Lietuvos užsienio politikos vadovai dar kartą bando įsteigti veiksmingą dešinės transatlantinės minties „smegenų centrą“ ir tiksi, kad jo sėmės laidu taps prezidento Ronaldo Reagano vardas.

Šiemet minimos Ronaldo Reagano, vieno sėkmingiausių JAV prezidentų ir vieno ryškiausių XX a. politikų, šimtosios gimimo metinės tapo savotiškos „reiganianos“, nusiritusios per Vidurio ir Rytų Europos valstybes, priežastimi. Amerikos prezidentas, kadaise įkvėpęs laisvės siekį visai sovietų pavergtai Europai, tiesiai įvardijęs Sovietų Sąjungą blogio imperija ir padaręs viską, kad ši būtų parklupdyta, o Europa – išvaduota nuo komunizmo, daugeliui ir šiandien išlieka sektinu pavyzdžiu. Jo vardu vadinamos gatvės ir aikštės, Tbilisyje ir Varšuvoje pastatyti paminklai.
Lietuva, kurios sostinė Vilnius kadaise paskelbė R.Reaganą savo garbės piliečiu, irgi įsitraukė į šią „reiganianą“. Tiesa, Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pimininkui Emanueliui Zingeriui šovusi mintis R.Reagano vardu pavadinti Šiaulių oro uostą baigėsi žinybiniu nesusipratimu – parlamentaras nežinojo, kad šalia karinės oro bazės, kurioje dislokuoti Baltijos oro erdvę saugantys NATO šalių naikintuvai ir kuriai norėta suteikti didžiojo amerikiečio vardą, yra dar civilinis, priklausantis savivaldybei. Jos administracija gerokai nustebo, pirma gavusi iš Seimo rekomendaciją pakrikštyti savo oro uostą R.Reagano vardu, o netrukus – prašymą šios rekomendacijos nesvarstyti, nes Užsienio reikalų komitetas apsirikęs. Tiesą sakant, jei šiauliečiai būtų geriau pažinoję E.Zingerį, kurio išsiblaškymas seniai virtęs anekdotų šaltiniu, nebūtų taip stebėjęsi.
Užtat kita Lietuvos užsienio politikos vedlių iniciatyva – įkurti R.Reagano vardo Laisvės centrą – kol kas sėkmingai skinasi kelią. Prieš porą savaičių, lapkričio 25-ąją, artėjant Sovietų Sąjungos žlugimo 20-mečiui, Seime JAV R.Reagano fondo pirmininkas Johnas Heubushas ir parlamentaras Mantas Adomėnas pasirašė ketinimų protokolą steigti Laisvės centrą. Iš Lietuvos pusės, be minėto Seimo nario, steigėjais dar tapo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Seimo URK pirmininkas E.Zingeris, Seimo pirmininkės patarėjas politologas Laurynas Kasčiūnas bei kelios viešosios įstaigos – Demokratinės politikos institutas, kurio valdybos nario pareigų per vėlai atsisakęs M.Adomėnas pavasarį tik per plauką neprarado Seimo nario mandato, ir Rytų Europos studijų centras, kadaise įkurtas kaip bendras Užsienio reikalų ministerijos ir Tarptautinių santykių bei politikos mokslų instituto projektas.
Planuojama, kad savo veiklą Lietuvoje R.Reagano fondas pradės jau kitais metais ir taps tiek Amerikos dešiniųjų minties sklaidos vieta, tiek „smegenų centru“, kuriame bus vykdomi įvairūs strateginiai analitiniai tyrimai.
Centro įkūrimo idėjos autorystę prisiima A.Ažubalis, „Veidui“ sakęs, kad tokia mintis aplankiusi jį viešint Vokietijoje. „Berlyne minint žymaus JAV diplomato ir visuomenės veikėjo Richardo Holbrooke’o metines, labai nustebau pamatęs, kad renginys vyksta „Amerikos namuose“ – visuomeniniame centre, kuriame gali jaukiai jaustis kiekvienas proatlantistiškai nusiteikęs vokietis, – pasakoja A.Ažubalis. – Tai ne vien politinių, bet ir kultūros bei meno renginių centras. Žinoma, kadangi velionis R.Holbrooke’as buvo žymus Demokratų partijos rėmėjas, centras Berlyne užsiima labiau amerikietiškojo liberalizmo minčių sklaida. Tuomet ir pagalvojau – kodėl nebūtų galima įkurti Vilniuje analogiško centro, tik skleidžiančio dešiniąsias, JAV respublikonų partijai artimas idėjas?“
Parengiamąjį darbą atliko Lietuvos ambasada Vašingtone, susisiekusi su R.Reagano fondu, o šis savo ruožtu kaip tik užsiiminėjo savo atstovybių plėtra Europoje. Interesams sutapus, reikalai pajudėjo. „Gruzinai ir lenkai R.Reaganui pastatė paminklus, o mes skleisime jo žodį“, – juokauja A.Ažubalis.

Neleisti M.Adomėno monopolijos

Kai pradiniai darbai jau buvo nuveikti, į R.Reagano centro kūrimą aktyviai įsitraukė ir M.Adomėnas, kurio veiklą bandant prisidurti vieną kitą litą per Demokratinės politikos institutą ar įvairius fondus pernai plačiai aprašė „Veidas“ ir tai tapo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos tyrimo priežastimi. Nors dėl formalumų M.Adomėnas Seimo nario vietą tuomet išsaugojo, bet įtarus kolegų požiūris į jo aktyvumą įvairioje „užklasinėje veikloje“ išliko. Ypač kad kuriamas centras turės teisę dalyvauti visuose konkursuose dėl fondų skirstomos finansinės paramos.
„Atvirai sakant, R.Reagano centro įkūrimą forsavome, nes nenorėjome, kad M.Adomėnas vienas pats sau jį įsikurtų, o vėliau spekuliuotų garsiu vardu, rengdamas įvairius projektus ir gaudamas jiems paramą iš įvairių fondų tiek Lietuvoje, tiek JAV, – „Veidui“ sakė vienas konservatorius, susijęs su R.Reagano metinėms skirtų renginių Lietuvoje organizavimu. – Iš pradžių jis norėjo viską padaryti savojo Demokratinės politikos instituto pagrindu, ir jei ne mes, privertę išplėsti steigėjų ratą, R.Reagano vardas būtų buvęs monopolizuotas.“
Reikia pabrėžti, kad R.Reagano Laisvės centro negalima painioti su tuo pat metu įsikūrusiu R.Reagano klubu, vienijančiu dešiniosios pakraipos akademinį jaunimą, tačiau neturinčiu juridinio asmens statuso, neketinančiu siekti savo veiklai fondų paramos ir su Laisvės centro steigėjais susijusio tik per asmenines pažintis.

Centrų yra, produkcijos nėra

R.Reagano centro steigimas – nebe pirmas bandymas Vakarų pavyzdžiu įkurti Lietuvoje „smegenų centrą“, kuris analizuotų šalies vidaus ir užsienio politiką, raidos tendencijas, kylančias ir potencialias grėsmes, teiktų rekomendacijas politikams ir diplomatams, kaip spręsti problemas, su kuriomis susiduria valstybė. Vakarų pavyzdžiu tokie „smegenų centrai“ būna ne tik vykdomosios valdžios pagalbininkai, bet ir vieta, kur po rinkimų opozicijoje atsidūrę politikai gali kurti grįžimo į valdžią strategijas, o iš aktyvios politikos pasitraukę veikėjai dalytis patirtimi su jaunimu ar užsiimti moksline veikla.
Pirma tokio tipo įstaiga – Strateginių studijų centras (SSC), įkurtas 2004 m. Jo steigėjais tapo Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos bei Valstybės saugumo departamentas, o neformaliu, bet tikruoju krikštatėviu – vėliau liūdnai pagarsėjęs „valstybininkų“ klano įkūrėjas, URM sekretorius Albinas Januška.
Įsikūrė centras URM patalpose, vadovu paskirtas buvęs vienos iš VSD valdybų viršininkas politologas Egidijus Motieka. Netrukus ir pati įstaiga įgijo neoficialų „Motiekos centro“ pavadinimą, nes jis ir buvo pagrindinis tyrėjas. Tai SSC ir pražudė – neabejotinai talentingas, tačiau kaip ir daugelis akademinio pasaulio atstovų savuoju neklaidingumu įtikėjęs E.Motieka netruko susikirsti tiek su steigėjais, tiek su kitais tyrėjais. Finansavimas ėmė trūkinėti, pats E.Motieka trenkęs durimis išėjo, ir 2009-aisiais SSC tyliai mirė.
Kiek vėliau už SSC, Lietuvai aktyviai įsitraukus į demokratijos plėtrą posovietinėje erdvėje, o Europai ir JAV pradėjus skirti tam pinigų, TSPMI bazėje susikūrė Rytų Europos studijų centras (RESC), kurio vadove tapo buvusio TSPMI direktoriaus Raimundo Lopatos dešinioji ranka Kristina Vaičiūnaitė. Diplomatų teigimu, šiuo metu RESC veikia sėkmingai ir netgi pats išsilaiko iš įvairių europinių projektų vykdymo, tačiau rimta analitine veikla neužsiima, nes neturi tam nei jėgų, nei laiko.
Tris šiemet pagamintas padėties Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvos santykių su Lenkija analizes RESC atliko su dar viena į „smegenų centrą“ pretenduojančia įstaiga – Rytų geopolitikos studijų centru, vadovaujamu Gretos Tučutės. Pažintis su abiejų centrų gaminama produkcija leidžia teigti, kad jos kokybė visiškai atitinka TSPMI doktorantų ir žiniasklaidos apžvalgininkų lygį. Nėra ko stebėtis, kad tiek Užsienio reikalų ministerija, tiek kitos žinybos nori kažko daugiau.
Esminis klausimas – ar kuriamas R.Reagano Laisvės centras pajėgs tapti „smegenų centru“, kuriame šalia projektų įgyvendintojų ir fondų įsisavintojų bus ir smegenų? A.Ažubalis įsitikinęs, kad taps. „Galėsime susitikti pakalbėti apie tai po metų, ir pamatysite, kad centro veikla tuo metu tikrai bus pastebima, – tikino „Veidą“ vienas Laisvės centro steigėjų. – Puikiai žinau, kad vidaus ir užsienio politiką profesionaliai analizuojančių intelektualų ir apžvalgininkų, kurie bent jau pavadinimų ir terminų nemaišo, sluoksnis yra labai plonas, jų kiekis skaičiuojamas pirštais. Viena steigiamo fondo užduočių ir bus padaryti šį sluoksnį kiek galima gilesnį. Svarbiausia, tiek nuolatinis bendradarbiavimas su iš JAV atvykstančiais atstovais ir politikos ekspertais, tiek pats įpareigojantis R.Reagano vardas neleis sukompromituoti centro veiklos. Jei pamatysiu, kad veikla plėtojama blogai, pats, kaip steigėjas, jį uždarysiu.“

Į „Veido“ klausimus atsako politologas, vienas R.Reagano Laisvės centro steigėjų Laurynas Kasčiūnas

VEIDAS: Kaip įsivaizduojate savo kuriamo centro veiklą?
L.K.: Mano vizija – įkurti centrą, turintį teisę vartoti Ronaldo Reagano vardą, ir įjungti į analogiškų amerikietiškų tyrimo centrų tinklą. Centras turės skleisti konservatyviąją amerikietišką ideologiją, tokią, kokią ir propagavo R.Reaganas. Tačiau nenorėčiau, kad tai būtų vien tik dešiniosios politinės minties centras, nes R.Reaganas šiandien pasaulyje suvokiamas pirmiausia kaip Amerikos, o tik paskui – kaip Respublikonų partijos veikėjas. Norėčiau, kad centras galėtų finansuoti studentų bei tyrėjų stipendijas, rengti mokslines konferencijas. Suprantu, jog visa tai kainuoja, bet tikiuosi, kad su R.Reagano vardu bus lengviau gauti pinigų centro veiklai. Tačiau kol kas tai tik svajonės, o artimiausiu metu norėtume bent jau kokio žymesnio JAV politikos eksperto paskaitą Vilniuje surengti.