BFL

Naudinga pramoga. Protmūšiai – pastaruosius keletą metų itin sparčiai Lietuvoje populiarėjanti intelektuali pramoga, skirta norintiems sužinoti ką nors nauja, išmėginti savo proto galias ar tiesiog smagiai ir turiningai praleisti laiką su draugais. 1997-aisiais Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete prasidėjęs, o po dešimtmečio barus ir plačiuosius visuomenės sluoksnius pasiekęs žaidimas šiandien sau publikos neieško, tačiau ilgam išlaikyti jos dėmesį pavyksta ne kiekvienam. Kita vertus, protmūšių tiek daug, kad išsirinkti nėra lengva.

„Veidas“ aiškinosi, kodėl aktyvūs lietuviai domisi protų kovomis bei ko reikia, kad protmūšyje praleistas laikas būtų vertingas ir dalyviams įsimintų ilgam.

Ilgiausiai vykstantis protmūšis – vertėjos Inos Rosenaitės – galvų laužytojus kviečia jau nuo 2009-ųjų. Vienas pirmųjų šauklių – ir sporto komentatorius bei istorinių knygų autorius Robertas Petrauskas su savo „Protų kovomis“, kurios vyksta jau visoje Lietuvoje bei užsienio lietuvių bendruomenėse.

Po R.Petrausko antras pagal dydį protmūšis skambiu pavadinimu „Protų lyga“, arba „Ko nežino Kazys?“, yra šiek tiek naujesnis, tačiau taip pat plačiai žaidžiamas. Pasak jo įkūrėjo Artūro Vyšniausko, šis žaidimas išaugo iš kelių entuziastų hobio. Įpusėjus trečiąjį sezoną jame jau dalyvauja ne vien didžiųjų šalies miestų ir mažesnių miestelių, bet ir Kopenhagos lietuvių bendruomenės nariai, o visai neseniai prisidėjo ir Helsinkio lietuviai.

A.Vyšniauskas prisimena, kad protų kovomis susidomėjo studijuodamas universitete, nors jau mokykloje buvo pirmūnas, viskas jam buvo įdomu. Fizikos mokslus krimtęs vaikinas su draugų komanda laimėjo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete surengtą studentų ir dėstytojų protmūšį „Kaktomuša“, o greta pergalės komandai teko užduotis organizuoti kitų metų žaidimą. Nuo to viskas ir prasidėjo – kaip sako pašnekovas, beveik atsitiktinai.

Jau kitais metais A.Vyšniauskas protmūšius įvairiose vietose organizuodavo bent keletą sykių per savaitę. Kaip pats sako, būtų rengęs ir dar daugiau, ypač teminių kino protmūšių, kurie sulaukdavo itin didelės sėkmės, bet tam trukdė kiti darbai, studijos. Vis dėlto, prasidėjęs biliardinėje „Pool House“ Žirmūnuose, vaikino vedamas žaidimas ten vyksta iki šiol. Išliko ir kai kurios nuo pradžių dalyvavusios komandos, kurias matyti – ypač malonu.

A.Vyšniausko teigimu, žaidimas augo ir tobulėjo pamažu, tarsi savaime. Iš pradžių protmūšiai vykdavo skirtingose vietose, skirtingomis – muzikos, kino, sporto temomis, o minčių apie plėtimąsi į kitus miestus nebuvo. Tačiau po dvejų metų atsirado „Trečiadienio jungtinė lyga“, kuri Vilniuje vyko keturiose vietose. Prasidėjus trečiajam sezonui, prie jos prisijungė Biržai ir Šiauliai, kur protų kovos seniai buvo populiarios. O tada miestai pabiro vienas po kito – Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Kėdainiai, Panevėžys, Kopenhaga ir Helsinkis.

„Man labai patinka Kopenhagos lietuviai, kurie į protmūšį eina kaip į bažnyčią“, – sako pašnekovas. Trečiadienis, kai vyksta žaidimas, jiems šventa diena. Žinoma, užsienyje lietuvių „Protų lygoje“ dalyvauja palyginti nedaug, tačiau kiek yra – tiek.

„Manau, kad tai tikrai prasminga, ir jei atsirastų daugiau ambasadų ar bendruomenių, norinčių prie mūsų prisijungti, mes mielai jas priimtume. O štai Vilniuje turime devynis divizionus, tarp kurių lankytojai gali laisvai rinktis. Man tai atrodo labai gera idėja – neskirstome komandų pagal stiprumą, kiekviena komanda gali rinktis jai patinkančią renginio vietą ir vedėją. Žaidimas vyksta tuo pat metu visose šalyje ir užsienyje, šiek tiek skiriasi tik dėl laiko juostų, o žaidėjai ekranuose mato savo ir geriausių dvidešimt penkių komandų rezultatus“, – pasakoja protų kovų organizatorius.

Gegužės 29 dieną Vilniuje įvyks „Protų lygos“, arba „Ko nežino Kazys?“, finalas, kuriame galės dalyvauti tiek seniai žaidžiančios komandos, tiek nauji dalyviai. Kaip sako Artūras, galimybių naujokams pasivyti senbuvius tikrai yra – viską lems tik komandos pajėgumas ir mažytis žiupsnelis sėkmės.

Rengti protmūšius – daug intelektinių galių ir kūrybingumo reikalaujanti veikla, nes kiekvieną klausimą galima pateikti ir sausai, nuobodžiai, ir įdomiai, nestandartiškai. Kad laimėtum, svarbiau ne atmintinai žinoti kokį nors faktą, bet gebėti jį pritaikyti pagal esamą situaciją. Aišku, pasitaiko visokių kuriozų. A.Vyšniauskas pateikia tokį pavyzdį: „Buvo vaizdinio turo klausimas: nupiešta meška ir futbolo kamuolys. Reikėjo atsakyti, kas išeina juos sudėjus. Atsakymas, kurio tikėjomės, buvo panda. Tačiau viena komanda parašė: Tautvydas Meškonis… Žinoma, tai komiškas pavyzdys, tačiau, šiaip ar taip, toji komanda išradingumo nestokojo.“

A.Vyšniauskas tikina, kad jam ir kolegoms kūrybinis perdegimas kol kas tikrai negresia: „Anaiptol. Temų sąrašas tik ilgėja, nuolat gimsta naujų idėjų. Galbūt viena iš priežasčių ta, kad stengiamės daug dėmesio skirti ir aktualijoms. Pavyzdžiui, Kovo 11-osios proga vyko žaidimas apie Lietuvą. Prieš rinkimus tema buvo politika. Beje, dalyvavo du gerai visuomenėje žinomi politikai! Vieno jų komanda net užėmė pirmą vietą. Taip pat neseniai pradėjome bendradarbiauti su Lenkijos Respublikos ambasada. Sukūrėme nacionalinį žaidimą su klausimais vien apie Lenkiją – pavyko puikiai. Niekas nepareiškė pretenzijų, kad klausimai per sudėtingi ar į juos atsakyti gali tik besidomintieji tos šalies kultūra. Mano galva, tai padeda laužyti įsišaknijusius stereotipus apie kaimynines valstybes, parodyti jų įvairumą, geriau jas pažinti. A.Vyšniauskas.“

Panašiomis mintimis dalijasi kito, Vilniuje pirmąjį šių metų ketvirtį vykusio protmūšio „Lizdeika sako“ vedėjas Martynas Švedas. Šiuo renginiu siekta ne tik linksminti, bet ir šviesti apie baltų kultūrą ir Lietuvos istoriją. Vis dėlto aktyvus etninės kultūros ir senųjų amatų puoselėtojas, muzikinių kolektyvų narys, žygių organizatorius ir jam talkinusi renginių organizatorė, įmonės „Eventum group“ atstovė Milda Savickaitė pripažįsta, kad į tokį protmūšį ateina daugiausia ta sritimi besidomintys specialistai – istorikai, archeologai, geologai ar žmonės, kitaip susiję su mūsų praeitimi.

„Lizdeikos protmūšis labiau buvo skirtas tiems, kurie bent kiek domisi tautosaka ir šalies istorija. Antraip būtų buvę sunku atsakyti į daugelį klausimų, nes vien internete panaršius vargu ar visą informaciją rastum. Mūsų protmūšis buvo suskirstytas laikotarpiais: pradžioje buvo bendri klausimai iš senovės istorijos, vėliau – iš  viduramžių ir naujųjų laikų. Vienas žaidimas buvo skirtas tarpušvenčiui nuo 1918 m. vasario 16-osios iki 1990 m. kovo 11-osios, jo metu vykusiems įvykiams. Kito vakaro tema buvo partizanai, trečio – Sąjūdis.“

Kultūros istoriją studijuojančios M.Savickaitės teigimu, lietuviškumas neretai tapatinamas su valstietiškąja (kaimo) kultūra ar suvokiamas tik kaip dainų šventė – bet tai toli gražu ne viskas. Pašnekovės teigimu, labai mažai žinome apie Lietuvos dvarų kultūrą, turtingą Vilniaus universiteto istoriją. Galų gale nemokame savęs įdomiai pristatyti pasauliui, per dažnai remiamės įsigalėjusiomis tautinėmis klišėmis. Galbūt tai ir lemia, kad daugeliui Lietuvos istorija ir tradicinė kultūra atrodo neįdomi, jaunimas su ja nenori tapatintis.

Pavyzdžiui, nedaug kas girdėjo, kad Lietuvą sudaro ne keturi, o penki regionai – tarp jų ir rečiau minimas Mažosios Lietuvos regionas, turintis savitą tarmę, tautinį kostiumą, architektūrą, muzikavimo subtilybių. „Beje, ar žinote, kad Europoje nedaug šalių turi tarmes: mes, kaip ir anglai, škotai, vokiečiai, šiuo atžvilgiu esame išskirtiniai“, – intriguoja M.Savickaitė.

Ji prisipažįsta, kad noriai tęstų tokių kultūrine edukacija paremtų protmūšių tradiciją, nes jie unikalūs savo tematika. O poreikis, neabejoja, irgi atsirastų. Jau į pirmąjį protų žaidimą „Lizdeika sako“ susirinko devynios komandos – rengėjai vos rado vietų visoms susodinti. Tačiau siekiant renginio kokybės geriau neskubėti, nes tada rizikuojama suvienodėti su daugeliu panašių renginių. Išbaigus vieną temų seriją, verta padaryti pertrauką ir gerai pasirengti kitai. Nes, kaip sako M.Švedas, norint padaryti gerą vieno vakaro protmūšį prie jo nepertraukiamai tektų sėdėti visą parą.

Abiejų pašnekovų teigimu, barų protmūšių kiekybė jau tampa atvirkščiai proporcinga jų kokybei. „Norėtųsi įdomesnių raiškos formų, kitokios struktūros protmūšių. Pavyzdžiui, aktyvių užduočių, kuriose būtų susietas ir protas, ir fizinės jėgos. Man atrodo, kad turi būti tvirtas visose srityse, o ne vien kaupti informaciją galvoje. Galima juk paįvairinimui prigalvoti įvairių veiklų. Pavyzdžiui, mes surengėme kitokį paskutinįjį turą, kai reikėjo sekti pasakas, rišti sodus. Dalyviams teko minti mįsles ir spėti, ką reiškia tarmiški žodžiai. O sykį baro vidury mokiau įskelti ugnį titnagu“, – pasakoja M.Švedas.

Paklausti apie tai, kokių specialybių ar pomėgių žmonės dažniau imasi protmūšių organizavimo veiklos, „Veido“ pašnekovai neturėjo vieno atsakymo. „Sakykim, pas mus protmūšius veda labai įvairūs žmonės: ekonomistas, kazino darbuotojas, dėstytojas, informacinių technologijų specialistai ir kiti“, – vardija „Ko nežino Kazys?“ vadovas A.Vyšniauskas, dirbantis ir Andriaus Tapino bei Arūno Valinsko „Auksiniame prote“.

Svarbiausia, kad vedėjas būtų motyvuotas, atsakingas, pats domėtųsi protmūšio klausimais. Tik žmogus, kuriam pačiam tai įdomu, gali sudominti ir savo auditoriją.

Dar svarbu kantrybė, diplomatija ir, aišku, charizma. Protų mūšų pasiūla didėja, tad nuo vedėjo nemažai priklauso, ar jis sugebės pritraukti komandų žaisti.

„Pasitaiko, kad protmūšio vedėjas suklysta, atsakymų variantų gali būti daugiau nei vienas. Kartais tenka atlaikyti žaidėjų spaudimą, kai šie „apsiginklavę“ išmaniaisiais telefonais bando įrodyti savo atsakymo teisumą. Būna, kad tenka pripažinti ir klaidas“, – pasakoja „Protų lygos“, arba „Ko nežino Kazys?“, Šiaulių diviziono atstovas Egidijus Anglickis.

Jis, kaip ir daugelis, domėtis protmūšiais pradėjo kaip eilinis dalyvis – prisimena apie juos sužinojęs 2010 m. vasarą, kai Šiauliuose vyko pirmasis R.Petrausko protų kovų sezonas. „Išgirdau, jog artėja finalas, ir pagalvojau, kokie profesoriai ten renkasi, kiek reikia žinoti, kad dalyvautum. Vis dėlto užsukau pasižiūrėti, kaip tai vyksta. Jau kitą savaitę subūrę komandą pradėjome žaisti. Tuomet žaidimai vykdavo tik kas antrą savaitę. Šiek tiek pabosdavo laukti, todėl pamaniau, kad reikia alternatyvos, – taip pradėjome organizuoti „Protų karus“. Trejus metus tai buvo nepriklausomas žaidimas, skirtas labiau šiauliečiams. Jame pateikdavome šiek tiek klausimų ir apie miestą, kartais svečio teisėmis klausimus užduodavo žinomi šiauliečiai, įmonių atstovai. O štai praėjusį sezoną prisijungėme prie „Protų lygos“, arba „Ko nežino Kazys?“. Beje, pats iki šiol tebežaidžiu su komanda“, – pasakoja  E.Anglickis.

Ar lietuviai yra azartiški proto žaidimų dalyviai, palyginti su kitų šalių gyventojais? Ar tai svarbi laisvalaikio pramogų niša, o gal tik trumpalaikė mada? A.Vyšniauskas sako, kad lietuviai protmūšius išties mėgsta. Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje protmūšiai kur kas mažiau paplitę, vyksta ne nuolatos ir tik didžiuosiuose miestuose.

Nors apsilankius daugelyje Vilniaus barų darbo dienų vakarais gali pasirodyti, kad protmūšiai orientuoti į jaunimą, tikrai yra entuziastų, ne vienus metus užsiimančių šia veikla, – jų amžius svyruoja nuo 40 iki 50 metų. Jungtinėje Karalystėje, kurioje, kaip teigiama, atsirado ši pramoga, pasak Artūro, populiaresnės viktorinos, labiau besiremiančios tikslinėmis žiniomis. O protmūšis reikalauja daugiau platesnio matymo, įvairių sričių išmanymo. Todėl geriausia, kai komandą sudaro įvairių sričių atstovai – kiekvienas gali įnešti savo indėlį.

„Nemanau, kad tai mada. Aišku, daliai žmonių ši veikla gali pabosti ir jie savaime atkris. Tai visiškai natūralu, kaip ir bet kurioje kitoje srityje. Tačiau kita dalis žmonių į protmūšį eina tam, kad kažką sužinotų, o ne laimėtų. Mane jie be galo džiugina ir įkvepia – stengiuosi sugalvoti tokių klausimų, kad tiems žmonėms padarytų įspūdį, jie galėtų jais gyventi iki kito žaidimo. Beje, patys dalyviai irgi kviečiami galvoti klausimus – žinoma, mes juos visus, prieš užduodami auditorijai, kruopščiai patikriname“, – pasakoja A.Vyšniauskas.

Rengiant ir vedant protmūšius pragyventi įmanoma, tačiau protų kovų organizatorius tvirtina, kad nenorėtų paversti šio užsiėmimo įprastu darbu. Tai esą veikiau profesinė liga, kai nuolatos galvoje sukasi idėjos, kurias iškart užsirašai ir vėliau pateiki žaidėjams. Žaidimui sugalvoti reikalingas įkvėpimas. Jei jo nėra, geriau tuo metu net nesistengti.

„Labai daug temų gimsta tiesiog vaikštant miesto gatvėmis: pamatai ką nors, kad ir elementarų užrašą, ir iš to gali net visą turą sugalvoti. O paprastai vienam žaidimui skiriame savaitę – iki pat renginio dailiname, tikriname su kolega vienas kito klausimus, kad neliktų smulkių klaidų“, – pasakoja patyręs protmūšių vedėjas.

Martyna Bražiūnaitė

"Veido" archyvas

Sporto komentatoriumi R.Petrauskas dirba jau dešimt metų

Krepšinio komentatorius po įtemptų transliacijų Turkijoje skaitydavo knygą apie karą. Maža to – pats jau įteikė leidyklai rankraštį, pavadintą “Trečiojo Reicho triumfas”.

Krepšinio gerbėjus turiu nuvilti: šlovingas Lietuvos rinktinės kovas šiame straipsnyje minėsime retai (bent jau tiesiogiai). Tačiau karo bus daug. Antrojo pasaulinio karo, apie kurį istoriko diplomą turintis sporto komentatorius Robertas Petrauskas gali be pertraukėlių pasakoti ilgiau, nei paprastai trunka krepšinio rungtynės (įsitikinom).

Tik ar turi kam pasakoti, lydėdamas mūsų komandą, tarkim, į pasaulio krepšinio čempionatą? “Jei atvirai – stengiuosi niekam neūžti smegenų. Kiekvienas turi savų minčių ir temų, nuo kurių jo akyse užsiplieskia žiburiukai. Pamenu, treneris Kęstutis Kemzūra tikėjosi, kad padovanosiu jam savo knygą dar prieš išvykstant į Turkiją. Juk knygą rašiau pirmąkart gyvenime ir todėl įsivaizdavau, kad trijų mėnesių tokiam darbui – per akis. Pirmąjį sakinį, pasiėmęs kūrybinių atostogų, džiaugsmingai suraičiau praėjusių metų lapkričio pirmosios rytą. Bet paskutinį tašką padėjau ne sausį, kaip tikėjausi, o vidurvasarį – prieš pat prasidedant futbolo čempionatui. Labai jau norėjosi be rūpesčių stebėti rungtynes, o nebaigus rankraščio tai būtų buvę absoliučiai neįmanoma. Ištisą pusmetį užmigdavau mintyse dėliodamas būsimą pastraipą, o pabusdavau besistengdamas sujungti sapną su rašomu tekstu”, – pasakoja Robertas.

Tačiau jis vis tiek nesupranta žmonių, visas savo jėgas ir laiką teskiriančių tiesioginiam darbui. “Jiems turėtų būti labai sunku, nes niekad neatsipalaiduoja ir nesugeba ilsėtis. Man labai patinka komentuoti rungtynes, bet istorinės knygos po to – pats geriausias poilsis. Kai po varžybų transliacijos būni išsikrovęs emociškai, jauti nuovargį ir vis tiek negali užmigti – geriausiai padeda knyga, kuri perkelia tave į kitą situaciją ir kitą laiką. Pavyzdžiui, Turkijoje su savimi turėjau įdomią studiją apie “Barbarosos” planą bei vokiečių ir rusų mūšius 1941-aisiais”, – neslepia “Veido” pašnekovas.

Lemiamų mūšių analogijos

Antrasis pasaulinis karas, Roberto nuomone, – puikus įrodymas, kad ilgalaikė vienos armijos sėkmė nėra joks galutinės pergalės garantas (Lietuvos rinktinė šią tiesą ne kartą įrodinėjo krepšinio aikštelėje…). “Trečiojo Reicho armija karą pradėjo triuškindama priešus visuose frontuose. Hitleris, nukariavęs Prancūziją, netgi pareiškė, kad tai pati didžiausia ir reikšmingiausia šio karo pergalė, o tai, kas toliau laukia Rytuose, palyginti tebus vaikų žaidimas. Realybė pasirodė visiškai kitokia: mažiausiai trys ketvirtadaliai Antrojo pasaulinio karo kovų vyko esant Hitlerio ir Stalino akistatai”, – aiškina R.Petrauskas.

Prieš čempionato ketvirtfinalį, lietuvių rungtynes su Argentina, komentatoriui norėjosi priminti mūsų krepšininkams Stalingradą, nes kiekviename kare anksčiau ar vėliau ateina toks žūtbūtinis mūšis: “Tuomet galima staiga prarasti viską, dėl ko buvo labai ilgai kovota, sėkmingai skinant pergalę po pergalės. Vokiečiai sumušė tarybinę armiją ir prie Smolensko, ir prie Kijevo, tačiau patys buvo žiauriai sumušti prie Stalingrado”.

Tik krepšinio varžybos, netgi pačios dramatiškiausios, jau tą patį vakarą tampa sporto istorija, o į politines batalijas, neprabėgus pusei amžiaus, istorikams, anot Roberto, geriau nekišti nosies. “Ir šiandien, tarkim, Jungtinėje Karalystėje dar ne visi karo laikų archyvai atverti: laikomasi nuostatos, kad jų išslaptinimas galėtų pakenkti tų laikų veikėjų vaikams ir anūkams. Asmeninės nuoskaudos, interesų grupės – tai tarsi debesys, kurių mes nematome, bet iš kurių ant mūsų nuolatos lyja. Todėl šiandien būtų per anksti rašyti knygas apie Sąjūdį ar apie Algirdą Mykolą Brazauską”, – įsitikinęs pašnekovas.

Istorija kaip hobis

Savęs istoriku Robertas vadinti nedrįsta, tvirtindamas, jog tikrieji istorikai metų metus lindi archyvuose tam, kad atrastų dalykus, apie kuriuos anksčiau niekam nebuvo žinoma. “O aš dirbu daugiausia su knygomis ir naudoju jų tyrinėjimų rezultatus. Jungiu, lyginu, kompiliuoju ir stengiuosi neprimesti asmeninės nuomonės, bet esu dėstomų įvykių pasakotojas”, – sako R.Petrauskas.

Roberto mama – istorijos mokytoja. “Mokykloje neprisiversdavau mokytis dalykų, kurie man pačiam neatrodė įdomūs, todėl atestatas nebuvo blizgantis. Gerai sekėsi humanitariniai mokslai, prasčiau – tikslieji. Į Klaipėdos universitetą stojau studijuoti politologijos ir vėliau nesigailėjau, nes Istorijos katedroje tuo metu buvo susirinkusi labai įdomi “komuna”. Alvydas Nikžentaitis mums aiškino archeologiją, Vygantas Vareikis pasakojo apie XX amžių. Vokietijos istoriją dėstė tikras vokietis, o viduramžius – mokslininkas iš Oksfordo universiteto. Visi kartu jie įskiepijo supratimą, kad istorija – tai nebūtinai A.Šapokos vadovėlis ir paminklas savo tautai. Studijuodami rinkomės labai nestandartines užduotis. Tarkim, aš verčiau prieškarinę lietuvių spaudą ir lyginau įvairių tautų atstovų šaržus tuometinėse karikatūrose. Padariau išvadą, kad Lietuvoje įsitvirtinę nacionalinių bruožų stereotipai (lenkas – suktas, vokietis – tvarkingas, rusas – girtuoklis ir t.t.) neatsirado iš niekur, visi jie turėjo konkretų istorinį pamatą”, – pasakoja iš pajūrio kilęs Robertas.

Tačiau tapęs bakalauru studijų atsisakė: “Tuomet jau dirbau radijo stotyje ir supratau, kad nei mokslininku, nei mokytoju greičiausiai netapsiu. Keletą metų po universiteto istoriją buvau apskritai pametęs. Tačiau kai perėjau dirbti televizijon (o varžybas komentuoju jau dešimt metų), pagalvojau: kas dabar bus mano hobis? Ir pradėjau siųstis knygas apie karą iš Amazon.com. Kodėl apie karą? Todėl, kad šiaip esu menkas kompiuterinių žaidimų specialistas, bet jeigu jau žaisdavau, tai tik strateginius Antrojo pasaulinio karo žaidimus”, – prisipažįsta R.Petrauskas.

Po keturių penkių knygų pastebėjo, kad skaityti studijas apie karą tampa vis įdomiau, o jose aprašomi įvykiai pamažu klostosi į vientisą paveikslą, tarsi tai būtų didžiulė penkių tūkstančių detalių dėlionė… Pradėjo ryškėti būsimo darbo apmatai. Apie juos prasitarė leidėjams, ir galiausiai viskas baigėsi knygos “Trečiojo Reicho triumfas” autorine sutartimi.

“Pagal mano sudėliotą schemą Antrojo pasaulinio karo studiją turėtų sudaryti keturios knygos. Tačiau tai nereiškia, kad visos jos guli parašytos. Jei pirmoji neįtiks skaitytojams, tai kitų greičiausiai nebus”, – neslepia istorikas entuziastas.

Nors tuoj pat priduria, kad kūrybinis procesas jam patiko: “Likęs vienas su savo mintimis, patiri atsiskyrimo jausmą. Rašydamas gali neskubėdamas rinktis žodžius, ko negali sau leisti komentuodamas varžybas. O žodis yra didelis ginklas. Ir Hitleris, ir Stalinas tai suprato”.

Nugalėtojų teisybė

Pirmoji studijos knyga, pasirodysianti dar šįmet, prasideda 1919 metais Paryžiuje, kur braižomi Europos valstybių kontūrai po Pirmojo pasaulinio karo. Baigiasi – taip pat Paryžiuje, bet jau 1940-ųjų vasarą, hitlerininkams švenčiant pergalę šiame mieste. “Iš tikrųjų ketinau baigti garsiuoju generolo Žukovo skambučiu Stalinui 1941 metų birželio 22-osios ketvirtą valandą ryto: “Drauge Stalinai, vokiečiai bombarduoja mūsų miestus”. Bet medžiagos prisikaupė tiek, kad dar vieni metai į knygą tiesiog netilpo”, – neslepia autorius.

Lietuva, kuri, pasak Roberto, šiame kare tebuvo maža nereikšminga šalis, minima vos keliuose epizoduose: tai kelių valandų Hitlerio viešnagė Klaipėdoje, Ribbentropo-Molotovo paktas bei Vilniaus sugrąžinimas. Šiuo metu autorius archyvuose dairosi knygai tinkamų iliustracijų.

“Sako, mergaitės, skaitydamos Levo Tolstojaus “Karą ir taiką”, karo epizodus praleidžia. Tada mano knyga bus labiau berniukams”, – šypteli sporto žurnalistas. Tačiau tikisi, kad skaitytojus jo darbas įtrauks tarsi detektyvas, nors siužeto pabaiga visiems iš anksto žinoma.

“Mes skaitome istoriją iš kito galo, todėl patys sau atrodome gudrūs. Vis dėlto daugybė iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų niuansų ir posūkių galėjo pasukti karo eigą visai kitaip. Stalinas man nėra šėtonas, o Hitleris – blogio demonas, nes jų aplinkos žmonių liudijimai leidžia apčiuopti abiejų vadų elgsenos logiką. Man nesvarbu, kuris iš jųdviejų pražudė daugiau gyvybių, nes tai nebūtų joks antrojo pateisinimas. Labiau rūpi, kad politinėje arenoje ir šiandien tebėra teisus tas, kuris stiprus. Štai Rusija “priglaudžia” dalį Gruzijos teritorijos, o amerikiečiai mėto bombas ant Afganistano… Dar nebuvo tokio karo, po kurio būtų objektyviai atkurta istorinė teisybė. Žmonija nieko iš savo patirties nepasimokė. Tėra vienintelė nugalėtojų teisybė”, – tvirtina R.Petrauskas (čia, kad nebaigtume taip pesimistiškai, siūlau vėl prisiminti krepšinį).