KTG

„Klaipėdos terminalo grupės“ savininkas Zigmas Petrauskas versle sukasi per tris dešimtmečius. Savo kūnu išbandė visą duobėtą lietuviško verslo kelią – nuo į jo turtą nusitaikiusių banditų ir niekinančio lietuvių požiūrio į verslininkus iki tarptautinės pagarbos. Jam pavyko sukurti  dinamišką ir sėkmingą pripažintą verslą. Nors tikrai turi kuo didžiuotis, bendraudamas su Z.Petrausku nepajusi arogancijos. Nepagalvosi ir apie tai, kad jis jau atšventė šešiasdešimtmetį.

Vaiva SAPETKAITĖ

„Net nepasakytum, kad jis yra stambios verslo grupės savininkas. Tai geranoriškas žmogus, su kuriuo paprasta ir malonu bendrauti, – taip Z.Petrauską apibūdina Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. – Jis sukuria emocinį toną visai įmonių grupei.“

Paslaptingas verslininkas

Klaipėdos terminalo įmonių grupę sudaro Klaipėdos konteinerių terminalas, Vakarų terminalas ir Malkų įlankos terminalas. Per šiuos terminalus eina didžioji Klaipėdos jūrų uosto konteinerių dalis. Meras pabrėžia, kad „Klaipėdos terminalo grupės“ poveikis Klaipėdos jūrų uostui ir Klaipėdai yra išskirtinis: „Ji leido Klaipėdai įsitvirtinti kaip vienam rimčiausių konteinerių gabenimo centrų.“

Nors Z.Petrauskas yra įtakingas verslininkas ir dar draugiškas pašnekovas, apie jį žiniasklaidoje beveik neįmanoma rasti jokių žinių ar interviu.

Į tai verslininkas reaguoja mįslingai: „Jei nori gyventi saugiau, tavęs neturi matytis.“ Prie tokios išvados priėjo susidūręs su nemaloniomis pamokomis. Kažkada buvo pagrobtas Malkų įlankos terminalo direktorius. Pagrobtasis nebuvo tikrasis taikinys – nusikaltėliams rūpėjo galimybė apiplėšti jo bosą. Banditų planas buvo naktį į Z.Petrausko namus atvesti perduoti pagrobtąjį direktorių ir, pasinaudojus proga, pasiimti tai, ko jiems reikia iš savininko.

„Ačiū Dievui, viskas baigėsi lamingai. Jie išlaikė mano direktorių 5 valandas, bet, vežamas pas mane, įkaitas pamatė policiją, jam pavyko iššokti iš mašinos, o nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti šešeriems metams kalėjimo. Tai man buvo pirmasis signalas, kad viešas gyvenimas gali būti pavojingas. Paklausė, iš kur apie mane sužinojo, pasakė, kad laikraščiuose skaitė, per televiziją matė, žinojo, kad krepšinio klubą išlaikau, vadinasi, daug turiu pinigų“, – prisimena įkaito pagrobimo istoriją verslininkas.

Vėliau, kai Z.Petrauską iškvietė į prokuratūrą kaip liudytoją, jis sužinojo, kad jį patį norėjo pagrobti. Jau du mėnesius banditai jį sekė ir norėjo pagrobti dėl pinigų. Tai įtikino verslininką vengti bet kokio viešumo.

Šuolis į Rytų Vokietiją

Z.Petrauskas į verslą pasuko dar sovietų okupacijos metais, kai visi bandantys užsiimti verslu paniekinamai buvo vadinami spekuliantais. Prošvaistė atsirado 1987 metais, kai sovietų valdžia leido steigti kooperatyvus. Šia galimybe nedvejodamas pasinaudojo ir Z.Petrauskas. Jam atsivėrė durys bendradarbiauti su tuomete Vokietijos Demokratine Respublika. Pažintis su rytų vokiečiais Z.Petrauskui vėliau pravers ne tik dėl įgytų žinių, bet ir dėl kontaktų.

Kauniečio Z.Petrausko ir jo partnerio Vidmanto Norkaus kooperatyvas gamino dozatorių saugyklų žvyrui, smėliui ir kitoms inertinėms medžiagoms detales šalia Berlyno veikusiai betono ir asfalto gamyklai „Bauchemie“.

Po poros metų griuvus Berlyno sienai, kaunietis su vienu vokiečiu verslininku nusipirko Vokietijos bendrovę. „Gedimex“ veikia iki šiol. Kai Z.Petrauskas 1992 metais įkūrė jos padalinį Lietuvoje, tarptautinė prekyba dar labiau suintensyvėjo, o transporto ir logistikos paslaugų poreikis išaugo.

Posovietinėje visuomenėje, kur į verslą nežiūrėta kaip į didesnio dėmesio ar pagarbos vertą sritį, į kapitalistinį pasaulį patekusiems lietuviams verslininkams teko nuolat išradinėti dviratį. Labiau pasisekė tokiems kaip Z.Petrauskas, kurie rado ryšių užsienyje ir turėjo iš ko mokytis.

Išsiaiškinęs, kad Lietuvoje nėra jokios konteinerių transportavimo sistemos, ir matydamas tuščią nišą, kaunietis nukreipė žvilgsnį į Klaipėdą. Privačiam verslininkui įžengti į valstybinių įmonių teritoriją nebuvo lengva. Tikru galvos skausmu tapo ir sudėtingi, privačiam verslui dažniausiai nepalankūs įstatymai. Vis dėlto kaunietis rado būdą, kaip įkišti koją tarp durų ir pradėti veiklą Klaipėdos jūrų uoste. Z.Petrauskas ėmė kurti konsorciumus su valstybės valdomomis įmonėmis.

Verslininkas prisimena, kad teko ilgai derėtis ir smulkmeniškai viską derinti su daugybe valdžios institucijų, kol galiausiai 1993 m. pavyko įkurti konsorciumą su „Vakarų laivų remonto“ įmone. „Konsorciumą pavadinome Klaipėdos terminalu. Aš turėjau 79 proc., o „Vakarų laivų remontas“ – 21 proc. jo akcijų, – patikslina verslininkas. – Bendrai dirbome ilgai, tol, kol jų akcijų dalį išpirkau.“

Pirmasis Klaipėdos terminalo priimtas laivas buvo ro-ro, jis gabeno ne konteinerius, o automobilius.

„Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje verslininkų nemėgo ne tik paprasti žmonės, bet ir aukščiausi valstybės politikai. Privataus sektoriaus iniciatyvos nuolat  atsimušdavo kaip žirniai į sieną“, – prisimena tuos laikus pašnekovas. Pasak Z.Petrausko, požiūris į verslą ėmė keistis tik tada, kai Prezidentu tapo Valdas Adamkus, pradėjęs kitaip bendrauti su verslininkais ir ėmęs skirti tam daugiau dėmesio. Iki požiūrio pokyčių prireikė aštuonerių metų.

„Svarbų vaidmenį, kad privačios įmonės turėtų progą ateiti į Klaipėdos jūrų uostą, suvaidino ir buvęs susisiekimo ministras Jonas Biržiškis. Jis į viską žiūrėjo plačiau ir suprato, kad yra problemų, kurias išspręs tik privatus verslas. Šis ministras pritardavo naujoms verslo idėjoms, jų nestabdė“, – geru žodžiu J. Biržiškį mini Z.Petrauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Labiausiai dėmesio nusipelniusiu istoriku pripažintas Vilniaus universiteto mokslininkas Rimvydas Petrauskas, jau spėjęs tapti ir šio universiteto Istorijos fakulteto dekanu.

Istorikas Rimvydas Petrauskas Vilniaus universiteto profesoriumi tapo būdamas trisdešimt septynerių, o būdamas keturiasdešimties pradėjo eiti šio universiteto Istorijos fakulteto dekano pareigas. Tokia sparti karjera veikiausiai nebūtų išskirtinė retenybė gamtos ar technikos mokslų pasaulyje, tačiau humanitarų padangėje vertinama kaip neeilinė sėkmė.
Pats profesorius „teisinasi“, kad tai iš dalies lėmė ir istorinės aplinkybės: neišvengiama istorikų kartų kaita nepriklausomybės metais, iš svarbių postų pasitraukus „partijos istorikų“ plejadai. Rimvydas vidurinę mokyklą sostinėje baigė ir studijas pradėjo 1990-aisiais, taigi pats tapo pokyčių Vilniaus universitete liudininku. Pasak jo, ši kartų kaita vyko sparčiai ir palyginti neskausmingai. Galbūt todėl istorijos moksle nesusiformavo kartų „duobė“, būdinga daugeliui kitų mokslų: ji atsirado tuomet, kai ištisos diplomantų laidos, nematydamos perspektyvos išgyventi iš mokslinės veiklos, sukdavo į verslą.
O tai, kad R.Petrauskas pasuko į viduramžių tyrinėjimus, daugiausia lėmė dvyliktoje klasėje perskaityta rusų medievisto Arono Gurevičiaus knyga „Viduramžių kultūros kategorijos“. Joje autorius sugebėjo atskleisti įvairovę ir spalvingumą epochos, kuri tradiciškai įsivaizduojama kaip griežta ir niūri.

Trūksta Vytauto Didžiojo biografijos

Ką Rimvydo gyvenime pakeitė dekano pareigos? „Tai, kad padidėjo administracinės veiklos krūvis ir atitinkamai sumažėjo laiko rašymui bei skaitymui. Be pareigų universitete, priklausau Lietuvos istorikų komitetui, organizuojančiam šalies istorikų suvažiavimus. Tačiau atsilikti moksle neturiu teisės, nes vėliau jo nebepavyčiau“, – aiškina pašnekovas.
Šiuo metu LDK tyrinėtojas ketina plačiau apžvelgti tų laikų visuomenės, ypač jos elitinių grupių, kaitą nuo XIII amžiaus iki XVI amžiaus pradžios ir patyrinėti, kaip Lietuvos valdovų dvarą veikė vakarietiškų tradicijų perėmimas.
„Be to, seniai galvoju apie šiuolaikinę, naujais šaltiniais ir tyrimais paremtą Vytauto Didžiojo mokslinę biografiją. Šis istorinis asmuo mane ypač domina, nes jo valdymo metu šalyje įvyko svarbių pokyčių. Iki šiol sociologinės apklausos vienareikšmiškai rodo, kad Vytautas Didysis – populiariausia Lietuvos istorijos persona. Beje, retas atvejis, kai valdovas, startuojantis iš tokių nepalankių pozicijų (Vytautas buvo ne pagrindinio valdovo, o nuo valdžios nustumto Kęstučio sūnus) ir dar nepaliekantis savo tiesioginių palikuonių, taip puikiai įsiamžina tautos istorinėje atmintyje. Žinių apie jo paties kilmę ar šeimyną smarkiai nepagausėjo, tačiau šiandien geriau pažįstame aplinką, kurioje Vytautas Didysis gyveno ir veikė. Todėl lengviau suprasti, ką reiškė, pavyzdžiui, du Vytauto pabėgimai į Vokiečių ordiną arba kodėl jis taip atkakliai siekė karūnos, nors neturėjo jos paveldėtojų. Arba kodėl šis valdovas nesureikšmino Baltijos pajūrio teritorijų, tačiau su lenkais karštai ginčijosi dėl ukrainietiškų žemių“, – vieną po kitos beria mįsles istorikas.

Šaltinių nedaug, ir juos privalu pažinti

Ar LDK laikų istorijoje dar liko erdvės naujiems tyrinėjimams? Juk rašytinių šaltinių nedaug ir jie visi „išknebinėti“, archeologinė medžiaga taip pat „iščiupinėta“… Profesorius aiškina, kad XV amžiuje, Vytauto Didžiojo laikais, Lietuvoje pastebimai sustiprėjo rašto tradicija, taigi pagausėjo vietinės kilmės dokumentų skaičius ir jų įvairovė. Nevertėtų atmesti prielaidos, kad tolesnės tokių dokumentų paieškos užsienio archyvuose galėtų vainikuotis sėkme.
Sunkiau tikėtis naujų XIII–XIV amžiaus Lietuvos istorijos šaltinių pasirodymo, nes šio laikotarpio tyrinėjimai iš esmės paremti svetimšalių liudijimais. Viena vertus, to laikotarpio raštijos apskritai nebuvo daug, antra vertus, netgi turima dėl įvairių priežasčių – subjektyvaus metraštininkų požiūrio į lietuvius ar tiesiog jų pažinimo stokos – nėra labai patikima. Iš savų minėto laikotarpio rašytinių šaltinių tėra išlikę karaliaus Mindaugo dokumentai, Gedimino laiškai ir kelios tarptautinės sutartys. Taigi didelio šaltinių pasirinkimo LDK istorijos tyrinėtojai kaip ir neturi.
R.Petrauskas stažavosi Berlyno, Greifsvaldo ir Krokuvos universitetuose, taip pat Herderio institute Marburge. Tuomet turėjo galimybę nuodugniau pasidomėti Vokiečių ordino archyvais. „Ordinas palaikė intensyvius kontaktus su LDK, be to, visuomet pasižymėjo kokybiška raštvedyba. Tai lėmė, kad jo archyvuose išsaugota santykinai daug mums įdomių dokumentų. O stažuotė Berlyne, kuriame šiandien atsidūrė ir reikšminga senųjų Karaliaučiaus archyvų dalis, mano manymu, LDK tyrinėtojui tiesiog privaloma. Aišku, kalbu apie tyrinėtojus, kurie sugeba savarankiškai skaityti lotynų, senovės vokiečių ir senovės rusų kalbomis rašytus dokumentus“, – patikslina istorikas.
Nors daugėja profesionalių senųjų rašytinių šaltinių vertimų, padedančių lengviau jais operuoti pradedantiems istorikams bei mėgėjams, tačiau profesionalūs istorikai, pašnekovo įsitikinimu, kliautis vien tokiais vertimais neturi teisės.

Metų vadovu išrinktas „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius Raimundas Petrauskas savo vadovaują įmonę iš duobės ištempė net du kartus.

Savaitraščio „Veidas“ sukviestos komisijos Metų vadovu išrinktas „Schmitz Cargobull Baltic“ gen.direktorius R.Petrauskas – Panevėžyje žinomas ir gerbiamas žmogus. Būtent jam ir tenka didžiausias nuopelnas už tai, kad šiame mieste įsikūrusi moderni vokiečių kapitalo gamykla, kurią net koncerno savininkai vokiečiai nesigėdija parodyti savo svečiams, o lietuvių inžinierių sukurtus produktus kopijuoja konkurentai kitose šalyse. Kaip jam tai pavyko? R.Petrausko karjeros keliu pasekę „Veido“ žurnalistai įsitikino, kad viską nulėmė dar vaikystėje pasireiškęs atkaklumas.

Organizatoriaus gabumai išryškėjo vaikystėje

R.Petrauskas gimė tremtinių šeimoje Irkutske, o kai jam buvo pusantrų metų, tėvai grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Ventos gyvenvietėje Akmenės rajone. 5-6 klasėje R.Petrausko klasės auklėtoju buvęs Ventos gimnazijos mokytojas Bronislovas Danikauskas pamena, kad Raimundas nuo pat pradinių klasių turėjo organizatoriaus gabumų ir lyderio savybių.
„Jis buvo klasės, mokyklos renginių organizatorius, iniciatyvus, loginio mąstymo vaikinas. Mokykloje su klasės draugu įkūrė estradinį orkestrėlį, kuriam pats ir vadovavo. Nuo pat penktos klasės Raimundas tiek klasėje, tiek mokykloje buvo autoritetas ir jau mokykloje žinojo, ką studijuos ir kuo bus“, – apie R.Petrauską atsiliepia buvęs auklėtojas B.Danikauskas. Kiti jį mokę mokytojai pamena, kad tėvai labai rūpinosi sūnaus mokymosi ir elgesio rezultatais, o pats Raimundas buvo apsiskaitęs, mėgiamas klasės draugų.
Nuo pat mažų dienų p.Raimundui patikdavo tikslumas, jis nemėgo tuščiažodžiauti ir nieko neveikti. Abu tėvai dirbo gamyklose – mama ekonomiste, tėtis inžinieriumi, tad nieko keisto, kad vaikiną dar mokykloje traukė tikslieji mokslai, o universitete jis pasirinko inžinieriaus specialybę. R.Petrauskas buvo aktyvus jaunuolis, nuo pat mažų dienų laisvalaikiu pasinėręs į muziką ir sportą. Dar būdamas moksleivis kelis metus jis mokėsi Panevėžio sporto mokykloje (futbolo klasėje), tačiau susilaužė koją ir supratęs, kad sportinių aukštumų nebepasieks, grįžo į Ventą. Studijų metais dainavo ansamblyje „Nemunas“, draugų kompanijoje brazgindavo gitara ir įvedė tradiciją bendrabučio kieme spardyti kamuolį. „Jis buvo tarsi muzikinė kompanijos siela“, – pamena „Nemuno“ ansamblyje su p.Raimundu kartu dainavęs bendrovės „Dalsa“ direktorius Saulius Tumas.
Beje, muzika ir sportas R.Petrauską lydi iki šių dienų ir leidžia atsipalaiduoti po įtemptų darbų. Kasmet su draugais, kolegomis ar šeima R.Petrauskas leidžiasi į žygius baidarėmis ar valtimis, o kaip tvirtina jo bičiulis nuo studijų laikų Kęstutis Lukoševičius, neatsiejamas jų kelionių atributas yra R.Petrausko gitara.

Prikėlė įmonę iš numirusių

Dar mokyklos laikais išryškėjo ir R.Petrausko suinteresuotumas galutiniu rezultatu, o ši savybė laikui bėgant tik stiprėjo. Visi „Veido“ kalbinti R.Petrausko draugai ir buvę kolegos jį charakterizavo kaip itin pareigingą žmogų, kuris su žemaitišku užsispyrimu darbą atlieka nuo pradžių iki galo ir pasiekia tai, ką yra suplanavęs. „Raimundas savo požiūrį gali įrodinėti labai įtikinančiai ir argumentuotai“, – pabrėžia jo bičiulis K.Lukoševičius.
Būtent šios savybės ir leido R.Petrauskui atsidurti ten, kur jis yra dabar – vadovauti vienai pažangiausių Vokietijos koncerno įmonių „Schmitz Cargobull Baltic“, gaminančiai izoterminius kėbulus, priekabas ir puspriekabes. O juk viskas galėjo baigtis visai kitaip. Pabaigęs tuometinį Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą ir įgijęs konstruktoriaus specialybę, R.Petrauskas gavo paskyrimą dirbti kompresorių gamykloje ir paskui žmoną atsekė į Panevėžį. Neilgai trukus sužavėtas tuomet fantastiškai skambėjusios idėjos – gaminti namelius ant ratų, prisijungė prie naujai įkurtos įmonės „Auviga“.
„Tai man atrodė be galo perspektyvu ir įdomu. Savo rankomis brėžinius sukurdavome, pagamindavome namelius. Su pirmuoju netgi teko nuvažiuoti apie porą tūkstančius kilometrų į Toljatį, kadangi bendradarbiaudavome su ten įsikūrusia „VAZ“ automobilių gamykla. Gaminys buvo sutiktas didelėmis ovacijomis ir gamyklos darbuotojai tiesiog skyriais ėjo žiūrėti, kaip mums pavyko“, – įsimintiną ir nutrūktgalvišką kelionę prisimena R.Petrauskas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įmonės padėtis ėmė sparčiai prastėti – blokados laikais niekam poilsio namelių nereikėjo, tad lietuviai pradėjo gaminti prekybai skirtus kioskus ant ratų, vėliau – izoterminius kėbulus maisto produktų pervežimui. Vienas iš buvusios „Auvigos“ įkūrėjų Virginijus Paulauskas prisimena, kad kai įmonės likimas pakibo ant plauko, visas kolektyvo branduolys išbėgiojo į lengvesnius vandenis – kurti nuosavų verslų. Tais laikais atsivėrė daug perspektyvų, tačiau R.Petrauskas užsispyrė ir liko įmonėje. Kai kurios buvusių R.Petrausko bendražygių žmonos dar ir dabar pabara savo vyrus: „Matai, kiek pasiekė Raimundas? Reikėjo ir tau likti įmonėje!“.
Likus sunkias dienas išgyvenančioje įmonėje kruopštus ir nuoseklus jauno specialisto darbas neliko nepastebėtas vadovų. „Man atrodė, kad darbas įdomus, tad nusprendžiau nesiblaškyti ir dirbti – tapau vyr. konstruktoriumi, technikos vadovu, o galiausiai man pasiūlė bankroto administratoriaus darbą“, – pasakojo R.Petrauskas.
Tapęs bankroto administratoriumi, jis ėmė ieškoti investuotojų, kurie galėtų įmonę prikelti antram gyvenimui. Ieškojo atkakliai – išsiuntė daugybę laiškų į įvairias užsienio kompanijas, vyko į parodas, domėjosi, kurie užsienio vadovai palankesni Rytų šalims. „Suradau kompaniją, kurios vadovai man pasirodė labai užsispyrę, gyvenantys tuo verslu, labai daug investuojantys, nesiblaškantys. Sėdome į „opeliuką“ ir nuvažiavome su kolegomis į Belgijoje vykstančią parodą, kur susitikome su buvusiu „Schmitz Cargobull“ vadovu Berndu Hoffmannu – prieš tai buvau sužinojęs, kad jis pakantus Rytų Europai, tiki šiuo regionu. Jis buvo tas žmogus, kuris sutiko bendradarbiauti ir po kažkiek laiko koncernas tapo mūsų nauju savininku“, – lūžio tašką įmonės istorijoje įvardija R.Petrauskas.
„Visi galvojome, kad įmonė žlugs, bet jei Raimundas turi tikslą, per savo darbą ir atkaklumą jį visada pasiekia“, – pabrėžia visą R.Petrausko karjeros kelią stebėjusi buvusi kolegė Neringa Miltienienė.
Tiesa, net suradus potencialų investuotoją nebuvo taip lengva jį prisikviesti. Vokiečiai iš pradžių nutarė lietuvius išbandyti ir nuolat kėlė vis naujas užduotis. „Išgirdę sąlygas, eidavome jas vykdyti – naktimis, šeštadieniais, sekmadieniais. Suprasdami, kad jei pagaminsime, ko vokiečiams reikia, greičiausiai būsime įdomūs ir tai padės jiems apsispręsti“, – dar kartą savo atkaklumą paliudija vadovas.
Galiausiai vokiečių koncernas įžengė į Lietuvą, o R.Petrauskas savo vadovavimo metais sukūrė modernią įmonę. Antrą kartą iš krizės R.Petrauskas bendrovę jau gelbėjo 2009 metais, kai apyvarta krito 80 proc., teko perpus mažinti darbuotojų ir beveik metus gyventi negaunant jokių pajamų. Pasitarus su darbuotojais buvo sutrumpinta darbo savaitė ir susitarta, kad kai nėra užsakymų, darbuotojai mokysis, kurs naujus gaminius, tobulins procesus ir ruošis geresniems laikams. Tokia strategija pasiteisino ir 2011 metai įmonės istorijoje buvo rekordiniai. 2010 m. įmonės apyvarta siekė daugiau nei 197 mln. Lt, o 2011 m. – 299,7 mln. Lt. Pernai “Schmitz Cargobull Baltic“ rinkai taip pat pristatė naują gaminį – lietuvių inžinierių sukurtą autotraukinį-šaldytuvą.

Garsėja kaip novatorius

Kolegos tvirtina, kad R.Petrauskas – reiklus vadovas, gebantis užkrėsti kolektyvą savo idėjomis. Jis taip pat nuolat ieško naujų galimybių. „Jei atsisėsi ir užmigsi ant laurų, rytoj tavęs neliks. Stebime, žiūrime, kaip keičiasi rinka, nes prieš dešimt metų produktų gyvavimo ciklas buvo ilgesnis, o šiuo metu labai trumpėja – pernai sukurtas produktas nebūtinai atneš sėkmę šiemet“, – įsitikinęs R.Petrauskas.
Pažįstami ir draugai pabrėžia, kad R.Petrauskas laikosi duoto žodžio, visuomet būna taktiškas, kuklus ir mandagus. Paprastai bendrauja ne tik su savo senais draugais, bet ir darbuotojais – ranką paspaus ir pasiteiraus, kaip sekasi ir skyriaus vadovo, ir paprasto darbininko.
Panevėžiečiai pasakoja, kad „Schmitz Cargobull Baltic“ – vienas geidžiamiausių darbdavių mieste. Nenuostabu, nes pernai vidutinis atlyginimas įmonėje siekė 4,1 tūkst. Lt, o kompanijos vadovas vadovaujasi nuostata – jei įmonei sekasi, tai turi pajusti ir darbuotojai.
Beje, Panevėžyje R.Petrauskas garsėja kaip novatorius ir labai veiklus žmogus, tad jo pažįstami seka naujienas apie įmonėje pritaikytas naujoves. Diegdami pažangią „Lean“ gamybos sistemą, įgalinančią darbuotojus dirbti taupiai ir protingai, atsisakant nereikalingų veiklų, lietuviai savo produktyvumu net pralenkė kolegas vokiečius. „Analogiška Vokietijos gamykla gamina 4-6 transporto priemones per 8 valandas, kai mūsų komanda – 16-18 vienetų“, – lygina R.Petrauskas.
Vadovas džiaugiasi, kad lietuviai ne pritaiko vokiečių sukurtas technologijas, bet patys kuria naujus gaminius, o įmonės inžinieriai vertinami koncerno mastu: „Tam tikrų specifinių, Skandinavijos rinkai skirtų produktų kūrime, išvystyme ir išbandyme mūsų inžinierių komanda užima vieną svarbiausių vietų visame koncerne“.
O paklaustas kuo labiausiai didžiuojasi per savo, kaip vadovo, karjerą, ilgai nedvejoja: „Tai – sėkmės istorija: kad ant įmonės durų nebuvo užkabinta spyna, kad pavyko suburti šaunią komandą, žmonės turi pažangias darbo vietas, klientus, rinkas. Tai sukurta ne mano, o mano komandos“.

„Veido“ dosjė

R.Petrauskas, „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius, 48 metai
Išsilavinimas: Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę, Kauno technologijos universitete baigė gamybos vadybos magistro studijas
Pomėgiai: buriavimas, kalnų slidinėjimas, važinėjimas dviračiu, kelionės, poilsis prie jūros ir miške, verslo knygų skaitymas
Pirmi uždirbti pinigai: būdamas penktoje klasėje dirbo kolūkyje ir gavo 12 rublių, už kuriuos nupirko mamai kvepalų.
Šeima: žmona Jolanta, sūnūs Žilvinas ir Paulius

Apie įmonę

Apyvarta (mln. Lt)
2010 m.     197
2011 m.     299,7
Darbuotojų skaičius     270
Atlyginimų vidurkis 2011 m.     4113 Lt