skaitydamas jis kartais spėja kurį nors žodį – mato pirmas žodžio raides ir spėja, nebūtinai teisingai, o mes pykstame: „Nespėliok, o skaityk, kas parašyta!“ Bet vaikas, remdamasis kalbinės ekonomikos dėsniu, darė sprendimą, tik jam šį kartą nepasisekė. Ar mes visi tokiu pat būdu nespėliojame?

Pavyzdžiui, kai tam pačiam vaikui pradedame skaityti pasaką apie Raudonkepuraitę ir antroje eilutėje vėl pamatome didžiąją R ir ilgą žodį, mes jau neskaitome mergaitės vardo, mes tą žodį suvokiame kaip emblemą ir jį spėjame iš ženklų, kuriuos mums siunčia tekstas.

Skaitymas – tai nuolatinis, akimirksniu vykstantis problemų sprendimas. Koks čia žodis, ką jis reiškia šiame kontekste, mes nuolatos sprendžiame keldami hipotezę, kuri pasitvirtina, arba, jei sakinio prasmės nesuvokėme, grįžtame ir skaitome iš naujo keldami kitą hipotezę.

Skaitymo, kaip ir kiti gebėjimai ugdomi pamažu, darant klaidas ir jas taisant, aptariant, bet jų nebijant, iš jų netgi kartu pasijuokiant (bet nesišaipant iš vaiko suklydimo).

Vertinimo alternatyvos

Kaip vertinti literatūros rašinius? Kaip atpažinti originaliai galvojantį abiturientą? Čia viskas ima priklausyti nuo vertintojo kompetencijų, nuo jo pažiūrų atvirumo, pagaliau nuo jo požiūrio į save. Kartais atsiranda nuojauta, kad mokytojai bijo drąsesnio, metaforiškesnio mokinių žodžio. Todėl originali, unikalia gyvenimo patirtimi paremta mokinio nuomonė gali būti laikoma klaidinga.

Tad kaip vertinti? Receptų siūloma įvairių, čia priminsiu tik kelis iš jų. Baigiamieji mokyklos egzaminai padaryti anoniminiai dėl nepasitikėjimo mokiniais ir jų mokytojais. Jeigu būtų (kada nors) garantuotas mokyklų standartas, tai yra daugiau ar mažiau vienodas visų Lietuvos gimnazijų lygis, galima būtų vėl ant kojų pastatyti mokyklinį egzaminą, kurio rezultatais būtų pasitikima. Juk mokinius pažįstantis mokytojas galėtų juos nuosekliau įvertinti, atsitiktinumo rizika baigiamųjų egzaminų metu sumažėtų.

Bet gal nesureikšminkim egzaminų pažymio? Tegul jis būna tik dalis patikros, o greta egzaminų mokinio gebėjimus tegul vertina baigiamasis darbas ir pasiekimų įvairiose veiklose portfelis (dalyvavimas mokslinėse olimpiadose, kūrybiniuose projektuose, sporto, meno pasiekimai, visuomeninė veikla ir pan.). Visa tai kurtų visapusiškesnį mokinio portretą.

Mokinio vertinimo paklaidos rizika nuolatos išlieka, ypač kai kalbame apie aukštesniuosius gebėjimus. Su žemesniaisiais gebėjimais mūsų mokykla visai neblogai susitvarko. Logiška, kad čia gali dominuoti į standartus orientuotas ugdymas. Tačiau mokinių su aukščiausiais pasiekimais turime tikrai per mažai, šioje srityje mūsų mokykla atsilieka net ir nuo artimiausių kaimynų. Bet juk netikime, kad mūsų vaikai mažiau gabūs.

Svarbiausi aukštesniųjų gebėjimų bruožai: gebėjimas integruoti, arba jungti, skirtingų sričių žinias, gebėjimas interpretuoti žinias, o tai reiškia suprasti, gebėti jungti mokomąją medžiagą su savo kultūrine ir gyvenimiškąja patirtimi, ir gebėjimas vertinti, t.y. kritiškai žvelgti į supančią aplinką, plūstantį informacijos srautą ir pan. Viso to standartizuotais testais neapčiuopsi.

Integravimo galimybės

Praktinė veikla, realių, gyvenime iškylančių problemų sprendimai neįmanomi be skirtingų sričių žinių ir gebėjimų integravimo.

O ką, jei pasiūlytume sprendžiant problemą pažvelgti į ją iš skirtingų mokyklinių disciplinų pozicijų ir suformuoti tai kaip įprotį, labai parankų įprotį? (Tai bandome daryti pradinių klasių integruotame vadovėlyje „Vaivorykštė“).

Integruoto ugdymo metu pradinėse klasėse nusitrina ribos tarp pamokų, nebereikia skambučio, mokytojas kaitalioja veiklas atsižvelgdamas į mokinių savijautą, įsitraukimą, nuovargį. Vaikai skaito, rašo, skaičiuoja, piešia, šoka, muzikuoja, vertina moraliniu požiūriu aptariamus dalykus, šneka apie tai anglų kalba išlaikydami vieną temą. Dalykinių požiūrių kaitaliojimas tampa kasdienine veikla. Tai pagilina aptariamų temų suvokimą, įtraukia vaikus į tiriamąją, projektinę veiklą, ugdo gebėjimą į dalykus pažvelgti iš skirtingų požiūrio taškų.

Pradinėse klasėse nuosekliai integruotai jau pradedama dirbti ir Lietuvoje, bet tai reikėtų perkelti ir į aukštesnes klases. Čia paminėsiu tik socialinių ir humanitarinių disciplinų sritį.

Kartais reikėtų ne tokių ir didelių pokyčių – pirmiausia susėsti skirtingų dalykų mokytojams prie stalo ir pasiderinti, susitarti. Pavyzdžiui, suderinti laiką, kad istorijos, literatūros, menų disciplinos, tarkim, XI klasėje, kokį lapkričio mėnesį visą dėmesį skirtų baroko epochai Europos, LDK istorijoje, literatūroje, menuose (ir architektūroje).

Vienų disciplinų medžiaga paremtų kitų, atsirastų epochos ir atskirų jos reiškinių suvokimo logika, atsirastų gilesnė intriga. Ir visą šią medžiagą leistume mokiniams kūrybiškai panaudoti baigiamųjų egzaminų rašiniuose. Taip, vertinti tokius jungtinių gebėjimų darbus nebūtų lengva, bet sudarytume progą mokiniui atskleisti savo intelekto galimybes, išmonę ir kūrybiškumą.

Lyginant 2008 ir 2009 metus, išleistų knygų skaičius nukrito nuo 4580 iki 3972.

Kai pažvelgi atgal ir palygini knygų verslą su kitomis krizės aukomis, suki galvą, kodėl tai įvyko. Juk knygų verslas nebuvo išsipūtęs burbulas, nejuto jis nė išskirtinio bankų palankumo, nebuvo iškilusios ir knygų kainos; kasmet pamažu didėjo išleidžiamų knygų kiekis, po truputį kilo leidyklų, spaustuvių bei knygynų apyvartos.

Padėtis knygų versle, o tai apima visą ciklą susijusių įmonių (leidykla – spaustuvė – knygynas), pablogėjo 2008 m. pabaigoje, kai pamažu ėmė mažėti skaitytojų perkamoji galia. Bet tikrąją krizę knygininkai pajuto po mokesčių pakeitimo ir kelių kitų valdžios finansinių judesių 2009 m. pradžioje. Tuomet dėl valdžios pasirinktos taupymo taktikos knygų leidyba patyrė didžiulį smūgį. Pakeltas PVM mokestis nuo 5 iki 9 proc. (nuo kitų metų pradžios turi būti jau 21 proc.), įvestas socialinio draudimo ir sveikatos draudimo mokestis už honorarus nuo 0 iki 25 proc. šiemet, katastrofiškai sumažintos (tiek pernai, tiek šiemet) lėšos bibliotekoms, beveik per pusę sumažintas vadovėlių pirkimas mokykloms.

Dėl mokesčių pakėlimo knygos pabrango. Kai naujų knygų nebereikia bibliotekoms ir labai sumažėja vadovėlių pirkimas, leidyklos mažina tiražus, todėl knygos dar pabrango. Kadangi žmonių perkamoji galia nukrito, o knygų kainos pakilo, jų imta dar mažiau pirkti, tuomet knygynai, norėdami išgyventi, turėjo didinti knygų antkainius. O tai dar labiau padidino knygos kainą. Imta ne tik mažinti knygų tiražus, bet ir siaurinti leidybos planus, leisti tiesiog mažiau knygų – logiška, ėmė strigti ir net bankrutuoti spaustuvės.

Visu tuo noriu pabrėžti, kad iš pirmo žvilgsnio valdžios judesiai nedideli – atrodytų, kas gi tie šeši ar septyni milijonai, nurėžti nuo bibliotekų, kas gi tie keturi papildomi procentai PVM ar tas socialinio ir medicininio draudimo mokestėlis menininkams, – bet viską sudėjus į krūvą leidybos verslas smigo žemyn.

Lyginant 2008 ir 2009 metus, išleistų knygų skaičius nukrito nuo 4580 iki 3972, tiražų vidurkis krito nuo 1600 iki 1300 egzempliorių, o lietuvių autorių – net iki 900 egz. Ypač nukentėjo mažos leidyklos, jų apyvarta krito iki 45 proc., stambesnių – apie 11 proc.; autorinių užsakymų sumažėjo atitinkamai 32 ir 13 proc., užsakymų vertėjams atitinkamai 57 ir 43 proc., visų rūšių dailininkams užsakymų sumažėjo per 40 proc. Sutriko atsiskaitymai visame knygų leidybos ir pardavimo cikle, atleistas kas ketvirtas leidybos srities darbuotojas, o kiek be darbo liko autorių, dailininkų, vertėjų, redaktorių, spaustuvininkų, knygų pardavėjų.

Geriau informuoti kolegos leidėjai man sako, kad šiuos skaičius pamatęs mūsų ūkio ministras nustebo…
Kas yra knygų leidyba – kultūra ar verslas? Kultūros ir Ūkio ministerijos iki šiol neapsisprendžia, kas turi paremti lietuviškos knygos pasirodymus tarptautinėse mugėse. Apie šiuos pasirodymus, kai Lietuva kviečiama būti pagrindiniu tarptautinės mugės svečiu, per mažai rašoma, nes, matyt, sunku netgi pajusti reiškinio mastelį. Kuri mūsų verslo sritis yra išsikovojusi bent panašų tarptautinį pripažinimą?

Ar žinote, kas po nepriklausomybės atkūrimo parėmė Lietuvos leidėjus, rengė jiems seminarus, mokymus, organizavo stažuotes? Neatspėsit – pasaulyje didžiausia Frankfurto knygų mugė. Jos vadovai mumis pasitikėjo. Po dešimties metų, 2002-aisiais, matydama mūsų leidyklų pažangą, ši mugė pakvietė Lietuvą tapti garbės svečiu. Kuluaruose kalbėta: sėkmingu Lietuvos pasirodymu Gerhardas Schroederis ramino vokiečių visuomenę: matot, Rytų Europos šalys visai nieko, jas verta kviesti į ES.

Po poros metų Lietuva – didžiausios Skandinavijoje Geteborgo mugės svečias. Žurnalistai rodė krūvas kopijuotų straipsnių iš visų Skandinavijos šalių periodikos su pirmą kartą tokiais išsamiais mūsų kultūros pristatymais. Dar po poros metų Lietuva – regioninės Pietų Europos Turino mugės pagrindinis svečias. Tiek ir pirmą kartą taip gerai apie Lietuvą Italijoje nebuvo rašyta – čia cituoju mūsų žurnalistę, gyvenančią Romoje.

Kaip suprasti – ekonominė krizė, žmonėms trūksta pinigų, knygos pabrangusios, o šių metų Vilniaus knygų mugėje nematytas neregėtas lankytojų antplūdis, knygos vos ne glėbiais perkamos. Lankytojų skaičiumi, pirkinių kiekiu lenkiami netgi ekonominio klestėjimo laikai. Galbūt valdžios moterys ir vyrai apsilankę mugėje net pagalvojo – ko gi tie knygų leidėjai virkauja, ši verslo sritis juk klesti. Bet anksčiau minėti skaičiai rodo, kad tai ne klestėjimas. Greičiau tai pavadinčiau skaitytojų ir leidėjų suokalbiu.

Juk daugeliui leidėjų pastaruoju metu kilo klausimas, gal apsiriboti ar iš viso nebeleisti knygų, palaukti, kol praslinks visos pasaulinės ir vietinės krizės. Bet kai matai 50 tūkst. aistringų skaitytojų, kenčiančių šaltį eilėje prie mugės kasų, ištveriančių grūstis prie autografų dalytojų, užplūstančių valandėlei pailsėti į susitikimus su mėgstamais rašytojais – negali jais netikėti, nes matai patį nuoširdžiausią interesą paimti į rankas naują knygą. Ir tada puikiai supranti, kad jie tavęs neapvylė ir tu jų negali apvilti. Nevalia nuvertinti jų domėjimosi, jų skonio, jų išmanymo, o lietuvių skaitytojas jau žino, kas yra gera knyga.

Bet kiek knygos mylėtojų šiemet nėjo į mugę dėl savo finansinės padėties, kiek tūkstančių lankėsi bibliotekose tikėdamiesi jose rasti naujausios, populiariausios literatūros, pačių skaitytojų išrinktų, žiniasklaidoje plačiai aptartų knygų. Tačiau bibliotekos naujų knygų nenupirko ir bent artimiausiu metu nenupirks. O juk taip norėtųsi gyventi tegul ir paprastą, bet ramų ir solidų gyvenimą, kuris nebūtinai turi priklausyti nuo vienadienių valdžios įnorių, elementaraus jos nesugebėjimo nustatyti bent kiek tvirtesnių kultūrinio gyvenimo prioritetų, kurių net nereikia sugalvoti, kurie ir taip visiems aiškūs.

Neįmanoma XXI amžiuje beveik Europos centre gyventi, kai bibliotekoms per metus skiriama 0,66 Lt vienam žmogui knygoms ir laikraščiams įsigyti. Minios, kurios užplūdo Vilniaus knygų mugę, manau, ragina valdžią susimąstyti. Šis 50 tūkst. būrys nori paneigti tai, ką ciniškai bruka kultūrinė ir kita valdžia: ponai ir ponios, šiemet, na, dar ir kitąmet, “pasiskaitykit senų knygų”. Man atrodo, kad šių dienų valdančioji koalicija net neįsivaizduoja, kad ji valdo (atsiprašau, “atstovauja”) dar ir šitą daugiatūkstantinį būrį, kurį papildytų, jei tik būtų galimybės, kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose gyvenantys knygų skaitytojai.