Tag Archive | "protas"

Protinga, pernelyg protinga

Tags: ,



Sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. O gal tiesa ta, kad norėdamas žmogų nubausti Dievas atima iš jo jausmus?

Neretai kalbėdamasis su pacientais sakau, kad duodamas žmogui protą Dievas nesiekė jo padaryti bent kiek panašaus į save. Priešingai, įtariu, kad Dievas greičiausiai tądien buvo neblogai nusiteikęs ir nusprendė pajuokauti: davė žmogui protą ir, matyt, iki šiol vis dar smaginasi žiūrėdamas, kaip jo svarbiausias kūrinys tuo protu naudojasi. Juk dar nežinia, ar žmogui buvo numatyta „svarbiausiojo“ šioje Žemėje vieta, bet kad mes tuo kažkodėl įtikėjome ir laikome save Dievo atvaizdo nešiotojais, visiškai akivaizdu.
O protas, deja, neretai mus nuveda gana keistais ir kreivais keliais, kuriuos mes vėlgi tik dėl mums vieniems žinomų priežasčių pavadiname Dievo ženklu, jo numatyto scenarijaus įgyvendinimu ar suteikiame dar kažin kokių vardų. Tik kažkodėl manome, kad atsakomybės už savo veiksmus jausti neprivalome, nes mat, „kiekvieną mūsų žingsnį valdo Dievas“. Bet kodėl tada pamirštame tai, ką tvirtinome ką tik: esame svarbiausi Dievo kūriniai šioje Žemėje, sukurti pagal jo atvaizdą ir t.t.?
Kai ko nors prisidirbame, tai nemanome, kad esame patys už savo gyvenimą atsakingi, nes tokia esą „Dievo valia“. Esame linkę tą patį Dievą nuolat kaltinti, o netikintys jo egzistavimu net pasišaipo, kad nesulaukiame jo pagalbos tuomet, kai jos reikia ir labai prašome. Tarsi Dievas būtų kažkoks gerų paslaugų biuras ar Aladinas iš stebuklingos lempos, kuris turėtų tiesiog akimirksniu padaryti stebuklą ir įvykdyti mūsų prašymus.
Kokia keista ambivalencija! Čia teigiame, kad esame lyg akli kačiukai, kurie nė žingsnio be plano iš aukščiau žengti nesugeba, bet po akimirkos jau įtikime, jog esame tokie svarbūs, kad Dievas tiesiog privalo įvykdyti mūsų norus, o priešingu atveju pareiškiame, esą juo tikėti nėra jokio pagrindo. Ir dar pasitelkiame tokius argumentus, kaip „kur buvo Dievas, kai Sirijos prezidentas nuodijo savo tautiečius?“ arba „kodėl Dievas nieko nedarė, kai Hitleris su Stalinu milijonais naikino niekuo dėtus paprastus žmones?“
O kodėl niekas nesusimąsto, kad Dievas tiesiog suteikė mums galimybę? Galimybę gyventi šiame pasaulyje, galimybę išbandyti savo jėgas, mylėti artimą, rūpintis vieni kitais, o galbūt ir pasinaudoti galimybe proto valia padaryti pasaulį tiesiog gražesnį… Juk ir Biblijoje ne sykį pakartota, kad už mūsų žygius šiame pasaulyje bus atseikėta aname. Tad gal verta pabandyti suprasti paprastą tiesą, kad niekas Žemėje neduos mums antros galimybės, todėl reikia pasinaudoti ja tinkamai, o ne laukti manos iš dangaus ar visa matančios Dievo akies įsikišimo. Tinkamai – tai ne tik griauti, bet ir kurti, išbandyti jėgas ne tik karo lauke, bet ir kasdienybėje kovojant su blogiu, mylėti ne tik save, bet ir kitą žmogų.
O kaip mes mokame mylėti save… Skelbiamės esą pasaulio valdovais, bet tą pasaulį baigiame sunaikinti, reikalaujame dėmesio savo asmenybei, bet pamirštame, kad tik duodami tegalime gauti, net vėl gudriai cituojame Šventąjį Raštą, kai prisimename, jog turime mylėti save, nes tik tuomet mokėsime mylėti kitą, bet pamirštame, kad savanaudiškumas nėra jokia meilė sau. Tai tik bejėgės sielos bandymas išgyventi sunaikinant kitą.
Štai čia, matyt, ir yra esmių esmė. Žmogaus protas iš tikrųjų yra galinga jėga, tačiau kartais jo galia apgaulinga. Mes naudojamės juo, bandydami paaiškinti nesuvokiamus dalykus, paslaptingus gamtos reiškinius, bandydami pažinti nepažįstamus kūno ir dvasios virpesius. Žmogaus protas šiandien gali paaiškinti daug ką, bet kartu jis nėra pajėgus pasakyti, ar nors viena mūsų hipotezė yra teisinga. Ar tikrai Einšteino reliatyvumo teorija yra teisinga? Ar galime būti tikri, kad visata yra begalinė? O kas man įrodys, kad mirtis – tai paskutinė ir baigtinė egzistencijos stotelė? Kažkas pasakė, kad energija nedingsta, ji tik virsta kita forma. Bet kokia?
Kai kurie neuromokslininkai šiandien sako, kad žmogaus protas yra melagis. Skamba griežtai, bet pagrindo taip manyti tikrai yra. Jau tai, kad už sąmoningą psichiką, suvokimą ir atmintį atsakingos smegenų struktūros ima tinkamai funkcionuoti, nes pasiekia reikiamą brandos lygį, tik antrųjų gyvenimo metų viduryje, rodo, jog iki tol mes remiamės kitomis, už nesąmoningą gyvenimą atsakingomis smegenų struktūromis. Žinoma, kad tai yra emocinę psichiką, suvokimą ir nesąmoningą patirties išsaugojimą valdančios struktūros. Žinoma ir tai, kad dešinysis smegenų pusrutulis, valdantis labiau emocinius procesus, greičiau vystosi ir vėliau išlieka svarbesnis nei kairysis, kuris išdidžiai vadinamas proto valdytoju.
Mūsų protas yra galingas, bet neretai jis galingas tik bandymu nepasiduoti emocijoms ir įvairių mūsų elgesį pateisinančių teorijų kūrimu. Visa patirtis, su kuria nuo gimimo susiduriame, kaupiama smegenyse. Deja, sąmoningos, „protingosios“ struktūros įsijungia į šį procesą gerokai vėliau ir į įvykius reaguoja apskritai lėčiau nei nesąmoningosios, „emocingosios“ mūsų smegenų dalys. Kada nors pakliuvęs po ratais, žmogus ir po to nevalingai krūpteli išgirdęs automobilio stabdžių cypimą, nors sąmoningai dar nesuvokia kodėl. Tai reiškia, kad emocijos gimsta vos susidūrus su problema, jos nepaklūsta mūsų valiai, o protas tik vėliau bando viską įvilkti į prasmės rūbą, kuris jau linkęs tenkinti mūsų norus. Kokios prasmės – jau nesvarbu, svarbu, kad būtų mums tinkama.
Tai ir yra pagrindinė tiesa – jausmai niekada nemeluoja, o protas tik ieško prasmės, bandydamas viską paaiškinti taip, kaip geriau mums patiems. Tokios tad tokelės su tuo mūsų protu… Todėl ir manau, kad Dievas pajuokavo, duodamas mums protą. O gal ne pajuokavo, tik suprato, kad emocijos, kurias jis mums davė anksčiau, žmogų kaip tik ir padaro labiau į jį panašų? Jausmai juk žino tikrą tiesą, jie leidžia mylėti, užjausti, atleisti. Todėl gal Dievas ir davė protą, kad neįsijaustume į išskirtinį savo vaidmenį? Bet, deja, nutiko priešingai – protas nuo pat jo pradžios ėmė mus naikinti, nes kažin kodėl manėmės esą ypatingi ir leidome sau daryti su pasauliu ir jame gyvenančiomis gyvomis būtybėmis viską, ką tik norime.
Sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. O gal tiesa ta, kad norėdamas žmogų nubausti Dievas atima iš jo jausmus? Juk tas, kuris neprotauja, negali sukurti gyvybės naikinimo mašinos, bet tas, kuris nejaučia, gali sunaikinti bet ką…

Žmogaus protas šiandien gali paaiškinti daug ką, bet kartu jis nėra pajėgus pasakyti, ar nors viena mūsų hipotezė yra teisinga.

Dvi kalbos, du protai

Tags: , ,


Kai buvau kūdikis, mano motina žiūrėdavo į mane ligoninės lovoje ir darė tai, kas negrįžtamai pakeitė mano smegenų vystymąsi. Kai ką, kas leido man geriau mokytis, atlikti kelias užduotis tuo pat metu ir spręsti problemas. Galiausiai tai gali netgi apsaugoti mano smegenis nuo senatvės niokojančio poveikio. Kas tai buvo? Ji pradėjo kalbėti su manimi prancūziškai.

Kalbėjimas antra kalba gali pakeisti viską, nuo problemų sprendimo įgūdžių iki asmenybės – beveik taip, lyg būtumėte du žmonės

Tuo laiku mano motina net nenumanė, kad jos veiksmai padidins mano protinius gebėjimus. Ji prancūzė, o tėvas anglas, tad jiems paprasčiausiai atrodė, kad bus protinga auginti mane ir brolius dvikalbiais. Man beaugant, pasirodė daugybė tyrimų, rodančių, kad kalbėjimas dviem kalbomis galėjo giliai paveikti mano mąstymą.

Suvokimo pagerinimas yra tik pradžia. Pasak kai kurių tyrimų, mano atsiminimai, vertybės, netgi asmenybė gali pasikeisti, pagal tai, kokia kalba šneku. Tai yra beveik taip, lyg dvikalbėse smegenyse būtų du skirtingi protai. Visa tai nurodo fundamentalią kalbos reikšmę žmogaus mintims. „Dvikalbystė yra nepaprastas žmogaus smegenų mikroskopas“, – sako neurologė Laura Ann Petitto iš Gallaudet universiteto Vašingtone, Kolumbijos apygardoje.

Požiūris į dvikalbystę ne visada buvo toks rožinis. Daugeliui tokių, kaip mano, tėvų sprendimas auginti dviem kalbomis kalbančius vaikus buvo kontroversiškas. Bent jau nuo XIX a. mokytojai įspėdavo, kad tai gali trikdyti vaikus ir neleis jiems gerai išmokti nė vienos iš tų kalbų. Geriausiu atveju, manė jie, vaikas tik pramoks kalbas ir nė vienos nemokės gerai, o blogiausiu, kad tai gali trikdyti kitus vystymosi aspektus ir dėl to gali nukentėti intelektas.

Dabar tokios baimės atrodo nepagrįstos. Teisybė, dvikalbiai žmonės linkę turėti kiek mažesnį kiekvienos kalbos žodyną, nei jų vienakalbiai draugai ir jie kartais šiek tiek lėčiau suranda tinkamą žodį objektų pavadinimui. Bet nuodugnus tyrimas, kurį atliko Elizabeth Peal ir Wallace Lambert iš McGillo universiteto Monrealyje, Kanadoje septintajame XX a. dešimtmetyje, parodė, kad gebėjimas kalbėti dviem kalbomis bendro vystymosi nestabdo. Priešingai, atsižvelgiant į kitus faktorius, galinčius paveikti gebėjimus, pavyzdžiui, socioekonominę padėtį ir išsilavinimą, dvikalbiai pasirodė geriau už vienakalbius 15-oje žodinių ir nežodinių testų (Psychological Monographs, vol 76, no 27, p 1).

Deja, šiems atradimams nebuvo skiriamas didesnis dėmesys. Nors po studijos paskelbimo ir buvo atlikti keli dvikalbystės privalumų tyrimai, daugelis tyrėjų ir mokytojų tebesilaikė senųjų įsitikinimų. Tik keletą pastarųjų metų dvikalbystei skiriamas deramas dėmesys. „30 metų sėdėjau savo mažame tamsiame kambarėlyje, užsiimdama savo reikalais ir staiga pastaruosius penkerius metus lyg durys atsilapojo“, – sako Ellen Bialystok, psichologė iš Jorko universiteto Toronte, Kanadoje.

Iš dalies dėmesys atsinaujino dėl nesenų technologinių pasiekimų neurologijoje, pavyzdžiui, funkcinės artimojo infraraudonojo ruožo spektroskopijos (functional near-infrared spectroscopy – fNIRS) – smegenų vaizdavimo būdo, veikiančio, kaip tylus, portabilus monitorius, stebintis kūdikių smegenis, jiems sėdint ant tėvų kelių. Pirmą kartą tyrėjai gali stebėti jaunų kūdikių smegenų veiklą pirmųjų susidūrimų su kalba metu.

Naudodama šią techniką, Petitto ir jos kolegos atrado ryškų skirtumą tarp kūdikių, augintų, kalbant su jais viena ar dviem kalbomis. Pagal populiarią teoriją, tik gimę kūdikiai yra „pasaulio piliečiai“, galintys atskirti bet kokios kalbos garsus. Tačiau manyta, kad sulaukę vienerių metų, jie praranda šį gebėjimą ir prisipratina išskirtinai prie gimtosios kalbos skambesio. Tai atrodė teisinga, kalbant apie vienakalbius, bet Petitto’s studija parodė, kad dvikalbiams vaikams girdint visiškai nepažįstamos kalbos garsus, padidėjęs nervinis aktyvumas išliko ir baigiantis pirmiesiems metams (Brain and Language, vol 121, p 130).

Ji mano, kad dvikalbystė palieka atvirą kalbos mokymosi langą. Svarbu, kad vaikai pasiekia tuos pačius lingvistinius gebėjimus, pavyzdžiui, pirmuosius žodžius, daugmaž panašiu laiku, kaip ir vienakalbiai kūdikiai, patvirtindami idėją, kad dvikalbystė veikiau stimuliuoja, o ne trikdo vaiko vystymąsi. Panašu, tai padeda tokiems žmonėms, kaip aš, gyvenant išmokti naujų kalbų. „Tai atrodo, lyg vienakalbėms smegenims yra skiriama dieta, o dvikalbės smegenys atskleidžia visas plačias prieinamas kalbos audinio ribas“, – pastebi Petitto.

Išties, kuo atidžiau tyrėjai žvelgdavo, tuo daugiau pranašumų atrasdavo, kai kurie pasireikšdavo ir platesniame įgūdžių rate. Bialystok šiuos pranašumus pirmiausia pastebėjo, klausinėdama vaikus ar įvairūs sakiniai yra gramatiškai teisingi. Ir vienakalbiai, ir dvikalbiai pastebėjo klaidas, pavyzdžiui, tokiose frazėse „apples growed on trees“, bet vertinant nelogiškus sakinius, tarkim „apples grow on noses“ atsirasdavo skirtumas. Vienakalbiai, sutrikdyti frazės kvailumo, neteisingai laikydavo tai klaida, tuo tarpu dvikalbiai pateikdavo teisingą atsakymą (Developmental Psychology, vol 24, p 560).

Kalba gali formuoti mintis, atsiminimus ir net suvokimą

Bialystok įtarė, kad geresni dvikalbių vaikų rezultatai rodo ne geresnį gramatikos išmanymą, o atspindi geriau išvystytą vadinamąją smegenų „vykdančiąją sistemą“, platų protinių įgūdžių rinkinį, lemiantį nesusijusios informacijos blokavimą ir susitelkimą į vykdomą užduotį. Šiuo atveju, jie sugebėjo geriau susitelkti į gramatiką, nekreipdami dėmesio į žodžių reikšmę. Suprantama, dvikalbiams vaikams vėlesniuose tyrimuose buvo pateiktos problemos, tiesiogiai tiriančios šį bruožą. Kitas vykdymo įgūdis pasireiškia gebėjimu nesutrinkant persijunginėti tarp skirtingų užduočių, ir dvikalbiai tokiose užduotyse irgi pasirodė geriau. Pavyzdžiui, skirstydami objektus, jie galėjo be klaidų peršokti nuo skirstymo pagal spalvą prie skirstymo pagal formą (Bilingualism: Language and Cognition, vol 13, p 253).

Kitoks požiūris

Šie bruožai labai svarbūs beveik viskam, ką darome, nuo skaitymo iki matematikos ir vairavimo. Tad jų sustiprėjimas lemia didesnį proto lankstumą, kuris gali paaiškinti, kodėl dvikalbiai žmonės taip gerai pasirodė Pealo ir Lamberto testuose, sako Bialystok.

Privalumai gali pasireikšti netgi bendravime. Paula Rubio-Fernández ir Sam Glucksberg, psichologai iš Prinstono universiteto, atrado, kad dvikalbiai geriau įsijaučia į kito žmogaus padėtį ir supranta situaciją iš jų pusės. Tai vyksta dėl to, kad jie gali lengviau užblokuoti jau turimas žinias ir susitelkti į kitą požiūrį (Journal of Experimental Psychology: Learning, Memory and Cognition, vol 38, p 211).

Tad, kaip kalbėjimas dviem kalbomis padaro smegenis tokias lanksčias ir susikaupusias? Atsakymas aiškėja iš Viorica’os Marian ir kolegų iš Šiaurės vakarų universiteto Evanstone, Ilinojuje, tyrimo, kuriame buvo naudojami užduotis atliekančių savanorių akių judesius fiksuojantys prietaisai. Viename eksperimente Marian prieš rusiškai ir angliškai kalbančius dvikalbius išdėliodavo įvairių daiktų ir paprašydavo, pavyzdžiui „paimkite markerį“. Kabliukas buvo tai, kad kai kurie daiktai abiejose kalbose skambėdavo taip pat, bet turėjo skirtingas reikšmes. Antai, rusiškai pašto ženklas skamba „marka“, o angliškai tai reiškia žymeklį. Nors savanoriai visada teisingai suprasdavo klausimą, akių sekiklis rodė, kad jie trumpam žvilgtelėdavo į kitą daiktą, prieš pasirinkdami teisingą (Bilingualism: Language and Cognition, vol 6, p 97).

Vaikų protai tiksliai suderinti kalbos garsams

Šis beveik nepastebimas judesys išduoda svarbias dvikalbių smegenų veikimo detales ir atskleidžia, kad dvi kalbos proto užkulisiuose nuolat konkuruoja dėl dėmesio. Todėl, kai dvikalbiai kalba, rašo ar klausosi radijo, smegenys užsiima teisingo žodžio parinkimu, tuo pačiu pristabdydamos tą patį kitos kalbos terminą. Tai yra nelengvas vykdančiosios kontrolės patikrinimas – iš tiesų protinė mankšta, pasitaikanti daugelyje komercinių „smegenų treniravimo” programų, kuriose, atliekant užduotį, reikia ignoruoti blaškančią pašalinę informaciją.

Neilgai trukus, mokslininkai susidomėjo, ar tokia proto gimnastika gali padėti smegenims atsispirti senėjimui. Galiausiai, juk pilna įrodymų, kad kitos smegenų treniruočių formos gali sukurti „mąstymo rezervą“, galima sakyti, tam tikrą protinį sluoksnį, apsaugantį protą nuo senatvinio silpnėjimo. Siekdami tai išsiaiškinti, Bialystok su kolegomis surinko 184 žmones, kuriems diagnozuota demencija, ir pusė jų buvo dvikalbiai. 2007 metais paskelbti rezultatai nustebino – dvikalbiams žmonėms simptomai pasireiškė keturiais metais vėliau, nei vienakalbiams (Neuropsychologia, vol 45, p 459). Po trijų metų jie pakartojo tyrimą su kitais 200 Alzheaimerio ligos požymių turinčių žmonių. Ir vėl, dvikalbiams žmonėms simptomai pasireiškė maždaug penkiais metais vėliau (Neurology, vol 75, p 1726). Rezultatai pasitvirtino netgi įvertinus darbo ir išsilavinimo efektus. „Kaip ir visus, mane nustebino, kad poveikis yra toks didelis,“ pastebi Bialystok.

Be teigiamo efekto dvikalbių smegenims, kalbėjimas antra kalba gali turėti stiprų poveikį elgesiui. Neurologai ir psichologai sutaria, kad kalba yra smarkiai susijusi su mintimis ir protavimu, tad įdomu, ar dvikalbiai žmonės elgiasi skirtingai, žiūrint kuria kalba kalbama. Tai visai pasiteisina mano atveju. Žmonės dažnai sako man, kad esu vienokia, kai kalbu angliškai ir kitokia – prancūziškai.

Tokius efektus, savaime aišku, sunku charakterizuoti, kadangi nelengva atskirti skirtingus savo bruožus. Susan Ervin-Tripp, dabar dirbanti Kalifornijos universitete Berklyje, sugalvojo objektyvų būdą ištirti šį klausimą. Septintajame dešimtmetyje ji paprašė japonų-anglų dvikalbius pabaigti sakinius dviejose atskirose sesijose – pirmiausia viena kalba, paskui kita. Pasirodė, kad savanoriai naudojo labai skirtingas pabaigas, žiūrint, kokia kalba buvo naudojama. Pavyzdžiui, sakinį „Tikri draugai turėtų…“, savanoriai, kalbėdami japoniškai, pabaigdavo „…padėti vienas kitam,“ tuo tarpu, kalbėdami angliškai, rinkdavosi „…būti labai atviri“. Bendrai atsakymai buvo panašūs į tuos, kokius pateikdavo tos kalbos vienakalbiai. Tyrimo rezultatai leido Ervin-Tripp spėti, kad dvikalbiais naudoja du protinius kanalus, po vieną kiekvienai kalbai, kaip du skirtingus protus.

Atrodo, jos teoriją remia daug nesenų tyrimų. Pavyzdžiui, Davidas Luna su kolegomis iš Baruch koledžo Niujorke, neseniai paprašė savanorių anglų-ispanų dvikalbių pažiūrėti televizijos reklamas, kuriose vaidina moterys – pirmiausia viena kalba, po šešių mėnesių, kita – ir apibūdinti veikėjų asmenybes. Kai savanoriai stebėdavo reklamas ispaniškai, jie linko vertinti moteris kaip nepriklausomas ir ekstravertiškas, bet išvydę reklamą angliškai, tuos pačius personažus apibūdino, kaip beviltiškas ir priklausomas (Journal of Consumer Research, vol 35, p 279). Kita studija parodė, kad graikų-anglų dvikalbiai labai skirtingai reagavo į tą patį pasakojimą, priklausomai nuo kalbos. Pavyzdžiui, jie jautėsi „indiferentiškai“ veikėjo atžvilgiu vienoje versijoje, bet jautė „susirūpinimą”, kaip jam sekasi, kitoje (Journal of Multilingual and Multicultural Development, vol 25, p 124).

Apklausiami ispaniškai, savanoriai būdavo kuklesni, nei apklausiami angliškai

Vienas paaiškinimas yra, kad kiekviena kalba primena kultūros vertybes, perimtas, jos besimokant, sako Nairán Ramírez-Esparza, psichologė iš Vašingtono universiteto Sietle. Neseniai ji paprašė dvikalbių meksikiečių įvertinti savo asmenybę angliškuose ir ispaniškuose klausimynuose. Meksikoje kuklumas vertinamas labiau, nei JAV, kur gerbiamas atkaklumas, ir klausimo kalba, atrodo, sukėlė šiuos skirtumus. Apklausiami ispaniškai, savanoriai buvo kuklesni, nei tada, kai apklausa buvo pateikiama angliškai.

Kai kurie elgesio pokyčiai gali būti glaudžiai susiję su kalbos, kaip mūsų prisiminimus palaikančios ir struktūrizuojančios platformos vaidmeniu. Daug tyrimų parodė, kad lengviau atsimename objektą, jei žinome jo pavadinimą. Tai gali paaiškinti, kodėl turime tiek mažai atsiminimų iš ankstyvos vaikystės. Netgi yra duomenų, kad kalbos gramatika gali formuoti mūsų atmintį. Lera Boroditsky iš Stenfordo universiteto Kalifornijoje neseniai ištyrė, kad ispanakalbiai blogiau atsimena, kas sukėlė įvykį, nei kalbantieji angliškai, galbūt dėl to, kad jie linkę naudoti beasmenius išsireiškimus, pavyzdžiui „Se rompióel florero“ („vaza sudužo“), kurie nenurodo įvykį sukėlusio asmens (Psychonomic Bulletin Review, vol 18, p 150).

Panašu, dėl to dvikalbių žmonių prisiminimai keičiasi, priklausomai nuo naudojamos kalbos. Protingame, bet paprastame eksperimente, Mariana ir Margarita Kaushanskaya, tada dar iš Šiaurės Vakarų universiteto, paprašė mandarinų-anglų dvikalbių atsakyti į bendro išsilavinimo klausimus. Pavyzdžiui, jų buvo prašoma „įvardinti kieno nors stovinčio su iškelta ranka ir žvelgiančio į tolį, statulą“. Pasirodė, žmonės dažniau paminėdavo Laisvės statulą, kai buvo klausiami angliškai ir Mao statulą, kai buvo klausiama mandarinų kalba (Psychonomic Bulletin & Review, p 14, vol 925). Panašiai nutinka, kai dvikalbiai prisimena asmeninius, autobiografinius dalykus. „Tad vaikystės prisiminimai iškils greičiau ir dažniau, kai kalbėsite ta kalba”, – pastebi Mariana.

Nežiūrint pasiektos pažangos, tyrėjai tikriausiai mato tik dvikalbystės įtakos ledkalnio viršūnę ir dar lieka daug neatsakytų klausimų. Svarbiausias – ar vienakalbiai gali pasinaudoti šiais privalumais. Jei taip, tada kaip mokyklose pagerinti kalbų mokymą, kuris JAV ir JK yra silpnas.

Išmokti naują kalbą vėliau gyvenime tikrai nelengva, bet įrodymai teigia, kad pastangos turėtų atsipirkti. „Naują kalbą galite išmokti bet kurio amžiaus, galite ją išmokti gerai ir galite matyti teigiamą poveikį savo mąstymui“, – sako Mariana. Bialystok sutinka, kad vėliau išmokę kalbą įgauna pranašumą, netgi jei jis paprastai būna silpniau išreikštas, nei nuo mažumės dvikalbiams žmonėms. „Išmokite kalbą bet kokio amžiaus, ne tam, kad taptumėte dvikalbis, bet kad išlaikytumėte protinį stimuliavimą“, – sako jis. „Tai yra kognityvinio rezervo šaltinis.“

Dėl to esu dėkinga, kad man teko šis iššūkis. Mano motina nė nenutuokė lygio, iki kurio jos žodžiai pakeitė mano smegenis ir pasaulio matymą, bet esu tikra, kad stengtis buvo verta. Už visa tai turiu ištarti: Merci!

Catherine de LangeNew Scientist, № 2863

Protas remiasi ne žinojimu, o abejone

Tags: ,



Faktai rodo, kad ne taupymas, o kitų šalių kitokia ekonominė politika yra tai, kas mums dabar duoda, nors ir netvaraus, augimo šansą.

Nesilpstanti socialinė įtampa Graikijoje, naujojo Prancūzijos prezidento rinkimų sėkmė ir galimos šios šalies ekonomikos strateginės krypties pokytis, galiausiai ir kairesnių jėgų pergalės Vokietijos žemių rinkimuose siunčia Europai žinią, kad būtina iš naujo kalbėtis apie daugelį politinio bei ekonominio gyvenimo susitarimų. Neblėstanti Lietuvos žmonių emigracija, vis agresyvesni valdžios veiksmai naikinant paskutines ir šiaip labai netvarias samdomų šalies žmonių saugumo garantijas (ko vertas vien Andriaus Kubiliaus pasažas dėl nominalaus – ne realaus! – minimalios algos padidinimo mainais į teisę neturėti teisių), galiausiai didėjantis jau ne tylus, o labai agresyvus pasipriešinimas valstybės įstatymams, nes jie vis dažniau suvokiami kaip pažeidžiantys elementarias teisingumo normas, irgi, matyt, leidžia galvoti apie būtinybę kalbėtis iš naujo.
Ko norėjome, ką gavome, kokią valstybę ir kokią ekonomiką kūrėme ir ką sukūrėme? Ir ar tikrai visas bėdas gali išspręsti tik vis griežtesnis diržų veržimas?
Finansų sektoriaus lobistai (čia cituojamas ponas Nerijus Mačiulis iš „Swedbank“) noriai aiškina nesusipratusiems tautiečiams, kodėl „valstybių taupymas yra skausminga, bet būtina abstinencija“. Na, aiškina tokie ekspertai, „įsivaizduokite narkomaną, dvidešimt metų besisvaiginusį kvaišalais ir, pasiekus bedugnę, nusprendusį mesti šį žalingą įprotį. Abstinencijos sukeltas skausmas ir prasta savijauta smarkiai kontrastuoja su praėjusio dvidešimtmečio patirta „gerove“ ir euforija. Susirinkęs daktarų konsiliumas (šiuo atveju politikai) siūlo… dar vieną kvaišalų dozę – pagerės.“
Na, situacija atrodo aiški, ir vaistai išrašyti. Beliko identifikuoti narkomaną… Ideologiniai lobistai įsitikinę, kad tokie narkomanai yra viešojo sektoriaus žmonės ir šiaip neturtingesni piliečiai, kurie dėl įvairių priežasčių naudojasi socialinės sistemos kuriamais saugikliais. Jei tai būtų tiesa, žinoma, galėtume sakyti, kad tikrai aniems jau užteks dorų bankininkų ir verslininkų prakaitu uždirbą kraują siurbti ir laikas pasiraitojus rankoves patiems duoną užsidirbti, palikus savo sočias bibliotekininkų, mokytojų, gydytojų, ką jau kalbėti apie biurokratus, vietas.
Vis dėlto tikrovė ta, kad linksmame burbulų pūtimo vakarėlyje kvaišalais smaginosi tikrai ne šitas sluoksnis. Įvairiausių išvestinių finansinių produktų, akcijų kilimų ir įvairių „indėlių sertifikatų“ džiunglėse visų pirma sklaidėsi patys bankininkai ir, be abejo, jų ideologiniai partneriai – ekspertai, kurie tamsuomenei nuolat aiškina apie būtinybę taupyti, pamiršdami deklaruoti, kiek taupė ir kiek vis dėlto sutaupė patys.
Kai ieškai krizės priežasčių, gali sakyti, kad ji nulemta pernelyg dosnios valstybės. Tačiau tada faktai verčia klausti, o kodėl šita krizė praktiškai nepalietė tų šalių, kuriose ta valstybė dosniausia (kalbu apie Šiaurės Europą)? Kita vertus, priežastys gali būti (ir faktai rodo – yra) visai kitos: pernelyg menkas, visų pirma finansų sektoriaus veiklos reglamentavimas, godumas, skatinantis dėl milijonų sielas pardavinėti, pernelyg nuoširdus tikėjimas tomis ekonomikos išvadomis, kurios atrodo palankesnės turtingiesiems, ir aklas atsižadėjimas bet kokių abejonių, kai kalba pasisuka solidarumo ir dalijimosi dovanomis link.
Vis dėlto, jei krizės priežastys ne pernelyg didelis neturtingesnių žmonių vartojimas, o pernelyg agresyvus ir godus turtingųjų elgesys, tai tada ir kairesnių politikų siūlomos priemonės neatrodo tokios nepamatuotos. Kai ekonomikos veikimas nagrinėjamas remiantis faktais, o ne išankstiniu nusistatymu, gaunamos išvados, kurios labai dažnai paremia tuos, kurie nesutinka su taupymo ideologija.
Pastaruoju metu pasaulyje pasirodė labai daug ekonominių tyrimų, kuriuose analizuojamas fiskalinės politikos poveikis gamybai bei užimtumui ir jau esama kai kurių išvadų, gana rimtai paremiančių taupymo priešininkus. Pavyzdžiui, tikrai pernelyg didele meile kairiosioms ideologijoms nedegantis Tarptautinis valiutos fondas nuo 1978 iki 2009 m. identifikavo ne mažiau kaip 173 fiskalinio griežtinimo atvejus ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse. Nustatyta, kad griežto taupymo ekonominę politiką lydėjo ekonomikos susitraukimas ir padidėjęs nedarbas. Tokiu atveju klausimas, o kas toliau, lieka atviras, mat pats savaime taupymas nesugeba generuoti augimo.
Šiame kontekste A.Kubiliaus taupymo politikos gerbėjams šiek tiek ironiškai norisi priminti, kad jei ne užsienio šalių ekonomikos atsigavimas, tai eksportu ir darbo jėgos išvarymu paremtas Lietuvos augimas ir nedarbo mažėjimas tuoj pradėtų klimpti. Taigi faktai gana aiškiai rodo, kad ne taupymas, o kitų šalių kitokia ekonominė politika yra tai, kas mums dabar duoda, nors ir netvaraus, augimo šansą.
Kad ir kaip žiūrėsi, vis daugiau pasaulio ekonomistų atvirai ir griežtai kalba apie būtinybę atsisakyti aklo tikėjimo ir pasitikėjimo gana tuščiomis kalbomis apie laisvosios rinkos savireguliacijos galias ir imtis realių žmonių realių problemų sprendimo.
Vos prieš porą savaičių pasirodė ekonomikos Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano knyga „Sustabdykime šitą krizę dabar!“. Jos autorius (kaip ir keletas kitų labai įtakingų ir garsių ekonomistų, visų pirma Josephas Stiglitzas, Christina Romer ar Amartya Senas) labai atvirai skelbia karą taupymo politikai. P.Krugmanas tvirtina, jog dabar ekonomikos mokslas jau turi pakankami rimtų įrodymų, kad tokias atvejais, kai pinigų politika nebegali padėti ekonomikai atsigauti, nes palūkanų normos vis labiau artėja prie nulinės žymos, būtina imtis labai aktyvios fiskalinės politikos, kuri privalo ir, svarbiausia, gali padėti šalies piliečiams.
Tačiau labai skaudu tai, kad Lietuvoje susiformavo tokia intelektualinė kultūra, kurioje itin atvirai deklaruojamas faktais neparemtas žinojimas. Čia klesti žinojimas, kurio esminis elementas ne abejonė, o tikėjimas. Na, sunku patikėti, kad bankų ekspertai neskaito pasaulinės spaudos ir nėra susipažinę su aktyviai vykstančiomis mokslininkų diskusijomis. Taigi, atmetus pastarąją galimybę, lieka dvi nemalonios išvados. Arba bankų ekspertai neturi jokių rimtesnių taupymo politikos palaikymo argumentų, išskyrus, tiesą sakant, sapaliones apie narkomanų vakarėlius. Arba jie taip negerbia savo skaitytojų ir šalies rinkėjų, kad net nesivargina pateikti rimtesnių argumentų. Ir tokiu atveju tenka sutikti su pono N.Mačiulio priminimu, kad tamsuomenė egzistuoja. Ji gyvena net bankuose.

Kai ekonomikos veikimas nagrinėjamas remiantis faktais, o ne išankstiniu nusistatymu, gaunamos išvados, labai dažnai paremiančios tuos, kurie nesutinka su taupymo ideologija.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...